Širdies auklėjimas

1901-12-13 / Metropolitas Antonijus iš Surožo

Bėgant metams (ir tai priklauso ne nuo senatvės, o daugiau nuo išvargimo, kūno ir dvasios išsekimo), kai kurie dalykai mums tampa ypač sunkūs. Vienas iš sunkiausių - tai akis į akį susitikti su savo praeitimi - ir neišsigąsti.
Augant vidinei patirčiai, žvelgdami atgal, apstulbstame, kokie akli, kurti, kokie nesupratingi buvome, kiek mes galėjome padaryti gero ir išvengti blogo. Aš prisimenu vieną mūsų seną parapijietę, jau seniai mirusią, - kada aš sakau „mirusi", aš išreiškiu, kaip jaučiu ją: po ilgo gyvenimo jos kūnas užgeso, ir ji įžengė į amžinybę. Kažkada pas mane ji atėjo pilna nerimo ir neišsenkančio liūdesio; ji sakė, kad dabar, kai priartėjo senatvė, ji nebesugeba kaip anksčiau suvaldyti savo minčių. Naktys (kaip jai atrodė) vis ilgėjo, nes miegoti tegalėjo vis mažiau ir mažiau. Kiekvieną naktį prieš ją iškildavo praeities vaizdai. Retai kada šviesūs vaizdai - šiuos ji prisimindavo ir dieną; kildavo tamsūs, liūdni, liguisti, skaudūs, gėdingi vaizdai. Jie užslinkdavo nelyginant juodas debesis ir neduodavo ramybės; atsirasdavo jie naktį, o apgailestavimas ir gėda lyg tamsos pelenai užklodavo visą dieną. Ir niekaip ji neatrado kelio į laisvę. Ką daryti? Kaip elgtis? Jai davė migdomųjų, tuomet praeities vaizdai, tos mintys virsdavo lyg kokiu siaubo sūkuriu; jos nedingdavo - tik ryškūs ir kankinantys prisiminimai virsdavo košmaru. Aš jai pasakiau tai, ką noriu pasakyti ir jums, ką nuolat kartoju sau: žinoma, grįžti į vis atsimenamus momentus ir su dabartine patirtimi pakeisti savo poelgių mes negalime. Tai neįmanoma. Tačiau, kaip aš jai sakiau, mums duota ne vienąkart pergyventi savo gyvenimą, o daug daug kartų sugrįžti į praeitį. Bet yra, sakytume, įvairių praeities rūšių. Yra dalykų, kurie nutiko praeityje ir kartu su praeitimi išnyko, kaip lapai nuo medžių nukrenta rudenį; dalykų, kurie įvyko ir pasinaikino, kurių mūsų dabartyje daugiau nebėra. Taip būna su apgailima nuodėme: žmogus pasielgia blogai - žodžiu, mąstymu, troškimu ar poelgiu - ir staiga pasibaisi pats savimi. Kreipiasi į Dievą, tiesiasi į Jį šaukdamas savo skausmą, savo gėdą, gailisi Jo akivaizdoje, atsižada tos sielos būsenos, kuri galėjo sukelti tokį poelgį, tuos jausmus ir žodžius. Kartais didelė nuodėmė, baisus poelgis išdyla, beveik išnyksta; pasilieka tik randas - daugiau priminimas, nei prisiminimas - priminimas apie mūsų trapumą, apie tai, kaip atsargiai reikia gyventi, kad neatsitiktų vėl tas pat.

Poelgiai gali būti baisūs, bet jie taip pat gali visiškai išnykti tikrai atgailaujant. Šventasis Nikita Stifatas, šventojo Simeono Naujojo Pamokslininko mokinys, sako: „Tikrosios atgailos ašaros gali grąžinti netgi prarastą mūsų nekaltybę..." Ir šventasis Varsonofijus Didysis sako, kad jeigu mes iš tikrųjų gailimės prieš Dievą ir žinome, kad negrįšime į tai, kas yra nutikę, nes atgailos metu kažkas mumyse sudegė, susinaikino ir negali daugiau pagimdyti to blogio, kurį esame padarę, tuomet galime sakyti, kad mums atleista, ir įvykiai ištrinti iš gyvenimo knygos. Praeitis praėjo. Kaip rusų patarlėje: kas buvo - pražuvo, žolėm apaugo. Bet būna mūsų praeity dalykų neišgyvendintų, jie kažkada buvo įvykdyti ar patirti, bet neišgyvendinti. Akimirką atsiradęs nedraugiškumas pagimdė nesantaiką. Žinoma, nieko neatsitiko, bet kažkur ji nusėdo kaip nuodas. Mes galime neprisiminti to žmogaus ir tų aplinkybių, kuriomis šis jausmas ir nusiteikimas užgimė, bet jie mumyse tebėra. Kad ir kuo gyventume, kad ir kuo taptume - jie nuodija mūsų būtį pačioj šakny, pačioj gilumoj. Ir tuomet ta praeitis - jau ne praeitis, iš tikrųjų ji tampa dabartimi. Tai ne pereitas gyvenimo etapas, tai - pradėtas etapas. Ir kas nors turi atsitikti, kad praeitis iš tikrųjų būtų pagydyta. Aš labai ryškiai atsimenu pirmąjį pas mane atėjusį išpažinties žmogų (tai būtų pavyzdys tam, apie ką aš kalbėjau pradžioje). Tas žmogus prieš daugelį metų (iki mūsų susitikimo) įvykdė žmogžudystę ir visą šį laiką išgyveno siaubą dėl to, ką buvo padaręs. Jis gailėjosi ir atgailavo, degdamas iš baimės ir sudegdamas siaube. Pagaliau jis atėjo pas Dievą, nes jo atgaila taip subrendo, kad jis galėjo pasakyti Dievui: „Aš daugiau nesu tas žmogus, kuris įvykdė žmogžudystę, atleisk man ir išleisk mane į laisvę!" Štai tie žodžiai: „Aš daugiau nesu tas žmogus, kuris padarė nuodėmę", - kaip koks matas, pagal kurį išnyksta ar neišnyksta nusikaltimas, nuplauta, ištyrinta ar taip ir pasilieka mūsų nuodėmė. Ir jei mes galime pasakyti: „Aš daugiau nesu tas žmogus", reikštų, kad tą nuodėmę žinome, nes mes joje buvome, bet tas žmogus mirė, jo daugiau nėra, yra naujas žmogus, gimęs iš atgailos ir siaubingos patirties. Tas pats šventasis Varsonofijus Didysis sako: „Tokiu atveju netgi išpažinties galima neiti, nes užtikrintai, ramiai galime pasakyti: Dievas man atleido, jei Jis sukūrė mane iš naujo..."

Bet dažnai būna kitaip - taip, apie ką kalbėjo mano senutė parapijietė: vaizdas po vaizdo iškildavo jos praeitis - smulkūs ir žymesni įvykiai. Ne tokios nuodėmės kaip žmogžudystė, bet nuodėmės, kurios nuodijo kitų gyvenimą ir jos pačios širdį. Ir kaip visa tai pamiršti? Tuomet buvau įsitikinęs, kad nereikia pamiršti, negalima pamiršti, tau gali būti atleista, bet sau atleisti negalima. Ir pamiršti nevalia dėl to, kad užsimiršimas nieko neišsprendžia, neišgydo sielos, nepakeičia gyvenimo. O ką gi daryti? Aš jai patariau kiekvieną kartą, kai tik iškyla koks praeities vaizdas, iš karto savęs paklausti: jei aš vėl patekčiau į tas aplinkybes, kai padariau nuodėmę, - kaip pasielgčiau dabar, turėdamas naują patirtį, ilgametę gyvenimo patirtį? Tada man buvo dvidešimt metų, trisdešimt, keturiasdešimt, dabar man - aštuoniasdešimt, aš tiek išgyvenau ir supratau; jei sugrįžtum į tą įvykį, įsižiūrėtum į jį pačiu giliausiu, sielą draskančiu žvilgsniu, įsižiūrėtum į jį blaiviai, be gailesčio sau ir vėl paklaustum savęs: „Tos pačios aplinkybės - kaip pasielgčiau? Kuo aš būčiau?" Ir jei tu gali pasakyti: „Šito aš daugiau niekada negalėčiau padaryti, pasakyti, pagalvoti, išgyventi", - tada žinok, kad tu atgimei ir gali Dievui tarti: „Ta, kuri tai įvykdė, tas ar ta, kurie buvo tuo žmogumi, dabar numirė; aš netgi gailėtis ir atgailauti iš tikrųjų negaliu todėl, kad tas žmogus mirė manyje..." Aš prisimenu panašią išpažintį, kai žmogus sakė: „Štai mano praeities nuodėmės, aš jas žinau, bet aš jų atsisakau, jų atsižadu, jų nekenčiu, bet atgailauti su ašarom dabar nebegaliu todėl, kad aš nebe tas žmogus, kuris tas nuodėmes padarė; tas - mirė, nieko iš jo nebeliko, ne tokiame ir ilgame gyvenime - o tiesiog išgyvenant sukrečiamą gailėjimąsi ir atgailą."

Ir ta moteris rado savyje stiprybės įsižiūrėti į kiekvieną ją gąsdinantį praeities įvykį. Ji žvelgė į visą blogį, visą neteisybę, į visą praeities siaubą klausdama savęs ir Dievo; spręsdama kiekvieną klausimą atskirai, ji pajuto, kad pamažu išsilaisvina iš savo praeities.

Jai taip atsitiko senatvėje, belikus dvejiems, trejiems metams iki mirties. Bet šis klausimas iškyla mums kiekvieną kartą, kada tik rengiamės išpažinčiai; tik mes dabar dar pilni jėgų, gyvenimas mus dar vilioja, traukia kaip upės tėkmė, mes veikiame, dar neturime to sėslumo, kuris leistų žiūrėti į praeitį taip, kaip žmogus stebi gamtą nuo kalno, kada jis apžvelgia viską, kas prieš jį atsiveria; be aistros, pastabiai, aiškiai ir su giliu išgyvenimu.

Mums reikia mokytis nuo vaikystės ruoštis kiekvienai išpažinčiai, nebūtinai dvasininkui, bet kiekvienos dienos išpažinčiai Dievui. Jei įsižiūrėsime į kiekvieną dieną ir į viską, ką tik atsiminsime iš praeities, drąsiai (nes praeitis galbūt mums priekaištaus, kels klausimą, ar turime teisę vadintis krikščionimi ir netgi žmogumi)!.. Jei mes būtume pasirengę taip žiūrėti į savo praeitį, tai galėtume išgyvendinti daugelį netikusių metų ir išpažinties ateiti iš tikro apimti gilaus išgyvenimo: ne su emocijomis, o su griežta ir blaivia nuodėmingumo sąmone. O nuodėmingumo sąmonė prieš Dievo veidą ir žmones reiškia, kad nesame verti meilės ir pagarbos. Reikia paklausti savęs: jeigu žmonės žinotų apie mane tai, ką pats žinau, kaip aš jausčiausi?..

Gąsdinti save, kad kada nors Paskutiniame teisme visiems atsivers mūsų gyvenimo paslaptys, nepakanka, nes mes per daug lengvai atidėliojame tai, ką reikia daryti dabar. Taip, bus Paskutinis teismas - tada pamatysime, kas bus. Iki to laiko spėsime atlikti atgailą!.. Tam laikui pasikeisime!.. O „tas laikas" niekada neateina todėl, jog mes mirštame per daug anksti, kad spėtume tapti amžinybės gyventojais.

Ir štai, rengdamiesi eilinei išpažinčiai, bendrai ar asmeninei, mes turime pabandyti nugyventi savo gyvenimą iš naujo; ne tik žvilgtelėti į jį ir padaryti sąrašą to, kas nedora, netinkama, negera, bet pažvelgti giliau: kaip tai buvo įmanoma?

Aš dabar truputį nukrypsiu į šalį nuo to, apie ką kalbėjau, ir pasakysiu: nepakanka atgailauti už eilines nuodėmes; neužtenka kelti grynai moralinį klausimą: gerai ar blogai aš elgiuosi? Reiktų klausti: kas gi aš esu? Aš esu žmogus; aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu rusas, pravoslavas; aš - sūnus, aš - duktė, aš - vyras ar žmona, aš - jaunikis ar nuotaka, aš - tėvas ar motina, aš - draugas, aš - bičiulis, aš - bendradarbis; visais lygmenimis - kas aš toks? Kiek manyje tikrumo ir kiek paviršutiniškumo? Kiek aš stengiuosi atrodyti, užuot paprasčiausiai - buvęs?

Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai nebepajėgsime nustumti prisiminimų, užsidaryti savy, tuomet mums teks susitikti su savo praeitimi, tolima ir artima, bet tuomet jau bus sunku tai atlikti. O jeigu būtume tvirti ir ryžtingi, galėtume atlikti tai laiku, kad pasikeistume ne tik išoriškai, bet ir savo gelmėse.

Norėčiau pakalbėti dar apie kitką, kas taip pat priklauso tai vidinio ir išorinio, kūniško ir dvasinio nuovargio būsenai - toms bėgančių metų pasekmėms ir gyvenimo aplinkybėms, kurios užklumpa mus tiek jaunystėje, tiek vidutiniame ar vėlyvame amžiuje.

Kartais pritrūksta jėgų susikaupti maldai; kartais norėtųsi melstis, o jėgų nėra; širdis veržiasi, o protas delsia, tartum per ramų ežerą bėgtų vėjelis: visas paviršius virpa ir negali atspindėti nei dangaus, nei žemės; o nesujudintos gelmės pasilieka ramios. Taip dažnai būna ir mums: mūsų gelmės išlieka skaidrios ir tykios, o paviršiuje - tokia audra, kad neįmanoma sutelkti minčių ir jausmų. Ką gi tuomet daryti?

Norėčiau jums duoti patarimą, kurį kadaise gavau ir už kurį esu labai dėkingas savo dvasiniam tėvui. Jis man patarė prieš gulant miegoti nusilenkti penkis kartus (na, žinoma, nesvarbu, kiek kartų lenktis ir apskritai, ar lenktis, svarbu atsistoti priešais Dievą, nusilenkti Jam dvasia, visa savo esybe) ir pasakyti: „Viešpatie!.. Dėl žmonių maldų, kurie myli mane, - išgelbėk ir apsaugok!.. Ir paskui, - sakė man tėvas Afanasijus, - atsigulk, tik neįtempk proto, o atsiverk visų tave mylinčių žmonių, kurių veidai iškils iš tavo atminties, prisiminimams. Visi turime ką nors, kas mus myli, žmonių iš dabarties, nūdienos, dar esančių žemėje, linkinčių mums tikro gėrio, trokštančių, kad mes išsiskleistume, išaugtume į žmogiškojo, krikščioniškojo pašaukimo pilnumą. Ir kiekvieną kartą, prisiminus vardą, iškilus atvaizdui, - padėkok Dievui, kad yra žemėje ar danguje toks žmogus ir paprašyk Dievo palaiminti šį žmogų už jo meilę.

O paskui - užmik. Ir tada iš tikrųjų atsitinka mums tai, kas Senajame Testamente parašyta: Aš miegu, o širdis mano budi, ji gyva (Giesmių giesmė 5, 2). Tik mano sąmonė apsiblausė, o širdis plazda meile tarp tų žmonių, gyvų ir mirusių, kurie, išskyrus meilę, nieko neturi ir myli mus neišskiriama (neskaidoma) meile".

Tai gali padaryti kiekvienas. Ištarti: „Viešpatie! Dėl maldų tų, kurie myli mane, - išgelbėk ir apsaugok!" Ir atsiverti tos meilės prisiminimui, kuri padarė gyvenimą įmanomą, taip pat gali kiekvienas. Kad ir kiek metų mums būtų, kad ir kaip būtume sugniuždyti nuovargio, ligų, kad ir kaip būtume sudirgę, išsibarstę, - tai tebėra įmanoma.

Vertė Vida Plerpienė

Bernardinai.lt 

Iš laikraščio "Ganytojas", 2009-05-23

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found