Apie galimybių kultą
1901-12-13 / Mindaugas Radušis
Šiuometinio rudens orai lepino progomis bent kiek pasiilginti trumpoką lietuviškos vasaros sezoną. Žiū, vaikai rugsėjo pirmą savaitgalį Baltijos jūroje pliuškenosi, o iki mėnesio pabaigos dar būdavo šiltų dienų, kai į kiemą išpuldavo plikomis bambomis. Pats irgi neskubėjau „padžiauti ant laktos“ savo dviračio, kuriuo kone kas rytą numindavau iki darbo. Savo jėgomis įveiktas atstumas ne tik prakaitu sudrėkindavo nugarą, bet ir pravėdindavo nuo kasdienių rūpesčių apsunkusią galvą, kur atsirasdavo daugiau erdvės naujesniems mintims.
„Kiek ilgai taip gali tęstis?“ – klausinėjau savęs, užgulęs dviračio pedalus. Kada išsisklaidys iliuzija, kad vasara gali būti amžinai? Juk vieną rytą šalna ar kiaurai permerkiantis lietus pabudins iš šio rožinio sapno, užleisdamas vietą suvokimui, kad viskam savas laikas ir saikas. Bet kolei šilta, viskas atrodo įmanoma ir visai nesinori atsisakyti tarsi ant lėkštutės pateiktų progų aukščiau kilstelėti asmeninių pasiekimų kartelę. Štai anksčiau rugsėjį dar neteko maudytis rudeninėje jūroje, o nuo šiol jau galėsiu tuo pasigirti. Ana jau spalis įpusėja, o vis dar į darbą riedu dviračiu.
Panašių „varnelių“ sau galiu priskirti ir daugiau. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir visai nekaltas užsiėmimas – juk varžaisi pats su savimi. Peržengi savo ribas, sieki daugiau, nei kada buvai įveikęs. Na, dar retsykiais su kitais pasilygini, gerai suvokdamas savo „laimėjimų“ menkumą. Bet reikalo tikrumas greičiausiai paaiškėtų tik tada, kai kokios nors aplinkybės visas galimybes šluote nušluotų, ir tektų pasilikti, lyg jų net nebuvę. Tuomet ir atskleistų, ar iki galo išbūta tiesoje su savimi bei pasauliu.
Vienos iš humanistinės psichoterapijos krypčių, geštaltinės psichoterapijos pradininkas F. Perlsas meistriškai apčiuopdavo santykių tarp žmonių sutrikimus. Dažni atvejai, kai kontaktuojant su aplinkiniais stengiamasi apžioti pernelyg daug ir nesugebama prarytų dalykų suvirškinti. Susidaro vadinamieji introjektai, kurių be atskirų pastangų nelemta integruoti į žmogaus savastį. Tokiais svetimkūniais gali virsti iš kitų perimtos nuostatos ar elgesio būdai.
Tikriausiai pažįstame nemažai žmonių, kurie lyg papūgos kartoja kažkur nugirstas tiesas, tačiau nėra jų perleidę per savo patyrimą ar supratimą. Tad tos jų tiesos kažkokios dirbtinės, nemielos, menkai teguodžiančios tiek jų savininkus, tiek klausytojus. Jeigu idėjinių svetimkūnių nebuvome prifarširuoti dar vaikystėje („berniukai neverkia“, „turi daug mokytis, kad ko nors pasiektumei“ ir pan.), prisigaudyti jų vėliau labai paprasta – tokio užkrato pilna televizija, spauda, viešoji erdvė. Net nepastebėsi, o kuri nors populiari frazė jau ir taikosi tapti pagrindiniu gyvenimo leitmotyvu. Juk kaip dažnai aplinkui skamba: „praplėsk savo galimybes“, „nepasitenkink turimais dalykais“, „nesustok ties dabarties akimirka“, „nesiteik laukti“. Panašūs posakiai sukuria įspūdį, kad laimė visai šalia – tereikia tik ką nors įsigyti ar nusipirkti. Ir tik, šiukštu, ne ko nors išsižadėti ar atsisakyti.
Amerikiečių psichoterapeutas M. Scottas Peckas savo garsioje knygoje „Nepramintuoju taku“ su genealia įžvalga diagnozuoja – „gyvenimas yra sunkus“. Jis nėra beviltiškas, monotoniškas ar vienspalvis, tačiau jis iš tiesų yra sunkus. Todėl besitikintiems lengvesnio egzistencijos varianto, tenka skaudžiai nusivilti arba pasitenkinti plaukimu pasroviui.
O kuo čia dėtos galimybės?
Kaip dažnai rankose laikydami gyvenimo mums duotas kortas, delsiame pradėti žaidimą, vildamiesi išsaugoti status quo. Vieniems geriau nieko nekeisti, nei susidurti su pralaimėjimo rizika, kiti užkimba už amžino ruošimosi kažkam dideliam kabliuko, o dar kiti paprasčiausiai ieško lengvesnio gyvenimo. Prie pastarojo itin dera nenoras atsisakyti galimybių, įšaldančių mus prie pasirinkimo kryžkelių.
Juk ne tiek svarbu, ar kada nors pasinaudosiu man suteikta galimybe, kiek saldu nuo minties, kad bet kuriuo metu galiu tai padaryti. Panašiai kaip su kaimynystėje gyvenančiu bičiuliu, kurį aplankydavau gal tik kokį sykį per pusmetį. Bet tik užteko jam paskelbti, kad išvyksta gyventi į užsienį, mane iš karto apniko liūdesys ir suvokimas, kad netenku kažko brangaus. Bet jeigu užduočiau sau klausimą „ko iš tikrųjų netenku?“ ir teikčiausi nuoširdžiai į jį atsakyti, netekties fone išryškėtų prarasta galimybė bet kada to užsimanius aplankyti draugą. Galimybė, kurios nevertinau ir nesiteikiau ja tinkamai naudotis.
Prie galimybių sureikšminimo tarsi koks medus prilimpa jaunystės kultas, pinigų garbinimas, valdžios išaukštinimas. Juk apie jaunus, turtingus ar įtakingus žmones sakome: „Jis turi visas galimybes.“ O apie senus, vargšus ar ant žemiausių galios piramidės laiptelių stovinčiuosius atsiliepiame: „Jis neturi jokių šansų ar jau prarado puikią starto poziciją.“
Galimybės suteikia garantijų. Jų nepaleisdamas iš akiračio tarsi visuomet turiu išeitį – paruoštą atsarginį išėjimą. Tokia nuostata prieštarauja perėjimo būsenos būtinybei, kai senasis žmogaus pavidalas turi numirti, kad atgimtų kitokiai savo egzistencijos kokybei. Tai, kas turėtų įvykti, tarkime, santuokos metu. O šiais laikais nusprendęs persikraustyti pas savo merginą vaikinas pasiima su savimi dantų šepetuką ir važiuoja pas ją. Lygiai taip pat kasdieniškai jis gali grįžti atgalios. Kur čia neprisiminsi „senamadiškų“ ritualų, padėdavusių žmogui nuosekliai pereiti iš vieno gyvenimo etapo į kitą. O įsikibus į galimybių skvernus nedrįstama senajam aš ištarti „sudie“, atsisakoma stačia galva nerti į bauginančius nežinios vandenis.
Kai kurių užsiėmimų prestižas yra menkas, nes jie siejami su natūraliu tam tikrų galimybių apribojimu. Tikriausiai ir dėl to taip sunku susitaikyti su motinyste, nes dėl jos tenka atsižadėti profesinės karjeros, idealiai sutvarkytų namų, įdomių kelionių ar susitikimų su draugais. Iš čia ir vengimas įsipareigoti vienas kitam santuokoje, nes prieš ją pareikalaujama atsisakyti kitų alternatyvų. O vienuolystės pašaukimo su jos griežtais įžadais iš viso geriau neminėti, nes jis šiuolaikiniam suvokimui tolygus pasilaidoti gyvam. Mums juk nepakeliui su tais, kuriems kelio atgal nebėra.
„Užšaldytas“ potencialas reiškia, kad esi amžinai jaunas, vis dar turintis ateitį. Pasirinkusieji dalį galimybių neišvengiamai palieka sau už nugaros. Kai kurie su gailesčiu žvalgosi atgal, o kiti ryžtingai su palengvėjimu iriasi į priekį, nes kiekvienas teisingas apsisprendimas sustiprina, leidžia ūgtelėti, o trypčiojimas vietoje įkalina, atima ūpą veikti ir krypties pajautimą.
Tad kaip teisingai pasinaudoti galimybių teikiamomis galimybėmis? Kaip nepaversti jų dar vienu stabu?
Šiuolaikinės psichoanalizės atstovas V. Albisetti sako, kad išeities taškas yra tikrovės suvokimas. Kai pagarbiai skaitomės su savo užimama vieta ir aplinkybėmis. Jei šiuo metu esu tėvas, atsakingai auginantis vaikus, natūraliai mažiau laiko skirsiu darbui. Jei man jau penkiasdešimt metų, nesistengsiu atrodyti kaip jaunuolis.
Tačiau kiekvienu atveju prireiks ypatingo jautrumo kito žmogaus gyvenimo patirčiai. Juk štai kolegė, iki tol vargusi visuomeniniame transporte, nuoširdžiai džiaugiasi ką tik įsigytų vairuotojo teisių atvertais horizontais, o tuo tarpu kitas bičiulis nemažiau entuziastingai ragina švęsti dieną be automobilio.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-10-12