Apie moters padėtį krikščioniškojoje kultūroje. Nuo antikos iki feminizmo
1901-12-13 / Monika Kareniauskaitė
Jau esu rašiusi apie Bažnyčios požiūrį į moters padėtį bei lyčių lygybę. Šįkart norėčiau pasiginčyti su Aurelija Umbrasiene ir jos mintimis, išsakytomis straipsnyje „Moterys vadovės. Ką Šventasis Raštas apie tai kalba?“ Į vyrų ir moterų santykių, požiūrio į lytis kaitą šįkart norėčiau pažvelgti iš istorinės perspektyvos. Vertinti feminizmą, kaip išimtinai XX amžiuje susiformavusį, daugių daugiausia XIX a. siekiantį fenomeną – trumparegiška. Feminizmas, kaip ir kitos žmogaus išlaisvinimo (vergovės atsisakymo, antirasizmo ir t. t.) ideologijos, buvo ilgo istorinio proceso, Vakarų krikščioniškosios civilizacijos subrandinto žmogaus ir visuomenės mąstymo, sąmonės transformacijos – ilgalaikio tiesos ieškojimo, vertybinės raidos padarinys. Padarinys – tačiau jokiu būdu ne galutinis taškas. Pavadinkime šias ideologijas emancipacijos ideologijomis.
Taip pat trumparegiškas yra tiesioginis biblinių idėjų perėmimas ir pritaikymas šiandienai – neatsižvelgiant į istorinį, kultūrinį kontekstą, net lingvistinius ar vertimo niuansus. Katalikybėje šį aiškinančiojo konteksto vaidmenį visų pirma atlieka Bažnyčios Tradicija. Ji, paprastais žodžiais sakant, yra savotiška krikščioniškojo tikėjimo santrauka, išryškinanti svarbiausius Kristaus mokymo aspektus.
Gerbiama Aurelija Umbrasienė teigia, kad, pagal biblinę tradiciją, moteriai tenka antraeilis, vyro padėjėjos vaidmuo. Šventajame Rašte moteris išties groja antruoju smuiku. Tačiau, pasak katalikiškosios Biblijos interpretacijos, pasaulyje, kaip ir lyčių vaidmenyse, daugelis dalykų yra iškreipti, tikrovė – sujaukta gimtosios nuodėmės. Lyčių nelygybė – greičiau nuodėmės, Adomo ir Ievos nuopuolio padarinys, o ne prigimtinė tikrovė. Nes pradžioje Dievas sukūrė Žmogų – kaip Vyrą ir Moterį. Beje, garsusis pavyzdys apie Ievos gimimą iš Adomo šonkaulio, pasak biblistų, iš tiesų reiškia ne moters pavergimą ar menkesnę padėtį, bet, atvirkščiai, – lygybę su vyru. Ne veltui kai kuriose senosiose kultūrose net paveldėjimas vykdavo pagal moteriškąją liniją.
Teisingas yra autorės teiginys, kad šventasis Paulius, savo mąstysena dėl vyrų ir moterų lygybės toli pralenkęs laiką, vis dėlto laikėsi hierarchinio lyčių santykių principo. Neneigiant Pauliaus mąstymo pažangumo, jis buvo savos epochos kūdikis. Kad ir kaip viena ar kita istorinė asmenybė būtų pralenkusi laiką, akivaizdu, jog pirmuosiuose mūsų eros amžiuose mąstyti XXI amžiaus kategorijomis buvo neįmanoma. Gyvenamoji tikrovė, materialusis pasaulis, žmogus ir jo mąstymas, būtis ir buitis tuo metu buvo kardinaliai kitokie, dažnai – mums nesuvokiami. Tai buvo net kita (antikos) civilizacija – KITOKIA kultūra – nors ir mūsiškės, vakarietiškosios, pirmtakė. Patriarchalinėje kultūroje susiformavęs antikos žydas Paulius net negalėjo kelti klausimo apie lyčių lygybę – tokie dalykai, kaip ir vergovės panaikinimas, jam paprasčiausiai nebūtų atėję į galvą. Taigi, tiesiogiai perimti Biblijoje atsispindinčias tuometinių žmonių gyvenimo realijas, tuo labiau taikyti jas šiandieniame pasaulyje kaip neginčijamas elgesio normas yra mažų mažiausiai anachronizmas.
Vis dėlto krikščionybė, palyginti su daugeliu kitų to meto religinių bei socialinių sistemų, buvo viena palankiausiai moteriškąjį pradą vertinančiųjų. Ne kas kitas, o būtent krikščionybė pamažu išlaisvino moterį – visų pirma per jos išsilavinimą, vienuolijų pagalbą. O tokios didžios asmenybės kaip Hildegarda iš Bingeno ar Kotryna Sienietė buvo tikri viduramžių kultūros šviesuliai.
Pagrindinis veiksnys, lėmęs moters padėties kaitą, buvo industrinė revoliucija bei ją sekę urbanizacijos procesai. Moterys, palikdamos tradicinę kaimo gyvenamąją erdvę, kėlėsi į miestus, dirbo fabrikuose – lygiai kaip ir vyrai. Ne kas kitas, o būtent gyvenamosios aplinkybės galutinai nulėmė troškimą kovoti dėl savo teisių – kai moterims, dirbančioms vienodai sunkiai, kaip ir vyrams fabrikuose, dar teko ir neadekvačiai didelė vaikų auklėjimo bei vyro priežiūros našta, namų ruošos darbai. Natūralu, kad, suirus tradicinei gyvenamajai erdvei, vyko ir lyčių vaidmenų kaita. Tad moterų judėjimas, kurio ideologinės prielaidos jau seniai brendo vakarietiškoje krikščioniškai romėniškojoje savimonėje, būtent tuo metu įgavo kūną. O kovota tuo metu ne tik dėl moters teisių – trumpesnę darbo dieną, vaikų darbo apribojimus išsikovojo fabrikų darbininkai, teisę į valstybę tautybės pagrindu ir pilietines teises – eiliniai, aristokratams nepriklausę žmonės. Gal kam noers tuo metu atrodė, kad prigimtinę, hierarchinę tvarką ardo ir kažkada ponui tarnavusio valstiečio teisė balsuoti, socialinis darbininko draudimas, baudžiavos panaikinimas, o gal – paprasčiausios atostogos (būtent naujųjų laikų išradimas!).
Tad moterų emancipaciją nulėmė ne tik krikščioniškoji ideologija, bet ir faktinės istorinės aplinkybės. Vis dėlto kokia buvo toji ideologija, kurios dėka subrendo moters išlaisvinimo idėja?
Krikščionybėje glūdi visų žmonių prigimtinė lygybė. Būtent ji lėmė lėtą evoliuciją, atsisakant vergovinės santvarkos. Krikščionybės šerdis – supratimas, jog kiekvienas žmogus yra kilminga, laisva ir kilni būtybė. Kad tarno ir šeimininko santykiai – iš prigimties neteisingi. Toks įsitikinimas pamažu skatino vis didesnę emancipaciją – visų pirma Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, kai emancipuota buržuazija nusprendė pirmą kartą istorijoje atsikratyti aristokratijos jungo. Vėliau kilo darbininkų judėjimas. Net komunizmas, kaip mąstymo sistema ir ideologija, galėjo gimti būtent krikščioniškoje kultūroje – tiesa, dažnai krikščioniškąją pasaulėžiūrą apversdamas aukštyn kojomis ir įgaudamas be galo groteskiškų, mirtį nešančių pavidalų. Tiktai krikščioniškojoje Vakarų kultūroje galėjo gimti negatyvioji religija (ateizmas), tik čia galėjo rastis ir feminizmas... Kuriems, deja, šiandien groteskiški pavidalai taip pat nesvetimi.
Krikščionybė – visų pirma kiekvieną žmogų, individą išlaisvinanti, jo panašumą su Dievu išpažįstanti religija. Todėl ji yra laisvės ir emancipacijos religija. Emancipacijos terminą šiuo atveju atitinka pašaukimo kategorija – pašaukimo, tokio unikalaus ir vienintelio kiekvienam nepakartojamam žmogui po saule.
O kalbant apie praktinius niuansus... Niekas iš krikščionių neturi teisės kito asmens paversti savo tarnu. Tarno metafora ir nuolankumo aukštinimas, taip dažnai girdimi tarp krikščionių, reiškia ne tikruosius vergo ir šeimininko santykius, ne savanorišką tapimą vergu, bet, atvirkščiai, meilės santykį. O meilės tarp žmonių nelabai gali būti ten, kur klesti nelygybė. Juk Kristus neketino kurti savo Bažnyčios kaip vergų ir šeimininkų terpės – bet kaip brolių ir seserų bendruomenę. Juk ir Jis pats – dieviškasis asmuo – nuplovė kojas savo mokiniams. Todėl ir moteris jokiu būdu negali būti savo vyrui nuolanki tarnaitė. Toks jos vaidmuo iškreipia visą dieviškąją tikrovę, paneigia pačią krikščionybę – nes paneigia moterį, kaip individualų žmogų, nuostabų Dievo kūrinį. Artimo meilės darbai nėra tarnavimas – nors dažnai ir vadinami tarnyste. Tai greičiau egoistinis aktas – nes veda žmogų, tiek vyrą, tiek moterį į Išganymą.
Krikščioniškoji tradicija sako, kad kiekvieno žmogaus vieta yra ten, kur linksta jo širdis, ten, kur jis geriausiai gali save realizuoti kaip asmenybę, tapdamas šventas, – vadinasi, sugrįžti į tikrąjį SAVE, supanašėti su savo Kūrėju. Tam Dievas kiekvienam suteikia įvairių gabumų, kuriuos reikia atskleisti – kad galėtume vis labiau mylėti artimą. Bet tam, kad geriausiai sugebėtume pastebėti mums Dievo duotus talentus ir gabumus, mums visų pirma yra reikalinga vidinė emancipacija, supratimas, kas mes esame, ką mokame geriausiai. Dievas, suteikdamas kai kurioms moterims gabumų vadovauti kompanijoms ar net valstybėms, daryti mokslinius atradimus, pats parodė, ką jis mano apie moters įkalinimą tik viename statuse – motinos ar žmonos. Beje, šie statusai tikrai nėra blogi – tai kilnus pašaukimas. Svarbiausia, kad jis būtų ATRASTAS, o ne primestas iš šalies. Ir kad moteris, tapdama žmona ir motina, kartu neprisiimtų ir trečiojo – vyro tarnaitės – vaidmens. Tarno ir šeimininko santykis naikina meilės santykį. O mes juk žinome – kur nėra Meilės, ten nelieka ir Jo.
Tad pašaukimas – tai išsilavinimu pagrįstas mūsų pačių susipratimas, o ne etiketė „mama“ ar „vadovė“, priklijuojama kitų. Nesuvokta, neįsisąmoninta ir nereflektuota, primesta tapatybė – baisiausia, kas gali nutikti kiekvienam žmogiškajam asmeniui. Nes taip yra pasikėsinama į patį brangiausią Dievo žmogui suteiktą turtą – Laisvę.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-07-13