Nuo kada tėvai gali pastebėti, kad vaikas yra homoseksualus?

2015-12-29 / G.Vaitoška

Lytis yra ryškiausias ir dažniausias požymis skirstant žmones. Drabužiai, žaislai, žaidimai ir net spalvos skirstomi į „berniukų" ir „mergaičių". Tačiau kartais nutinka, kad lytys susimaišo: berniukas nori būti mergaite. Kodėl?

Konsultuoja gydytojas psichiatras šeimos ir santuokos studijų programos Tarptautiniame teologijos institute (Austrija) vadovas dr. Gintautas Vaitoška

Atrodo, viskas labai paprasta ir aišku: gimė žmogutis su vyriškosios lyties organu - vadinasi, yra berniukas, gimė su moteriškomis genitalijomis - mergaitė. Tačiau biologinė lytis ir lyties tapatybė, t. y. kuo žmogus jaučiasi esąs, ne visada sutampa. Kiek biologinė lytis lemia lyties tapatybę?

Lyties tapatybė su biologine nesutampa retai, sutrikus seksualiniam vystymuisi (anksčiau tai vadinta „hermafroditizmu", kai žmogaus kūnas turi apsigimimų), arba dėl pirmaisiais gyvenimo metais patirtų psichikos traumų, kai lyties tapatybė sutrinka vaikystėje („lyties disforija"). Sutrikus seksualiniam vystymuisi vaikas kenčia dėl kūno apsigimimų, o sutrikus lytinei tapatybei kūnas yra sveikas, tačiau pakitusi psichikos raida.

Intrauterinio (pilve) vystymosi periodu skiriami trys lyties formavimosi etapai: genetinis, gonadinis ir smegenų skirtumų. Genetinis - jau nuo pradėjimo akimirkos mažytis embrionas yra arba moteriškosios (23-ioji chromosomų pora yra xx), arba vyriškosios lyties (tada toji pora yra xy). Antrasis, gonadinis, etapas prasideda iškart, t. y. vaisiui vystantis formuojasi lytinės liaukos gonados: kiaušidės mergaitės organizme, sėklidės - berniuko. Nuo 8 nėštumo savaitės berniuko sėklidžių gaminamas vyriškasis hormonas testosteronas ima veikti smegenų raidą taip, kad geriau išsivysto vyro smegenims būdingos struktūros ir sustoja vystytis tos, kurios būdingos moterims. Pavyzdžiui, moterų kalbos ir bendravimo centrai smegenyse turi 11 proc. daugiau neuronų nei vyrų analogiški centrai, vyrų smegenyse geriau išsivystę erdvinio suvokimo centrai ir t. t.

Pasak mokslininkų, iki dvejų metų vaikutis išmoksta priskirti save vienai ar kitai lyčiai, vėliau supranta lyties stabilumą, tačiau tik sulaukęs ketverių suvokia lyties pastovumą, t. y. kad visada bus berniukas arba mergaitė. Teigiama, kad 18-24 mėn. - tai ypač svarbus lyties tapatybės raidos etapas. Kodėl, ką turėtų žinoti tėvai, kad padėtų formuotis vaiko lyties tapatybei?

18-24 mėnuo yra svarbiausi suvokiant savo lytį, tačiau tai nerodo, kad nesvarbūs yra prieš šį ir po šio laikotarpio esantys periodai. Noriu pabrėžti, kad sutrikusi lyties tapatybė pasitaiko labai retai (ne daugiau kaip 2 atvejai iš 100) ir tėvams reikėtų galvoti ne kaip „sukurti" nesutrikusią lyties tapatybę, bet kaip nesutrukdyti jai susiformuoti.

Formuojantis lytinei tapatybei svarbiausi du etapai: pirmasis yra saugaus prieraišumo, kuris prasideda nuo pat gimimo, antrasis - tai antraisiais-trečiaisiais gyvenimo metais vykstantis savo lyties suvokimo įtvirtinimas. Jau per pirmus 12 mėnesių sklandžiai vystydamasis kūdikis įgyja pamatinį pasitikėjimo savimi ir kitu žmogumi jausmą. Toks vaikas suvokia ir mėgsta save. Pamažu vis labiau suvokdamas, kad jis yra berniukas ar ji yra mergaitė, vaikas patinka sau toks, koks yra.

Kas labiausiai trukdo formuotis pamatiniam pasitikėjimui?

Vaikai, kurių lyties tapatybė sutrikusi, yra nepatenkinti savo lytimi: kartais tik kalba apie tai, kad norėtų būti priešingos lyties, o kartais net teigia esą priešingos lyties (berniukas sako, kad jis mergaitė). Tokie vaikai nenori vilkėti savo lyčiai būdingų drabužių, o žaisdami nuolat atlieka kitos lyties vaidmenis.

Yra daug priežasčių, dėl kurių kūdikiui sunkiau įgyti pamatinį pasitikėjimą ir suvokti save, o truputį vėliau ir pamilti save kaip berniuką ar mergaitę. Trumpai tariant, kūdikiui svarbu patirti tėvų meilę ir švelnumą, taip pat svarbu, kad mama ar tėtis nepaverstų jo jų guodėju ar „gydytoju", o taip neretai nutinka, jei mama ar tėtis patys yra patyrę psichikos traumų ir pasąmoningai, anaiptol to nenorėdami ir nesuprasdami, „naudojasi" vaiku dėl savo psichologinio patogumo. Jei tai vyksta mamai ir sūnui, šis, jausdamasis privaląs būti arti kenčiančios mamos, gali nenorėti nuo jos atsiskirti tapdamas kitoks nei ji ir ima elgtis taip, kaip būdinga mergaitėms. Analogiškai gali nutikti tėčiui ir dukteriai.

Tačiau tai labai apibendrinantys pavyzdžiai, nes savęs kaip asmens, o vėliau kaip berniuko ar mergaitės suvokimui visada svarbiausi yra konkrečios šeimos psichologiniai santykiai. O jau kokius žaislus duoda tėvai vaikui, nėra taip svarbu.

Biologinę lytį lemia hormonai. Per nėštumą vyksta vadinamoji vaisiaus smegenų maskulinizacija, t. y. vyriškosios lyties vaisiaus smegenys gamina testosteroną, moteriškosios - estrogeną. Kokios priežastys lemia, kad ši hormonų gamyba sutrinka ir gimsta vyras, kuris vėliau jaučiasi kaip moteris? Ar galima teigti, kad homoseksualumas yra įgimtas?

Homoseksualių vyrų organizme testosterono nėra mažiau nei heteroseksualių. Hormonai besilaukiant turi įtakos kūniškiems vaisiaus apsigimimams, t. y. jie gali sutrikdyti seksualinę raidą. Dėl jų kenčiantys asmenys lyties tapatybės sutrikimus patiria labai retai, gerokai rečiau, negu kūniškai sveiki žmonės. Vadinasi, nors biologija šiek tiek svarbi lyties tapatybei ir lytinei orientacijai, šie veiksniai visada veikia kartu su psichologiniais veiksniais. Amerikos psichologijos asociacijos duomenimis, lytinei orientacijai turi įtakos ir gamta, ir ugdymas. Sutrikusi lyties tapatybė nėra įgimta.

Kas išduoda sutrikusią lyties tapatybę? Ar tai pastebima jau ankstyvoje vaikystėje?

Vaikai, kurių lyties tapatybė sutrikusi, yra nepatenkinti savo lytimi: kartais tik kalba apie tai, kad norėtų būti priešingos lyties, o kartais net teigia esą priešingos lyties (berniukas sako, kad jis mergaitė). Tokie vaikai nenori vilkėti savo lyčiai būdingų drabužių, o žaisdami nuolat atlieka kitos lyties vaidmenis. Tačiau jei berniukas pasikiša pagalvę po marškiniais ir teigia, kad yra „nėščias" (nes mama laukiasi broliuko ar sesutės), tai tikrai nerodo sutrikusios lyties tapatybės. Jei berniukas pažaidžia su lėlėmis ar mergaitė - su mašinėlėmis, tai taip pat nieko nerodo. Minėti elgesio būdai ir savijauta („jaučiuosi kaip mergaitė") sutrikus lyties tapatybei turi reikštis nuolat, pavyzdžiui, berniukas visą laiką žaidžia tik su lėlėmis ir pan. Sutrikusi lyties tapatybė gali pradėti ryškėti trečiaisiais-ketvirtaisiais vaiko raidos metais.

Jei gerai suprantu, sutrikus lyties tapatybei, berniukas, kuris nesijaučia esąs berniukas, auklėjamas „mergaitiškai", tikrai taps homoseksualus? O jei bus auklėjamas berniukiškai, suvoks save kaip vyriškosios lyties atstovą?

Kaip jau minėta, šį sutrikimą pirmiausia lemia pamatinis savęs, kaip asmens, nesuvokimas. Biologijos įtaka, be abejo, galima, pavyzdžiui, meniškos sielos jautrus berniukas turbūt jautriau reaguos į dėl tam tikrų priežasčių kenčiančią mamą ir sunkiau susidraugaus su nelabai draugišku tėčiu (ir tai dažniausia, nors ir ne vienintelė, šeimos situacija, kuri sutrikdo lyties tapatybę). „Susilpninti" lyties tapatybę skatinant rengtis priešingos lyties drabužiais, prisiimant priešingai lyčiai būdingus vaidmenis ir t. t. galima tada, jei vaikas nesugeba suvokti ir pamėgti savęs dėl patirtų psichikos traumų šeimoje esant ankstyvosios raidos stadijai.

Literatūroje rašoma, kad keturmetis jau supranta, kas jis yra, suvokia, kad jo lytis yra pastovi, t. y. jis yra berniukas ir net jei persirengs suknele, bus berniukas, o užaugęs bus vyras. Ar tai rodo, kad tokio amžiaus vaiko lyties tapatybė jau yra visiškai susiformavusi - vadinasi, didieji pavojai praėję, tėveliai gali atsipalaiduoti, vaikas jau pasirinko, kuo būti ir niekas to nepakeis?

Ankstyvosios raidos periodu suformavę tvirtą lyties tapatybę vaikai įvairiems pažaidimams ir įtakai gali būti gana atsparūs. Kalbant apie vėlesnį amžių, pavyzdžiui, paauglystę, „androginiškumo" ir „unisex" mados savimi nepasitikinčiam vaikinui ar merginai gali išties padaryti žalos. Juk vienas būdų įveikti nepasitikėjimą savimi yra pabrėžti savo viršenybę tampant ypatingam ir kitokiam nei visi.

Teigiama, kad homoseksualumas yra lyg socialinis vaidmuo, kurio išmokstama. Pastebėta, kad vaikai, kurie auga su tos pačios lyties „tėvais", taip pat linksta į homoseksualumą, nes vaikai myli tėvus ir yra linkę jiems pritarti, juos mėgdžioti. Bet kiti teigia, kad tokie linksta į homoseksualumą ne dėl tėvų, o dėl visuomenės jiems „klijuojamos" etiketės...

Patikimos statistikos apie vaikus, kuriuos užaugino dvi „mamos" ar du „tėveliai", kol kas nėra. Svarbiausia polinkio į homoseksualumą priežastis yra silpna lyties tapatybė ir iš to kylantis tos pačios lyties asmenų idealizavimas.

Jei tradicinėje šeimoje augantis trimetis mieliau aunasi mamos aukštakulnius, puošiasi jos papuošalais, labiau nori šokti baletą, nei žaisti krepšinį ar padėti tėčiui remontuoti automobilį, jau reikia sunerimti? Kaip elgtis: paisyti vaiko prigimties ar ne, t. y. galbūt užrašyti į bokso treniruotes, o ne į šokių būrelį? Į ką tėvai turėtų kreipti dėmesį?

Apie sutrikusią lyties tapatybę galima galvoti, jei toks elgesys yra nuolat besikartojantis. Antra vertus, kad berniukas nenori dirbti vyriškų darbų ar domėtis vyriška veikla, nėra taip jau reta. Juk ne visi turi būti stereotipiškai vyriški, t. y. atletiški, mažai ir storu balsu kalbantys... Tačiau jei tėtis yra kaip tik tokio tipo vyras, jam gali reikėti labiau pasistengti, kad su sūneliu užmegztų tvirtą draugystę, įtrauktų sūnų į savo mėgstamą veiklą. Bet taip pat svarbu, kad įvertintų ir sūnaus gebėjimus, pavyzdžiui, gebėjimą piešti, gražų balsą ir pan.

Veikla, kuri patinka vaikui, negali nulemti polinkio į homoseksualumą. Jį lemia nesugebėjimas suvokti ir pamilti savęs. Pavyzdžiui, jei karatė lankanti mergaitė pradeda slėpti savo moteriškumą ir elgtis kaip vyras, tai požymis, kad kaip tik gebėjimo pamilti save kaip mergaitę ji ir stokoja. Tokiu atveju tėvams galbūt reikėtų pagalvoti, kaip įvertinti jos moteriškumą: galbūt dažniau pabrėžti, kad ji šauni, graži mergina. Baletas iš vyro reikalauja ypatingos fizinės jėgos ir dvejopo atsparumo: viena vertus, netapti balerinų medžiotoju, taip pat saugotis moteriškų manierų. Manau, kad darniai besivystantis jaunuolis išvengs abiejų dalykų.

Ar lyties tapatybei gali turėti įtakos tai, kad, pvz., vaikas auga tik su vienu tėvų - mergaitė, pavyzdžiui, su tėčiu, o berniukas su mama? Arba vienas berniukas tarp sesių?

Tai gali turėti įtakos tik tuo atveju, jei mama ar tėtis pernelyg „tempia" vaiką savo pusėn. Tačiau ir vienišos mamos gali užauginti puikius vyrus.

Būna, tėvai labai laukia berniuko, bet gimsta mergaitė. Ir tą mergaitę jie nesąmoningai augina kaip berniuką: jokių rožinių kaspinukų, mažų rankinių, užrašo į mergaičių krepšinio, o ne sportinių šokių būrelį... Ar ji išaugs homoseksuali? Taip kartais elgiamasi ir su berniukais. Įdomu, kuri lytis „silpnesnė" - t. y. labiau pasiduoda aplinkos įtakai?

Tokios pedagoginės klaidos poveikį gali turėti. Homoseksualumo link lengviau pakrypsta berniukai, nes jiems augant ir vystantis reikia tam tikru požiūriu „palikti" mamą ir „susidraugauti" su tėvu, jei toks yra, ar bent įtvirtinti savo kitoniškumą, t. y. „esu kitoks nei mama". Mergaitėms, kad įtvirtintų savo lyties tapatybę, mamos „palikti" nereikia.

Yra tėvų, kurie griežtai laikosi tam tikrų auklėjimo stereotipų - berniukų nemyluoti, nebučiuoti, elgtis su jais griežtai, mokyti „būti vyru" ir pan. Viena vertus, padedant įsitvirtinti lyties tapatybei toks elgesys turbūt sveikintinas, tačiau psichologiniu požiūriu nelabai. Mes savo skaitytojas raginame leisti visiems vaikams verkti, nebijoti jų apkabinti, pabučiuoti, švelniai su jais kalbėti...

Veikla, kuri patinka vaikui, negali nulemti polinkio į homoseksualumą. Jį lemia nesugebėjimas suvokti ir pamilti savęs. Pavyzdžiui, jei karatė lankanti mergaitė pradeda slėpti savo moteriškumą ir elgtis kaip vyras, tai požymis, kad kaip tik gebėjimo pamilti save kaip mergaitę ji ir stokoja. Tokiu atveju tėvams galbūt reikėtų pagalvoti, kaip įvertinti jos moteriškumą: galbūt dažniau pabrėžti, kad ji šauni, graži mergina.

 Manau, tiesos linija čia „banguota": labai vyriškas vyras gali verkti, nors jei verks taip pat dažnai kaip moteris, bus keistoka. Štai vokiečių merginos, kai jau užaugo emocingų vyrukų karta (vadinamieji „emoboy"), šiek tiek sutrinka, kai šie ima guostis dėl savo nuotaikų ir yra linkę paverkti merginai ant peties. Tai patiriančioms merginoms vis dėlto kyla nedrąsi mintis: „Gal geriau aš paverkčiau jam ant peties..." Ugdant vaikus, manau, nesunkiai galima pastebėti, kad švelnus berniukas yra gerai, juk jis bus šiek tiek kitoks nei mergaitė - ir tai puiki įvairovė!

Kaip galima padėti vaikui, jei pastebima sutrikusios lyties tapatybės požymių?

Geriausia pagalba - psichoterapija, per kurią psichoterapeutas (gydytojas ar psichologas) užmegs draugystę su vaiku žaisdamas ir ramiai bendraudamas, pamažu ims ryškėti vaiko širdelėje tvyrančios įtampos, kurios atspindi jo šeimos skaudulius. Pagalbos gali reikėti ir visai šeimai.

Kaip elgtis šeimai: saugoti savo vaikus bent iki tam tikro amžiaus nuo kalbų, vaizdų apie homoseksualius žmones ar, priešingai, kalbėti apie tai, aiškinti, o gal... ignoruoti? Dažnai puolama į kitą kraštutinumą - formuojama neigiama nuomonė apie seksualines mažumas. Kaip tai veikia vaiką?

Savo reakcijomis, elgesiu suaugę žmonės turėtų parodyti, kad homoseksualumas yra susijęs su vidine kančia, nes taip ir yra. Tai byloja ir aukštas depresijos bei nerimo rodiklis homoseksualų bendruomenėse, ir daug AIDS atvejų. Manau, kad vaikui, reginčiam du besibučiuojančius vyrus ar moteris, kyla keistas jausmas. Tokį jausmą (kad ir keista) ir reikėtų palaikyti, šiukštu tų žmonių nesmerkti.

Mano sūnus pamatęs per televizorių populiariąją Conchitą Wurst pratrūko juoktis: „Vyras su suknele! Moteris su barzda!" Kaip vaikui paaiškinti, kas tai yra ir kodėl taip yra, kad mūsų žodžiai patenkintų, bet neskatintų jo smalsumo?

Filosofiškai kalbant, gebėjimas juoktis rodo tai, kad mes širdyje turime tiesos kriterijų. Vaikai žino, kad yra vyras ir yra moteris, gaidys ir višta, dangus ir žemė ir net „jinis" bei „janis".

Vaikui galima sakyti: „Tikrai labai juokinga. Tas dėdė žaidžia panelę. Tik barzdos nenusiskuto. Bet juokinga tai labai." Kaip karnavale.

Ar gali darželyje prieš miegelį sekama pasaka apie princesę Piratą ir princą Pepę, taip pat žaidimai, per kuriuos raginama įsijausti į kitai lyčiai būdingą vaidmenį (kai saulės vienai dienai tampa sauliais ir pan.) gali turėti neigiamos įtakos vaiko lyties tapatybei? Teko skaityti, kad ta patirtis išlieka vaiko atmintyje ir vėliau gali prisikelti...

Tai gali paveikti vaikus, kurie nesuvokia savęs kaip asmens ir kaip berniuko (mergaitės), nemėgsta savęs. Kadangi tokių vaikų nemažai, vaikus „conchinti" nėra gerai.

Pernelyg jautriai vertinti vaikų norą pažaisti kitą lytį nereikėtų. Nemanau, kad jei mergaitė vieną dieną palakstys su kardais, o berniukai pažais su lėlėmis, išsivystys koks nors sutrikimas. Kas kita, jei tai tampa sistema.

Kodėl svarbu savo lyties tapatybę suvokti ir įtvirtinti dar vaikystėje? Ar tiesa, kad nesuformavus tvirtos lyties tapatybės vaikystėje mergaitės praranda motinystės instinktą, o berniukams sunku prisiimti tėvo vaidmenį?

Lyties tapatybė - tai sveikos asmenybės, savęs suvokimo dalis. Kaip žolės nereikia tempti, kad ji užaugtų, taip ir lyties tapatybės nereikia specialiai formuoti. Svarbiausia - netrukdyti jai skleistis. Antra vertus, jei tėvai, kurie vaikui augant stiprins dukters, kaip mergaitės, ir sūnaus, kaip vyro, savybes ir žavesį, išugdys laimingą žmogų - taip pat būsimą tėtį ar mamą.

Straipsnis publikuojamas gavus autoriaus sutikimą

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found