Kaip ugdyti vaiko savivertę (4 dalis)
2015-09-13 / James Dobson
• Noriu paruošti savo šešiametę dukrą sėkmingai spręsti savęs vertinimo problemą, su kuria jai tikriausiai teks susidurti, kai taps paaugle. Kaip ugdyti joje imunitetą visuomenės spaudimui, kurį jai gali tekti patirti ateityje?
Tam tikra prasme visa vaikystė, o ypač paauglystės tarpsnis, yra pasiruošimo ateičiai laikas. Tėvai ir mamos turi maždaug dešimt metų, kad įdiegtų savo vaikui žmogiškų vertybių sistemos pagrindus, o taip pat ir požiūrį į save ir supantį pasaulį, kurie padės jų vaikams susidoroti su išoriniu poveikiu ir problemomis, su kuriomis jie susidurs ateityje, tapę suaugusiaisiais. Mes visi turime kaip reikiant pasistengti, kad suspėtume savo mažiems vaikams išaiškinti, kas yra žmogaus vertė, kaip ją ginti ir saugoti. Juk su šiuo klausimu įvairiais savo gyvenimo periodais tenka susidurti kiekvienam žmogui.
Mokymo procesą reikėtų pradėti dar prieš tai, kai vaikas pradės lankyti darželį. Pavyzdžiui, jei jūsų vaikas sutinka kitą vaiką, kuris yra labai nedrąsus ir užsidaręs, gėdinasi užkalbinti ar net žvilgterėti į aplinkinius, jūs galite paklausti savojo mažylio: „Kaip manai, kodėl Biliui sunku išsakyti, ką jaučia? Galvoji, kad jam trūksta pasitikėjimo savimi?" Žodį „pasitikėjimas" vartokite dažniau, ypač tais atvejais, kai kalbate apie drąsą ir pasitikėjimą savo jėgomis. Jei jūsų vaikas dalyvauja kokioje nors mokyklos ar bažnyčios veikloje ir pasirodo savo bendraamžiams, negailėkite jam pagyrimų už drąsą, pagirkite, kad nedrebėjo ir nesustingo iš baimės.
Vaikui mokantis pradinėje mokykloje patariu skirti dėmesį tam, kas padėtų vengti negatyvaus aplinkinių vertinimo. Atvirai kalbėkite apie nepilnavertiškumo pasireiškimus, apie tai, ką tai iš tiesų reiškia. Pavyzdžiui, galima sakyti: „Ar pastebėjai, kaip kvailai šiandien ryte elgėsi Deividas? Jis iš visų jėgų stengėsi atkreipti į save dėmesį, tiesa? Kaip manai, kodėl jis visuomet nori būti dėmesio centre? Gal jis taip elgiasi todėl, kad pats sau nelabai patinka? Manau, jis stengiasi priversti žmones jį pamilti, nes jam atrodo, kad jie jį nepakankamai vertina. Kodėl gi tau nepabandžius susidraugauti su Deividu ir nepadėjus jam labiau mylėti save? Ar norėtum, kad mes pasikviestume jį į svečius su nakvyne?!"
Savo veiksmais ir aiškinimu jūs padėsite vaikui suprasti, ką jaučia ir išgyvena kiti žmonės, išmokysite jį suprasti savo jausmus, susijusius su nepilnavertiškumo jausmu. Kiekvienais metais, vaikui augant, jame turi formuotis vis aiškesnis supratimas apie vertybių krizę, kurią išgyvena kiekvienas žmogus. Labai išmintinga ir naudinga parodyti vaikams pavyzdžius iš žmonių, sugebėjusių įveikti stiprų nepilnavertiškumą, gyvenimo (pvz. Eleonoros Ruzvelt atvejis). Bet geriausia atkreipti dėmesį ir duoti pavyzdžius iš savo gyvenimo. Taigi, jūsų užduotis - paruošti savo vaikus įžengti į paauglystę, „apginkluoti" juos keturiomis pagrindinėmis tiesomis:
1. Egzistuoja gyvenime toks periodas, kai visi paaugliai sau labai nepatinka.
2. Dauguma vaikų patiria jausmą, kai jiems atrodo, kad jų draugai laiko juos bjauriais, kvailais ir aiškiai nemėgsta.
3. Net ir pačios blogiausios dvejonės nesitęs pernelyg ilgai, nors daugeliui žmonių tenka su nepilnavertiškumu daugiau ar mažiau kovoti visą gyvenimą.
4. Kiekvienas iš mūsų yra be galo vertingas, nes mes visi esame Kūrėjo vaikai ir kiekvienam iš mūsų Jis turi individualų gyvenimo planą.
Ši strategija man patinka ne tik todėl, kad paruošia vaiką ramesnei paauglystei, bet ir todėl, kad ji padeda suprasti žmogaus vertę. Kaip svarbu tai suprasti!
Neseniai sužinojau, kad 80 procentų iš darbo atleistų žmonių buvo atleisti ne todėl, kad nesugebėjo atlikti jo taip, kaip buvo reikalaujama, ir ne todėl, kad jiems trūko meistriškumo ir sugebėjimų. Ne. Juos atleido dėl to, kad jie nesugebėjo sutarti ir sugyventi su bendradarbiais. Jie neteisingai suprato kitų žmonių elgesio motyvus ir reagavo priešiškai, laužydami pavaldumą bei nepaklusdami. Jei ugdysime vaikuose sugebėjimą priimti kitus žmones geranoriškai, stengiantis įžvelgti gerąsias jų savybes, tuo pačiu išsaugant ir savo vertės suvokimą, galime iki minimumo sumažinti tokių situacijų tikimybę.
• Mano dvylikamečio sūnaus paprašė padeklamuoti eilėraštį mokyklos šventės metu. Tačiau stovėdamas prieš minią klausytojų jis negalėjo ištarti nė žodžio. Aš žinau, kad jis puikiausiai mokėjo eilėraštį, nes neužsikirsdamas kartojo jį namuose gal 20 kartų. Jis - gabus vaikas, tačiau jam ir anksčiau panašiai buvo nutikę. Kodėl kai jis patenka į tokias įtemptas situacijas, jo pasąmonė „išsijungia"?
Siekiant išsiaiškinti, kas vyksta su jūsų sūnumi, naudinga prisiminti, kaip veikia intelektas. Vaiko sugebėjimai iš tikrųjų priklauso nuo to, kiek vienoje ar kitoje situacijoje jis pasitiki savimi. Kartais mums visiems atrodo, kad mūsų mintys „užsiblokavo", ir mes negalime prisiminti reikiamo vardo, fakto ar minties, nors gerai žinome, kad ši informacija tikrai yra mūsų atmintyje. Kartais, kai norime ką nors pasakyti nedraugiškai mūsų atžvilgiu nusiteikusiam žmogui arba žmogui, kurio nuomonė ryškiai skiriasi nuo mūsų, mes staiga pajuntame, jog mūsų mintys tarsi išgaruoja.
Paprastai mintys užsiblokuoja, kai žmogus patiria stiprų spaudimą arba per mažai pasitiki savo jėgomis. Kodėl? Todėl, kad emocinė asmenybės būsena ir žmogaus proto efektyvus funkcionavimas yra tarpusavyje susiję. Skirtingai nuo kompiuterio, žmogaus protas gerai veikia tada, kai yra palaikoma lengvai suardoma nervinių ląstelių biocheminė pusiausvyra. Staigi emocinė reakcija gali per akimirką užblokuoti šį procesą - nustoja vykti minčių generacija. Šis mechanizmas nepaprastai svarbus. Pavyzdžiui, vaikas, kuris jaučiasi nevisavertis arba nuvertina savo intelekto sugebėjimus, dažniausiai net nebando išnaudoti savo protinių gebėjimų, kuriais yra apdovanotas. O nepasitikėjimas savo jėgomis pažeidžia ir jo protinės veiklos procesą. Tai - lyg nuolat besisukantis nesėkmių ir pralaimėjimų ratas. Manau, jog tai ir nutiko jūsų sūnui.
Kaip galėčiau jam padėti?
Iš tikrųjų nieko nuostabaus, kad dvylikamečiui vaikui pamačius minią klausytojų užgniaužė kvapą. Kartą man teko stovėti prieš tris šimtus savo bendraamžių paauglių. Žodžiai taip pat užstrigo gerklėje, o mintys išsisklaidė, nepalikdamos pėdsakų. Tai buvo nemalonus pojūtis, tačiau laikas užtušavo jo pasekmes. Augdamas jūsų sūnus tikriausiai palaipsniui įveiks šią problemą, jei jam pavyks sustiprinti pasitikėjimą savimi, nors keletą kartų patyrus sėkmę kitose srityse. Visos situacijos, pakeliančios pasitikėjimo lygį, mažina minčių ir atminties blokavimą tiek vaikams, tiek ir suaugusiems. Laikui bėgant panašios situacijos pasikartos vis rečiau ir rečiau.
• Girdėjau, kad jūs kritiškai žiūrite į lėlę Barbę ir apskritai į gražias lėles vaikams. Paaiškinkite, prašau, savo nerimo priežastis.
Pasisakau prieš Barbes ir kitas panašias lėles dėl dviejų priežasčių. Pirma, sunku sugalvoti geresnį metodą paskatinti vaikus atsiduoti grožio garbinimo ir vartotojiškumo kultui, nei panaudojant šias gundančias lėles. Jeigu mes tikslingai siektume „prikimšti" savo vaikus idėjomis apie būtinybę išaugti gražiais ir turtingais, turbūt nesugalvotume nieko geriau. Ar matėte kada išsigimusią lėlę Barbę? Ar pastebėjote nors menkiausią jos netobulumą? Žinoma ne! Ji spinduliuoja moteriškumu ir seksualiniu patrauklumu. Joje viskas tobula: plaukai purūs ir žvilgantys, ilgos, grakščios kojos, iškili krūtinė, mažos, smulkios pėdos. Jos oda idealiai lygiai nudažyta, be jokios dėmelės ir įbrėžimo (išskyrus mažytį užrašą apatinėje kūno dalyje, pažymintį, jog ji pagaminta Honkonge). Joje niekada neatsiras joks spuogelis ar žaizda. Figūra neturi nė lašelio riebalų. Ir ne tik pati Barbė yra viena iš gražiausių sutvėrimų, bet tokie ir visi jos draugai. Nuostabusis jos draugas Kenas yra išsipildžiusi paauglio svajonė, kurioje susijungė geriausi Čarlzo Etlaso, Roko Hadsono ir Klarko Kento, laidos „Daily Planet" įspūdingų manierų reporterio, bruožai. Šie idealizuoti modeliai veikia lyg uždelsto veikimo bomba, užtaisyta sprogti tuo momentu, kai 13-14 metų paauglė sumanys įdėmiai apžiūrėti save veidrodyje. Jokių abejonių - ji ten pamatys toli gražu ne Barbę!
Tačiau mane labiau neramina ne fizinis šių lėlių tobulumas ir patrauklumas. Žymiai didesnę žalą gali atnešti žaidimai, kuriuos žaisti jos įkvepia vaikus. Užuot žaidę su pliušiniais žvėreliais, su kamuoliu ar mašinytėmis, sunkvežimiais ir mediniais arkliukais, t. y. su visais tradiciniais vaikystės atributais, mūsų laikais jau trejų-ketverių metų vaikai atsiduoda fantazijoms ir svajonėms apie gyvenimą, kas šiaip būdinga ne vaikams, o paaugliams. Kenas ir Barbė eina į pasimatymus, mokosi šokti, vairuoja sportinius automobilius, kaitinasi saulėje, rengia užmiesčio išvykas, keičiasi pažadais vesti ir tekėti, susilaukia vaikų (gerai dar, kad įvykiai klostosi būtent tokiu eiliškumu). Visi paauglių pasaulio ypatumai, su akcentu į seksualinę gyvenimo pusę, demonstruojami mažoms patiklioms mergaitėms, kurioms dar reikėtų galvoti apie jų vaikystės pasauliui labiau artimus dalykus. Dėl to sutrinka natūrali vaikų vystimosi eiga, todėl seksualinio susidomėjimo piko jie sulaukia keleriais metais anksčiau, nei tai turėtų vykti. O tai gali sukelti nepageidaujamų jų elgesio tiek socialinėje, tiek emocinėje plotmėje pasekmių.
Iš Dž. Dobsono kn. „Dare to Discipline"
vertė Vilma Koncienė, Šaltinis "Ganytojas"