Atleidžiu tau. Tikiu tavimi. Tik tu pats turi iš naujo savimi patikėti
1901-12-13
Kaip atleisti sau, kitam ir kaip priimti atleidimą? Siūlome pokalbį su psichologe Reda Stankevičiene.
Kodėl taip sunku atleisti (ypač artimiems žmonėms)?
Paprastai iš artimųjų daugiau laukiame, daugiau tikimės. Ir esame juos arčiau prisileidę. Be to, būna, artimųjų ne taip dažnai atsiprašinėjame (juokiasi). O gal ir nėra tokios tradicijos. Juk įprasta galvoti, kad vaikas visada privalo klausyti, tėtis, mama – visada teisūs arba „ką čia atsiprašinėti jaunesnio brolio“. Net darbe žmonės nenoriai atsiprašinėja.
Vis dėl to reikėtų žinoti – jei ką padariau ne taip, iškart turiu atsiprašyti ir, jei įmanoma, ištaisyti klaidą. Tačiau dažniausiai būna kitaip – visų pirma išsigąstu, kad padariau kažką negero, bandau tai slėpti (gal nesužinos, gal nepastebės), o tas žmogus vis viena pastebi, sužino. Kyla konfliktas. Jo išvengtume, jei turėtume drąsos sakyti tiesą. Ir tai nekoks heroizmas, o paprasčiausia elgesio kultūra – tuoj pat reaguoti, kalbėtis, prašyti atleidimo. Aišku, būtų gerai, jei tai neperaugtų į nuolatinį santykių aiškinimąsi. Jei neišplovei puodelio – neatsiprašinėk, o imk ir išplauk. Tačiau sprogimas dėl neišplauto puodelio gali reikšti tai, kad prisikaupė daug mažų nuoskaudų. O tai reiškia, kad nebuvo jų profilaktikos. Mažutis nesusipratimas – kaip koks pūlinukas. Jei iškilo, reikia tuoj pat išvalyti, nes po mėnesio gali prireikti operacijos.
Bet ne visas situacijas gali išsiaiškinti. Mokykloje, universitete „vyresni viršesni“ nesivaržydami demonstruoja savo galią ir valdžią. Po tokių susidūrimų lieka labai daug nuoskaudų.
Taip, kai esi jaunas ir turi reikalų su didesnio autoriteto žmogumi – atsiduri nelygioje situacijoje. Maža to, jeigu dėstytojas, mokytojas ar darbdavys nelinkęs aiškintis, net ir nepatartina kalbėtis. Geriau bandyti ieškoti būdų, kaip išgyventi tą laikotarpį. Vienas iš jų – geriau suprasti „skriaudiką“. Atsistoti į jo vietą. Pabandyti suprasti, kodėl jis toks yra? Gal universiteto „kirvis“ toks griežtas todėl, kad nori parengti gerus specialistus, o gal jis nelaimingas žmogus. Kai pabandai atsistoti į kito žmogaus vietą, paprastai truputėlį atslūgsta įtampa. Supranti, kad ne tu čia kaltas. Tiesiog tas žmogus yra toks, koks yra. Kai geriau supranti, pradedi mažiau iš jo reikalauti.
Bet aš visiškai to nenoriu – nuo jo kentėjau ir labai pykstu.
Žinoma, pirma reakcija į įžeidimą būna pyktis. Smarkus pyktis. Tačiau pirmiausia reikia suprasti, kad tai natūrali, net gera reakcija. Jei pyksti, vadinasi kažkas ne taip. Galbūt kažkas prie tavęs per daug priartėjo, pažeidė tavo interesus. Todėl pirmiausia reikia priimti savo pyktį ir jo nebijoti, o paskui žiūrėti, ką daryti. Yra tokia etikos taisyklė, kad vyresniems nešokame į akis ir pagarbiai elgiamės. Ir įdomiausia tai, kad... ji naudinga mums patiems, nes padeda išvengti konfliktų. Atsitraukęs, aprimęs gali žiūrėti, ką daryti toliau.
Neseniai perskaičiau keistą frazę – visų pirma reikia atleisti tam, kam... labiausiai nenori atleisti. Bet kaip?
Žinoma, atleisti labai sunku – juk esi įsitikinęs savo teisumu. Be to, kartais manoma, kad atleisti reiškia susitaikyti arba pamiršti. Tačiau tai netiesa. Jei atleidžiame, nebūtinai toliau draugausime su mus įskaudinusiu žmogumi. Atleidimas – daugiau vidinis išsilaisvinimas. Jei pykstu, tai pirmiausia pats kenčiu, o tas žmogus, kuris kažką padarė, gal net nepagalvojo, kad mane įžeis. Aš gi įsižeidžiau, bet nieko nesakau ir kokius metus pykstu. Taigi atleisti – tai pirmiausia paleisti pyktį, griaunantį mane patį, o ne pamiršti ar susitaikyti. Iš tiesų yra tokių dalykų, kurių niekada negalima pamiršti ar susitaikyti. Iš tiesų yra ir tokių dalykų, kurių niekada negalima pamiršti, kad daugiau panašūs dalykai niekada nepasikartotų.
Bet kam dar atleisti – ar ne paprasčiau tą žmogų išbraukti iš pažįstamųjų sąrašo?
Jeigu tau dėl patirtos skriaudos nebeskauda, vadinasi atleidai. Bet jei tik „užmiršai“ ir kokia nors smulkmena vėl tau sukelia skausmą, vadinasi, įtampa niekur nedingo. Pavyzdžiui, kas nors pasko to žmogaus vardą, o tu visas išrausti ar pradedi verkti – vadinasi, nesi laisvas, kažkur viduje likusi įtampa. Pirmiausia, reikia suprasti, kad atleisti yra naudinga. Atleidimas suteikia vidinį išsilaisvinimą – nustoji galvoti apie nuoskaudą ir tiesiog džiaugiesi gyvenimu. O atleisti lengviau prisiminus, kad ir pačiam ne kartą reikėjo atleidimo. Nes ir pats esu kažką įskaudinęs, pridaręs negerų dalykų – pats esu netobulas, ne visuomet teisingai elgiuosi.
Jei netyčia kas nors įžeidė, ar „užkniso“ vėluodamas – dar nieko. Bet juk žinote, kaip skaudu patirtį sąmoningą žlugdymą, piktybinį kenkimą. Jūs patariate atsistoti į to žmogaus vietą. Bet kaip, jeigu atrodo, kad aš pats gyvenime taip nepasielgčiau?
Atsistoti į kito žmogaus vietą, nereiškia jį pateisinti. Tai bandyti suprasti, kodėl žmogus taip elgiasi, kodėl jis taip padarė. Į kito vietą atsistoju ne dėl to, kad jį išteisinčiau ar kad jam dovanočiau, bet norėdamas pats išsilaisvinti. Kad pats liaučiausi ant jo pykęs. Kiaulystė vis viena jau padaryta. Aišku, kad su tuo žmogumi aš reikalų turėti nebenorėsiu. Tačiau turiu du pasirinkimus. Pirmas – kurti keršto planus ir ateinančius dešimt metų apgalvoti, padaryti išvadas, paleisti savo nuoskaudą ir gyventi savo gyvenimą. Žinoma, pravartu pasimokyti iš buvusios situacijos, nes net ir skaudžiausi dalykai gali būti naudingi. Per juos matau, kokie žmonės aplinkui, kuo gali pasitikėti, kuo negali.
Klasikinė situacija – tėtis geria, mama kenčia (arba atvirkščiai). Bet gyvena kartu dėl vaikų, t.y. mūsų. Kai kantrybė baigiasi, „negerasis“ prašo atleidimo, žada pasikeisti. „Gerasis“ atleidžia. Nors aišku, kad niekada niekas nepasikeis.
Čia reikia pabrėžti vieną svarbų dalyką – jei žmogus tave žeidžia, tai nereiškia, kad turi kęsti žeidžiantį elgesį. Geriau būti atskirai, negu žeisti vienas kitą ir gyventi kartu. Bažnyčia taip pat nepateisina smurto, girtuokliavimo.
O kaip tada su atleidimu?
Tokioje situacijoje iš tiesų labai sunku atleisti. Pirmiausia moteris turi pradėti gerti save ir savo vaikus. Jei ji labiau pradės save gerbti, gal ir vyras pradės labiau gerbti savo žmoną. Arba ne. Žinoma, tokioje situacijoje labai sunku vaikams. Jei tėvas geria ir dar mušasi – jų gyvenimas pranašesnis į pragarą. Ką galima padaryti? Visų pirma reikia ieškoti aplinkinių paramos. Gal yra giminių, draugų. Jei nuolat esi žeidžiančioje situacijoje ir negali iš jos išeiti, svarbu kiek įmanoma nuo to atsiriboti. Aš, įsivaizduoju, stengčiausi kuo mažiau būti namie, ieškočiau vietos, kur būčiau saugi, kuo daugiau bendraučiau su kitokiais žmonėmis. Tokioje situacijoje reikia sau pasakyti: „Tai tėvų problemos, o aš esu aš. Nesu kaltas, kas tarp jų vyksta. Tai jų gyvenimas. Jie suaugę žmonės ir sprendžia problemas, kaip sugeba“.
Kas sunkiau: ar atleisti sau, ar priimti ateidimą kito?
Atleisti sau kartais gali būti netgi sunkiau. Gali galvoti, kad kitas kaltas. O prisipažinti, kad pats taip pat esu netobulas – labai sunku. Juk ir tėvai ir mokytojai iš mūsų laukė, kad visada būtume tobuli. Taigi pirmas žingsnis į atleidimą sau būtų priminti savo netobulumą. Matyt, visi esame panašūs – kiekvienas einame savo keliu, kiekvienas klystame. Bet (pacituosiu skaitytą mintį) nesvarbu, kiek kartų nupuolei, svarbu, kiek prisikėlei. Jei pats sau esi neatleidęs, negalėsi priimti ir kito žmogaus atleidimo. Netikėsi jo nuoširdumu, netikėsi, kad jis tikrai tau atleido. Tada nebegalėsite kurti tarpusavio santykių. O juk atleidimas iš tiesų gali būti labai gera proga susitaikyti, stiprinti draugystę. Jei išsiaiškinsi nesusipratimus – draugystė, meilė gali stiprėti. Bet jei neatleidžiu kitam ar sau, taip ir neatsiveriu susitaikymo galimybei. Dažnai draugystės baigiasi todėl, kad vienas kuris galvoja: „Jis (ji) man niekada to neatleis. Aš esu blogas, nevertas draugystės ir dėl to pasitraukiu“. O iš tiesų tas žmogus tave vertina tokį, koks esi. Nepaisydamas netobulumų, atleidžia tau ir priima tave. Tiki tavimi. Tik pats iš naujo turi savimi patikėti.
Kalbėjosi Ieva Urbonaitė
LUX, 2002, Nr.9.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-05-26