Sudėtingas vyro ir moters klausimas
1901-12-13 / Anželika Krištaponienė
Pačiame vidurvasary, kai nemažai žmonių nerūpestingai leidžia laiką pajūryje, prie ežerų, stovyklose, muzikos festivaliuose ir pan., šiame interneto dienraštyje pasirodė pora įdomių straipsnių moteriškumo tema. Aurelijos Umbrasienės „Moterys vadovės. Ką Šventasis Raštas kalba apie tai?“ ir atsakomasis Monikos Kareniauskaitės straipsnis „Apie moters padėtį krikščioniškoje kultūroje nuo antikos iki feminizmo“. Abi autorės palietė itin aktualią lyčių lygybės bei moters pavaldumo temą, ir tai mane paragino net ir per atostogas įsitraukti į besirutuliojančią diskusiją.
Polemika apie moters padėtį – tarsi pirmoji kregždė mūsų „krikščioniškoje padangėje“, – be abejonės, sveikintina ir visokeriopai ragintina, nes kuo mažiau diskusijų, tuo didesnė galimybė vešėti ir tarpti prietaringumui, nepagrįstiems vertinimams ir įtarimams. Dėkoju „Bernardinai.lt“ redakcijai už suteiktą galimybę diskusijai plėtotis viešai. Nors neformalus ekumeninis bendravimas tarp skirtingų konfesijų, denominacijų ir krikščionių tradicijų vyksta daugiau nei dešimt metų įvairiose Lietuvos vietose, per tą laiką dar nė karto (išskyrus keletą asmeninių pokalbių) neteko girdėti teologinių disputų apie vyro ir moters vaidmenį.
Vyro ir moters klausimas tiek krikščionims, tiek plačiajai visuomenei nėra lengvas, paprastas ir vienpusiškas. Tai ir sudėtingas, ir kontroversiškas klausimas. Sudėtingas, nes apima skirtingus vyriškumo ir moteriškumo vertinimo aspektus: fiziologinius, psichologinius, socialinius, istorinius, filosofinius ir, žinoma, teologinius. Nagrinėjant šį klausimą reikalinga įvairių mokslų žinių sintezė, padedanti išvengti išankstinių nusistatymų ir stereotipinio požiūrio, bet labiausiai – Dievo malonės, idant būtų išlaikyta pusiausvyra.
Įvairios krikščioniškos konfesijos (Romos katalikų, stačiatikių, evangelikų) skirtingai vertina vyro ir moters padėtį, remdamiesi ir Šv. Raštu, ir savo tradicija. Šiuo klausimu krikščioniškame pasaulyje toli gražu nėra konsensuso. Vis dar tebevyksta tarpdenominaciniai ir konfesiniai teologiniai, biblistiniai ir egzegetiniai tyrimai, diskusijos. Klausimai išlieka atviri. Ar moteris gali mokyti ir vadovauti bažnyčioje, kaip ir vyras? Kokia vyro ir moters padėtis šeimoje? Ar abi lytys turi Dievo jiems suteiktus socialinius vaidmenis? Kokie jie? Antai gerbiama Aurelija Umbrasienė savo straipsnyje bando reflektuoti vadovaujančios moters klausimą Šv. Rašte, o gerbiama Monika Kareniauskaitė – moters pašaukimą iš savo Bažnyčios tradicijos bei kultūrinio – istorinio taško. Abi refleksijos įdomios, tačiau argumentai ne visada įtikinami, o kartais net prieštarauja savo atstovaujamai tradicijai. Bet apie tai kiek vėliau.
Manyčiau, diskusija taptų aiškesnė, pirmiausia įvardijus, jog dėl vyro ir moters vaidmens vyrauja du teologiniai požiūriai. Vienos bažnyčios vadovaujasi egalitariniu (lygių vyro ir moters teisių) požiūriu, kitos – komplementaria, arba subordinacijos (moters pagalbininkės), pozicija.
Pagal egalitarinį požiūrį, pabrėžiama vyro ir moters lygybė bei orumas įvairiose srityse ir veiklose, pradedant šeima, baigiant Bažnyčia. Todėl pripažįstančios šį principą Bažnyčios skiria kunigauti/pastoriauti bei vadovauti Bažnyčiai tiek Dievo pašauktus šiai tarnystei vyrus, tiek moteris. Šis požiūris grindžiamas keturiomis reikšmingomis biblinio apreiškimo tiesomis. Dievo sukūrimo tvarka Pradžios knygos pirmame skyriuje atskleidžia, kad Jis sukūrė vyrą ir moterį pagal savo atvaizdą, vienodai orius, lygiais, apdovanotais valdžia ir verte. Nuopolio istorija parodo nuodėmės padarinį – lyčių nelygybę. Kristaus atpirkimo malonė atskleidžia vyro ir moters išpirkimą iš nuodėmės ir visų nuopolio padarinių, taip pat ir lyčių nelygybės panaikinimą. Šv. Dvasios išliejimas – Sekminės – skelbia žmogaus atnaujinimą Kristuje. Sekminių dieną Šv. Dvasia pripildė ir vyrus, ir moteris, sugriaudama priešiškumo sieną, suteikdama jiems naujo kūrinio tapatybę Kristuje ir sujungdama į vieną krikščionių bendruomenę. Ji apdovanojo ir vyrus, ir moteris įvairiomis charizmomis, skirtomis visai Bažnyčiai ugdyti.
Kitos Rašto vietos (1 Kor 11, 1–16, 1 Kor 14, 34–35, 1 Tim 2, 8–15), kuriose pabrėžiamas hierarchinis vyro ir moters santykis, suvokiamos teksto ir to meto kultūriniame kontekste. Krikščionys, tikėdami vyro ir moters lyčių lygybe ir būdami prieš moters priespaudą, turėtų save suvokti kaip „biblinius feministus“. Apaštalo Pauliaus nuostatos yra artimesnės lygybės, o ne subordinacijos principui – teigia evangelikų teologas ir Naujojo Testamento profesorius C. Keeneris (Craig S. Keener. Paul, Women and Wives. Hendrickson Publishers, 1992, 10 p.).
Tuo tarpu komplimentarinis požiūris labiau pabrėžia lyčių priešingybę, Pradžios knygoje 2 skyriuje vyrui duotą Dievo autoritetą, o moteriai – padėjėjos vaidmenį. Akcentuojama, kad pirma buvo sukurtas vyras, o po to – moteris iš jo šonkaulio, kaip vyro pagalbininkė. Paliepimą nevalgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio Dievas davė vyrui, o ne moteriai. Ir ne vyras pirmas nusidėjo, o moteris, nepaklusdama Dievo įsakymui. Tuo tarpu Dievas po jų nuodėmės pirma kreipėsi į vyrą, nors moteris nusidėjo pirma. Remiantis šiais aspektais pabrėžiamas vyro pirmumas – lyderystė. Pagal komplementarų požiūrį tiksliai apibrėžiami vyro ir moters vaidmenys tiek šeimoje, tiek bažnyčioje. Hierarchinio pobūdžio Rašto eilutės traktuojamos tiesiogiai. Krikščionių bendruomenės, besivadovaujančios komplementariu požiūriu, skatina moteris tarnauti pagalbinėse tarnystėse – „groti antruoju smuiku“ tiek Bažnyčios, tiek šeimos gyvenime. Biblinis mokymas apie šeimą formuluoja prielaidą to, ko Raštas moko apie moters tarnystę. <...> Kai mes tyrinėjame Biblijos tekstą apie vyro ir žmonos padėtį, tampa aišku, jog vyras privalo vadovauti su meile, o žmona pašaukta paklusti (Ef 5, 22–33; Kol 3, 18–19; Tit 2, 4–5; 1 Pt 3, 1–7), – teigia kitas evangelikų teologas, Naujojo Testamento profesorius T. R. Schreineris (Two views on women in ministry, Zondervan Publishing House, 2001, 210–211p.).
Panašaus požiūrio laikėsi ir lietuvių filosofas, katalikiškosios tradicijos atstovas Antanas Maceina: Krikščioniškosios moterystės esmė yra Kristaus ir bažnyčios vaizdavimas. Vyras yra judrus, moteris sėsli. Todėl vyras veržiasi į pasaulį, tuo tarpu moteris pasilieka namuose. Vyras kuria mokslą, meną, techniką, ūkį, o moteris ugdo naują gyvybę, kuria papročius, tradicijas, neregimą, bet jaučiamą aplinkos dvasią (A. Maceina. Raštai XI. 2006, Moterystės teologija, 136 p.; Šeimos laimė ir šeimos tragika, 276 p.) .
Abi, šių skirtingų požiūrių besilaikančios, krikščioniškosios stovyklos savo pozicijas grindžia svariais Šv. Rašto argumentais, egzegetinėmis įžvalgomis, lingvistinėmis, kultūrinėmis prielaidomis. Konfesijos pačios nusprendžia, kuris požiūris joms priimtinesnis.
Grįžkime prie minėtų straipsnių. Monikos Kareniauskaitės straipsnyje Apie moters padėtį krikščioniškoje kultūroje nuo antikos iki feminizmo istorinė – kultūrinė argumentacija yra nuosekli ir konstruktyvi. Šito pritrūko Aurelijos Umbrasienės straipsniui Moterys vadovės. Ką Šventasis Raštas apie tai kalba?
Jame stokojama atskirų Šv. Rašto eilučių analizės, kultūrinio konteksto atskleidimo, nuodugnesnio pozicijos pagrindimo, reflektuojant kontroversišką moters vadovavimo klausimą. Tuo tarpu M. Kareniauskaitės argumentai pasirodė prieštaraujantys jos atstovaujamai Bažnyčios tradicijai. Autorė nors ir teigia, jog remiasi katalikiškąja tradicija, tačiau, simpatizuodama moters emancipacijai, savo argumentus grindžia teologiniu egalitariniu ir feministiniu požiūriu. Žinoma, Katalikų Bažnyčia šiandien eina laisvėjimo keliu ir moterims suteikia vis didesnių ir įvairesnių galimybių atsiskleisti krikščioniškoje bendruomenėje. Tačiau Romos Katalikų Bažnyčia vis dar pabrėžia komplementarų moters – pagalbininkės vaidmenį Bažnyčios gyvenime.
Antai gerb. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, „Delfi“ portalo žurnalistės paklaustas, ar ateityje moterys turės daugiau galimybių tarnauti tikintiesiems, pabrėžė tradicinį moters, kaip nepamainomos pagalbininkės, vaidmenį. Dvasininkas sakė esąs įsitikinęs, jog Bažnyčia nediskutuos, ar tarnystes Bažnyčioje, kurias šiandien atlieka vyrai, perduoti moterims, bet mąstys ir ieškos, kokiu būdu moterys šiais laikais galėtų būti tomis nepamainomomis padėjėjomis, kokios jos buvo Kristaus bei pirmaisiais krikščionybės amžiais.
Be to, gerb. M. Kareniauskaitė, kritiškai vertindama vyro ir moters skirstymą į „šeimininko ir tarno“ statusus, nepagrįstai supriešino dvi neatsiejamas teologines sąvokas – meilės bei tarnystės. Pažvelkime kad ir į šiuos autorės teiginius: Moteris jokiu būdu negali būti savo vyrui nuolanki tarnaitė. Toks jos vaidmuo iškreipia visą dieviškąją tikrovę, paneigia pačią krikščionybę – nes paneigia moterį, kaip individualų žmogų, nuostabų Dievo kūrinį. Artimo meilės darbai nėra tarnavimas – nors dažnai ir vadinami tarnyste. Tai greičiau egoistinis aktas – nes veda žmogų, tiek vyrą, tiek moterį į Išganymą... Šie teiginiai yra painūs ir klaidingi teologine prasme.
Visų pirma Dievo meilė, kurią pašaukti rodyti krikščionys, nėra savanaudiška, išpuikusi. (Visą garsųjį apaštalo Pauliaus himną meilei skaitome1 Kor 13 skyr.). Be to, argumentas, jog meilės darbai kaip egoistinis aktas veda į Išganymą, prieštarauja dviem reikšmingoms biblinėms doktrinoms: Išganymo (soteriologijos) bei mokinystės ( Kristaus sekimo). Į išgelbėjimą pažiūrima iš psichologinio, bet ne iš teologinio taško. Argi meilės darbai – iš tiesų egoistinis aktas, vedantis vyrus ir moteris į Išganymą? Kuo pagrįsta tokia išgelbėjimo formuluotė? Ar mus gelbsti meilės darbai iš egoistinių ar neegoistinių paskatų? Argi Šv. Raštas neaiškiai byloja, jog Išganymas – ne žmonių darbas, o Dievo dovana mums nusidėjėliams, dovanota per aukščiausią nesavanaudiškos Meilės ir Tarnystės aktą – Kristaus Kryžiaus atperkamąją auką? O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai (Rom 5, 8).
Be to, tikintieji – visų laikų Jėzaus mokiniai – Rašte yra mokomi būti Jėzaus meilės ir tarnystės pavyzdžio sekėjais. Kiekvienam krikščioniui, vyrui ir moteriai, aukščiausia meilės išraiška – savanoriška tarnystė Dievui ir artimui. Meilės darbai – tai nesavanaudiškas siekimas ir darymas to, kas gera kitam šeimoje, bažnyčioje ir visuomenėje. Būtent rodydamas tarnaujančios meilės pavyzdį, Jėzus, nuplovęs savo mokiniams kojas, moko: Jūs vadinate mane „Mokytoju“ ir „Viešpačiu“, ir gerai sakote, nes Aš Tas esu. Jei tad Aš – Viešpats ir Mokytojas – nuploviau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas plauti. Aš jums daviau pavyzdį, kad Jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas nėra didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. Jei tai suprantate, palaiminti esate, taip elgdamiesi (Jn 13, 13–17).
Tad „krikščionybė yra ne tik laisvės ir emancipacijos“, savo žmogiškosios tapatybės atradimo Kūrėjuje religija (kaip teisingai pažymi M. Kareniauskaitė), bet ir savojo „aš“ (ego) praradimo, pasiaukojančios Meilės (apapės) ir Tarnystės (diakonijos) religija.
Kita vertus, suprantu gerb. M. Kareniauskaitės rūpestį dėl neretai moteriai primetamų stereotipinių „vaidmenų“: „nuolankios tarnaitės“, „emancipuotos moters“, „paklusnios žmonos“, „sėkmingos vadovės“ ir pan. Už visokių stereotipinių klišių, taip pat ir „krikščioniškų“ („šeimos galva“, „paklusni, nusižeminusi žmona“), gali slėptis nuodėmingumas, gilios psichologinės problemos ir socialinė neteisybė. Todėl gerb. Aurelijos Umbrasienės straipsnyje argumentams apie moters tarnystę vyrui šeimoje pritrūko balanso. Šeimos santykių klausimas buvo paliestas gan vienpusiškai. Kalbant apie šeimą, svarbu matyti abi, vyro ir moters, puses. Kaip antai apaštalas Paulius savo laiškuose duodamas pamokymus šeimai, kreipiasi į visus namų „ūkio“ narius: jūs, vyrai; jūs, žmonos; jūs, tėvai; jūs, vaikai ir net jūs, šeimininkai, jūs, vergai (mat tokia buvo I a. romėnų šeima). Šitaip apaštalas siekė dvasinės vienovės, teisingumo ir meilės.
Taigi šeimyninį gyvenimą kuria ir vyras, ir žmona. Meilės tarnystė ir pasiaukojimas turi būti abipusis. Atsakomybė už šeimos harmoningą gyvenimą tenka abiem, o ne vienam iš partnerių. Pagal pirmapradį Dievo sumanymą šeimoje neturėjo būti „viešpačių ir tarnų statusų“. Vyras ir žmona, vienas kitą papildantys ir drauge atspindintys tiek Dievo Trejybės socialumo bei lygybės atvaizdą, tiek Kristaus pasiaukojančios meilės „kryžiaus“ ženklą. Tik Dievas yra Viešpats, o vyras ir žmona – mylimieji, partneriai, draugai, dvasinio gyvenimo bendrapaveldėtojai, meilės tarnai vienas kitam. Žinoma, kalbu apie šeimos idealą. Šeimoje balansas išlaikomas tik tada, kai pripažįstamas ne vyriškosios ir ne moteriškosios lyties pranašumas, bet Dievo viršenybė virš abiejų. Pakluskite vieni kitiems Dievo baimėje, – sako apaštalas visiems tikintiesiems ir po to ragina vyrus bei žmonas gyventi meilėje ir pagarboje (Ef 5, 21, 22–33).
Taigi „vyro ir moters klausimas“ nėra toks jau paprastas. Filosofai ir teologai apie tai polemizavo šimtmečiais, „palaikydami“ tai vieną, tai kitą pusę. Moters emancipacijos kelias buvo ilgas ir sunkus, išsisprendęs ne pirmaisiais krikščionybės amžiais (nors Kristaus mokymas, neabejotinai, pasėjo jos sėklą), bet per ilgą beveik dviejų tūkstantmečių Vakarų istorijos laikotarpį. Būta ir šviesių moters laisvės blyksnių ir, deja, tamsių bei gėdingų jos išnaudojimo dėmių. Moterų klausimas, kaip ir vergų, pagal Dievo numatymą turėjo būti sprendžiamas per kelis tūkstantmečius, kad sėkla sudygtų, turėjo suminkštėti visa Vakarų patriarchalinės kultūros dirva. Ją laistė neteisybę patyrusios ašaros, pureno prispaustųjų aukštyn kylančios maldos, šlakstė nekaltųjų kraujas.
Ir šiais laikais, be abejo, vyro ir moters lygybės klausimas dar nėra „tobulai“ išspręstas. Vis dar gyvename įtampoje tarp jau (de jure) ir dar ne (de facto). Moteris ir vyras per Kristų jau (de jure) yra Dievo vaikai, laisvi ir lygūs, Dievo atvaizdo atspindžiai. Bet dar ne visiškai (de facto), nes Kristaus malonės galia tiek vyrams, tiek moterims tenka grumtis su nuodėmingos prigimties padariniais. Tobula žmonių lygybė, vienybė ir pilnatvė išsiskleis eschataloginėje Kristaus karalystėje, kurios visi tikintieji ir visa Dievo kūrinija su ilgesiu laukia.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-07-28