Sveika, brangioji!
/ Virgilija Misiūnienė
Tiek daug metų praėjo, kai mes su tavimi išsiskyrėme, – tu išvažiavai už jūrų marių. Ech, kaip greitai bėga laikas… Labai nudžiugau sužinojusi, jog su vyru susilaukėte pirmojo mažylio. Suprantu, kad šis kelias tau dar naujas ir nepramintas, todėl neretai ir labai sunkus. Man taip pat pirmieji motinystės metai buvo neįprasti. Labai mylėjau ir rūpinausi savo naujagimiu, bet kažkodėl atrodydavo, kad gyvenimas teka tik už namų durų. Gyvenimas „virė“ mieste, parduotuvėje, gatvėje... tik ne namie. Vis atrodydavo, kad kai paaugs vaikai, kai nebereikės nuolat suktis virtuvėje ir atlikti kasdieninių buitinių darbų, įkvėpsiu gryno oro gurkšnį. Jaučiausi tarsi paukštis, pakirptais sparnais. Laukiau, kada jie ataugs. Bėgo metai. Apie savo „pakirptus sparnus“ vis rečiau prisimindavau… Praėjo šešeri. Vieną rytą supratau, kad aš vėl juos turiu – mano pakirpti sparnai ataugo. Tik ne tokie, kokių tikėjausi prieš šešerius metus... Ir ne tokie, kokie buvo anksčiau – dabar jais galiu skrajoti po motinystės padangę. Skrajoti ir džiaugtis kiekviena diena, praleista namie su vaikais. Dabar tikras gyvenimas vyksta čia – namie. Ir atvirkščiai – visur kitur, kur jis atrodydavo toks žavus, dabar atrodo mažai reikšmingas.
Todėl mąstydama apie motinystę šypteliu – koks natūralus ir veiksmingas Dievo planas egoistą žmogų vesti nusižeminimo, patarnavimo ir savęs praradimo keliu. Ar mes besilaukdamos pirmagimio bent įtarėme, kaip pasikeis mūsų pasaulėžiūra, mąstymas, kasdienybė…ir apskritai – gyvenimas? Pačiam žmogui tikrai sunku palikti savo svajones, kelius, siekius ir tarnauti silpnesniam. Bet motinystė tai geba padaryti – ji moko tarnauti su meile ir kantrybe, palikti (ar bent atidėti) savo tikslus ir siekius, nukreipti žvilgsnį iš aukštos žydrynės į pažemę, kur ropinėja mažyliai. Tik jos dėka išmokau tarnauti neskaičiuodama darbo valandų, nemiegotų naktų ir nesitikėdama atlygio. Gal pasakytum, anokia čia auka auginti savo vaikus. Tačiau kiekviena mama galėtų pritarti, kad tai keičia moters širdį.
Galbūt paklausi, ar man sunku? Ar jaučiuosi sugniuždyta asmenybė, iš kurios atimama laisvė ir siekiai? Jei nematyčiau prasmės ir nebūčiau supratusi, kad tai mano pašaukimas, galbūt taip ir jausčiausi. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad gyvenu labai prasmingai. Skirdama kiekvieną dieną vaikams, jaučiuosi ne barstanti, o renkanti. Net kažkada supratau, jog galbūt, paaugus vaikams ir man išėjus į darbą, nebesijausiu taip prasmingai išnaudojanti savo laiką kaip dabar. Klausiu savęs, ką aš šiuo metu galėčiau duoti Dievui ir žmonėms geresnio nei vaikai? Gal kažką padaryčiau stulbinančio ar atrasčiau tai, kas pakeistų pasaulį? Tikrai ne. Vaikai gali tapti tie, kurie darys gerą įtaką žmonėms, mokės padėti ir patarnauti silpnesniam. Suprantu, kad tai priklauso ne tik nuo manęs. Kita vertus, žinau, kad reikalinga kasdienė ilgametė investicija. Šiandien esu nuolat šalia jų – sėju, raviu ir prižiūriu tuos gležnus daigus, kurie laikui atėjus pradės savarankišką gyvenimą. Gal šie mano žodžiai atrodo perdaug skambūs ir poetiški, tačiau tai ne tušti šūkiai. Tai – širdies kalba.
Štai kokiomis mintimis šiandien gyvenu aš. Auginu du nuostabius vaikus – berniuką ir mergaitę, visą dieną sukuosi namuose ir esu labai dėkinga savo vyrui už jo palaikymą. Be jo motyvacijos, triūso ir paskatinimų turbūt tebesijausčiau „pakirptais sparnais“. Nes suprantu, kad tėvo vaidmuo ir atsakomybės nė kiek ne menkesnės, atvirkščiai – dažnai šis vaidmuo būna lemiamas ir sudėliojantis viską į reikiamas vietas. Juk vaikai – tai dviejų žmonių nuostatos, vertybės ir indėlis. Nuostabu iš šono stebėti vyrišką širdį, tampančia tėviška. Ji tarsi pražysta. Na, bet apie tai lai papasakoja jis pats...
Esu dėkinga Dievui, kuris parodė šį kelią ir kvietė nepaniekinti natūralių bei veiksmingų pamokų. Todėl linkiu ir tau, mano brangioji, stiprybės ir ištvermės mokantis šioje nelengvoje motinystės mokykloje. Nenuleisk rankų, kai sunku, visada prisimindama, kad savo mažyliui esi svarbiausias, nepakeičiamas ir pats brangiausias žmogus visame pasaulyje.
Su meile,
Virgilija