Apie aborto žalą

2015-12-28 / G.Vaitoška

Dėkoju dr.V. Klimui už išsakytą kritiką mano straipsnio „Abortai: kiek Lietuvoje yra skausmo?“ atžvilgiu. Esu skatinamas naudoti pirminius šaltinius: vadinasi, diskusija bus tikslesnė.

Šaltinis, kuriuo rėmiausi pateikdamas suomių tyrimo duomenis apie žymiai didesnį savižudybių dažnumą po aborto nei po gimdymo, yra Kanados de Veberio bioetikos socialinių tyrimų instituto tyrėjų Elisabethos Ring-Cassidy ir Iano Gentileso knyga „Moterų sveikata po aborto: medicininės ir psichologinės pasekmės.“ Beje, jį aš paminėjau aname straipsnyje. Tačiau tai, kad suomišką vardą „Mika Gissler“ palaikiau moterišku, yra mano, ne kanadiečių, klaida.

 Originalo tekstas

Tad atsiverskime patį „British Medical Journal“ straipsnį, išspausdintą 1996 m. gruodį, ir pažiūrėkime, kas jame rašoma. Jame tyrėjai teigia, kad 1987-94 metais vidutinis savižudybės dažnumas Suomijos moterų tarpe „buvo 11,3 % 100 000 moterų. Su gimdymu susijusių savižudybių dažnumas buvo ženkliai mažesnis (5,9), o dažnumas susijęs su persileidimu (18,1) ir abortu (34,7) buvo žymiai didesnis nei bendroje populiacijoje. ... Išvados: savižudybių rizikos padidėjimas po aborto kalba arba apie bendrus rizikos faktorius savižudybei ir abortui, arba apie žalingą aborto poveikį moters psichologinei sveikatai“.

Palyginus šią Suomijos mokslininkų išvadą su tuo, kaip ją pateikia dr.V.Klimas, kyla klausimų. Mano oponentas rašo: „Tiesa, kad tarp nusižudžiusių moterų, neseniai turėjusių abortus pasitaikydavo dažniau, negu tarp gimdžiusių, tačiau straipsnio išvada atsargi: “...tai rodo, kad ir savižudybės ir abortai turi bendrus rizikos faktorius...” . Tokios frazės straipsnyje neradau; skaitytojas, palyginęs šį V. Klimo pateikiamą sakinį su aukščiau cituojama tyrimo išvada, lengvai pamatys, kad mūsų tautiečio citata neatitinka suomių teiginio. Pastarajame pateikiamos dvi galimos savižudybės po aborto priežastys („arba... arba...“), o dr. Klimas, į M. Gisslerio lūpas įdėdamas tokius žodžius, vienos iš jų nepamini.

Tiesa, kitoje pastraipoje V. Klimas rašo: „ir tik tuomet, jei bendrų rizikos faktorių, kurie galėtų skatinti tam tikros moterų grupės didesnį polinkį savižudybėms ir nėštumo nutraukimams buvimą atmestume, M. Gissler būtų linkęs įtarti, „kad abortai nepalankiai veikia psichinę sveikatą.“ Tada dr. Klimas pateikia kalambūrą apie priežastinio ryšio tarp bažnyčios ir barų lankymo nebuvimą, tuo, atrodo, norėdamas parodyti, kaip absurdiška yra galvoti apie ryšį tarp aborto ir psichinės traumos. Nors ir nenorėdamas skaitytojų varginti ilgomis citatomis, visgi tikslumo dėlei, siūlau pažvelgti į tai, ką apie tokio ryšio įvairius aspektus straipsnio pabaigoje kalba patys tyrimo autoriai:

„Santykis tarp savižudybės, psichinių sutrikimų, gyvenimo įvykių, socialinio sluoksnio ir socialinio palaikymo yra sudėtingas. Abortą gali rinktis tos moterys, kurios turi didesnę savižudybės riziką dėl depresijos. Kitas didesnio savižudybių dažnumo po aborto paaiškinimas gali būti žemas socialinis sluoksnis, menka socialinė parama ir ankstesni gyvenimo įvykiai, arba kad abortą pasirinkusios moterys turėjo kitų didesnės savižudybės rizikos priežasčių. Padidėjusi savižudybės rizika po aborto, šalia to, kad ji kalba apie bendras abiems reiškiniams priežastis, gali būti sukelta ir neigiamos aborto įtakos psichologiniam gerbūviui. Tiksliau ištirti šiuos priežastinius ryšius remiantis mūsų gautais duomenimis nebuvo galima. Tačiau tyrimo duomenys aiškiai parodo, kad abortą patyrusios moterys turi didesnę savižudybės riziką, ir siekiant tokių mirčių prevencijos, į tai reikia atkreipti dėmesį.“

Panašias mintis autoriai išsako atsakydami į anglų psichiatrės Sally Mitchison pateiktą jų tyrimo išvadų kritiką tame pačiame žurnale 1997 metų kovo mėnesį: „Nepaisant etiologijos, mūsų studija nurodo, kad kai kurios moterys po aborto patiria didesnę savižudybės riziką. Kalbant bendrai, savižudybės po aborto yra retos (t.y. absoliučiais skaičiais, nes kaip ką tik pateikti skaičiai kalba, lyginant pagimdžiusias ir abortą patyrusias moteris pastarųjų nusižudė šešis kartus daugiau – G.V.) ir daugeliui moterų abortas gali suteikti atsakymą į jų aktualias problemas ir palengvėjimą.

Tačiau kai kurioms reikalingas specialus palaikymas ir medicinos personalo pareiga yra būti jautriems bei tas moteris atpažinti. Vietoje palengvėjimo, abortas joms gali tapti papildomu jų nevertumo įrodymu ir gali prisidėti prie suicidiškumo bei sprendimo nusižudyti. Aborto tarnybos turi būti organizuotos taip, kad galėtų palengvinti psichologines pasekmes ir apgailestavimą.“

Abortą išgyvenusioms moterims padedantys specialistai su tokia išvada sutiktų. Išties, iškart po nėštumo nutraukimo gali būti jaučiamas palengvėjimas dėl nėštumo keliamo streso „išsprendimo“. Pasąmonėje liekantis skausmas dažnai iškyla vėliau – po 5, 10, 20 metų – kaip ir pyktis ant tų, kurie jį žadina. Kelias į laisvę visada skausmingas.

Poabortinis sindromas

Dr. Klimas savo straipsnyje nesistengia visiškai paneigti traumuojančio aborto poveikio galimybės. Sveikintina pozicija: kad ir kokios pasaulėžiūros V. Klimas bebūtų, visgi jis yra patyręs medikas. Griežtai jis neigia tik poabortinio sindromo egzistavimą. Poabortinis sindromas, kaip mini mano Oponentas, 1981 metais buvo aprašytas amerikiečių psichologo Vincento Rue kaip postresinio sindromo atmaina. Pastarasis aprašo sutrikimą, kada po psichinės traumos žmogus kenčia nuo viso komplekso simptomų: nerimo ir depresijos, suicidinių minčių bei su trauma susijusių atsiminimų „blyksnių“, košmariškų sapnų, emocinio sustingimo...

Nors Amerikos Psichiatrijos Asociacija iškart paneigė, kad abortas gali sukelti potrauminio streso sindromą (ir pagrąsino teismu, jei kas tokią diagnozę naudotų nepaminėdamas APA pozicijos šiuo klausimu), per devintą ir dešimtą XX a. dešimtmečius ir iki dabar psichologų ir psichiatrų skaičius, susiduriančių su panašiais moterų kentėjimais, didėjo. Beje, galvoti apie poabortinį sindromą juos privertė moterų, patyrusių abortą, organizacijos: tokios kaip WEBA (Women Exploited By Abortion) ir kt. Ir nors dr. Klimo minimos garsios profesinės organizacijos šio sindromo egzistavimo nepripažįsta – Anglijos Karališkoji akušerių ir ginekologų draugija, Amerikos Psichologijos Asocijacija, Amerikos Psichiatrijos Asocijacija... – tačiau abortą išgyvenančios moterys ir toliau ieško psichoterapinės pagalbos.

Sutinku su dr. Klimu, kad klausimas yra politizuotas – vadinasi, priklauso to, kaip žmogus vertina abortą. Amerikiečių psichoterapeutė Theresa Burke rašo, kad iki 1960 – ųjų metų atliekami aborto psichologinių pasekmių tyrimai beveik išimtinai tvirtinio, jog abortas kelia psichinę traumą ir turi rimtų pasekmių psichologinei sveikatai. Tačiau tuo metu kylantis gimstamumo kontrolės judėjimas, remiamas tokių galingų donorų, kaip Rockefellerio fondas, ėmė daryti studijas, kurių tikslas buvo parodyti aborto nekenksmingumą. Laisvos meilės, „moterų išsivadavimo nuo vyrų reprodukcinės priespaudos“ ir „populiacijos sprogimo“ baimės sužydėjimo laikais – septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje – Amerikos psichiatrų ir psichologų asocijacijos, remdamosis naujais tyrimais, paskelbė, kad abortas sveikatai nekenkia.

Theresa Burke poabortinio sindromo istoriją lygina su Judith L. Heman studijoje „Trauma ir reabilitacija“ aprašyta kova dėl potrauminio streso diagnozės pripažinimo karo veteranams. Pirmojo pasaulinio karo metu, regėdami žiaurų savo draugų suluošinimą ir žūtį, didžiuliai skaičiai kareivių ėmė psichiškai palūžti. Tarp specialistų pradidėjo kova: vieni tai laikė natūraliai suprantamu „artilerijos sviedinių šoku“, tačiau kiti teigė, kad daugkartinis kariškių susidūrimas su mirtimi sukelia reakcijas, panašias į moterų įsteriją. Vadinasi tie, kurie baisių vaizdų yra psichiškai traumuojami, turi vyriškumo trūkumą. Buvo siūloma juos gydyti bausmėmis ir jų bailumo ir tingumo kritika. Taip pat ir po Antrojo pasaulinio karo į taip traumuotų karių būseną buvo kreipiama mažai dėmesio. Tačiau po Vietnamo karo į grupes ėmę burtis veteranai aštuntojo dešimtmečio pabaigoje sugebėjo patraukti į savo pusę pakankamą skaičių psichinės sveikatos specialistų, ir potrauminio streso sutrikimas buvo įtrauktas į psichologinų sutrikimų sąrašą.

„Psichologinių traumų tyrimas visada susidūrė su pastangomis diskredituoti aukas ar paversti jas nematomomis,“ rašo Herman. „Kritikuojami ne tik pacientai, bet ir potrauminių būklių tyrėjų kompetencija. Per daug ilgai ar per daug atidžiai traumuotų pacientų besiklausantys klinicistai savo kolegoms dažnai ima kelti įtarimą, lyg būtų susitepę per kontaktą [su traumą išgyvenusiais pacientais].“

Akivaizdu, kad tiek Europoje, tiek Amerikoje apie poabortinį sindromą kalbantys specialistai, yra panašiai politiškai nekorektiški, kokiais buvo laikomi ir tie, kurie savo laiku nesutiko psichinę traumą patyrusių karių laikyti „isterikais“. Galų gale nėra taip svarbu, ar patyrusios abortą moterys gali būti varginamos viso aukščiau aprašyto potrauminiam sindromui būdingo simptomų komplekso ar tik dalies jų. Svarbu tik suprasti, kad abortas gali sukelti kentėjimą.

Uždraustas skausmas

„Šešiasdešimt sekundžių slinko labai lėtai. Diana žiūrėjo į mane, ar greičiau į kažkokius vaizdus pro mane ... Aš jau žinojau atsakymą į mano klausimą. Tai buvo mūsų pirmasis susitikimas su šia nepriekaištingai apsirengusia keturiasdešimties su kažkiek metų amžiaus moterimi. Telefonu ji skundėsi nerimu, depresijos epizodais ir bendravimo sunkumais, dėl kurių ji triskart išsisskyrė. Pokalbis truko sklandžiai iki tol, kol aš paklausiau: „Ar jūs kada praradote kūdikį? Dėl persileidimo, aborto ar neišnešiojimo?“ Dar po trisdešimties sekundžių Diana pradėjo kalbėti žemu, prislopintu balsu: „Kodėl jūs manęs to klausiate? Per pastaruosius dešimt metų buvau pas septynis psichoterapeutus, ir nė vienas iš jų manęs to nepaklausė.“

Aš jaučiau, kad Diana lyg išsigando, kad aš galiu suprasti jos paslaptis. Pasistengiau ją nuraminti sakydama, kad tai įprastas klausimas, kurį užduodu savo pacientams. „Kūdikio praradimas gali būti susijęs su daugeliu neišspręstų emocijų,“ paaiškinau. „Ne kartą patyriau kokį žymų pagerėjimą gali patirti tie, kurie yra palaikomi vidiniame darbe su nėštumo nutrūkimo sukeltu skausmu, kalte ar pykčiu.“

Kad dr. Klimas nepriekaištautų dėl sentimentalumo, neaprašysiu Dianos reakcijos į šiuos dr. Therezos Burke žodžius. Knyga, kurios pavadinimas parašytas virš šio skyrelio, greitai pasirodys lietuviškai. Joje autorė aprašo savo darbą su daugeliu poabortinį skausmą išgyvenančių moterų bei kelią išgyjimo link.

Amerikos Psichologijos Asociacija neseniai vėl paskelbė, kad abortas nesukelia traumų, o britų „The Lance“t atsakė, kad „faktas, kad kai kurios moterys patiria psichologinių problemų, susijusių su nėštumo nutraukimu, neturi būti trivializuojamas.“ Ir nors „The Lancet“ argumentavimas labai politiškai aptakus, diskusija tarp argumentų „už gyvenimą“ ir „už pasirinkimą“ tęsiasi. Skausmas neturi būti uždraustas.

Straipsnis publikuojamas gavus autoriaus sutikimą

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found