Jis pastatė mane ant aukštos kalvos
1901-12-13 / Rasa Špokienė
Naujas rytas. Vyresnieji vaikai jau mokykloje, o du mažesnieji dar miega. Naktis buvo ne pati ramiausia, ir man dar norėtųsi pasnausti, tačiau atsikeliu. Užsikaitusi virdulį tyloje geriu arbatą su vakar pačios keptu obuolių pyragu. Žvelgiu į virtuvę. Ji sutvarkyta. Sutvarkyta tiek, kiek gali būti tvarkinga auginant keturis vaikus. Vakar einant miegoti palikau ją lyg karo lauką po mūšio. Sėdėdama dėkoju Dievui, kad Jis man davė tokį vyrą, kuris nuolatos gaili manęs ir daug namų ruošos darbų atlieka pats. Tvarka virtuvėje nuteikia ramiai, tačiau suprantu, jog tai truks neilgai. Sėdžiu ir mąstau, kokia laiminga esu, augindama keturis sūnus. Nors mūsų šešių asmenų šeimai dar trūksta daugelio dalykų, gyvename susispaudę vieno kambario butelyje, nors dienomis niekada nenutyla mažųjų triukšmas ir šėlsmas, – šiandien džiaugiuosi ramybe, kurią teikia gelbstinti Jėzaus ranka. Žinau, kad Dievas mus girdi ir reikiamų dalykų duos savo laiku. Tačiau prieš daugelį metų buvau nelaiminga, nevilties prispausta moteris...
Širdies žaizdos
Mano vaikystė nebuvo lengva. Nuo šešių mėnesių augau pas močiutę. Nors gimiau sveika ir stipri, o močiutė manimi labai rūpinosi, matyt, atskirta nuo mamos, išgyvenau didžiulį stresą. Todėl susirgau labai stipria anemija. Dar dabar prisimenu, kaip atsinešusi didelį kelioninį krepšį lipdavau į jį ir verkdama prašydavau mamos, kad pasiimtų su savimi. Kiek paaugusi turėjau rūpintis jaunesniais broliais. Mamą matydavau nuolat pavargusią nuo vaikų, mokslų ir darbo. Iš nuovargio ji užsnūsdavo net atmerktomis akimis. Matydama jos kančias ir tėčio abejingumą, užaugusi nenorėjau turėti vaikų. Maniau, jog tai ne man. Tačiau giliai širdyje jaučiau, kad Dievas man padės ir duos gerą vyrą.
Taip ir atsitiko. Tačiau su būsimu vyru gyvenome nesusituokę ketverius metus, nes tuomet nesupratau, kad tik santuoka gali padaryti mūsų džiaugsmą tobulą. Nesuvokiau, kad toks gyvenimas drasko mane į mažus gabalėlius, nes nebuvau dar pažinusi Viešpaties ir neįstengiau vykdyti Jo įsakymų. Kadangi vaikų turėti nenorėjau, toks gyvenimas mane tenkino, – kol galiausiai priėjau akligatvį, nemačiau jokios išeities. Buvau susipykusi su mama ir pas ją grįžti nenorėjau, o būsimoji anyta, pas kurią gyvenome, manęs nepalaikė. Nemokėjau dirbti buities darbų, o ir išsilavinimas buvo tik aukštesnysis (baigiau aukštesniąją meno mokyklą), todėl jos akyse atrodžiau menka ir nieko nesugebanti.
Tokia padėtis mane be galo liūdino ir ėmė slėgti dar didesnė depresija. Darbo neturėjau, nes neįsivaizdavau savęs dirbančios gamykloje – troškau kurti. Neradau sau vietos, slėgė kaltės jausmas, jog nemoku gyventi. Tačiau persikėlus gyventi atskirai nuo tėvų, į savo butą, pradėjau svajoti apie vaikus. „Gal tai mano išgelbėjimo inkaras, kuris sustabdys taip greitai plaukiantį ir jau už horizonto dingstantį mano laimingo gyvenimo laivą?“ – galvojau aš. Griebiausi šios minties lyg skęstantis šiaudo. Būsimasis vyras apsidžiaugė, kad pagaliau palūžau ir, užuot svajojusi tapti didele menininke, užsinorėjau vaikų. Mano gyvenime prasidėjo džiaugsmingos akimirkos – pirmasis nėštumas ir vestuvės.
Santuoka ir pirmojo sūnaus gimimas nugynė niūrius mano sielos debesis. Atsirado tas, kuriuo galėjau rūpintis ir džiaugtis, – tapau mama. Bet po beveik dvejų metų susilaukiau antrojo sūnaus ir rūpesčių padaugėjo. Tuomet nemokėjau pasirūpinti vyresnėliu – dažnai jį nustumdavau į šoną. Iš skausmo plyšdavo širdis, bet tekdavo nuryti tą kartėlį ir gyventi toliau. Buvau jauna ir elgiausi, kaip tuomet supratau, nors širdyje žinojau, jog jam dėl mano neišmintingo elgesio skauda širdelę. Trečiasis sūnus gimė dar po dvejų metų, po sunkaus ir varginančio nėštumo, kurio metu melsdavausi ir šaukdavausi Dievo pagalbos, tačiau atrodė, jog Jis manęs negirdi.
Kaip musė išrūgose
Augindami tris vaikus mes visiškai nuskurdome. Viltis, kad galėsime užsidirbti pinigų pragyvenimui, skatino mus su vyru kurti. Mūsų mažas butukas šaukte šaukėsi remonto, tačiau vos įstengdavome nusipirkti maisto, o skolos už butą didėjo. Todėl pirmuosius meninius užsakymus pardavinėdavome labai pigiai, bet nors po truputį prisidurdavome prie atlyginimo. Daugelio pagyrimai skatino toliau dirbti. Siūdavau lėles ant rankų maitindama mažylį. Kadangi Kalėdų proga negalėdavau pažįstamų vaikams nupirkti dovanėlių, tekdavo jas padaryti pačiai. Dirbdavau naktimis ir tam reikėdavo geležinės kantrybės, nes kūdikis net naktį būdavo neramus. Tačiau pačios rankomis sukurti žaislai buvo labai mieli ir be galo džiugino. Kadangi vaikus auginau jau penkerius metus, buvau pavargusi, o šioks toks kūrybinis žiburėlis praskaidrindavo nuotaiką. Vis dėlto finansiškai mums vis dar buvo labai sunku. Buto skolos toliau augo, o vaikams vasarą norėdavosi ledų (juk nė vienas be jų neužaugome). Todėl eidami prie ežero rinkdavome visur išmėtytus butelius, vaikai parduodavo juos butelių supirktuvėje ir taip susirinkdavome pinigų skanumynams. Žinoma, man būdavo labai gėda, tačiau vaikai anksti suprato, kad be darbo nėra ir duonos.
Atrodė, jog vaikai auga savaime. Dėl jų auklėjimo labai sau galvos nesukau, kol vieną dieną suvokiau, kad nebegaliu jų suvaldyti. Jeigu ką padarydavau prieš vyresniojo sūnaus valią, jis imdavo klykti iki pamėlynavimo. Tai galėdavo trukti ilgai, o gražiuoju susitarti kažkodėl niekaip nepavykdavo. Antrasis sūnus taip pat buvo labai neklusnus. Nežinodavau, kaip juos nuraminti. Būdavo gėda prieš kitus žmonės, nes berniukai šaukdavo ir niekaip nenustygdavo vietoje.
Nuo ilgo buvimo namuose mane vėl apėmė depresija ir dar didesnis nerimas dėl skurdo. Drabužėlius vaikams gaudavau iš įvairių labdarų, nes pinigų neužtekdavo net kojinėms. O ką jau kalbėti apie normalų vaikišką vežimėlį! Visais metų laikais stengdavomės kuo daugiau laiko praleisti lauke, daug keliaudavome po apylinkes, nes buvimas vieno kambario bute, nuolatinis vaikų zyzimas mane vargino. Džiaugsmą, kurį keleriems metams suteikė vaikų gimimas, kaip debesis nupūtė kasdienė rutina. Taip slinko dienos, ramybė nuo manęs bėgo, o depresija kaip riaumojantis liūtas vis labiau gąsdino. Tuomet ėmiau rimtai ieškoti ir šauktis Dievo.
Ištiesta pagalbos ranka
Ačiū Dievui, kad turėjau draugę, kuri drąsindavo mane melstis Jam taip, kaip moku. Ji sakė, kad Dievas išklauso kiekvieną, kuris Jo ieško, – kai Jis ateina, įvyksta stebuklas. Vasara, kurią įvyko šis stebuklas, buvo įsimintiniausia. Tuomet važiavau traukiniu ir draugės paakinta skaičiau Bibliją. Man atsivėrė Dievo meilė ir Jo begalinė pagalba sunkią valandą. Ten radau paguodą, kurios laukiau iš žmonių bei vyro. Atsivėrė tai, ko daugelį metų ieškojau ir niekur negalėjau rasti. Nuo vaikystės tikėjau Dievu, nes to mokė mama, bet Jėzų Kristų kaip Gelbėtoją pažinau jau būdama trijų vaikų mama.
Dievo žodis ne tik keitė mano gyvenimą, bet ir patardavo, kaip auklėti vaikus. Biblijoje rašoma, jog už nepaklusnumą vaikus reikia bausti rykštele. Nors prieš tai buvau didelė tokio auklėjimo priešininkė, vis dėlto šį metodą išbandžiau. Kaip tik tais metais po mūsų langu išaugo krūmas, tad rykštės toli ieškoti netekdavo... Pagaliau mano žodžiai, kurių vaikai anksčiau negirdėdavo, tapo girdimi. Sunku būdavo nuraminti tris berniukus – juk jie nori ristis kūliais, šaudyti į taikinius, kautis tarpusavyje, be to, yra be galo judrūs ir nenustygstantys. Bet rykštė man padėjo juos, reikalui esant, suvaldyti. Vaikai tapo klusnesni.
Dievas stiprino mane motinystės kelyje, mokė auklėti ir auginti vaikus, atsakydavo į įvairiausius poreikius. Pamenu, kai kartą nieko blogo nenujausdama žaidžiau su keturmečiu sūnumi, supdama jį tai už vienos, tai už kitos rankos. Staiga pasigirdo kažkoks keistas trakštelėjimas rankytėje, ir mažylis pradėjo raudoti iš didelio skausmo. Jo nenuramino net krūtis, nuo kurios tuo metu dar nebuvo nujunkytas. Pasitarusi su šeimos gydytoja, sugirdžiau vaistų nuo skausmo, kurie visiškai nepadėjo, – vaikas klykė nesavu balsu. Buvau pasimetusi, nebežinodama, ką daryti. Tuomet iš mano lūpų prasiveržė malda Jėzui, malda, kurios žodžių negalėčiau pakartoti. Jie liejosi iš mano motiniškos, savo kaltę suvokiančios širdies. Stebuklas įvyko! Mažylis nustojo verkti ir pradėjo žaisti. Tuomet jau galėjau jį nuvesti pas gydytoją, kuri, apžiūrėjusi ir nieko įtartino nepastebėjusi, nusiuntė pas specialistę. Ši patikrinusi rankytę atstatė išnarintą alkūnės kaulą, labai stebėdamasi, kad po tokios skausmingos procedūros sūnus net nepravirko. Po šio įvykio supratau, kad Jėzus atleido mano kaltę ir nuramino vaiko skausmą.
Dievas parodė man savo meilę, kai gimdžiau ketvirtąjį sūnų. Gimdymas buvo labai lengvas ir visiškai nekomplikuotas. Šiandien džiaugiuosi sūnumi, nors ir laukiau mergaitės. Sunku auginti keturis berniukus, nes esu tik silpna moteris. Daug kas apie mane galvoja, jog esu tvirta, nepalaužiama asmenybė, sugebanti ir kurti, ir vaikus auginti. Tačiau sunkios situacijos, netikėtumai, iškylantys auginant vaikus, tik parodo, kad niekuo nesiskiriu nuo kitų. Dažnai būnu palūžusi, nesusitvardau, kaltinu save, vyrą ir kitus. Negyvenu ramybės apgaubtame debesyje, turiu kovoti, o kovoti man padeda Viešpats.
Vakarėjant
Baigiasi dar viena sunki diena. Su vyresnėliu baigiame aptarti paskutinę namų darbų užduotį. Kiti du vaikai ir vėl kažko nepasidalina. Susodinu juos virtuvės kampuose, kad nepažadintų mažylio. Noriu ir pati padirbėti. Sekasi sunkiai, vaikai nerimsta, nors ir meldžiu jų pabūti ramiai. Prisimenu, kaip studijų metais norėjau išmokti dirbti bet kokiomis sąlygomis. Dabar tai – mano kasdienybė. Mažylis jau prabudo. Aš nuskubu pas jį. Su vaikais klojame lovas nakties miegui. Tuo metu vyresnėlis baigia rašyti rašinį. Pagaliau lovos paklotos, o rašinys užbaigtas. Išvėdinu kambarį. Kol vaikai žiūri filmukus, ištaisau sūnaus klaidas. Tada visi greičiau praustis ir į lovas. Tačiau vaikai kalbina kūdikį. Vėliau nepasidalina šildymo pūsle ir įsiliepsnoja karas. O aš taip norėjau, kad jie greičiau užmigtų! Man nesiseka, manyje sukyla pyktis, pradedu šaukti. Pagaliau audra nurimsta ir vaikai užmiega. Vėlu, bet, Dievui padedant, atsikeliu ir užbaigiu savo darbus.
Šiandien daugelis manęs klausia: „Ar jums nesunku išlaikyti tokią didelę šeimą? Ar turėsite vaikų tiek, kiek Dievas duos?“ O aš juos nuraminu atsakydama, jog mums viskas gerai. Nors vyro alga menka, mums padeda Viešpats Jėzus. Jis rūpinasi mūsų šeima. Per praėjusius metus mes grąžinome visas skolas, o ir grindys namuose naujos sudėtos. Kodėl gi man neauginti vaikų, jei Dievas duoda? Argi Jis duos tai, kas bloga? Taip negali būti. Nors Jis leidžia patirti sunkumų, bet kokia būnu laiminga, kai juos įveikiu! Juk be liūdesio nėra ir džiaugsmo. Ištvėrusi sunkumus jaučiuosi nugalėtoja. Tikiu, kad įsikibusi į dangiškojo Tėvo ranką nesuklupsiu, jei tik jos nepaleisiu. Esu rami, nes turiu Jį. Dėkinga už Dievo meilę, kuri gydo mano širdies žaizdas. Viešpats išplėšė mane iš žemės tamsybių ir pastatė ant aukštos kalvos.
Iš knygos "Motinystės paslaptys"