Auganti bendrystė: tėvas ir mažylis
1901-12-13 / Mindaugas Radušis
Iš seno esame įpratę, kad mažais vaikais dažniausiai rūpinasi jų motinos. Tačiau labai džiugina, kad šiais laikais vis dažniau mažylius galime išvysti ir tėvo draugijoje. Sąmoningos tėvystės reikšmė permainų kupiname pasaulyje tik auga, nes vaikui be galo svarbu užmegzti ir palaikyti gerus santykius su abiem tėvais.
Šiuolaikinėje psichologijoje vis dažniau atsigręžiama į tėvo vaidmenį vaiko raidai. Iki tol buvo manoma, kad dėl biologinių skirtumų tėvas negali perimti kai kurių tik motinai priskiriamų funkcijų. Šiuo metu vis dažniau pripažįstama, kad tėvas, kai to prireikia, gali visavertiškai pavaduoti mamą prižiūrint ir auklėjant vaikus nuo pat kūdikystės. Daugėja įrodymų, kad tėvystė yra labiau veikiama socialinių veiksnių nei nulemta biologiškai. Tad daug svarbiau tyrinėti tai, kokius vaidmenis kiekvienas iš tėvų pasirenka ir kaip jie dera tarpusavyje, nei prisirišti prie tokių tradicinių tėvystės modelių kaip „mama privalo būti su vaikais namuose, o tėvas turi dirbti bei išlaikyti šeimą“.
Skyrybų praktikoje vaikai paprastai paliekami gyventi su motina. Tačiau niekas nebesiginčija, kad net ir tokiu atveju tėvo dalyvavimas tolesniam vaiko gyvenimui yra itin reikšmingas. Įrodyta, kad tėvo nebuvimas ar pasyvumas sukuria gerokai daugiau problemų nei, tarkime, jo konkuravimas su mama, kas labiau myli ar rūpinasi vaiku (aišku, tai irgi gali sukelti tam tikrų sunkumų).
Tėvo vaidmuo ypač svarbus sūnaus vyriškos tapatybės formavimuisi, kai berniukas pasiekia kritinę 1,5–3 metų amžiaus ribą. Tėtis savo pavyzdžiu supažindina sūnų su vyrišku pasauliu ir jo vaidmenimis. Pastebėta, kad dalis homoseksualių vyrų augo be tėvo arba tėvo atliekamas vaidmuo šeimoje buvo neryškus, palyginti su akivaizdžiu motinos dominavimu. Mergaitėms tėvas tampa tolesnių santykių su vyrais provaizdžiu, o komplikuoti santykiai su tėvu ar jų nebuvimas gali sukurti sunkių bendravimo su stipriąja lytimi problemų.
Gera žinia visiems tėčiams, kad 1,5–3 metų berniukai natūraliai linksta prie vyriškos figūros, domisi tėvo atliekama veikla, neretai suteikdami jam pirmenybę motinos atžvilgiu. Šiame amžiuje kartais išryškėja vaiko favoritizmas, pasireiškiantis tuo, kad vaikas pradeda skirstyti šalia esančius artimuosius į labiau ar mažiau jam patinkančius, priklausomai nuo to, su kuo jam maloniau bendrauti. Toks vaiko elgesys yra visiškai normalus (jis mokosi diferencijuoti, pasakydamas „ne“ pajusti savo ir kitų žmonių ribas), tačiau tai gali pažadinti konkurenciją tarp tėvų, kuri gali būti ir neįsisąmoninta. Supratingos mamos be pavydo užleidžia „sceną“ tėčiams, kad šie atliktų kur kas reikšmingesnį vaidmenį nei iki tol. Pavyzdžiui, įvertinus situacijos rimtumą mama neskuba paguosti užsigavusio vaiko, bet leidžia tą padaryti tėvui.
Antraisiais gyvenimo metais išryškėjantis mažylio noras daugiau bendrauti ir su kitais jam svarbiais žmonėmis patvirtina, kad susiformavo saugus prieraišumas prie motinos. Pasiremdamas šiuo stabiliu santykiu, vaikas gali toliau tyrinėti pasaulį. Tad tėvas natūraliai atsiduria prisirišimo prasme saugaus mažylio dėmesio akiratyje. Jei tokio amžiaus vaikas vis dar yra pernelyg „prilipęs“ prie motinos, ilgainiui tai gali komplikuoti jo vystymąsi. Tad motinai svarbu neuzurpuoti šios vaiko savarankiškumui vystytis svarbios erdvės ir sąmoningai dalintis ja su tėvu.
Garsus vaikų psichoanalitikas D. W. Winnicottas rekomenduoja motinoms sudaryti visas sąlygas, kad tėvas galėtų kuo daugiau laiko praleisti su vaikais. Įrodyta, kad kūdikiai, kurių tėvai taip pat juos vystė, maudė ar maitino, yra saugesni likę su nepažįstamu žmogumi. Ikimokyklinukai, kuriuos auginant dalyvavo tėvai, užaugę dažnai būna ypač malonūs, jautrūs, geraširdžiai.
Klasikinės psichoanalizės teorijoje teigiama, kad į tėvo asmenį palaipsniui suprojektuojamos tokios motinos savybės kaip griežtumas ar tvirtumas, kurių prireikia drausminant vaiką (nustatant neišvengiamas elgesio ribas). Tai labai palengvina motinos „darbą“, nes auklėdama vaiką ji gali pasiremti tėvo autoritetu bei labiau atskleisti savyje globojančią meilės pusę (kai tėvas daugiau atstovauja reikliajai pusei.) Pagal šiuolaikinę šeimos sampratą tėvai gali susikeisti šiais vaidmenimis. Tačiau vienareikšmiškai pripažįstama, kad vienam iš tėvų integruoti savyje visas šias funkcijas (t.y. kartu būti ir švelniam, ir tvirtam sakant vaikui „ne“) yra gana sudėtinga.
Tėvas yra reikalingas, kad teiktų motinai moralinę paramą, palaikytų jos autoritetą, kad būtų tas žmogus, kuris įtvirtina aiškumą ir tvarką, motinos diegiamą vaiko gyvenime. Kad šitai atliktų, tėvui nėra reikalo visą laiką būti šalia, tačiau jis turėtų pasirodyti gana dažnai, kad vaikas jaustų: tėvas yra gyvas ir realus asmuo. Kartais atsitinka taip, kad kartu gyvenantis tėvas atsiriboja nuo šeimos, o visą atsakomybę už vaikus perleidžia mamai. Toks tėvas vaikų atmintyje išliks kaip emociškai ir fiziškai nepasiekiamas, kai jo pagalbos labiausiai reikėjo, praktiškai svetimas žmogus.
Psichologas E. H. Eriksonas teigė, kad iki trejų metų kiekvienas vaikas turi sėkmingai įveikti pamatinio pasitikėjimo – pamatinio nepasitikėjimo krizę. Ji susijusi su tuo, kad tokio amžiaus vaikas jau gali ilgalaikėje atmintyje išlaikyti jam svarbių žmonių atvaizdus, o kartu jis ne kartą patyrė, jog trumpam nuo jo atsitraukę globėjai vėl sugrįžta patenkinti esminių jo poreikių (meilės, saugumo, priklausymo šeimai).
Suaugusieji, norėdami užmegzti ir palaikyti su 1–3 metų vaiku artimą ryšį, turi kiek galima dažniau su juo bendrauti ir vengti situacijų, kai vaikas jaučiasi vienišas. Tai nereiškia, kad tėvai neturi teisės atsitraukti nuo savo vaiko. Tiesiog nereikėtų vaiko palikti su bet kuo, savo elgesiu neparodyti, jog vaiko priežiūra tėvams yra našta bei kliuvinys tuo metu daryti kažką kitą. D. W. Winnicottas pabrėžia, kad ankstyvasis gyvenimo laikotarpis, kai įspūdžiai tokie ryškūs, geriausias laikas mažam berniukui ar mergaitei pažinti savo tėvą.
Vaikui augant su abiem tėvais, tėvui dažniausiai tenka žaidimų draugo, pramoginės veiklos organizatoriaus vaidmuo. Svarbu, kad tėvas neapsiribotų vien šiuo vaidmeniu, bet ir aktyviau įsitrauktų į kitas vaiko gyvenimo sritis. Jei su tėvu įprantama bendrauti vien tik pramogų režimu, vaikas nesąmoningai tuo manipuliuoja. Lygina tėvus pagal tai, kuris pasirengęs jam suteikti daugiau malonumų, reikalauja daiktų ir pramogų kaip kompensacijos už netolygiai pasiskirsčiusį suaugusiųjų dėmesį ir panašiai. Tad reikėtų vengti to, kad šventės džiaugsmas ar kasdienybės monotonija vaiko sąmonėje susisietų tik su vienu iš tėvų.
Iš pradžių labiau tėvo iniciatyva kuriami geri santykiai su mažu vaiku visuomet šiltai prisimenami šiam jau suaugus, kai galimybės puoselėti tarpusavio bendravimą išsilygina.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-11-30