Jaučiuosi nelaiminga
1901-12-13 / Elvyra Kučinskaitė
Esu tikinti. Daug dirbu, stengiuosi būti gera žmona, mama, esu aktyvi bažnyčios bendruomenės narė, visada stengiuosi padėti kitiems, tačiau jaučiuosi nelaiminga, nuolat nepatenkinta savimi, dažnai išgyvenu liūdesį ir vienišumą. Manau, kad žmogus, teisingai gyvendamas, turėtų jausti pilnatvę. Bent kartais. Ką aš darau ne taip?Aurelija
Miela Aurelija,
Jei mudvi šnekučiuotumėmės tavo virtuvėje gerdamos kavą, ir tu man pasakytumei tai, ką užrašei šiuo klausimu, žinai, ko greičiausiai tavęs paklausčiau? Ar geri iš savo mylimo puodelio. Jei taip, tai kodėl išsirinkai jį, o ne kokį kitą? Ką darytumei, jei dėl tavo pačios neapdairumo jis sudužtų? Pyktum ant slidžių grindų, kaltintum save, ar žaismingai pasakytum: „O, kaip ilgai jis man tarnavo. Kitas gal bus dar mielesnis“? O gal tokius puodelius turi visi tavo šeimos nariai, išskyrus tave? Tada kodėl?
Galėtume kalbėtis apie daugybę įvairių nerimtų ir „nedvasingų“ niekučių: ar renkiesi sau drabužius, daiktus, malonias smulkmenas pati, ar perki tai, ką pasiūlo kiti? O gal apskritai „pasiimi, kas lieka“? Ar atleidi sau, kai pagamini prisvilusius pietus, pamiršti vyrui išlyginti marškinius, vakare nesuspėji sukalbėti įprastų maldų, o besimelsdama supranti, kad dar ne visus įmanomus gerus darbus įstengei padaryti?
Kaip tu ilsiesi? Gal mėgsti vakarais pasivaikščioti viena (ne dėl to, kad būtinai reikia išvesti šunį)? Gal norėtum valandą kitą su miela drauge praleisti baseine, ne tik klausydama jos, bet ir pasakodama jai apie save? Gal tiesiog tau patinka atsigulti lovoje su mėgstama ir nebūtinai labai rimta knyga? Tikiuos, nesakytum, jog nebepameni, kada paskutinį kartą skyrei laiko sau?
Man būtų įdomu sužinoti, ką tu darai, kai tave apima liūdesys ir vienišumas? Ar esi pirmoji, kuri „atskubi“ sau į pagalbą ir paprašai savo vyro, draugų ar bendruomenės bičiulių, kad tave išklausytų? O gal bari save, stumi šiuos jausmus lauk, slepi ašaras? Gal manai, kad negali sau leisti būti silpna, nes nepateisinsi Dievo ar žmonių lūkesčių ar susigadinsi savo įvaizdį?
Beje, ar galėtumei išvardyti bent penkias geras savybes, kuriomis esi apdovanota? Kokios iš jų tau pačiai labiausiai patinka? O kokias savo ribas jauti, su kokiomis savo ydomis nenorėtum taikstytis, už kurias leidi būti sau atlaidi? Ar kitų nuomonė apie tave – bloga ar gera – moko tave gyventi, skatindama svarstyti, analizuoti ir priimti ją arba atmesti? Jei manai ją esant neteisingą, ar išmuša tave iš pusiausvyros: švysteli labai aukštai į viršų ar nutrenkia į savigraužos pragarus? Pagaliau – koks yra tavo Dievas? Gal šnekučiuojiesi su Juo kaip su savo mylimu ir mylinčiu Tėvu, o gal bijai Jo kaip troleibuso kontrolieriaus, net jei turi pasižymėjusi bilietą? O gal Jis – reiklus mokytojas, dėstantis tobulo gyvenimo pamokas ir negailestingai rašantis dvejetus tiems, kurie tų pamokų „neišzubrina“?
Kitaip sakant, stengčiausi sužinoti, ar pati sau bent kiek rūpi. Ar save priimi ir pažįsti. Mes kartais taip stengiamės gyventi gerai ir teisingai, jog... tiesiog pamirštame gyventi, manydami, kad kai jau pasieksime tobulumą, tada ir atsipūsime. Betgi visi geri įstatymai ir taisyklės, nesvarbu, kieno jie bebūtų sukurti, yra ne tam, kad juos pasidėtume kaip tobulai įvykdytinus „tinkamo gyvenimo“ išmatavimus ar normatyvus, užkeltume juos prieš savo akis ant aukštos lentynos, kurios nė patys nepasiekiame. Taisykles ar siekius, žmonių lūkesčius ir Dievo kvietimus bei prašymus pasiimkim kaip duoną į savo kasdienę kelionę. Kramtydami ją gal suprasim, kas iš tiesų esame. O kai suprasime, tai geriau bus matyti, ką norėtume ir galėtume keisti, ramiai eidami šviesos kryptimi. Ir nepamirškim laikui atėjus prisėsti kieno nors virtuvėj ir tiesiog apie šį bei tą paplepėti. Apie dūžtančius puodukus, kvailas ar apmaudžias nesėkmes, guodžiančias sėkmes ir tokį gražų pavasarį, besiglaudžiantį prie užsilaukusios žemės.
Atsidaryk šį vakarą langą. Kažkas ką tik pražydo. Žinok – tai asmeniškai tau.
Elvyra Kučinskaitė
Iš žurnalo "Tapati"