Man savęs visai negaila

1901-12-13 / Genovaitė Petronienė

Daugelis lietuvių moterų tiesiog veržiasi pasiaukoti dėl savo artimųjų. Visi turi būti pavalgydinti, aprengti, namai turi būti nepriekaištingai tvarkingi. Dažnai tenka rūpintis ne tik vyru ir vaikais, bet ir senais tėvais, ir anūkais. Rūpestis - pagrindinė jų gyvenimo prasmė, jei nesirūpintų kitais jos tiesiog nežinotų ką veikti. Deja, žmogaus jėgos turi riba: nepakėlusi per didelio krūvio tokia moteris krenta kaip nuvarytas arklys ir po to ilgai atstatinėja psichinę ir fizinę sveikatą.

- Dabar stengiausi ilsėtis kelis kartus, sunkiai išeina, bet, kaip jūs sakot, turiu priprasti. Išleidau vaikus, penkiolika minučių pagulėjau, vėl pradėjau apie darbus galvoti, kitaip negaliu. Išeiti pasivaikščioti neprisiruošiau, turiu daug darbų, ir tą, ir aną reikia padaryti.

Daug turiu pareigų: dukra invalidė vežimėlyje, mama jau sena, kita dukra dar maža - 13 metų - mokosi visą dieną, pavargsta, nenoriu jos spausti, viskuo pasirūpinu. Aš nenoriu, kad ji vargtų taip, kaip aš. Turėjau vaikystėje ir valgyti daryti, ir mažesnius vaikus prižiūrėti, noriu, kad ji būtų laisva.

Ir taip nuolat neturiu laiko sau. Man reikėtų tiesiog save nugalėti, kad nepadaryčiau valgyti. Aš dažnai naktį dirbu, visą dieną namie, tai kaip visko nesužiūrėsi, argi jie savimi gerai pasirūpins? Ir bendraujant man toks jausmas: aš taupau kitų laiką, man atrodo, kad kiti užsiėmę, kažką pasakiau ir jau turiu nutilti, man per daug dėmesio, gal kitiems nemalonu mano problemų klausyti. Apie jus irgi pagalvoju - kaip ta daktarė gali ištverti tiek pasakojimų?

Kai ko nors atsisakau, po to kankinuosi ir einu atsiprašyti - taip negera, graužia kaltės jausmas. Konfliktuoti - tai ne man, pakyla kraujo spaudimas. Prieš kelias dienas bandžiau, kaip jūs sakėte, atsisakyti. Mama pasakė: „Atvažiuos pažįstama, jos vyras išsinarino pirštą“. Aš sakau: „Tam yra poliklinika, man psichologė sakė nustoti visus gydyti“. Mama sako: „Tai tu jiems paskambink“. Aš sakau: „Na, jau ne“. Mama nepatenkinta sėdi, nešneka, tiems žmonėms negerai, susigraužiau visai. Tai kaip viskas baigėsi? Jie prisistatė pas mane į darbą ir vis tiek turėjau pažiūrėti.

Kadangi aš medicinos seselė, visi manęs klausinėja apie mediciną. Kaip nenuraminti, nepabendrauti apie mediciną su sergančiu žmogumi, kuris laukia paramos? Man savęs visai negaila. Dirbu transplantuotų inkstų skyriuje. Jei man reikėtų kokį inkstą atiduoti transplantacijai - tuoj pat atiduočiau, atiduočiau ką nori, niekad nesusimąstyčiau. Dabar susirgo dukterėčios naujagimis, man jos taip gaila. Norėjau jai pasakyti: „Viską galima iškentėti dėl savo vaikelio!“ Norėjau griebti, į ligoninę važiuoti, susistabdžiau. Bet nors aš čia, mano visa dūšia ten, su ja!

Tik per atostogas galiu pailsėti, kai nieko negaliu pakeisti: žinau, kad esu išskraidinta lėktuvu. Jei išvažiuočiau kur Lietuvoj, žinočiau, kad bet kada galiu sėsti ir grįžti. Jūs manote, kad galiu save priversti atsisakyti kokių pareigų? Ar nebus po to, kad tik griaušiuosi? Kai vyras pavargsta, gali pagulėti. Seserys tikrai sena motina nesirūpins - pasisvečiuoja ir išvažiuoja. Klausia: „Ir kaip tu viską spėji?“ Dukra pripratusi, kad viskas pateikta.

- Tai gal ir jos vaikus už ją auginsite?

- Aš jau pasiruošusi.

Kaip padėti taip atkakliai pasiaukoti besiveržiančiam žmogui? Jau pats pokalbis su psichologu - jai tikras išbandymas. Juk taip sunku kalbėti apie save, taip neįprasta skųstis, tarsi nėra ką ir sakyti, tarsi negražu ir nepatogu. Jau geriau pasirūpinti pačiu psichologu ar užleisti vietą kitam pacientui.
Kai žmogus išsekęs ir depresiškas, kaip ir sirgdamas bet kuria kita liga, visų pirma jis turi tiesiog nustoti blaškytis ir ramiai pabūti, pailsėti. Bet pasirodo, kad tai neįmanoma. Per savaitę ši moteris prisivertė pailsėti 15 minučių.

Tam, kad priverstum nustoti blaškytis, reikia milžiniškų pastangų: gal išvežti į kitą šalį, gal pririšti prie kėdės. Ir tai laikina - kur buvus, kur nebuvus ji vėl už savo. Tai rodo labai didelį nerimo lygį, kurio ji negali valdyti. Bet svarbu ir jos įsitikinimai - juk ji pati nori pasiaukoti. Gailėdama kitų ji nesąmoningai gali pagailėti ir savęs. Kaip nežinomą žemę reikia atrasti savo norus ir jausmus. Pasakyti sau, kad ne tik aplinkiniai, bet ir ji verta dėmesio ir rūpesčio. Bet kol kas ja teks rūpintis per prievartą.
www.psichologas.info

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found