Sunki, bet žavi motinystė

1901-12-13 / Sonata Aleksandravičienė

– Mama, ar nupirksi man šiandien žaisliuką? – klausia vyresnėlis, kai veduosi jį iš darželio.
Keista, jau tūkstantį kartų girdėjau šį žodį „mama“, bet paskutinėmis dienomis jis man skamba kažkaip kitaip, lyg žvelgčiau į save iš šalies. Ir kodėl nežinau. Gal mano „mažėlis“ paaugo? Tačiau ir šiandien aš vis dar jam reikalinga kaip mama, kaip antrajam sūneliui, kurio pagrindinis ir svarbiausias žodis tebėra „mama“. Kokia gi ta mano motinystė? Turbūt, sakyčiau, – įvairi. Pilna džiaugsmo ir skausmo, nežinomybės ir baimių, kasdieniška ir rutiniška, truputį šventiška, pilna fizinio nuovargio bei išsekimo. Ir vis dėlto kažkokia labai brangi ir į nieką neiškeičiama ta mano motinystė!
Kaip ir kiekviena, svajodavau, kad greičiau užaugtų pirmasis vaikelis, ir kai man sakydavo: džiaukis, nešiok, glausk, myluok, nes ne visada taip bus, – netikėdavau. Kai valandų valandas sėdėdavau prie kūdikio, su kūdikiu ant rankų jam miegant, man darant valgyti, tvarkantis ar vežant pasivaikščioti – trokšdavau tik vieno – pailsėti, pamiegoti. Bet kur tau – juk tai tarnavimas ištisas 24 valandas per parą! Ačiū Dievui, kad mama tapau jau brandaus amžiaus – 31-erių, nes anksčiau būčiau nesuvokusi šio nelengvo, bet svarbaus pašaukimo.

Šeimos troškimas

Žinoma, šeimos troškau jau nuo 18 metų, bet juk laukiau to išsvajotojo princo ant balto žirgo. Laikas bėgo, o aš, pasirodo, brendau dvasia... Baigiau studijas, dirbau mėgiamą darbą, buvau „svarbi“ asmenybė, grįžtanti namo tik dešimtą valandą vakaro, nusiplukusi, nusitarnavusi kitiems. Ir vis svajodavau, vis mąstydavau, kaip būsiu kažkam vienam labai reikalinga. Bet kartą, pavasarį, peršalau kojas ir prasidėjo kairio šono skausmai – kiaušidės uždegimas. Gydžiausi gal ketverius metus, bet vis tiek skaudėdavo, kol galiausiai viena gydytoja pasakė: „Jums reikia gimdyti, tuomet natūraliai viskas susitvarkys – pailsės kiaušidės.“ Pamenu, kaip tuomet važiavau į darbą ir verkiau: „Dieve, kaip man gimdyti, jei neturiu vyro?“
Šiandien galbūt juokingai skamba toks klausimas ar net mąstymas, bet man, krikščionei, iki kaulų smegenų dar nuo vaikystės buvo aišku, kas valia, o kas ne. Todėl ir beliko laukti Dievo pagalbos, atidedant į šalį visas savo žmogiškas pastangas. O kai dar po kurio laiko gydytoja lyg tarp kitko pasakė, kad gal ir iš viso galiu neturėti vaikų, tuomet visai suglumau. Buvo skaudu, nes bėgant metams vis geriau suvokiau, kad nei mylimas darbas, nei draugai nėra mano ateitis. Mano ateitis – vaikai, kurie gyvens po manęs. Bet kol kas jų nėra, ir nežinia, pasak gydytojos, ar jų išvis bus...
Nors princas jau kurį laiką siekė mano dėmesio, tačiau nei žmogiški supratimai, nei skausmas šone nepadėjo. Prabėgo net ketveri metai, kol galiausiai „pasidaviau“ tam princui, beje, tikrai atvažiavusiam su balta AUDI...
Artėjo vestuvių diena ir laukimas: bus ar nebus? Kai jau tikėjausi, kad gal užsimezgė gyvybė ir pasidariau pirmąjį testą, iš apmaudo apsiverkiau – buvo tik vienas brūkšniukas. Su vyru nusprendėme: jei reikės, lauksime vaikučių nors ir penkerius metus. Buvo skaudu... Tačiau ačiū Dievui, kad tai trūko vos kelias dienas – kitas testas buvo teigiamas, aš laukiausi!

Jautruolis

Koks paradoksas – darbas man buvo svarbesnis nei lauktasis vaikelis, apie kurį, be abejo, aš mąstydavau. Rašau apie stresą, kurį leidau sau patirti: kadangi dirbau periodinį darbą, turėdavau laiku išleisti laikraštį, o tai sukeldavo nemažai įtampų. Tik gimus vaikeliui supratau, kokia buvau kvailutė, kad taip sielojausi dėl savo atsakomybių darbe ar kitur – viskas, kaip ir anksčiau, buvo svarbu, tik ne tas, kuris ateina... O kur dar povestuvinė trintis ir derinimasis su vyru?! Pamenu, kaip sėdėdama mašinoje verkiau po eilinio nesusikalbėjimo ir sakiau vyrui: „Koks bus tas vaikelis, jei aš tiek daug verkiu?“ Panašiai ir atsitiko – gimė be galo jautrus berniukas, kuris pareikalavo tiek daug dėmesio ir atsidavimo, kokio aš nė neįsivaizdavau.
Iki metų buvo tikras mamyčiukas – ant rankyčių ir ant rankyčių. Naktimis atsibusdavo kas valandą mamytės pienuko, ir pamenu, kaip pramerkus akis laikrodis rodydavo tikslias valandas: dvylikta, pirma, antra, trečia... Iki devinto mėnesio naktimis po porą valandų tekdavo eiti žaisti, nes jis norėdavo bendrauti, ir tai vykdavo per patį saldžiausią eilinio žmogaus miegą: nuo trečios iki penktos ar šeštos valandos ryto. Kur dar dienos, kai vaikas miegodavo tik ant rankų, o pavalgyti net nespėdavau. Bėgte bėgdavau kasdien į lauką, kad tik greičiau praeitų diena. Man niekas negalėdavo prisiskambinti, nes telefonas nuolatos būdavo atjungtas – juk prižadins mažylį, nors taip ir būdavo.
Taip iš veiklios, užimtos moters tapau nuo viso pasaulio atskirta namų pelyte, niekam nerūpinti ir užsisukus savo buityje. Vyras grįždavo vėlai, nes reikėdavo šeimai uždirbti pinigėlių. Jei grįždavo aštuntą vakare, dešimtą valandą eidavo miegoti, o ryte keldavosi šeštą ryto ir išškubėdavo į darbą statybose. Dėl pervargimo pats kelis kartus buvo baisiai susižeidęs, tai miegas buvo šventas reikalas. Gerai, kad bent per pilvelio dieglių antplūdį naktį vyras pasigailėdavo manęs ir panešiodavo mažylį.
Rutina, rutina, rutina. Bet pamenu, kaip mylėjau tą savo pirmagimį. Meilė juk viską atstodavo, nugalėdavo. Nors buvo sunku, supratau, kad norėčiau dar vieno lėliuko – tik vėliau, nes šitam juk reikia tiek dėmesio! Apie šį begalinį jaunos mamos rūpestį byloja ir mano dienoraštis, kuriame atrandu išgąstį dėl savęs, rūpestį vaiku ir viltį:

Viešpatie, ar aš jau degraduoju?

Ramią, saulėtą popietę sėdėjau ant ruošiamo statyti namo pamatų ir žiūrėjau į smėlyje besikapstantį vaiką. Mintys sukosi apie jį. Mąsčiau, kaip jis auga, žaisdamas tobulėja. Tik staiga su siaubu atsikvošėjau: „Viešpatie, o ar aš nedegraduoju?“
Mama kaip angelas sargas dienų dienom kiurkso prie savo vaikelio, vos suspėdama nuveikti kasdieninius darbus, nes pats svarbiausias „darbas“ – jis, tavo vaikas, Ernestukas. Atsikėlę pavalgome kartu ir reikia bėgti ten, į statybas – pas tėtuką į „darbą“. Ten smagu – gali kapstytis smėlyje, kiek tik širdis geidžia. Smagu, nes šalia sėdi mama, o netoliese pluša tėtukas… Taip ir bėga dienos, vaikštant paskui savo dar nė dvejų neturinčią atžalėlę. Ji auga, o tau kartais ima atrodyti, kad laikas kažkur bėga, o tu stovi vietoje. Ne, nestovi… kur ten: sukiesi kaip vijurkas – po tris kartus per dieną kaiti puodus, begalę kartų šluoji kambarius (o ypač po stalu), mokini sūnelį sėsti ant puoduko, o ne į kelnytes daryti sisiuką, paskui ruošiesi į laukelį, kartais meti visus indus, kad tik pabūtum kuo ilgiau su vaiku lauke, kad tik jam būtų geriau – daugiau gryno oro. Pasikinkę vežimėlį, o į jį įsisodinę ne tik „karalaitį“, bet ir didelę mašinytę, traktorių, kastuvėlį, o kartais ir kibirėlį, drožiam kapstytis po smėliuką. Vaikui smagu – kur tik nori, ten mamytę tempia. Ši bėga, vykdo mažojo norus, prižiūri, kad kur neįkristų, neužsigautų – juk šiaip ar taip statybos vyksta. Kad netrukus bus išsiterliojęs – niekis. Mes juk tikri kaimiečiai!
Taip prabėga ne viena valanda: vaikas žaidžia, o mama šalia sėdėdama stebi. Va tuomet ir pamąstai… Galbūt ne viena mama patartų skaityti, megzti ar dar ką nors naudinga veikti, bet kaip? Tikiu, jog būna vaikų, kurie nereikalauja tiek dėmesio, bet tik ne mano… Nepasakyčiau, kad būtų be galo judrus, ne. Tačiau ir nepasėdės vienas, reikės mamytės rankos, pagalbos ar paprasčiausio pritariančio žvilgsnio. Jei šiandien man būtų dvidešimt metų, tikrai sunerimčiau dėl savęs. Bet ačiū Dievui, spėta nuveikti šiokius tokius darbus… O dabar supranti, kad prieš akis sėdi kitas didelis „darbas“ – tik kaip svarbu tai įžvelgti. Kartais tas žvilgsnis apsiblausia, gerai, kad širdy bent ramybė lieka. Kartais mąstai, kad ilgai taip neištversi, bet žiūrėk, pabendrauji su kokia nors mamyte ir nurimsti – viskas gerai. Kaip svarbu suvokti, kad tau duotas šis vaikas, jog užaugintum žmogų… Koks svarbus teisingas žvilgsnis, kad tai, ką darai, be galo vertinga.
2004 m. vasara

Sena ir nauja patirtis

Antrasis gimė po trejų metų. Kai kartą mamai pasakiau, kad dažnai po tokio „sunkaus“ pirmojo vaiko šeimos nebesiryžta kitam, ji paklausė: „O kaipgi tu ryžaisi?“ Labai norėjau! Nors pirmasis ir buvo zyziukas, nuolat viskuo nepatenkintas, zyziantis, niekur be manęs nepasiliekantis, – Dievas keitė mano širdį. Nė nenujaučiau, kad kritinėse situacijose būsiu tokia: kai išnervindavo, imdavau rėkti. Mušti nemušdavau, bet rėkdavau. Ir tai mane be galo žeidė, nes nenorėjau taip elgtis. Atrodydavo, viską dėl vaiko padarydavau, per dienas ir naktis tik apie jį tūpčiodavau, o jis – „zizizi, zizizi“... Bet vėliau supratau, kad man teks daug keistis, nes tam tikras reakcijas tiesiog esu paveldėjusi. Ir kas aš be Dievo, Jo malonės? Apgailėtinas žmogus. Tačiau Jis mumis nenusivilia, veda toliau ir tobulina.
Kai laukiausi antrojo vaikelio, sąmoningai ramiai gyvenau – dabar jau aiškiai supratau, kad niekas nepakeis manęs, neužjaus, nepavaduos – juk aš esu mama. Tu gali nekreipti dėmesio į nėštumą, bėgioti, bendrauti, pervargti ir varginti vaikelį, bet kai jis gims, niekas kitas nenešios bemiegėmis naktimis jo verkiančio – tik tu ir tėtukas. Kai tai suvoki, tuomet daugelis vertybių keičiasi. Gimus mažyliui, laikas lyg sustoja, tu sustoji, pasaulis sustoja – ne, jis sukasi apie tą mažą žmogutį. Tai gerai suvokiau vieną dieną eidama pasivaikščioti: aš su vežimėliu stoviu prie be galo judrios gatvės ir negaliu jos pereiti. „Kurgi jūs kaip išprotėję lekiate?“ – norėjosi paklausti. Bet prisiminiau, kad dar visai neseniai pati tokia buvau: lėkdavau, lėkdavau ir lėkdavau. O dabar STOP. Stop įprastam gyvenimui ir LABAS keturioms sienoms.
Ak, na ką jau čia! Žavi ta motinystė! Į nieką jos neiškeisčiau! Kiek žavesio ir meilės užfiksuotų fotoaparatas mamos, žvelgiančios į savo mažylį, veide. Trapumas, mažumas, meilumas – ir vardai: Žvirbliukas, Vabaliukas, Kukuliukas, Kukutis... Nėra nieko svarbesnio pasaulyje už mažylio juoką, krykštavimą, gugavimą ar pirmąjį žodį „mama“... Ta neaprėpiama meilė tokia ypatinga – ji suteikia jėgų aukotis, keltis naktimis, kai nebegali, neišlieti susierzinimo, kai pavargsti, ieškoti, kas geriausia tavo vaikui, myluoti, laiminti ir tiesiog BŪTI.
Antrasis vaikelis gimė ramesnis, o aš buvau mamytė „su stažu“ – galvojau, kad viską jau žinau ir moku. Bet, deja, šis buvo kitoks. Ir vėl teko mokytis. Pamenu, kaip sunku buvo atsiverti šiam naujam žmogučiui, mylėti jį – na kaip aš išduosiu pirmąjį? Bet kai keturių mėnesių teko mudviem atsigulti į ligoninę, viskas pasikeitė – aš leidau sau jį MYLĖTI. Anksčiau atrodė, kad apvogsiu pirmąjį, kurį taip myliu, bet dabar meilės padaugėjo – užteko jos abiem!
Nors Renatukas buvo ramesnis, tačiau smalsesnis. Kur čia miegosi ar valgysi (nors esi labai alkanas), kai aplinkui vaikšto ar prie mamytės glaudžiasi brolis. Pamenu, kaip būdavo sunku išmokyti brolį tyliai kalbėti ar pabūti vienam, kol užmigs leliukas, – čia jau ne telefonas, kurį gali atjungti. Bet vaikas, tavo vaikas, kuriam ir toliau reikia tavo dėmesio, gal net daugiau. O prisiskaičiusi literatūros mamytė visomis išgalėmis stengiasi nesupriešinti vaikų, nesukelti pavydo... Tačiau nori ar nenori, teko pirmajam patirti atstūmimo jausmą. Pamenu vieną nuotrauką ir tą išgyvenimą, kai ant rankų laikau vos mėnesio kūdikį, o šalia sėdintis sergantis trimetis mažylis kiša prie broliuko savo smalsią nosytę. Tačiau ligų bijančios mamytės ranka švelniai nustumia vaiką – šis sėdi susigūžęs ir nelaimingas. Ak, tas kalavijas – ir vėl pervėrė motinos širdį! Sunku buvo susiderinti, bet ne taip baisu, kaip tą rudenį užpuolusios ligos.

Ak tos ligos!

Ligos! Ak, taip, ligos. Net nupurto prisiminus, kaip sirgome ištisus šešis mėnesius. Kaip pradėjome lapkričio mėnesį, taip užbaigėme vasarą. Mat vyresnėlis pradėjo lankyti darželį – ne dėl to, kad gimė brolis ir norėjosi palengvinti sau gyvenimą. Tiesiog norėjau, kad dvi dienas per savaitę lavintųsi: šoktų, pieštų, dainuotų. Be to, jau nuo dvejų metukų buvo „išbadėjęs“ vaikų – labai troško bendrauti.
Gerai jam sekėsi darželyje, kol po mano gimtadienio lapkritį susirgo. Va tada ir prasidėjo „smagumėlis“: dvi savaites serga, dvi – ne. Baisiausia buvo dėl mažylio. Tačiau po Kalėdų apsirgo ir lelius – gydytoja skyrė antibiotikų, nuo kurių vėliau sumažėjo hemoglobinas ir atsparumas ligoms. Na ir prasidėjo mūsų nesibaigiantys vargai – sirgdavome visi trys: aš ir abu vaikai. Baisiausia, kai ant rankų laikai sergantį mažylį ir zuja vienintelė mintis: „Kad tik nemirtų“. Gavęs dviejų mėnesių antibiotikus, vėliau pakartotinai gavo būdamas keturių mėnesių, o kur dar aš pati gėriau vaistus dėl mastito (juk ir jam tekdavo mano antibiotikų su pienu). Kiek panikos būdavo, kai pasirodydavo kraujas išmatose ar eilinį kartą susirgdavo brolis. Ir kaip tyčia – sirgdavome savaitgaliais ar per keturių dienų šventes, kai poliklinikos gydytoja nedirbdavo. Namuose spintelės buvo nukrautos įvairių rūšių vaistais – jaučiausi kaip vaistinėje.
Bemiegės naktys, vaikų ligos, nuovargis, – kas dar? Ak, taip. O tai, kad per visus košmarus teko eiti vienai, neskaitant vyro. Suprantama, niekur neišeidavau – nei į miestą, nei į svečius, nei į bažnyčią. Tačiau Dievas juk neapleidžia. Nebūdavo nei jėgų, nei laiko ilgoms maldoms. Vienintelis šauksmas lūpose: „Dieve, pasigailėk!!!“, o širdy nesupratimas, kas vyksta. Pamenu, kai keturių mėnesių mažylį paguldė į ligoninę dėl obstrukcinio bronchito (o vyresnysis, pirmas susirgęs, gydėsi namie). Tą dieną kūdikis jautėsi blogai, įgrūstas į siaurut siaurutėlę palatą. Na, o į vakarą visai pratrūko – žviegė ir žviegė. Nebežinojau, ką daryti, nes nenurimo iki antros valandos nakties. Aplinkui kaimynai nori miegoti, o jis klykia. Aš pati nebegaliu, seselė irgi „iš proto kraustosi“ – kompresus ant ausyčių deda, „suveikia“ vaistų nuo pilvuko – niekas nepadeda! Tuomet neviltis pakuždėjo – prašyk vyro, kad melstųsi. Ir ką sau galvojate – kaip ranka nuėmė!
Išgyvenant tą nuolatinį skausmą liko vienintelė paguoda – Dievas. Beveik niekas nepaskambindavo, o tuo labiau neaplankydavo – baisu apkrėsti. Tačiau Dievas davė vieną keturių vaikų mamytę, kuri ištikimai skambindavo ir klausdavo: „Na kaip jūs?“ Bent išsiverkt galėdavau... Bet po kelių tokių mėnesių ir ji pasakė: „Žinai, tai kaip lašas po lašo ant tavo galvos varva...“. Taip, tikrai atrodydavo, kad išprotėsi – paprasčiausiai nebepakelsi. Pamenu, kai gegužę susirgome po masažų poliklinikoje – paskutinę dieną pasigavome kažkokį virusą, nuo kurio pakilo klaiki temperatūra vaikams ir man – kokios dar gyvenime nebuvo – 39 С. Baisiausia, kad vaikai serga, o pati net iš lovos pasikelti negali. Va tuomet draugei ir pasakiau: „Norėčiau pasiimti kokias penkias lėkštes ir išsirėkus jas sudaužyti miške.“ Nebegalėjau... Teko ir tai praeiti, o vėliau, liepos mėnesį, dar kartą apsilankyti ligoninėje – vėmė mažasis. Bet tąkart mes savo noru pabėgome...
Suprantu, kad turbūt tik taip, išgyvenant skausmą, širdyje bręsta perlai – kantrybė, atlaidumas, pasitikėjimas Dievu, išmintis. Taip, taip, būtent išmintis. Kitais metais nebevedžiau savo pirmagimio į darželį – lankėme tik pamokėles. Ir ligos pasitraukė... O dienoraštyje atsirado dar vienas „prašviesėjimas“:

Garstyčios grūdas

Vieną sekmadienio vakarą mąsčiau apie praleistą dieną: save, vaikus, pažįstamus. Ir prisiminiau vieną jauną mamytę, kuri kaip ir aš augina du mažus vaikelius. Pamenu, kaip prieš vestuves ji žydėjo kaip tikra rožė – prieš pat vestuves vyko koncertas, kuriame ji šoko ir buvo tokia graži ir laiminga. Bet šiandien ji visai kitokia, neliko to žavesio, tapo paprasta... mama. Va tuomet staiga ir supratau, kad mes, jaunos mamytės, esame kaip tas grūdelis, pasodintas ir apmiręs buvusiam žavesiui, kad neštume vaisių.
Taip, šiandien tu jau nebe ta nuostabi, švytinti mergina, bet galbūt pavargusi, išsekusi, nepaguosta mama, visą save atiduodanti mažutėliams savo vaikams, nespėjanti nieko kito, tik virti, skalbti, glausti leliukus ir mylėti juos, mylėti... Jei išlįstum į visuomenę, pamatytum save apšepusią, ne visuomet pasidažiusią, be manikiūro... Tai mirties laikas. Jis skausmingas – bet reikalingas. Pažvelk – šalia tavęs auga naujos atžalos, tiesa, dar mažytės, bet tokios svarbios Dievui. Juk prabėgs 10-20 metų ir tai bus nuostabūs Dievo sodiniai, dėl kurių verta aukotis ir vargti.
Šiandien yra sėjos laikas. Jei pasėji, tai ir užaugs. Prabėgs dienos, ir vaikai paaugs, tu tapsi kitokia – kitoks, daug brandesnis augalas. Galbūt jau ne rožė, bet obelis, nuo kurios šakų svyra vaisiai? Argi tai ne nuostabu?!
2006 m. ruduo

Sprendimai būtini

Nežinau, brangioji, gal pakraupinsiu tave, o gal ir ne... Bet aš iš tų mamyčių, kurios miega vienoje lovoje su mažyliais. Apie kūdikio iki šešių mėnesių miegojimą prie mamytės išgirdau dar pirmojoje A.Šemetos paskaitoje. Tai man skambėjo įtikinamai. Šalia mūsų lovos stovėjo kūdikio lovelė, tačiau ji taip ir liko stovėti kaip baldas ar žaidimo priemonė – ten sukdavosi žaisliukai. Vaikas augo, bet pagalvoti apie atsiskyrimą nė į galvą neatėjo. Tik vėliau atsirado dar viena lova šalia, kad vaikui nebūtų traumos, o gal greičiau man, „išprotėjusiai“ dėl jo mamytei... Kai gimė antras vaikelis, gyvenome vyro statytame name ir ten lingavo pintas lopšelis. Iki šiol pamenu, koks tai buvo palaiminimas! Verkia mažas vaikas – pasupi ranka, ir linguoja lopšys. Tačiau ir šis mažėlis ragavo miegelio šalia mamytės. Kodėl apie tai rašau? Ogi todėl, kad galiausiai atsitiko taip, jog nusipirkę plaaaaačią lovą „įsikėlėme“ į ją su visais vaikais... Vyras, tiesa, miegojo pristumtoje šalia lovoje, paruoštoje vyriausiajam sūnui. Mažasis miegodavo prie sienos, kad neiškristų, o kitas iš kito mano šono – taip pat buvo „saugomas“ tėtuko.
Naktys būdavo košmariškos – atsibusdavau mažiausiai po penkis kartus pamaitinti mažiuką krūtimi. O kur dar neplanuoti pabudimai, kai staiga pajunti, kad tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės tave spaudžia vaikai, užmetę ant tavęs savo kojytes. Nuo tokio naktinio gyvenimo ir kasdienybių, kai sveikata buvo tiek išsekusi, jog net vasarą sugebėdavau susirgti vėjeliui papūtus, pradėjo „važiuoti stogas“ – kaip pasakytų ne viena mamytė. Gerai, kad turiu draugę realistę (tą pačią keturių vaikų mamą), kuriai pasiguodusi: „Išprotėsiu nuo tokio gyvenimo,“ – greitai gavau pylos: „Kvaila tu, ar ką? Kas taip vaikus augina?! Greit išvaryk juos iš savo lovos!“ Taip ir padarėme – dar tą pačią dieną susitarėme su vyresnėliu, kad jam jau laikas miegoti savo kambaryje (jam buvo beveik penkeri) ir išnešėme jo lovą į kitą kambarį. Nežinau, ką ir pasakyti. Kaip kiekviena mama, vyras, žmogus kitoks, taip ir kiekviena šeima kitokia, unikali. Formulių, kaip gyventi, nėra. Bet tausoti, saugoti save ir vienas kitą mes privalome – proto ribose aukotis, ieškoti išeities, nes ji visada yra.
Šiandien jau lengviau, tai liko tik prisiminimas – išsimiegu, nes buvo padaryti sprendimai, kurie viską pakeitė. Jei ne vyras, tai ir atjunkyti būtų buvę sunku (abu vaikus maitinau iki dvejų metų, nuo to pasilpo sveikata). Kai guosdavausi, kaip sunku, jis bardavo, kad pati nieko nekeičiu: „Nusipirk buteliuką ir pratink gerti iš jo.“ Bet aš iš tų, kurias galima paspausti verksmu... Tačiau išeities ieškoti būtina. Turbūt sunku mamai paleisti savo vaiką – vardan jo paties gerovės. Taip sunku dabar, o ką jau kalbėti apie vyresnes mamas, kurios turi paleisti savo jaunuolius... Jei neišmoksi šiandien, bus sunkiau rytoj.

Ir dar apie vyrus

Mane visada stebindavo merginos, sakančios: „Ji pasigimdė vaikelį.“ Aš, kaip lituanistė, gerai žinojau, ką reiškia sangrąžos dalelytė -si-: ogi pats pasidariau (pvz.: nusiprausiau, apsirengiau). Norėdavosi paklausti: „Kaipgi tu, moterie, pati pasigimdei? O kur vyras?“ Taip ir mūsų motinystė be jų, vyrų, būtų nepilna, neišsemta. Juk tampame moterimis, motinomis tik tuomet, kai pamilstame savo išrinktąjį vyrą. Net nekalbu apie tai, koks tėtukas svarbus vaikui: jo tvirtos rankos, pakeliančios mažylį virš galvos, jo sodrus balsas, suteikiantis saugumo, jo ramybė, kai mama „praskysta“, pasilenkusi prie ligoto mažylio...
Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip sunku mamytei vienai auginti kūdikį. Tai tikrai be galo sunku, brangiosios! Bet kita vertus dažnai būna, kad ir aš pamirštu savo vyrą. Bėgu bėgu, sukuosi sukuosi kaip voverė rate ir atrodo, kad pasaulyje svarbiausi esame mudu du: aš ir... mažylis. Ne, ne vyras, o mažylis. Juk vyras stiprus, o šis bejėgis, visiškai priklausantis nuo tėvų meilės. Kodėl apie tai kalbu? Neseniai teko išgyventi konfliktą, kuris buvo man gera pamoka. Patyrusi šį skausmą išgyvenau, kad ne mano vienos šeimoje taip nutinka. Vienas keturių vaikų tėvas guodėsi, kad jo žmona pasidarė nepakenčiama, jo nesuprantanti. Žodžiu, net nesinori grįžti į namus, kuriuose skamba tik priekaištai: „Tu to nepadarei, ano ir dar kitko.“ O šis tėvas ne tik savo verslą turi, bet ir namą statyti rengiasi...
Mano vyras daug ir nelengvai dirba. Aš tai, rodos, suvokiu, bet lemtingą minutę pasidaviau savigailai – laukiuosi trečio vaikelio, ir kai pervargus prasidėjo kraujavimas, labai išsigandau. Aš lyg ir buvau teisi, man reikėjo poilsio, paguodos, o kur dar mamyčių palaikymas: taip taip, ilsėkis, mesk visus darbus. Pradėjau vyrui kalbėti, kad jūs, vyrai, visi tokie – nesuprantate moterų, kaip mums sunku. Kalbėjau, „guodžiausi“ neilgai – gal dvi dienas. To užteko... Vyras pasiūlė pasikeisti vietomis. Kaip ir anksčiau minėtas pažįstamasis, vyras man priminė A.Puškino pasaką apie auksinę žuvelę: „Sėdėsi prie įskilusios geldos.“ Išsigandau... ne, ne geldos. To, kad mano priekaištai, nematymas, nepalaikymas jame kažką palaužė. Buvo taip sunku, kaip niekad. Žinojau, kad tai rimta. Kalta, išties kalta. O kas toliau?.. Ačiū tau, Dieve, kad ESI. Tik Jis galėjo padėti ir ... padėjo. Bet aš suvokiau, kad mes su vyru esame viena ir man svarbu matyti, palaikyti jį. Taip, aš plušu namuose, bet jis išlaiko visą šeimą, negeria, nelėbauja, skuba namo. Ir dar grįžęs padeda man nudirbti darbus, pabūti su vaikais. Kaip svarbu, kad ta karti šaknis – „kokia aš vargšė“ – neįleistų šaknų širdyje. Juk nešame naštą abu. Be to, abu jos norėjome! Taip ir su trečiu vaikeliu! Sunku, bet norėjau.

Jei tau tai visai nežavinga...

Galbūt tu esi jauna mamytė, kuri nepatyrė daug vargo: vaikelis sveikas, gerai miega, auga, tik džiugina ir visai nevargina. Ačiū Dievui! Tačiau aš nė trupučio nesigailiu, kad pasirinkau BŪTI su savo vaikais. Šiandien jau matau tuos nedidelius vaisius: nors pirmagimis buvo „rankinukas“, bet po metų pastebėjau, kad gavęs daug dėmesio ir meilės, jis ėmė rimti, tapo ne toks pažeidžiamas. Kita vertus, mačiau, kaip mažylis jau vienerių pradėjo kalbėti, o dvejų pažinti raides. Tas dėmesys vaikui nenuėjo veltui, nes jo žingeidumas buvo pasotintas. Ir šiandien aš džiaugiuosi protingu, jautriu, sumaniu berniuku, kuris kas vakarą man sako: „Mama, aš tave myliu“. Nors antrasis vaikelis ne toks „zyziukas“, tačiau irgi jautrus. Kai piešia dailės studijoje – tai būtinai tik atsisėdęs ant mamytės kelių... Bet aš jo sielos nelaužysiu, neskubinsiu – žinau, kad tiesiog reikia išlaukti ir jis subręs. Kai po dešimties metų atsigręšiu atgal, džiaugsiuos, jog kantriai laukiau, puoselėjau juos, tiesiog buvau šalia – dieną ir naktį, džiaugsme ir ligoje. Tikiu, kad jie – mano garbė.
Šiandien laukiuosi trečiojo vaikelio. Bet išduosiu paslaptį – norėčiau keturių! Gal nustebsi ir pasakysi: „Ak, moterie, ką tu sau mąstai?“ Taip, suprantu, kad reikės pailsėti... Tačiau suvokiu ir tai, kad dabar yra sėjos laikas – nepasėsi jaunystėje, neturėsi senatvėje. O juk verta! Žmogus – pati didžiausia vertybė! Suprantu, kad sunku vaikučius gimdyti, o vėliau auginti. Tačiau ar tikri dalykai ateina lengvai? Juk netgi sėkmingi verslininkai neuždirbo savo milijonų lengvai. Kiek nemiegotų naktų, įtampų, nežinios – ir pražilusių plaukų, visa tai išduodančių... Tačiau milijonai ateina ir praeina, o žmogus – amžinas!

Iš knygos "Motinystės paslaptys"

Komentarai