Netobulas rugsėjis vėl ir vėl, ir vėl..
1901-12-13
„Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra
po saule.“ (Eklez 1, 9).
Tokius žodžius seniai pasakė išminčius. Nieko naujo
nėra po saule. Viskas kartojasi... Vėl ir vėl, ir vėl...
Vasarą kaip paukščiai į Lietuvą suskrenda išvykę tautiečiai. Patys važiuojame lankyti kažkur išvykusiųjų. Šnekėjau su vasarą atvykusia drauge. Kalbėjomės apie ramų gyvenimą, kai viskas kartojasi vėl ir vėl, ir vėl... Kaip priešprieša jam – įdomus gyvenimas, kupinas iššūkių ir kasdien vis naujas. Kas geriau vaikui – rami aplinka, maža mokykla šalia namų, namuose
sriubą verdanti mama ir muzikos būrelis po pamokų saviraiškai skatinti, ar puikus išsilavinimas nuo pat pirmos klasės, kuris užtikrina lengvesnį įstojimą į rimtus universitetus užsienyje, brangiai apmokami kursai, reikalaujantys daug darbo ir pastangų kasdien, bet skatinantys jau šiandien siekti didelių aukštumų ateityje..?
Netobulas rugsėjis vėl ir vėl, ir vėl...
Labai norėčiau, kad kiekviena diena, savaitė, mėnuo ir metai būtų įspūdingi, atnešantys vis kažką naujo ir kvapą gniaužiančio... Sunkiai pakeliu tai, kas kartojasi. Patinka, kai įvykiai sukasi kaip karuselėje, tačiau ypatingai nemėgstu streso ir sunkumų... Kaip suderinti šiuos du dalykus? Ar tai įmanoma?
Nuo pat rugsėjo pirmosios neapleido tas „vėl ir vėl“ jausmas... Vėl rugsėjis ir, žinoma, vėl sūnaus mokykla. Su rugsėjo pirmąja į namus grįžta vadovėliai, klasiokai, džiaugsmas dėl geros mokyklos, atodūsiai, kad negalime vidury savaitės viską mesti ir kažkur išvažiuoti. Vyras šio rugsėjo pradžioje tris kartus pirko gėlių mokytojoms: bendrojo lavinimo mokyklos mokytojai, violončelės mokytojai ir Balio Dvariono muzikos mokyklos solfedžio mokytojai. Nieko naujo... Vėl ir vėl, ir vėl...
Rugsėjį pradėjome taip pat, kaip ir rugpjūtį – baidarėmis. Šį kartą Vilnele ir Nerimi. Nuostabu plaukti Užupiu, pro Onos bažnyčią, Gedimino pilį, galų gale Nerimi po Žaliuoju ir Baltuoju tiltais. Sūnus plaukė kartu ir nuo įspūdžių jam pynėsi žodžiai. Cituoju jį: „Kaip viskas matyta, bet kaip viskas atrodo kitaip ir naujai, koks tas pasaulis įvairus, bet ir sugrūstas!“ Matyt jis irgi turi filosofo gyslelę kaip ir jo mama. Vėl matyti vaizdai, nors ir tokie gražūs, bet „vėl ir vėl, ir vėl...“ Pirmasis rugsėjo savaitgalis baigiasi, prasideda pirmoji mokslo metų savaitė.
Ryte miegam su mažuoju, kai vyras paknopstom puola prie telefono, kuris skelbia aliarmą – laikas keltis. Vyras verčia iš lovos vyresnėlį, aš jau visai norėčiau keltis, bet bijau, kad man išlipus iš lovos, mažasis galutinai prasiblaškys ir ropšis iš paskos. Vyras treti metai iš eilės ruošia pusryčius ir priešpiečius į mokyklą vyresniajam. Išlendu iš miegamojo.
Kaišioju sūnui blogai sukištus marškinius į kelnes, taisau plaukus ir visaip kitaip bandau padėti, kas, panašu, tik trukdo. Valgymo, prausimosi ir rengimosi tempai sulėtėja. Vyrui tas nelabai patinka. Išvirsta ir mažasis iš savo migio, o didieji eina pro duris laukan – atsisveikinimo bučinukai, „ate ate“ ir durys užsiveria. Vėl liekam mudu abu su mažium.
Toliau viskas „vėl ir vėl, ir vėl...“
Kariaujam su sauskelnėmis. Jau dveji metukai, blogai, kad dar jos reikalingos. Nuo pat ryto šnekinu, kad reikia nusiimti per naktį pripampusias sauskelnes. Mažasis kategoriškai priešinasi. Sauskelnės garantuoja saugumą – nebus jokių balučių, mama netemps sėsti ant to įtartino puoduko ar klozeto. Vieną rytą šiaip taip prišnekinusi nusiimti sauskelnes, aptinku pilvukan įsisiurbusią erkę! Matyt, pasigavo svečiuodamasis senelio name, kuris yra
apsuptas beržų. Pagalbon atvažiuoja vyras. Aš tokiems dalykams per daug jautri. Vyras pincetu labai atsargiai ištraukia erkę, jam visai lengvai pavyksta, nes erkė vos vos įsikabinusi. Maklinėja, bjaurybė, po stiklainiuką – pavyko ištraukti gyvą. Vyras išvažiuoja su visa erke stiklainiuke. Ją patikrinusių specialistų išvados nuramina – jokių užkratų nerasta.
Apsitvarkau. Mažasis be sauskelnių užmiega pietų miego, gal pavyko pasodinti, kur reikia ir atlikti, ką reikia, gal nepavyko, čia jau kaip kurią dieną pasiseka. Pareina didysis, gal su draugais, gal be. Sūnui namų darbų ruoša, mamai – valgio gaminimas. Krūva sodo gėrybių guli balkone, šaldytuve, ant virtuvės darbastalio. Renkuosi, kurias naudoti šiandien –
cukiniją, moliūgą, burokėlius, morkas, bulves, saldžiąsias paprikas, kukurūzų burbuoles. Cukiniją farširuoju, verdu moliūgų sriubą. Kelis kartus vaišinau dieną užėjusias į svečius drauges karameliniu kremu (creme brulee).
Pati labai jį mėgstu, bet draugėms, atrodo, įspūdžio nepadarė – vienai perdaug saldu, kitai lyg ir kiaušinių per daug.
Vieną savaitę su mažu dieną į lauką nėjome, nes buvo blogas oras ir saugojomės, kad iki savaitgalio neprikibtų kokia bacila, kitą savaitę vėl nėjome, nes savaitgalį nelaboji vis vien prikibo. Vėl ir vėl, ir vėl...
Kažkurį savaitgalį vyresnysis pirmą kartą gyvenime važinėjo kartingu. Bent jam ne viskas „vėl ir vėl, ir vėl...“ Buvome pas draugus kaime. Vaikams smagu – draugai įsigijo arklį. Dar jie turi kitų vaikų, avių, supynių, batutą ir pirtį, kurios šįkart mano berniukams teko atsisakyti – juk rugsėjis, ir jau pati jo pabaiga. Vėl ir vėl, ir vėl...
Rugsėjis į pabaigą, vakarop ir mūsų diena. Vakare pateka saulelė – pareina tėtis! Ką nupirkai? Kur „Donaldas“? Mažasis be kalbų traukia iš maišo sulčių buteliukus: „Sia man, sia bloliukui“ ir taip viskas, ko tik randa po du vienodus daiktus: „Sia man, sia bloliukui“... Nuo spintos aukštybių nukeliama violončelė. Kol kas mažajam ji taip labai rūpi, kad baisu palikti jam pasiekiamoje vietoje, bet ten, kur nesugeba pasiekti jis, nesugebu pasiekti
ir aš. Visur kitur užsikariama. Didysis šiemet jau nebetampo stygų pirštais, bet groja smičiumi. Pirmą kartą po grojimo nulipa iš antrame aukšte esančio savo kambario blizgančiomis akimis – girdėjai, kaip skamba? Ir plonai, ir storai... Vyras juokiasi – baisiai skamba, bet aš sužavėta – vaikas jau tikras muzikantas!
Žinoma, šis rugsėjis Lietuvoje – krepšinio mėnuo. Nors nei aš, nei vyras nesame sporto per televiziją žiūrėjimo fanai, bet kai vaikai užmiega, aukojame šią auką antrajai religijai. Reikia prisipažinti, sirgome net ne už tai, kad lietuviai laimėtų, sirgome bent už tai, kad patektų į pusfinalį – vyras turėjo nusipirkęs bilietus į Kauno Žalgirio arenoje vykusį pusfinalį.
Jau kas žais, tas žais. Paaiškėjo, kad makedoniečiai nugalėjo lietuvius ir mano vyras stebėjo gyvai, kaip jie žaidė su rusais. Turbūt girdėjote anekdotą: „Kur yra ta Makedonija? Pusfinalyje!“ O mes Makedonijoje buvome net du kartus. Pastarąjį kartą parsivežėme tai, ant ko buvo parašyta tas pats, kas ant visų makedoniečių krepšininkų marškinėlių:
„Vitaminka“. Mano akyla akis iškart užmatė, kad makedoniečius rėmė konservuotos daržovės ir padažai. Už tai ėmėme parsivežtą makedoniečių produkciją ir „piktai“ suvalgėme!
Rodos, kartu su rugsėju baigėsi dar viena mūsų diena. Vaikai miega, krepšinis pažiūrėtas. Oi ne! Suklydau! Viena rugsėjo diena taip nesibaigė...
Vėlų vakarą mes trise su vyresniuoju sūnumi keliavome ne lovon, o Molėtų observatorijon. Kiek daug tų žvaigždžių, planetų sistemų, galaktikų! Kokia milžiniška yra visata! Kiek ji visko matė per savo egzistavimą! Tokių mažų darinėlių, kaip mano šeima, kaip visos kitos šeimos.. Kiek ji dar visko matys. Matys, kaip du maži berniukai užaugs, sukurs savo šeimas, turės savo mažų berniukų ar mergyčių ir viskas kartosis vėl. Vėl ir vėl, ir vėl...