Žmogiškumo paradoksas (2 dalis)

1901-12-13 / John Stott
Žmogiškasis nuodėmingumas

Štai ką kalbėjo Jėzus:


Sušaukęs visus žmones, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš išorės patekęs į žmogų, galėtų jį suteršti. Žmogų suteršia vien tai, kas iš žmogaus išeina...

Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų" [1].

Jėzus nemokė apie prigimtinį žmogaus gerumą. Be abejonės, Jis tikėjo Senojo Testamento tiesa, kad žmonija, vyrai ir moterys, buvo sutverti pagal Dievo atvaizdą, tačiau Jis neabejojo ir tuo, kad tas atvaizdas buvo sudarkytas. Jis mokė apie žmonių vertę, ypač patarnaudamas jiems, bet Jis taip pat mokė, kad esame neverti. Jis neneigė, kad mokame kitiems duoti „gerų dalykų", tačiau pridūrė, jog darydami gera neišvengsime apibūdinimo „blogi" [2]. O pirmiau cituotose eilutėse aiškiai įvardijo žmonėse esančio blogio dydį, pobūdį, kilmę ir poveikį.

Pirma, Jis mokė apie visuotinį žmogaus blogį. Jis vaizdavo ne visuomenės nusikaltėlius ar kokius nors ypač degradavusius žmones ar grupes, priešingai, kalbėdamasis su rafinuotais, teisiais ir religingais fariziejais apibendrintai kalbėdavo apie „žmogų" ir „žmones". Iš tikrųjų dažnai patys doriausi žmonės aiškiausiai suvokia, jog yra degradavę. Pavyzdžiui, nuo 1953 iki 1961 metų Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus pareigas ėjęs Dagas Hammarskjöldas buvo labai atsidavęs pareigūnas, kurį W.H. Audenas apibūdino kaip „didį, gerą ir mielą vyrą", tačiau apie save Dagas Hammarskjöldas manė visiškai kitaip. Autobiografinių straipsnių rinkinyje, pavadintame Markings, jis rašė apie „tamsiąją mūsų prigimties blogio šaknį", kai net tarnavimas kitiems tampa „pagrindu išsaugoti mus pačius gelbstinčią savigarbą" [3].

Antra, Jėzus mokė apie egocentrišką žmogaus blogio prigimtį. Evangelijos pagal Morkų septintame skyriuje Jis išvardija trylika jos blogybių. Visų jų bendras bruožas - savęs išaukštinimas arba prieš artimą (žmogžudystė, svetimavimas, vagystė, melagystė ir pavydas - visa tai laužo antrąją dešimties Dievo įsakymų dalį), arba prieš Dievą („išdidumas ir kvailystė" Senajame Testamente aiškiai apibrėžti kaip Dievo visagalybės ir netgi Jo buvimo neigimas). Dešimt įsakymų Jėzus susumavo kaip meilę Dievui ir artimui, ir kiekviena nuodėmė yra vienoks ar kitoks egocentriškas sukilimas prieš Dievo autoritetą arba artimo gerovę.

Trečia, Jėzus mokė apie vidinę žmogaus blogio prigimtį. Blogio šaltinis yra ne bloga aplinka ar klaidingas mokymas (nors abu veiksniai lengvai paveikia jaunus žmones), o „širdis", mūsų paveldėta iškrypusi prigimtis. Beveik galima teigti, kad Jėzus suformulavo froidizmo teoriją anksčiau už patį S. Freudą. Bent jau tai, ką Jis vadino „širdimi", apytikriai atitinka tai, ką S. Freudas vadino „pasąmone". Ji - tarsi labai gilus šulinys. Paprastai nematome ir netgi neįtariame, kad dugną yra nuklojęs storas purvo sluoksnis, tačiau jausmų audroms sujudinus šulinio vandenis iš gilumos į paviršių prasiveržia bjauriausias dvokiantis purvas - įniršis, neapykanta, geismas, žiaurumas, pavydas ir kerštas. Sunkiausiomis akimirkomis patys baisimės mumyse glūdinčio blogio potencialu. Ir jokie išoriniai vaistai jo neišgydys.

Ketvirta, Jėzus kalbėjo apie teršiantį žmogaus blogio poveikį. „Visos tos blogybės išeina iš vidaus, - sakė Jis, - ir suteršia žmogų" [4]. Fariziejai susitepimą suprato kaip išorinį ir ceremoninį dalyką, jiems rūpėjo švarus maistas, švarios rankos ir švarūs indai. Tačiau Jėzus atkakliai tvirtino, jog susiteršimas yra vidinis ir moralinis. Dievo akivaizdoje mus suteršia ne į mus (į skrandį) patenkantis maistas, bet iš mūsų (iš mūsų širdžių) išeinantis blogis.

Visi, kurie nors akimirkai buvo išvydę Dievo šventumą, negalėjo ištverti reginio, - taip juos šokiruodavo jų pačių nešvara. Bijodamas žiūrėti į Dievą, Mozė paslėpė savo veidą. Izaijas šaukė iš baimės dėl savo nešvarumo ir pražūties. Ezechielis buvo apstulbintas, beveik apakintas Dievo šlovės reginio ir krito kniūpsčias ant žemės [5]. O mes, net jei niekad kaip šie vyrai neregėjome Visagalio Dievo didybės, žinome, jog nesame tinkami išstovėti Jo akivaizdoje nei dabar, nei amžinybėje.

Kalbėdami apie žmogaus blogį, nepamiršome mūsų žmogiškojo orumo. Tačiau turime pripažinti tai, ką Jėzus sakė apie žmogaus sugedimą. Jis yra universalus (kiekvienas žmogus be išimties yra blogas), egocentriškas (verčia sukilti prieš Dievą ir artimą), yra viduje (kyla iš širdies, mūsų puolusios prigimties) ir teršia (daro mus nešvarius ir todėl netinkamus Dievui). Mes, Dievo sukurti tokie, kaip Dievas, esame pripažinti netinkami gyventi su Dievu.


Paradoksalus rezultatas

Štai ir žmogiškumo paradoksas: kilnumas ir nuodėmingumas. Sugebame būti ir be galo kilnūs, ir niekingai žiaurūs. Vieną akimirką elgiamės kaip Dievas, pagal kurio atvaizdą esame sukurti, kitą - kaip žvėrys, nuo kurių turėtume visiškai skirtis. Žmonės išrado ligonines rūpintis sergančiaisiais, universitetus žinioms įgyti, parlamentus žmonėms teisingai valdyti ir bažnyčias Dievui garbinti. Bet jie taip pat išrado kankinimo kameras, koncentracijos stovyklas ir atominius ginklus. Keistas, gluminantis paradoksas - kilnu ir žema, racionalu ir neracionalu, moralu ir amoralu, dieviška ir gyvuliška! Kaip C. S. Lewisas pasakė Aslano lūpomis: „Esi kilęs iš garbingojo Adomo ir jo žmonos Ievos, ir tai leidžia net menkiausiam elgetai išdidžiai pakelti galvą, o stipriausiam pasaulio imperatoriui susigūžti iš gėdos" [6].

Nežinau, ar kas nors yra išraiškingiau nusakęs žmogiškąjį paradoksą už Edinburgo vyskupą Richardą Holloway, kaip jis tai apibūdino 1978 metų balandį vykusioje katalikų atsinaujinimo konferencijoje:


„Štai mano dilema, - kalbėjo jis. - Aš esu dulkės ir pelenai, trapus ir nepastovus, mano veiksmai - iš anksto nuspręstas atsakas <...> kankinamas baimių, apgultas reikmių <...> dulkių kvintesencija ir dulkėmis vėl pavirsiu <...>. Bet many glūdi dar šis tas <...> Gal aš dulkė, bet nerimastinga dulkė, svajojanti dulkė, keistai nujaučianti atsimainymą, laukiančią šlovę, paruoštą likimą, palikimą, kuris vieną dieną priklausys man <...>. Taigi mano gyvenimas skausmingai ištemptas tarp pelenų ir šlovės, tarp silpnumo ir atsimainymo. Esu pats sau mįslė, nepakenčiama minklė <...> keistas dulkių ir šlovės dvilypumas".


Susidūrę su savo pačių siaubingu, prieštaringu dvilypumu kai kurie žmonės naiviai mano, kad patys su tuo susitvarkys - pašalins tūnantį blogį ir išlaisvins savyje glūdintį gėrį. Klasikinį žmogaus dvilypumo ir vilties, kad išsigelbės pats, pavyzdį pateikė Robertas Louisas Stevensonas garsiojoje apysakoje The Strange Case of Dr Jekyll and Mr Hyde (1886 m.). Henris Džekilas buvo turtingas ir garbus gydytojas, linkęs į religiją ir filantropiją. Tačiau jis suvokė, kad jo asmenybė turi kitą, tamsesnę pusę, kad jis yra „įsipareigojęs giliam gyvenimo dviveidiškumui". Jis aptiko, kad „žmogus nėra vienas, bet du". Tada jis ėmė svajoti, kad dvilypumo problemą galima būtų išspręsti abi asmenybės puses „apgyvendinus skirtinguose asmenyse": neteisiajai einant vienu keliu, o teisiajai - kitu. Taigi jis išrado vaistus, kurių išgėręs įgaudavo deformuotą kūną ir blogąją pono Haido asmenybę, jo alter ego, per kurį išliedavo savo aistras - neapykantą, žiaurumą, šventvagystes ir net žmogžudystes.

Iš pradžių daktaras Džekilas kontroliavo savo transformaciją ir gyrėsi, kad panorėjęs atsikratytų ponu Haidu amžiams. Tačiau ilgainiui Haidas įgijo viršenybę prieš Džekilą, galiausiai jis pradėjo tapti Haidu pats to nenorėdamas ir tik didelių pastangų dėka susigrąžindavo Džekilo gyvenimą. „Ėmiau iš lėto prarasti savo tikrąjį geresnį „aš" ir iš lėto tapatinausi su savo antruoju bloguoju „aš". Galiausiai, prieš pat jo demaskavimą ir suėmimą, jis nusižudė".

Iš tiesų kiekvienas Džekilas turi savo Haidą, kurio nepajėgia kontroliuoti ir kuris grasina jį nugalėti. Nuolatinis mūsų žmogiškumo paradoksas ryškiai nušviečia ir asmeninį, ir viešą gyvenimą. Pateiksiu ir vieno, ir kito gyvenimo pavyzdį.

Pradėsiu nuo asmeninio atpirkimo. Kadangi blogis mumyse įsišaknijęs labai giliai, patys išsigelbėti nepajėgtume. Tad būtiniausias mūsų poreikis - atpirkimas, tai yra nauja gyvenimo pradžia, apvalanti nuo nuodėmės nešvaros ir suteikianti naują širdį, netgi naują kūrinį, žvelgiantį naujai, turintį naujus siekius ir naujas jėgas. Ir kadangi esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, toks atpirkimas yra įmanomas. Nėra nė vieno žmogaus, kurio neįmanoma atpirkti. Dievas atėjo pas mus per Jėzų Kristų, kuris siekė mūsų netgi apleistas, kentėdamas ant kryžiaus, kur kabėjo vietoj mūsų, nešė mūsų nuodėmes ir mirė vietoj mūsų, kad mums būtų atleista. Tada Jis prisikėlė, pakilo į dangų ir atsiuntė Šventąją Dvasią, kuri gali apsigyventi mumyse ir pakeisti mus iš vidaus. Jei žmonijai kada nors kas skelbė geresnę naujieną, man jos girdėti neteko.

Antras paradoksalios žmogaus padėties pavyzdys, kurį noriu pateikti, susijęs su socialine pažanga. Akivaizdu, jog vyrai ir moterys - net labai degradavę žmonės - išlaiko dieviško atvaizdo, pagal kurį buvo sukurti, žymes. Todėl iš esmės visiems žmonėms teisingumas patinka labiau už neteisingumą, laisvė - už priespaudą, meilė - už neapykantą, taika - už smurtą. Kasdien stebėdami, kas vyksta aplink mus, viliamės socialinių permainų. Dauguma žmonių puoselėja viltis dėl geresnio pasaulio. Tačiau nepamirškime, jog žmonės yra „egocentriškumo iškreipti" (taip arkivyskupas Michaelis Ramsey’us vadindavo prigimtinę nuodėmę), todėl mūsų viltys dėl geresnės ateities yra ribotos. Jėzaus sekėjai yra realistai, o ne utopistai. Įmanoma pagerinti visuomenę (ir socialinė krikščionių įtaka buvo akivaizdi per visą istoriją), tačiau tobula visuomenė, kurioje gyvens teisumas [7], laukia Jėzaus Kristaus sugrįžimo.

--------------------------------------------------------------------------------
[1] Mk 7, 14-15; 21-23.
[2] Mt 7, 11.

[3] Dag Hammarskjöld, Markings, į anglų k. vertė Leif Sjöberg ir W. H. Auden (Faber, 1964), p. 128-129.

[4] Mk 7, 23.

[5] Iš 3, 1-6; Iz 6, 1-5; Ez 1, ypač 28 eilutė.

[6] C. S. Lewis, Princas Kaspijanas , Katalikų pasaulis, 1999, p. 167.

[7] 2 Pt 3, 13.


Iš laikraščio "Ganytojas", 2007-12-15

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found