Didelės ir mažos kryžkelės
1901-12-13 / Virginija TAMOŠIŪNAITĖ
Atsisveikinimo kultūra
Posovietinėse šalyse į ligonių slaugą ir mirštančiųjų palydėjimą į kitą, anapusinį, gyvenimą vis dar mokomasi žvelgti krikščioniškųjų vertybių kontekste. Visuomenei nelengva suprasti šios misijos grožį ir svarbą – senų ir ligotų negalima pamiršti.
Praėjusiais metais Gyvenimo ir tikėjimo institutas (GTI) kartu su Lietuvos „Caritas“ vykdė projektą „Bendražmogiškųjų gebėjimų, palengvinančių sergančiojo susitikimą su liga ir mirtimi, ugdymas“ ir vedė mokymus savanoriams slaugytojams. Projekto metu atliktas tyrimas parodė, kad šie mokymai buvo itin vertingi. Kad parengta medžiaga neužsigulėtų stalčiuose, GTI tęsia juos. Įgyvendintas projektas, dar naujas mūsų šalyje, atskleidžia, kaip svarbu stiprinti slaugymo ir palydėjimo motyvaciją, padėti žmonėms atrasti stiprybės šaltinį šioje tarnystėje, įžvelgti joje Dievo valią ir remtis Juo, o ne tik žmogiškaisiais gebėjimais.
Žmogaus orumo klausimas
Mūsų aplinka senėjimą ir ligas vis labiau ignoruoja arba iškreipia. Vienišumas senatvėje kyla dėl to, kad visuomenė orientuojasi į tam tikrus nusistovėjusius „sėkmės ir pasitenkinimo“ standartus, o ne į tai, koks iš tiesų yra kasdienis gyvenimas. Atsidūrusieji ties kančios, ligos ar mirties riba nuolat jaučia, kad tarp vidinio, tikrojo (būties), ir išorinio, demonstruojamo (atrodymo), gyvenimo egzistuoja prieštaravimas. Seneliai, ligoniai, neįgalieji verčiami manyti, kad jų giluminė savastis – gyvenimo patirtis, liga, kančia – yra neįdomi, nepriimtina, nes neatitinka „laimingo gyvenimo formulės“. Todėl kančią, ligą, skausmą yra linkstama nuslėpti, jų gėdytis. Visuomenė stereotipiškai priima senus ir ligotus asmenis; iš to kylanti elgsena ypač neigiamai veikia pagyvenusiųjų savigarbą ir žmogiškąjį orumą bei socialinę kasdienybę.
Esant dabartinei demografinei padėčiai, Statistikos departamento duomenimis, 2050 metais kas trečias Lietuvos gyventojas bus pagyvenęs, t. y. vyresnis nei 60 metų. Senėjanti visuomenė privers mus susidurti su naujais ekonominiais, socialiniais ir psichologiniais iššūkiais. Paradoksalu, kad ir visuomenė, ir valdžia yra linkusios to nematyti ir nespręsti. Taip – mažinant pensijas, nekuriant socialinės pagalbos fondų, neskiriant pakankamai dėmesio sveikatos apsaugos sistemai, slaugos bei senelių priežiūros tarnystei ir t. t. – „nurašomi“ silpniausieji visuomenės nariai. Tokioje situacijoje netenka orumo ir pati visuomenė, kuri yra visiškai neišprususi pagyvenusių, senų, ligonių bei mirštančiųjų priežiūros atžvilgiu. Jau po pusšimčio metų tai atsilieps katastrofiškais padariniais – dar didesniu demografiniu nuosmukiu, švietimo bei socialinės srities krize ir ypač skaudžiomis psichologinėmis problemomis.
Kai visuomenėje atsiranda daugiau atsakomybės už senus bei sergančius asmenis, keičiasi ne tik jų gyvenimo kokybė, bet ir sveikųjų gyvenimas – nelieka dvasinių, moralinių žaizdų, slepiamos gėdos, jei buvo elgtasi iš esmės neteisingai.
Gyvenimo ir tikėjimo instituto darbuotojai, atsakydami, kas svarbiausia šiame projekte, teigė, kad dauguma mūsų, gyvenę sovietmečiu, nieko nežinome apie slaugos ir mirštančiųjų dvasinio palydėjimo kultūrą – kaip atsiliepti į sergančiojo, mirštančiojo poreikius, kaip suprasti juos slaugančių ar su jais gyvenančių asmenų emocinę bei dvasinę būklę. Tai egzistencinio virsmo laikas visiems. Svarbu suprasti, kad krikščioniškąja ligos, kančios, mirties samprata grįsti mokymai padeda rasti atsakymus į klausimus, iškylančius sudėtingais gyvenimo etapais. Visi susiduriame su artimųjų ligomis, mirtimi, anksčiau ar vėliau tai ištinka ir mus pačius. Gyvenimo pabaiga visada užduoda gyvenimo prasmės klausimų, tad labai svarbus tampa asmens tikėjimas.
Mokymuose pastebėta daug vertingų dalykų, kurie buvo primiršti arba pasirodė iš naujo svarbūs. Pavyzdžiui, kuo daugiau kiti kalbina, lanko senyvą, ligotą ar neįgalų asmenį, tuo jis jaučiasi socialiai vertingesnis. Išklausymas, pokalbiai kuria jų gyvenimo „pridėtinę vertę“ – tam trumpam laikotarpiui, kuris lieka iki mirties. Taip pat be galo svarbi pagarba, besąlygiškas priėmimas, ori pagalba, privalumų įvertinimas. Pašalinis žmogus dažnai klaidingai vertina senyvą ar sergantį asmenį, o šis savo gyvenimą visada vertina geriau, nei jį slaugantieji. Labai svarbu gerbti paties žmogaus saugomą savo gyvenimo orumą. Ligoniui, senyvam ar kenčiančiam bei mirštančiam asmeniui labai sunku išlaikyti savigarbą. Dėl to kai kurie jų bando tai daryti pasakodami apie savo praeitį ir pan. Taigi išklausyti sergantįjį – pagarba ne tik asmeniui, bet ir jo kančiai, ligai, senatvei.
Atsisveikinimo kultūra – kokia ji bus?
Popiežius Jonas Paulius II Laiške pagyvenusiems žmonėms (1999) pastebi, kad šio gyvenimo tarpsnio asmenys dažnai yra nuvertinami, ir tai yra mūsų problema. Todėl šiandieniam pasauliui labai svarbu žmogaus gyvybės orumas bei šventumas, kančios prasmė, jausmų prigimtis, stiprybės bei dvasinės atgaivos šaltiniai – visa tai turi būti ugdoma. Mūsų visuomenėje sergančiųjų slauga bei mirštančiųjų palydėjimas turėtų tapti tarnyste, kuri iki galo išsiskleidžia ir tampa suprantama religiniame, dvasiniame lygmenyje – kaip žmogaus atliepas į Dievo pašaukimą tarnauti patiems silpniausiems. Atsisveikinimo kultūra – apdovanojanti bendrystė, kurios prasmė grindžiama ne tik profesiniais įgūdžiais, bet ir savanorystės, atsidavimo, pasiaukojimo idėja. Svarbu pasakyti, kad slaugant ligonius ne tik pastarieji patiria pagalbą, bet ir slaugytojai gauna dvasinių dovanų. Slaugyti ligonį bei mirštantįjį reikia dvasinės brandos, ne tik žinių ar įgūdžių, todėl ši bendrystė visuomet apdovanojanti. Savanoriškas savęs atidavimas sergančiajam, ligotam, mirštančiajam pranoksta religinius įsitikinimus, socialinę padėtį ar tautinius, nacionalinius interesus. Į ligonių slaugą bei mirštančiųjų palydėjimą turėtume žvelgti iš dvasinės perspektyvos, meilės artimui akimis, prisimindami Kristaus darbus žemėje. Kiekvienas gedime savaip, kiekvienas išeiname skirtingai. Ir ne tik gedime mirusiojo – atjaučiame ir susirgusį, pasiligojusį, neįgalųjį. Tai ir yra atsisveikinimo kultūra (šis terminas Lietuvoje dar visiškai naujas) – gilus dvasinis bei psichologinis procesas, kurį būtina skleisti ir puoselėti. Kokia bus ši kultūra – priklauso nuo mūsų vidinės brandos. Ją ugdyti esame kviečiami kartu – per mokymus, kursus, diskusijas, žiniasklaidą.
Šaltinis: Žurnalas "Artuma", 2010, Nr. 10
