Dabar motinystė labai saldi
1901-12-13 / Dalia Lukšienė
Sulaukus pagrandukoPrieš kelis mėnesius pasaulį išvydo trečiasis mano sūnelis. Džiaugsmas buvo dar didesnis nei pirmo ir antro gimdymo metu. Kai ant krūtinės paguldė ką tik gimusį sūnelį, apėmė euforija, begalinis džiaugsmas. Mąsčiau, kodėl sulaukus keturiasdešimties taip reaguoju į vaikelio gimimą. Manau, kad motinystę dabar suvokiau sąmoningai, buvau tam pasiruošusi, – juk po antrojo gimdymo praėjo beveik trylika metų, o pirmagimiui jau greit septyniolika. Dabar motinystė labai saldi, palaiminta ir rami. Kiekvienąkart glausdama prie krūtinės sūnelį jaučiu neapsakomą pilnatvę ir pasitenkinimą. Per beveik dvidešimt santuokos metų teko patirti visko, galbūt tapau brandesne asmenybe. Pasikeitė ir vertybės. Visai kitaip dabar ne tik išgyvenu, bet ir vertinu motinystę.
Anksčiau daugiau galvodavau apie save: kaip man sunku, kaip būdama namuose su vaikais nieko nepasieksiu, kad gyvenimas yra kažkur toli ir eina pro šalį, kankino klausimai, ar mano pastangos bus vaisingos, kokios šykščios mano miego valandos... Dabar dėmesys sutelktas į aplink esančius, į ką tik gimusį žmogutį – jie verti mano pastangų!!! Anksčiau gyvenimo ašis buvo darbas, mokslas, veikla, o šeima, motinystė – tai kažkoks savaime vykstantis procesas, nereikalaujantis žinių, apmąstymų, laiko. Nereikia stebėtis, jog šis procesas vieną dieną ima strigti, o gal net sustoja.
Daugiau rūpinausi, kad atžalos kuo greičiau gautų įvairiapusį išsilavinimą. Užsienio kalbos pamokėlės, plaukimo užsiėmimai, dainavimas, konstravimas, piešimas, ir, žinoma, kuo geriausi pažymiai mokykloje. Ir, matyt, lazdą perlenkiau stipriai. Sukėliau nereikalingos įtampos tiek sau, tiek vaikams. O taip norėtųsi pasigirti ir pasididžiuoti, kad vaikams sekasi puikiai ir tik puikiai. Pati labai troškau ir skubėjau dalyvauti įvairiuose projektuose, kad tik gyvenimas nepraplauktų pro šalį. Taip, vaikams (ir tėvams) reikia žinių, reikia kuo įvairiausios veiklos, bet aš manau, kad dar svarbiau, jog vaikai (taip pat ir tėvai) išmoktų bendrauti, dalintis, išmoktų mylėti, jausti, suprasti šalia esantį. Viso šito ir vaikai, ir tėvai išmoksta šeimoje. Tad kokia svarbi motinystė ir tėvystė!!!
Mano paaugliai
Apie savąjį pagranduką galėčiau kalbėti ir rašyti turbūt nesustodama... Jis pats gražiausias, pats pats pats... Kokie maži pirštukai, kokios mėlynos akytės... Tačiau kartą gavau iš kolegės laišką, kuriame ji klausė, kaip sekasi mano vyresnėliams. Susigūžiau. Kaip gali sektis paaugliams? Jiems, žinoma, sekasi puikiai, jie kaip visada – ant bangos. Kaipgi kitaip, juk nebūsi „lūzeris“. Paklausk, kaip sekėsi mokykloje, atsakymas vienas – „puikiai“. „Bet juk prasti pažymiai“,– bandau aiškintis. „Mokytojai kvaili“, – atsako ir trinkteli durimis.
Man žodis paauglys reiškia įtampą, nerimą, skausmą. Taip pat nežinią ir nekompetenciją. Mano labai mylimi paaugliai nejautrūs, neklusnūs, meluoja, rodos, kiekviename žingsnyje skaudina. Nenoriai atvirauja su manimi ir dar mažiau bendrauja tarpusavyje. Dažnai priekaištauju sau, kad dabar jau pjaunu, ką pasėjau. Gal tiksliau pasakius, per mažai sėjau, nebuvo laiko, reikėjo pasirūpinti savimi, daugiau nerimavau dėl prastų santykių su vyru, rūpinausi dėl savo ateities, skubėjau išmokti anglų kalbą... Vedžiau berniukus į sekmadieninę mokyklą, tikėdamasi, kad ten pasės gerų sėklų...
Žinoma, nėra taip baisu, būna dar blogiau, raminu save ir neprarandu vilties, nuolatos prašau Dievo išminties. Vėl ariu ir sėju. Kartais net šokas ištinka, kokia žemė kieta, akmenuota ir pilna piktžolių! Iš kur visa tai? Toks noras atsilyginti už patirtą skausmą – nubausti, uždrausti, neleisti, neduoti. Žodžiu, valdyti situaciją ir parodyti, kas čia šeimininkas... Bet gal gana? Ko gero kiekvieną dieną esu priversta mirti sau Kristuje (nepasiduoti ambicijoms, pykčiui, nerimui, norui kontroliuoti situaciją), kad gyva Kristaus meilė galėtų pasiekti mane ir mano labai mylimus paauglius. Šįmet per gimtadienį gavau iš savo septyniolikmečio baltą rožę. Pamaniau, tėvelis davė pinigų, patarė nupirkti. Pasirodo, klydau...
Mano vidiniai ištekliai
Augindama vaikus kiekviena mama turi rasti laiko sau, savo poreikiams. Tai labai individualu, ir mamos žino, kur ir kaip ji gali atgauti jėgas. Tuomet, kai auginau savo pirmuosius sūnelius, man sunkiai sekėsi rasti savo sielai atgaivą. Namuose mačiau nesibaigiančią netvarką ir girdėjau nenutylantį triukšmą. Slėgė nevisavertiškumas. Rodės, viską darau blogai ir neteisingai. Labai stengiausi būti gera mama, rūpinausi savo vaikais, tvarkiau namus, bet buvau nuolatos įsitempusi ir sutrikusi. Atrodė, kuo daugiau stengiuosi, tuo prasčiau sekasi. Tuomet įsivaizdavau, kad dirbdama svarbų darbą, žinoma, ne namuose arba dalyvaudama kokioje nors labai prasmingoje visuomeninėje veikloje įgausiu jėgų, pasitikėjimo savimi, dings nevisavertiškumas ir būsiu laiminga.
Labai troškau ištrūkti iš namų. Deja, nei darbas, nei kitokia veikla man neatnešė taip trokštamos ramybės ir pilnatvės. Dar uoliau kibdavau į namų ruošos darbus, nekreipdama dėmesio į vidinį nerimą ir nepasitenkinimą. Dabar žinau, kad super ideali tvarka namuose tuomet reiškė didelį sielos suspaudimą. Mano sielai reikėjo išgydymo. Metai po metų Dievo besąlygiška meilė gydė įsisenėjusias žaizdas. Šiandien pagaliau džiaugiuosi motinyste.
Pabaigai
Manau, kad Dievo duotas pašaukimas būti mama ir tėčiu yra pats prasmingiausias. Kiekviena šeima trokšta susilaukti vaikelio ir patiria begalinį liūdesį, kai gandrai užtrunka. Kiekvieną mamą, kuri namuose augina vieną ar kelis mažylius, norėčiau padrąsinti ir paguosti: vaikai labai greitai užaugs ir anksčiau ar vėliau paliks namus. Jūsų meilės triūsas tikrai nenueis veltui. Jis būtinas, kad vaikai galėtų augti ir eiti savu keliu. Džonas ir Polė Sandfordai knygoje „Krikščioniškos šeimos atstatymas“ rašo: „Būkite su savo vaikais, atsiduokite jiems. Glostykite juos. Skaitykite jiems knygas. Žaiskite. Melskitės su jais. Bet nebūkite įsitempę, atsipalaiduokite. Nepersistenkite. Ilsėkitės savo sumaištyje. Dievas ją mato. Jis visada viską mato. Garbinkite Dievą už sumaištį. Jis pavers ją šlove.“
Iš mūsų knygos "Motinystės paslaptys"