Sportas
1901-12-13 / Vilija Ivanovienė
„Judėjimas gali pakeisti visus vaistus pasaulyje, bet jokie vaistai negali pakeisti judėjimo“, – teigė prancūzų gydytojas S. Tiso, gyvenęs prieš porą šimtmečių. Dažniausiai savo sveikata žmonės susirūpina tik susirgę. Ištaisyti padėtį jie pirmiausia stengiasi įvairiais vaistais, užmiršdami visai paprastas ir lengvai prieinamas priemones, kuriomis galima sustiprinti apsaugines organizmo jėgas. Kad atsirastų poreikis judėti, pirmiausia reikia, kad dar šeimose būtų pradėtos formuoti aktyvios gyvensenos tradicijos. Suformavę teigiamą požiūrį į kūno kultūrą, galime pateikti ir konkrečius reikalavimus savo vaikams.
Augau šeimoje, kurioje judėti reiškė tą patį, ką ir kvėpuoti. Tėtis (o dabar jau ir brolis) dirbo lengvosios atletikos treneriu, taigi, mano sportinė ateitis jau buvo nulemta... Man patiko judrus gyvenimo būdas, nes nuo pat vaikystės galėdavau be perstojo visą dieną atlikinėti tėčio siūlomus bėgimo ar šuolių pratimus, kai išeidavome pasivaikščioti į gamtą. Labai patiko su kitais vaikais žaisti judrius žaidimus. Iki šiol atsimenu tą diegiantį kojų skausmą, kai vakarais atsiguldavau į lovą. Jaučiausi laiminga, nežinojau, ką reiškia ligos (kartais neišmintingai pavydėdavau sergantiems bendraklasiams, kad jie dėl ligos gali neiti į mokyklą). Nors dabar jau dvidešimt metų, kaip nebesportuoju (nebent aplink puodus virtuvėje), apie ligas vis dar nelabai ką išmanau. Be vargo galiu tampyti sunkiausius lagaminus, o jei reikia, persistumdyti baldus. Neleidžiu ir vaikams ilgai sėdėti prie televizijos ar šlitinėti po namus be jokio užsiėmimo. Kol berniukai buvo maži, matydama jų nenumaldomą judrumą, nedrausdavau, o sudarydavau jiems sąlygas judėti. Kartą net namuose buvome pasidarę iš lentų čiuožyklą. Įdomiausia buvo tada, kai vaikai paprašė mane pačią ja nučiuožti. Žinoma, dažniausiai man būdavo neįdomu, neatrodė, kad tai prasminga veikla... Tačiau galbūt dėl to šiandien berniukai, būdami nepaprastai judrūs, mokykloje neturi jokių problemų su drausme. Leidžiame jiems „judėti“ po pamokų kiek tik širdis geidžia.
Šiandien vaikui kinas, televizija, kompiuteriniai žaidimai tapo kasdienybe, o kambarinis „komfortinis“ gyvenimo būdas – norma. Erdvės stoka, kambarinis gyvenimo būdas, pasyvus ugdymo procesas įspraudžia vaikus į suaugusiesiems būdingą judėjimo rėžimą, kuris neatitinka vaikų poreikių ir yra žalingas augančiam organizmui. Labai svarbu atminti, kad tai, kas praleista dar ankstyvoje vaikystėje, yra negrįžtamai prarasta ir atsiliepia tolesniam gyvenimo tarpsniui. Dėl to vaikystėje išryškėję judėjimo trūkumai vėliau yra sunkiai ištaisomi. Ir priešingai, kuo anksčiau vaikai įvaldo judesių įgūdžius, tuo geriau jie bręsta ir fiziškai, ir psichiškai. Aktyviai sportuodami vaikai patiria daug teigiamų emocijų, kurios padeda pašalinti sunkaus protinio darbo metu atsiradusį nuovargį. Sportuodamas žmogus išmoksta valdyti savo emocijas, įveikti baimę, ugdo tokias valios savybes kaip ryžtingumas, savitvarda, drąsa ir kt.
Suvokiu, kad vaikui judėjimas yra biologinis poreikis, pasaulio ir savęs pažinimo būdas. Ir priešingai, vaikas sunkiai pakelia nejudrumą ir labai jautriai reaguoja į jį. Moksliniai tyrimai rodo, kad hipodinamija (nepakankamas judėjimo aktyvumas) neigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemos, kvėpavimo organų vystymąsi. Vaikui žaidžiant, bėgiojant lauke, organizmą teigiamai veikia ne tik judesiai, bet ir oras, temperatūros svyravimai, saulės spinduliai. Mažai judant, vaikas darosi neatsparus infekcinėms ligoms, blogai vystosi jo raumenų sistema, pablogėja apetitas. Vaikas darosi išblyškęs, silpnas ir trapus. Veikiant nepalankiems veiksniams, organizmo augimas ir vystymasis sulėtėja, todėl iki galo nerealizuojamas genetinis potencialas. Nustatyta, kad vaikų ir paauglių kūno svoris paprastai padidėja dėl jų nepakankamo fizinio aktyvumo, o ne nuo mitybos.
Šiandien vis labiau suprantu, kad sportas ir vaikų sveikata yra kiekvienos šeimos vertybės. Paskutinio dešimtmečio tyrimų rezultatai parodė, kad vaikų fizinis aktyvumas kasmet mažėja. Atidžiau pasižiūrėjus į būrelį vaikų, pamatysi, kad daugelis jų sėdi susikūprinę, nuleidę pečius, įtraukę krūtinę, persikreipę, eina nunarinę galvą, šlitiniuodami. Matai, kokia negraži, negrakšti jų laikysena ir eisena. Blogiausia, kad prie netaisyklingos padėties gana greitai įprantama, o nelavinami, neišsivystę, silpni raumenys nepajėgūs išlaikyti taisyklingos kūno padėties, jie greitai pavargsta, todėl jaunuolis ir ieško savo kūnui „patogesnių“ pozų, o vėliau tai sunkiai ištaisoma.