Kodėl gėlės su dygliais?

/ Silva Kalkauskienė

 

 “Ar niekada nepagalvojote, kaip išrenkamos neįgalių vaikų motinas?Bandau įsivaizduoti Dievą, duodantį nurodymus angelams, besižymintiems pastabas didžiuliame žurnale.

<...>

–         Rudolfas ir Karlas, dvyniai. Globėjas... tebus šv. Gerardas. Jis pripratęs prie nelabai religingų.

Galiausiai, rodydamas angelui užrašytą vardą, šypteli:

–         Šitai padovanosime neįgalų kūdikį.

      Nustebęs angelas pakelia akis:

–         Kodėl jai? Ji atrodo tokia laiminga.

–         Teisingai, – šypsodamasis sako Dievas. – Ar galėčiau padovanoti neįgalų vaiką moteriai, kuri nežino, kas yra džiaugsmas? Būtų žiauru.

–         Ar jai pakaks kantrybės? – teiraujasi angelas.

–         Nenoriu, kad būtų pernelyg kantri, nes paskęs sielograužoje ir skausme. Kai įveiks pirmąjį šoką ir nusivylimą, ji sugebės atlikti visa, ko reikia.

–         Bet Viešpatie, man regis, toji moteris nėra giliai tikinti.

Dievas ir vėl šypsosi.

–         Nesvarbu. Viskas bus gerai. Ta moteris – tobula. Ir apdovanota pakankamu kiekiu egoizmo.

Angelas lieka be žado:

–         Egoizmo? Ar tai dorybė?

Dievas linkteli galva:

–         Jei ji nesugebėtų nei minutei atsitraukti nuo savo vaiko, neišgyventų. Taip, tai moteris, kurią palaiminsiu netobulu kūdikiu. Ji apie tai nenutuokia, tačiau jai bus ko pavydėti. Ji niekada nebus tikra, ar teisingai nugirdo ištartą žodį. Jai niekada neatrodys, kad žengti žingsnį – įprastas ir lengva. Kai vaikas pirmą kartą ištars „mama“, ji suvoks, jog tapo stebuklo liudininke. Kai aklam vaikui bandys nupasakoti medį arba saulėlydį, pati regės mano kūriniją kaip retas kitas asmuo.

Jai leisiu aiškiai matyti tai, ką matau aš – nežinojimą, žiaurumą, išankstines nuostatas – ir išmokysiu ją virš viso to pakilti. Ji niekada nesijaus vieniša. Kiekvieną jos gyvenimo dieną, kiekvieną akimirką aš būsiu šalia, nes jis be klaidų atliks mano darbą taip, lyg pati stovėtų man prie šono.

–         O kurį šventąjį paskirsim globėju? – klausia angelas, iškėlęs rašale pamirkytą plunksną.

Dievas šypsosi.

–         Pakaks ir veidrodžio.“

 Erma Bombeck

Jei perskaitėte aukščiau išspausdintą tekstą ir nustebote ar susimąstėte, tikiuosi, kad galėsite suprasti ir tai, ką skaitysite toliau. Į redakciją atkeliavo moters laiškas. Štai tik trumpa ištrauka iš jo: „Praeitą naktį pabudusi Donatą radau be sąmonės (vėl aukšta temperatūra... ir maisto netoleravimas). Ir vėl kankinanti mintis: "Juk galėjau pavėluoti..." Rytą vos nuslinkau laikyti egzamino. Studijuoti socialinę pedagogiką pradėjau, kai Donato nepriėmė jokia mokykla. „Ar jūsų sūnus kalba, vaikšto?“ „Taip.“ „Tada ne, jis mums per gražus..."- atsakymas. Kitiems, jis „per blogas“, nes "neturime specialistų". O vienas direktorius pasakė, kad "lavonų nepriima", kai pasakiau, jog negalime "kabėti ore", nors ir nežinome, kaip išgyvensime. Privačioje mokykloje paaiškino: „Tėvai moka pinigus ir mes turime atsižvelgti į jų pageidavimus. Nors pagal mokyklos pavadinimą ir turėtume dirbti su tokiais vaikais, bet suprantate, tėvai moka pinigus ir nenorėtų matyti nesveikų vaikų"(...)“.

                      Tai motinos laiškas apie savo gyvenimą auginant neįgalų berniuką. Tik ta negalia ne tokia, prie kurios Lietuvoje po truputį pratinamasi, ne fizinė. Medikai neseniai dešimtmečiui Donatui diagnozavo protinę negalią. Labai gaila, tačiau akivaizdu, kad Lietuvos žmonės dar neturi nei tiek tolerancijos, nei tiek artimo meilės, kad galėtų priimti tokį vaiką ir padėtų integruotis į jam reikalingą aplinką. Mokam gražiai pakalbėti, galim atitinkamus įstatymus parašyti, bet kaip „žodį kūnu paversti“ nežinom. Tačiau tėvai, kurie augina tokius vaikus, privalo ir žinoti, ir mokėti, ir galėti. Jiems tenka išlaikyti didžiausią meilės išbandymą – priimti tokį, koks yra ir stengtis jam padėti. Kaip skiriasi ši meilė nuo tų kasdienių, džiaugsmingų, tačiau neįsipareigojančių šūksnių „myliu“ arba su nuolankiu pasididžiavimu ištariamų „čia mano sūnus (dukra)“. Šitų mamų ištariamas „mano mylimas vaikas“ turi išverktų ašarų, širdies skausmo, bemiegių naktų, nesibaigiančių maldų ir neblėstančios vilties skonį...

Redakcija

„Augau Žemaitijos vienkiemiuose, miškuose... draugavau su medžiais, bitėmis ir visokiausiais vabalėliais. Stebėjau medžių žievės raštą, gėlių lapelių išvagojimus, žolės stiebelius, smilgas. Varčiausi gėlių pievoje, apsikabindavau savo draugą medį ir...nesijaučiau viena. Palikta sodyboje šeimininkauti, nieko nebijojau, nes „Dievulis tave mato ir saugo...“. Tikėjau, kad mato, nes močiutė taip sakė. Vaikystėje išgyventas stiprus gamtos pojūtis iki šiol gaivina. Su visais kvapais ir spalvomis, laukymių erdvėmis. Dažnai, tie prisiminimai veikia gydančiai, kai budžiu prie sūnaus ligos patalo, per ištisas nerimo naktis. Tai dalis mano meno terapijos sau ir sūnui, kai stengiuosi nepasiduoti – išgyventi.

Kartais prisimenu, kaip kaltinau tėvus, kad atidavė mano dokumentus stoti į Medicinos mokyklą. Tik po daug metų supratau, kad be tų „prievartinių“mokslų būtų buvę dar sunkiau. Kai gimė sūnus ir baigėsi mano pienas (jam buvo pusantrų), mes pirmą kartą atsidūrėme reanimacijoje, nes jį ištiko sąmonės netekimo priepuolis(nuo aukštos temperatūros). Vėliau, jų buvo be skaičiaus daug ir slegianti nežinia: „kas jam yra, dėl ko jis praranda sąmonę“. Tokių įtampų metu, kai nėra į ką atsiremti, belieka tik melstis, ir kažkaip išsilaikyti „nesudriskus“ į atskirus gabalėlius..

Donatas buvo ilgai lauktas ir nuostabus. Jo pirmieji metai, raida atrodė „genialiai“. Domėjosi knygomis nuo vienerių metukų, mokėsi atmintinai skaityti knygas, išmoko visus pasaulio gyvūnų pavadinimus, kai kiti bendraamžiai dar tik mokėsi vaikščioti. Ketverių mėnesių saulę pavadino „lete“.

Tačiau prasidėjo priepuoliai, kurie kartojosi, kol vienas nusitęsė iki 6 valandų komos. Prisikėlęs vėl gyventi, jis kalbėjo: „Nenoriu į dangų, noriu su jumis, čia gyventi“. Sutriko elgesys, pradėjo judinti lenkdamas pirštus vieną po kito, kažką sau mąstydamas. Ilgą laiką, aš vis dar laukiau, kada Donatas vėl mane džiugins. Mokymasis, knygos atsidėjo į šalį. Jo mityba beveik nepritaikoma, nes viskas, ką ilgiau valgo, tampa alergenu. Kai jam buvo aštuoneri, nebežinodama, kokiu būdu atstatyti trūkstamus vitaminus, mikroelementus, skatinau savo pieno atsiradimą, bandžiau pirkti ir kitos motinos pieną. Namuose visada buvo paruošti daiktai reikalingi reanimacijai ir dokumentai ligoninei. Reanimacijų gydytojai mus gerai pažinojo. Niekas nežinojo kaip jam padėti. Atskirai patikrinus galvą, širdį, pilvą – jis yra sveikas, „patologijos nėra“. Priverstinai išgėręs pusę stiklinės šviežiai išspaustų sulčių, kol pereidavo kambarį, jis prarasdavo sąmonę (bet negriūdavo, raumenys neišsitempę). Taip ir likdavo stovėti, kol lūpos visiškai pamėldavo. Kartais, nematančiom akim(išsiplėtę, arba susitraukę vyzdžiai), bėgdavo nuo manęs ar įsikandęs žaislą lipdavo į savo lovą atsigulti. Ne kartą, radau stovintį ant palangės be sąmonės, kieme sulinkusį kerpant žolę. Žiemą, sulinkęs ties rogėmis (pamėlęs, be sąmonės) - nuo šalčio, įbridęs į šaltą vandenį. Vasarą – nuo karštos saulės, ar nuo perkaitimo. Kartą, parduotuvėje “išsijungė” praėjęs daržovių skyrių... Taip galėčiau vardinti daugybę atvejų.

Visą laiką turiu jį girdėti, kad suspėčiau atbėgti kuo anksčiau. Taip gyvenant labai pravertė ta mano medicinos praktika...

Mano laisvalaikis - budėjimo laikas iki trečios nakties. Po to, stengiuosi užmigti, tačiau ir toliau klausausi, kaip jis kvėpuoja, keliuosi į kiekvieną garsą. Rašau apie tai, nes supratau, kad išskirtinis patyrimas - išskirtinai praplečia mūsų suvokimo ribas ir  gali tapti privilegija. Sunku buvo susitaikyti su ta mintimi, kad sūnus regresuoja, ir jam jau taikoma diagnozė:”autizmas”. Privalėjau daug kam atleisti, susitaikyti, priimti ir mylėti sūnų tokį, koks jis yra. Jis moko mus, kaip elgtis teisingai. Nes ko nenorime, kad jis darytų, taip patys negalime elgtis.  Jis – mūsų veidrodis.

 Šis tas apie suvokimą ir atleidimą

Kasdien susiduriame su žmonėmis, kurie mus įžeidžia, nesupranta, supykdo. Laikydama VPU psichologijos egzaminą, tiesiog, užsikabinau už vienos temos. Suvokimas (percepcija). Psichologijos docentas uždavė man “suktą” klausimą. (“Suktu” vadinu todėl, kad aš, net pasakas ir perkeltines žodžių prasmes seniausiai atidėjau į šalį, nes auginu sūnų, kuris viską supranta tik tiesiogine prasme). Dėstytojo klausimas skambėjo taip: „Koks yra skirtumas tarp suvokimo ir patyrimo?“ Mąstydama apie tuos skirtumus, galėjau ir visai neišlaikyti egzamino. Vardinau viską atskirai apie patyrimą, pradedant nuo nervų sistemos receptorių, kol pasakiau: „Suvokimas remiasi patyrimu“. Bet skirtumų taip ir nesuradau... O jų ir neįmanoma rasti!

Kiekvieno žmogaus suvokimas remiasi jo nuosavu patyrimu.

Kai einate mišku ir užuodžiate drebulės lapų kvapą, jei jis jau įrašytas jūsų kvapų atminties saugykloje, iškils asociatyviniai prisiminimai. Tik pažiūrėkime, kaip skirtingai reaguoja senoliai, kai išgirsta „savo“ muziką, kuri skambėjo jų jaunystės dienomis. Tai jų patyrimas, jų emocinės atminties „saugyklos“ reakcija. Kiek konfliktinių situacijų kyla, dėl įvairiausių įsitikinimų, kurie remiasi skirtingais patyrimais. Taigi, patyrimas neatsiejamas nuo suvokimo.

Tuo remdamasi, mokiniams bandydavau pravesti auklėjamąją pamoką, kad labai svarbu, kam šiandien „auginame apetitą“. Ką matome, stebime, analizuojame, sportuojame, skaitome – visa, ką patiriame, formuoja mus ir keičia mūsų mąstymą. Dažnai, net nepastebime, kaip sumenkiname kitą žmogų. Jokie veiksmai negimsta be priežasties. Pirmiau pamąstome, o vėliau, veikiame. Kas gi sudaro mūsų minčių “paketą“? Mus suformuoja patyrimas ir priimta informacija. Ji gali būti emocinė, jausminė. Visas mūsų gyvenimas, kurį praėjome „sudėtas“ atmintyje, pagal kurią reaguojam (adekvačiai arba ne) į įvairius įvykius, reiškinius, naujai išgirstą informaciją. Tada ir kitus vertiname, būtent, pagal savo suvokimo – patyrimo – supratimo laipsnį. Apie kitus sprendžiame naudodamiesi savu patyrimu ir turima informacija. To paties laiko žmonės – surenka panašias žinias, tačiau visi esame unikalios, nepakartojamos asmenybės. Tad, netgi, turėdami tą pačią informaciją, jaučiamės skirtingai. Niekas negali pakartoti mūsų  gyvenimo patyrimo.

Auginu sūnų, kurio suvokimas ir elgesys remiasi stereotipais. Panašiai, kaip kiekvieno žmogaus, rytinės kavos gėrimo ritualas, tik labiau viskas sudėliota „į lentynėles ir stalčiukus“. Supratau, kad negaliu tikėtis iš aplinkinių žmonių adekvačios reakcijos, užuojautos mano situacijai. Juk aš turiu savo patyrimą, kurio kitas žmogus neturi. Kai tai supranti, tuomet daug lengviau neįsižeisti, atleisti. Visi turime suvokimo spragų. Nuo mokyklos suolo, mums tai turėtų būti savaime suprantama. Juk neteisinga būtų bausti ar žeminti už ... nesuvokimą, nesupratimą tam tikrų dalykų. Reikia tik lavinti ir užpildyti tas spragas tuo, ką gerai sugebi suprasti ir išspręsti.

 Kartais, pedagogai, patys to nenorėdami „geruosius“ mokinius paverčia perfekcionistais [lot. perfectio-tobulybė]. Tobulybės manija - liga, dėl kurios žmogus negali sau leisti suklysti ar kažko nemokėti. Vėliau tokie “šaunuoliai” tapę sutuoktiniais, viršininkais yra reiklūs pavaldiniams ir savo artimiesiems. Tuomet, jau jie žaloja savo vaikus, mokydami „tobulumo“. Stengtis atlikti savo darbus gerai - nėra blogai, tačiau, tobulumo siekimas gali tapti griaunančia jėga. Pavyzdžiai šalia mūsų: manekenių ligos dėl alinančių dietų, mokyklose, kai vieni vaikai sulaukia per daug pagyrimo ir dėmesio, o kiti nuvertinami. Iš gerųjų, vis laukiama ypatingesnių rezultatų, o iš „blogųjų“ – nebesitikima nieko, nurašoma į atsilikusiųjų sąrašus. Toks suaugusiųjų elgesys su vaikais, vienus – paverčia perfekcionistais, liguistai siekiančių būti geresniais už kitus, pirmauti... ir tuo pačiu, pažeminti kitą, silpniau kažką mokantį ar sugebantį. O kitiems, suformuoja atitinkamą nepilnavertiškumo kompleksą, kaip niekam tikusį, negabų – ir taip, galima sakyti, sugriaunama žmogaus ateitis, jo talentas, kurio niekas dar nespėjo, net pamatyti... Mokykla jam padėjo suformuoti požiūrį į save, pagal tai, atsirado tam tikri “nevykėlio” elgesio stereotipai.

Teko lankytis nepilnamečių auklėjimo įstaigoje - „kolonijoje“. Asociatyviai jaučiausi, tarytum, stovėčiau prie gilios duobės, skendinčios tamsoje. Žinau, kad joje yra kažkokios kitokios prigimties gyvybės, kurios minta kitokiu „maistu“, nei aš. Norint su jais susikalbėti, kad jie išgirstų „mano paukščių kalbą“ – aš turiu jiems duoti jų maisto. Vienas trylikametis išmėgino mano baimės lygį, bandydamas pjauti per kojas savo gamybos peiliu. Po to, mosikuodamas lazda, su įkalta vinimi, ties mano veidu ir virš galvos. Kai išlaikiau jo sukurtąjį „baimės testą“ ir replikavau, kad esu vaikų advokatas, pradėjome bendrauti. Kodėl jis taip elgiasi? Neapykanta suaugusiems, visai žmonijai, viskam, kas gyva ir gražu. Jo atmintyje, daug patirto atstūmimo, neapykantos... Jokio švelnumo ir meilės sau, jis nepatyrė. Šis mažas nusikaltėlis, taip nekentė suaugusių, kad mane pajaunino, o pats kalbėjo: “aš neužaugsiu, liksiu mažas, nes daug rūkau“. Berniuko gyvenimo filosofija žiauri, tragiška, agresyvi, tačiau jis jautriai reaguoja į skausmingas istorijas, klausosi jų ir domisi. Kaip susiformavo šio vaiko pasaulis, kur jis išmoko žiaurumo? Bet,  po visu tuo, slypi noras būti reikalingu, artimu ir mylimu.

Kol išaiškėjo mūsų sūnaus autizmas, buvo sunku susitaikyti su jo keistu elgesiu. Seneliai, artimieji, draugai ragino „auklėti kažkaip“, „duoti į skūrą, kad bijotų ir žinotų, kaip reikia elgtis“, „nei vienas be diržo neužaugo“.  Mūsų ginčai su sūnumi, atrodė siaubingai nesveikai. Mes reikalaudavome jo nusiraminti – patys rėkdami, praradę kantrybę. Labai stengėmės, kad jis būtų „normalus“, kaip visi vaikai. Auklėjome, traumuodami save ir jį. Po paskelbtos diagnozės, aš supratau, kad privalau jį mylėti, nepriklausomai nuo to, kaip jis elgiasi. Netgi, blogai elgdamasis, Donatas nepakelia griežtesnės intonacijos, jis nori jaustis mylimu, nepriklausomai nuo to, ką jis daro. Kai jam bandau kažką išaiškinti, jis visada man šypsosi, rodo, kad ir aš jam turiu šypsotis... Kai išsiaiškinome sūnaus suvokimo spragas, tapo lengviau atleisti ir tvardytis. Visi turime savų nukrypimų, nei vieno nėra tobulo. Tai supratus, tampa įmanoma, priimti kiekvieną tokį, koks jis yra, atleisti ir mylėti. Esame lyg atskiros planetos, su savu patyrimu ir suvokimu, tačiau, meilės dėka galime suktis vienoje orbitoje.

Apie tobulumą

Psichologas Mirzakarimas Norbekovas (psichologijos daktaras, pedagogikos daktaras, medicinos filosofijos daktaras, profesorius, keleto Rusijos ir užsienio akademijų tikrasis narys ir narys korespondentas, daugelio patentuotų išradimų ir mokslo atradimų autorius) savo knygoje “Kvailio patirtis, arba kelias į praregėjimą“ sako, jog žmogaus protas tvirtai laikosi turimos senos informacijos. Žmogus jaustų nesaugumą, jei protas jo „nesaugotų“ nuo visokiausių naujų vėjų. Protas turi savo informacijos „pamatus“, taip jis laikosi stabilumo.

Vis dėlto, kas veda žmogų tobulumo link. Pirmiausia, mintis tapusi išradimu, atradimas pakeitęs kitų mintis, požiūrį į gyvenimą, gamtą, pakeitęs moters ir vyro santykius, tėvų ir vaikų bendravimą, šeimos ir bendražmogiškas vertybes. Didieji muzikai tvirtina, kad jų kuriamas menas įsiterpia tarp gyvenimo pauzių ir natų. Neurologai išaiškino, kad žmogaus pasąmonės duomenų bazė viršija sąmoningai suvokiamą informaciją ne mažesniu santykiu, kaip dešimt milijonų prie vieno. Ši duomenų bazė ir yra žmogaus kūrybinio potencialo šaltinis. Nors Leonardo Da Vinčiui patikdavo dalytis mintimis su kitais, jis žinojo, jog kūrybiškiausios įžvalgos kyla jam būnant vienam. “Dailininkas turi būti vienišas... Nes tada, kai esi vienas, iš tikrųjų įstengi būti pačiu savimi, bet jeigu tau draugiją sudaro nors vienas bičiulis, tu pusę savęs prarandi“.

Bandau savyje „sutaikyti“ istoriją, filosofus, politikus, tėvus ir vaikus, vyrus ir moteris. Kuo labiau žiūriu į praeitį, tuo daugiau matau sąsajų su šiandiena. Jei kas norėtų prieštarauti mano minčiai, iš karto sutinku: „tu teisus“. Todėl, kad pilna tiesa „turi du lazdos galus. Nesvarbu, kokį aukštą civilizacijos lygį šiandien pasiektume, žmogus visada išklieka tokiu pačiu kūriniu... tik labiau vizualiai „išmargintu“ ar iš vidaus apgadintu. Žmogų visuomet kamavo jo egzistenciniai klausimai, jis visada ieškojo pripažinimo, meilės, artumo ar dominavimo virš kitų. “Visų mūsų judesių šaltinis yra geidulingumas ir žmoniškumas“- rašė B.Pascalis. Vaizduotė pasirūpina viskuo: ji nustato grožį, teisingumą ir laimę, o tai pasaulyje viskas. “Dėl fantastiško apskaičiavimo vaizduotė taip padidina mažus dalykus, kad jais pripildo sielą, o dėl beprotiško įžūlumo taip sumažina didžius dalykus,”- rašė mokslininkas. “Juk argi begalima rasti lengvesnį būdą daryti žmones nelaimingus? - Ar galima? Žinoma. Užtektų nuimti nuo jų visus rūpesčius. Žmogui nėra nieko svarbiau už jo būvį ir niekas jo taip nebaugina kaip amžinybė“. Tai to paties  vienišo Pascalio mintys.

O, aš, vis bandau įsivaizduoti tobulą žmonijos pasaulį. Juk žmogus protingiausias žemėje kūrinys, tai kam gadinti savo planetą, kuriant ją naikinančius ginklus. Žmonija dar niekada nebuvo vieningos nuomonės, ji tik bando būti tolerantiška. Tobulėjant technikai - žmogaus tolerancija išaugo labai nedaug. Mes tik geriname savo buitį, bet ar patobulėjo žmonių santykiai. Atvirkščiai, aš matau, kaip mes tolstame vieni nuo kitų. Vystantis technologijai mūsų gyvenimas „greitėja“, bet sielos taip sparčiai negerėja. Didžiulis greitis mus įsuka, lyg į kokį ratą, ir mes bėgame visuomet stokodami laiko. Mašinos - ne pasivažinėjimui, o skubėjimui į darbą. Telefonai pakeičia susitikimus ir pasveikinimus. Skubame, siaubingai skubame gyventi. Noriu pasitikėti žmogiškuoju protu. Žmogus - ne galvijas. Jis gali rinktis vertybes. Jis gali rinktis, kaip jam atrodyti, kaip elgtis, kokias moralės normas laikyti aukščiau visų. Ar žmonės mokosi iš praeities klaidų, ar (tik pavėluotai) - iš savo patyrimo. Kas sustabdo žmogų siekti aukščiausio gėrio? Į šį klausimą iš karto atsakau. Būtinieji poreikiai ir rūpestis dėl maisto, rūbo, pastogės, poilsio, sveikatos stoka reikalauja dėmesio ir laiko. Aukštesniems siekiams reikia papildomų pastangų ir kitokios motyvacijos.

Pavyzdžiui, negaliu rasti savyje pateisinimo istoriniams karams, kaip ir bet kokiai kitai tamsai, kuri žaloja žmogų, kenkia aplinkai ir sveikatai. Manau, kad išrovus pykčio, keršto, neapykantos, pavydo šaknis, galėtų būti kitaip. Suprantu, kad psichologijos teoretikai, pasakytų: -“ne, be agresijos žūsta tauta”. Pyktis, pavydas - varomoji jėga. Sutinku, kad be agresijos, mes negalėtume apsiginti nuo laukinių žvėrių, ar net uodų. Bet labai liūdna, jei žmogus „tobulėja“ ar “kuria” dėl savigarbos, savivertės pakėlimo ir pasidižiavimo prieš kitus. Kai buvau bepradėjusi pykti, dėl psichologų ir medikų nemandagumo, vėliau supratau, kad man nėra dėl ko didžiuotis savo empatija, nes ją įsigijau per skausmingą patyrimą... Galiu pasigirti tik nepaprastu išbandymu. Deja, taip. Skausmingas tobulėjimas apsaugo nuo puikybės.

 

 

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found