Blogio ir kančios problema

1901-12-13 / Mardi Keyes

Kaip tokiame pasaulyje, kuriame tiek daug blogio, kančios ir neteisybės gali egzistuoti Dievas, ne tik geras, bet ir visagalis. Tyrinėdami šį teodicėjos [1] klausimą filosofai ir teologai yra parašę tomus knygų.

Daugelyje tų raštų ši problema yra nagrinėjama kaip grynai mokslinė; tai nėra naudinga konkretiems žmonėms, kurie realiai kenčia. Daug yra tokių, kuriems blogio problema – toli gražu ne akademinis klausimas. Gyvenimas gali ramiai sau tekėti dabar, bet visi žinome, kad nei vienas iš mūsų nesame apsaugotas nuo alinančio kentėjimo. Informacijos priemonės mums taip pat rodo absoliučiai neįveikiamos kančios pavyzdžius. Tai ne nauja problema. Nuo to laiko, kai įvyko žmonijos nuopuolis, vyrai ir moterys visada žinojo apie žiaurumą, kančią, neteisybę ir visišką gamtos nepastovumą. Nėra paprasto atsakymo į klausimą dėl blogio. Esame pernelyg pasitikintys savimi net bandydami aprėpti jį vienu straipsniu. Tačiau Biblija parodo tokią struktūrą, gaires, kurios padės mums aiškiai suvokti ir praktiškai susitvarkyti su šia labai svarbia problema.
Blogio ir kančios problema tikinčio žmogaus gyvenime
Senojo Testamento pranašas Habakukas labai raiškiai kalba apie blogio ir kančios problemą. Kaip tas Dievas, kuriuo jis tikėjo ir žinojo kaip Izraelio Dievą, galėjo leisti įvykti tiek daug nelaimių, pirmiausia jo tautai, o vėliau ir visam pasaulyje? Jis pradeda reikšti Dievui savo nepasitenkinimą dėl neteisybės ir blogio tarp Dievo žmonių, izraelitų, kuriems buvo skirta būti šviesa šiam tamsiam pasaulyje. „Iki kolei, Viešpatie, aš šauksiu ir tu neišklausysi? Kelsiu į tave savo balsą, kentėdamas smurtą, ir tu negelbėsi? Kam tu man rodai neteisėtumą ir vargą, duodi matyti savo akimis plėšimą ir neteisybę? Vaidas kyla ir prieštaravimas įsigali. Todėl įstatymas laužomas ir teisybė nebeišeina aikštėn; nes bedievis nugali teisųjį, todėl teismas išeina iškreiptas“ (Hab 1,2–4). Po to Dievas jam pateikia nemalonų atsakymą, kad jis ruošiasi panaudoti dar neteisingesnę tautą negu Izraelis Izraeliui teisti. Jis ketina kreiptis į babiloniečius, kurie garsėjo stabmeldyste, įžūlumu ir beširdiškumu, kai teisė Dievo žmones. Taip Habakuko dilema didėja, kai jis nori žinoti, kas vyksta Dievo mintyse. Jis primena sau, kad Dievas yra amžinas, geras ir šventas, ir po to suglumęs sušunka: „Tavo akys per daug tyros, kad matytumei pikta, ir tu negali žiūrėti į neteisybę: kodėl tu žiūri į piktadarius ir tyli, kai bedievis ryja teisesnį už save?“
Taigi Habakuko, taip pat ir kitų tikinčiųjų problema nuo to laiko yra tikėjimo problema, pasitikėjimo Dievu susidūrus su tokia situacija, kurios tiesiog negalime suprasti. Tai paaštrina dar ir tas faktas, kad Biblijoje Dievas ragina mus tikėtis nuoseklaus, logiško ryšio tarp jo veiksmų ir tarp to, ko jis reikalauja iš mūsų, savo žmonių. Mums, kaip krikščionims, yra įsakyta daryti gera, kovoti prieš blogį ir neteisingumą, ir vis dėlto dažnai atrodo, kad Dievas tyli ir nieko neveikia blogybių ir neteisybės akivaizdoje. Kitais žodžiais tariant, tikinčio žmogaus problema yra ta, kad jis stengiasi susieti tris biblines tiesas: Dievo gerumą, jo visagalybę ir blogio realumą. Atmeskite vieną iš šių tiesų, ir atsikratysite bet kokių loginių problemų. Galite sakyti, kad Dievas yra geras, bet jis yra silpnas, taigi jis visiškai nieko negali padaryti, kad pasaulyje nebūtų kančios ir blogio. Arba, kad Dievas yra visagalis, tačiau nėra geras, todėl jam blogis nerūpi ar jis galbūt net sukelia jį. Trečia, galite kalbėti, kad Dievas yra geras ir visagalis, bet blogis yra nerealus; tai, kas mūsų manymu yra blogis, iš tikrųjų – ne blogis; jeigu galėtume viską tikrai matyti, įsitikintume, kad visa pasaulyje yra teisinga. Yra atvejų, kai krikščionys, bandydami atsakyti į šį klausimą, sumenkindavo arba sukompromituodavo vieną iš šių trijų mokymų. Trumpai peržvelgsime kai kuriuos būdus, kaip tai buvo atsitikę, kadangi tokie dalykai galiausiai sukuria daugiau problemų negu jų išsprendžia.
Pats įprasčiausias pavyzdys tikriausiai yra bandymas sušvelninti tą faktą, kad blogis realiai egzistuoja. Krikščionys dažnai sudvasina ligą, kančią, tragiškus įvykius ir mirtį, duodami suprasti, kad tie dalykai nėra tokie blogi, kaip atrodo. Vienoje giesmėje „Visi mūsų Dievo ir Karaliaus kūriniai“ yra tokia eilutė: „Tu, mieliausia ir švelniausia mirtie, nutildyk paskutinį įkvėpimą“. Tai paprasčiausiai nėra biblinė formuluotė. Mirtis tikinčiajam gali būti kančių palengvinimas po baisios ligos, tačiau Biblijoje niekur nerašoma, kad mirtis yra miela ir švelni. Mirtis yra priešas, kurį reikia įveikti. Pačiam Dievo Sūnui reikėjo ateiti į šį puolusį pasaulį ir numirti tam, kad nugalėtų šį priešą. Šio mokymo dalį sudaro mintis, kad esą blogai, jei krikščionis sielvartauja netekęs mylimo žmogaus. Kai kurie krikščionys tvirtindavo, kad vienintelis tinkamas reagavimo būdas į mylimo žmogaus, krikščionio, mirtį yra garbinti Dievą, kadangi mylimasis yra su Viešpačiu. Tai tik viena reakcijos į mirtį pusė. Biblija aiškina, kad tai nėra vienintelis įmanomas atsakymas. Širdgėla, ašaros, net ir pyktis yra tinkama reakcija mirties ir viso jos bjaurumo akivaizdoje.
Kai Jėzus sužinojo apie Lozoriaus mirtį, jis ant jos įtužo. Originalo tekste esantis graikiškas žodis, kuris į lietuvių kalbą Biblijoje išverstas ir kaip „susierzino“ (pagal A. Jurėno vertimą, Jn 11,33), nusako kovos žirgo, puolančio į mūšį, pyktį. Jėzus raudojo dėl savo draugo mirties ir dėl visų išsiskyrimų, kurie ateina drauge su mirtimi. Tuo pat metu Jėzus pyko ant mirties, paskutinio priešo. Jeigu sudvasiname blogį, kančią ir mirtį ir sakome, kad tai iš tiesų kažkaip yra puikūs dalykai, tada faktiškai darome nebeaiškų labai ryškų biblinį skirtumą tarp gėrio ir blogio taip, kad tai tampa labiau panašu į Rytų monizmą2 negu į krikščionybę. Izaijas perspėja mus savo pranašystėje: „Vargas jums, kurie vadinate pikta geru ir gera piktu“ (Iz 5,20). Gėris ir blogis yra realūs, gėris ir blogis – amžini priešai, ir kada nors šie du bus galutinai atskirti.
Antroji biblinė tiesa, kuri kartais būna sukompromituojama tam, kad būtų surastas logikos reikalavimus atitinkantis atsakymas į klausimą, yra apie Dievo galią. Kai kurie imasi spręsti problemą, sakydami, kad vyksta tokie dalykai, kurių Dievas nekontroliuoja. Tai iškelia Dievo aukščiausios valdžios ir žmogaus atsakomybės klausimą. Dėl vietos stokos galutinai neaptarsime šio klausimo, todėl leiskite paprasčiausiai pasakyti, kad Šventajame Rašte yra aiškiai mokoma ir apie vieną, ir apie kitą dalyką; tai yra susiję nežiūrint į tą faktą, kad galime nesugebėti susieti tų dviejų dalykų savo protu. Dievo prigimtis ir jo veikimas šiame pasaulyje yra paslaptis. Biblija aiškiai sako, kad Dievas yra aukščiausias Viešpats ir kad niekas neatsitinka taip, kad jis to nekontroliuotų, nepaisant to jis nėra atsakingas už blogį. Jeigu sakome, kad Dievas galiausiai visko nekontroliuoja, tuomet turi būti kas nors, kas yra už Dievo: atsitiktinumas, likimas, chaosas arba pats Šėtonas, kuris valdo ir dėl to yra didesnis už Dievą. Rabino Haraldo Kushnerio žinomoje knygoje „Kai blogi dalykai atsitinka geriems žmonėms“ (When Bad Things Happen to Good People) iš esmės laikomasi tokio požiūrio. H. Kushneris patyrė baisius išgyvenimus, kai jo vaikas mirė nuo siaubingos, atsiradusios dėl apsigimimo, ligos. Bandydamas rasti Dievo gerumo prasmę, jis iškelia principą, kad už gera reiškiančio Dievo slepiasi chaosas arba atsitiktinumai. Pačioje knygos pabaigoje jis iš esmės kaltina Dievą už jo silpnumą ir nesugebėjimą ką nors padaryti.
Jeigu sakome, kad Dievas nekontroliuoja, o kas nors kitas dar už jo esantis visa valdo, tai niekada negalime įgyti vilties ir pasitikėjimo nuostabiais pažadais Biblijoje, kurie kalba mums, kad Dievo rankose esame saugūs. Laiškas romiečiams (8,28) užtikrina mus: „viskas išeina į gerą mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems“. Tik tai yra tikra, nes Dievas tvarko visa, turi aukščiausią valdžią ir stovi už viso, kas vyksta gyvenime, valdydamas taip, kad ne visada galime suprasti. 23 psalmėje Dovydas tvirtina: „Viešpats gano mane: nieko man netrūksta. Jei aš ir eičiau tamsiu slėniu, aš nebijosiu pikta, nes tu esi su manim“. Tai būtų tuščia viltis, jei ne Dievas, kuris yra tikrai aukščiausias ir stoja prieš mirtį, blogį ir visa kita kaip galingesnė jėga, jis gali globoti mus net mirties atveju. Toks yra ir Habakuko pasitikėjimas, apie jį jis pasakoja knygos pabaigoje, kur prisimena Dievo ištikimybę praeityje, ir tuo pat momentu jis yra labai sąžiningas, kalbėdamas apie savo baimę ir sielvartą, kada mąsto apie tai, kas bus. Dievas pasakė jam, kad Izraelio tauta yra nuodėminga ir ji bus teisiama. Habakukas stengiasi vėl pasitikėti aukščiausiu Dievo gerumu, bet vis dėlto kalba apie savo vidinę reakciją kaip apie baimę. „Aš išgirdau, ir mano viduriai sudrebėjo, mano lūpos sudrebėjo dėl to balso. Tegul puvėsis įeina į mano kaulus ir tegul knibžda manyje, kad ilsėčiaus sielvarto dieną ir žengčiau aukštyn pas mūsų pasirengusią tautą“. Jis labai sąžiningai prisipažįsta, kad vis dar patiria skausmą ir siaubą, žinodamas, kad tas teismas artinasi į Izraelį, tačiau vėl prisimena, kad Dievas iš tiesų viską valdo ir kad galima juo pasitikėti. „Tačiau aš linksminsiuos Viešpatyje ir džiūgausiu Dieve, mano Išganytojuje. Dievas, Viešpats – mano stiprybė, jis padaro mano kojas kaip briedžio; jis nugalėtojas, veda mane į mano aukštumas giedoti jam psalmių“. Jis užbaigia, tikėdamas, kad Dievas yra valdovas, ir nėra nei atsitiktinumų, nei likimo ar dar ko nors kito, kas yra už Dievo. Neturėtume kenkti Dievo valdymui bandydami įtikinti save, kad jis (Dievas) yra geras. Dievo pažadai gali būti tikri tik tuo atveju, jeigu Dievas valdo.
Trečioji biblinė tiesa, kuri kartais kompromituojama, nors ir nesąmoningai, yra apie Dievo gerumą. Galvoju apie tuos, kurie teigia, kad viskas, kas vyksta, yra tiesioginio Dievo veikimo bei jo valios rezultatas, ir apie tai, kad privalome dėkoti Dievui už bet ką, kas tik atsitinka. Tai Biblijos iškraipymas. Biblija teigia, kad turėtume dėkoti Dievui visada ir visokiomis aplinkybėmis, net jei tos aplinkybės galbūt ir siaubingos, bet niekada neliepiama dėkoti už labai blogą padėtį, tarsi ji būtų tiesiog jo pasiųsta mums. Nėra įsakyta dėkoti Dievui už blogus įvykius, bet greičiau už jo jėgą, meilę ir gerumą nepaisant blogio ir esant piktybių sūkury. Tie dalykai, kurie vyksta šiame pasaulyje, gali būti ir Šėtono darbas, arba tai galbūt yra tiesiog nuodėmingų žmogiškų būtybių veikla. Dievas nėra vienintelis reikšmingas veikiantis asmuo šiame pasaulyje. Tiek žmonių, tiek Šėtono veiksmai yra tikri, ir jie daro realų poveikį. Jeigu iki minimumo sumažiname žmogiškų (ir demoniškų) motyvų realumą, esame labai arti to, kad kaltintume Dievą už blogus dalykus pasaulyje. „Tėve mūsų“ maldos prašymas: „teesie tavo valia kaip danguje taip ir žemėje“, leidžia labai aiškiai suprasti, kad tobulos Dievo valios dar nėra žemėje dabar, kaip tai yra danguje. Ne viskas, kas vyksta dabar, yra tobula Dievo valia ir gėris, ir tai nėra priimtina su dėkingumu.
Blogio ir kančios klausimas yra reali problema tikinčiajam, bet tik padidinsime ją, jeigu mėginsime išspręsti, stengdamiesi apeiti kurį nors vieną iš ryškių Biblijos mokymų apie Dievo gerumą, jo galią ir blogio bei kančios realumą pasaulyje.

Blogio ir kančios problema netikinčio žmogaus gyvenime
Ne vien tikintis, bet ir kiekvienas asmuo, kada nors gyvenęs ar gyvenantis šioje žemėje, turi rasti gėrio ir blogio prasmę. Iš tikrųjų pamatysime, kad netikintis žmogus susiduria su rimtesne problema nei krikščionis. C. S. Lewisas tai, ką juto prieš tapdamas krikščionimi, apibūdino tokiais žodžiais: „Jeigu prašote manęs tikėti, kad šis pasaulis yra gero linkinčios ir visagalės dvasios kūrinys, atsakau, kad visi tai įrodantys momentai yra opoziciški, priešingi; arba virš visatos nėra dvasios, arba dvasia abejinga gėriui ir blogiui, arba yra blogio dvasia“. Daugelis krikščionių, išgirdę šį kaltinimą, imdavo gintis, bandydami atsiprašyti Dievo silpnais argumentais, sakydami, kad pasaulyje atsitinka daugiau gerų dalykų nei blogų, arba kad Dievas visada iš blogio išveda į gėrį. Tokiais būdais neatsakome į ginčo klausimą. Kaip krikščionys turime tam priešintis, nesekti besiginančio pavyzdžiu, o suvokti, kad turime iškelti keletą labai svarbių klausimų nekrikščioniui.
Su jautrumu ir meile privalome pakviesti netikintį žmogų parodyti, kokią jis suteikia prasmę gėriui ir blogiui žemėje. Kaip jis sužino, kas yra gera, o kas – bloga? Iš kur jis žino, kad jo moralės normos, pagal kurias jis teisia Dievą, yra kai kas daugiau negu visuomenės elgesio normos, susitarimas arba asmeninė nuomonė? Jeigu, kaip dauguma žmonių tiki, elgesio normos yra ne daugiau kaip visuomenės susitarimas, tada nekrikščionis neturi galimybės daryti jokių moralinių sprendimų daugiau ar mažiau patraukiant Dievą teisman už tai, kad jis sulaužo kai kurias reliatyvias visuomenines normas. Jeigu visi doroviniai jausmai yra paprasčiausiai sąlygoti, kodėl yra taip, kad visų laikų vyrai ir moterys jautė poreikį sugalvoti dorovines normas? Daug žmonių šiandien sako, kad nėra absoliučios tiesos ir netiesos; tai tik mūsų auklėjimo arba mūsų skonio reikalas, kas mums patinka, o kas ne. Bet jūs rasite labai mažai žmonių, pakankamai tvirtų, kad pasakytų, jog Hitleris paprasčiausia nepaisė susitarimo, ir nepadarė nieko daugiau. Dauguma žmonių jaučia, kad tai, ką jis padarė, buvo neteisinga absoliučia prasme. Žmonės patenka į prieštaringą padėtį, sakydami, kad nėra absoliučių dalykų, ir netgi reaguodami taip, lyg tam tikri pasaulio įvykiai iš tiesų būtų blogi, o ne tik priešingi mano skoniui. Reikia raginti žmones, kad jie būtų nuoseklūs. Kalbant truputį kitais žodžiais, jei pasaulyje nėra tikrosios moralės, tai kodėl iki šiol manome, kad psichopatas, žmogus be dorovės jausmo, yra nesveikas? Kodėl neišaukštinam jo kaip vieno vienintelio, kuris tiksliai išgyvena tai, kas yra tikra?
Svarbiausia, jeigu nėra Dievo, kaip iš viso galime pastebėti moralės skirtumus? Net ir patys didžiausi reliatyvistai tebesielgia taip, lyg tam tikri dalykai būtų savaime geri, o kiti – savaime blogi. Žudymas, neapykanta, tironija ir skurdas yra regimi kaip blogi. Meilė, tolerancija, laisvė, teisingumas laikomi gerais. Motina Teresė sulaukė gausaus atpildo už labdarą neretai iš tokių žmonių, kurie netiki, kad yra tokie dalykai kaip gėris ir blogis. F. Dostojevskio „Broliuose Karamazovuose“ Ivanas liudija, kad „jeigu nėra Dievo, tada viskas yra leista“. Berklio universiteto (JAV) profesorius 7-me dešimtmetyje rašė: „Nebegalim daugiau apibrėžti blogio. Tai tik senas sunkus žodis, kurį ištraukiam iš spintos, kai esame sukrėsti, išgąsdinti, pasišlykštėję arba paniekinti“.
Apibendrinant reikia pasakyti, kad nekrikščionis, abejojantis Dievo gerumu, taip daro tik dėl to, kad mano turįs aiškų gėrio ir blogio pažinimą ir be Dievo, o pagal tą žinojimą galima teisti Dievą. Jis tyliai reikalauja normų, kurios būtų teisingos transcendentaliu požiūriu ir geros tam, kad būtų galima atsistoti aukščiau Dievo ir jį nuteisti. Šie žmonės dargi pareiškia, kad nėra jokių absoliučių tiesų, tuo būdu sunaikindami bet kokią galimybę teisti Dievą, pasakydami, kur jam nesiseka ir kur sekasi. Iš tikrųjų be Dievo, kuris kalbėjo pasauliui ir kuris paaiškino, kas yra teisinga, o kas – ne, nėra nei rimto pagrindo bet kokiems doroviniams ypatumams, nei žinių, kokie tie ypatumai yra. Visa, ką turime, yra ribotos žmogiškos nuomonės, ir negalime pasakyti, kad viena yra geresnė negu kita.
Biblija, priešingai, nurodo mums, kad tie stiprūs doroviniai išgyvenimai, kuriuos patiria visi vyrai ir moterys, nesvarbu, ar jie yra krikščionys, ar ne, egzistuoja todėl, kad yra Dievas, moralės Dievas, o visi vyrai ir moterys yra sukurti pagal jo atvaizdą. Įvairiose kultūrose gali būti skirtingi moraliniai kodeksai, bet nėra tokios kultūros, kuri nepatvirtintų tam tikro moralumo buvimo. Šitas moralės jutimas nėra absurdiškas, jis dera su Kūrėjo asmeniu, kuris pirmiausia apibrėžė gėrį ir blogį ir padarė mus pagal savo paveikslą.

Biblinio sprendimo link
C. S. Lewisas leidinyje „Skausmo problema“ (The Problem of Pain) pažymi: „Paklausti, ar visata, kokią ją matome, atrodo panašesnė į išmintingo ir gero kūrėjo darbą, ar į atsitiktinumo, abejingumo arba piktdžiugos veiklos vaisių, reiškia iš pat pradžių nepaisyti svarbių religinės problemos faktorių. Krikščionybė nėra filosofinės polemikos dėl visatos kilmės išvada, tai yra katastrofiškas istorinis įvykis [autorius turi omeny Kristaus nukryžiavimą – red.]. Ji nėra tokia sistema, į kurią turime sutalpinti sunkiai įveikiamą kančios faktą. Tai vienas iš kebliausių reiškinių, kuris turėtų būti sutalpintas į bet kokią sistemą, kurią tik sukuriame. Tam tikra prasme krikščionybė yra daugiau sukurianti nei sprendžianti kančios problemą, nebūtų jokios problemos dėl skausmo, jeigu greta mūsų kasdieninės patirties, ateinančios iš šio skausmingo pasaulio, neturėtume to, kas, mūsų manymu, yra gera garantija, kad pirminė tikrovė yra teisinga ir mylinti“. Jis atkreipia dėmesį, kad negalime galvoti apie krikščionybę paprastai kaip apie tai, kur turime „padėti“ tą nemalonų kančios faktą; krikščionybė greičiau supažindina mus su kai kuriais labai nemaloniais įvykiais, kurie atsitiko realioje istorijoje; turime juos panagrinėti, jeigu iš tiesų norime ateiti iki tiesos apie bet ką, taip pat ir apie blogio problemą.
Jei viskas, kas buvo pasaulyje, yra skausmas ir kančia, tada nekiltų jokia intelektinė problema. Tiesa, kad per visą istoriją akivaizdžiai aiškus gero Dievo buvimas, Dievo, kuris suteikia mums šį tariamą paradoksą. Kodėl yra taip, kad žmonės priskyrė tokio pobūdžio pasaulį mielam ir geram kūrėjui? Aišku, jog tvirtinimas apie gerąjį Dievą neatsirado vien tiktai stebint gamtą ir istoriją be jokios kitos išorinės informacijos. Toks tikrumas atėjo, kadangi Dievas apsireiškė kaip geras ir mylintis Dievas šiame sudarkytame pasaulyje ir graudžioje istorijoje. To apsireiškimo kulminacija buvo jo Sūnus Jėzus Kristus ir jo auka – mirtis. Tai turi galvoje C. S. Lewisas, kalbėdamas apie „nemalonius faktus“, į kuriuos turime atkreipti dėmesį, jeigu tikrai norime ateiti į tiesą. Privalu skaitytis su tuo nepaprastu istoriniu įvykiu, kuris, nežiūrint pasaulio skausmo, daugybei žmonių per amžius suteikė garantiją, kad galiausiai tikrovė yra gera, gero ir patikimo Dievo sukurta bei valdoma.
Vis dėlto Biblija neprasideda atpirkimu, o sukūrimu ir nuopuoliu. Įžanginėje dalyje Biblija tvirtina, kad Dievas sukūrė pasaulį ir kad jis (pasaulis) buvo labai geras. Tokia buvo jo pirminė, natūrali struktūra. Vėliau reikalai pablogėjo. Įvyko istorinis nuopuolis, nusigręžimas nuo Dievo, pasirinktas pirmųjų jo kūrinių Adomo ir Ievos. Dievo pasaulis buvo iškreiptas ir baisiai sudarkytas – toks buvo to pasirinkimo rezultatas. Atsakomybė už blogį, skausmą, nuodėmes, ligas ir mirtį grįžta prie žmogaus pasipriešinimo Dievui, o dar anksčiau – prie angelų ir Šėtono maišto. Labai svarbią vietą Biblijoje užima nuomonė apie žmogaus pasirinkimo istorijoje svarbą. Mūsų geri pasirinkimai paveikia istoriją amžiams, tačiau būtina logiška išvada yra ir tai, kad mūsų blogi paklydimai taip pat visam laikui padaro įtaką istorijai. Mums patiktų gyventi tokiame pasaulyje, kur visa tai vyktų tik vienpusiškai, kuriame geras mūsų pasirinkimas teigiamai veiktų mūsų vaikų ir jų vaikų gyvenimus, bet blogas pasirinkimas nesukeltų jokių bangelių. Netgi jei Dievas ir sukūrė mus kaip atsakingas žmogiškas būtybes, kurių pasirinkimas kažką reiškia, negalime patirti tik viena, o kito – ne. Nusidėjimas yra pirmasis blogo pasirinkimo pavyzdys, kurio pasekmės bangomis nuvilnijo per visą istoriją.
Daugeliui žmonių yra sunku priimti šį požiūrį iš dalies dėl determinizmo, kuris paplitęs visoje mūsų kultūroje. Deterministinė psichologija suvokia žmogaus elgesį kaip mums neįmanomų pasirinkti veiksmų išdavą. Mums yra pasakyta, kad aplinka, auklėjimas ir genetinė sandara nulemia tai, kas esame ir ką darome. Jeigu sutinkame su šiuo požiūriu, atrodo, išvengiame bet kokios atsakomybės už blogį, tačiau tai taip pat turėtų reikšti, kad nėra tokių dalykų kaip žmogaus didybė arba heroizmas. Šitie dalykai turėtų būti irgi programuojami. Harvardo universiteto profesorius socialinės bioligijos paskaitoje svarstė apie lėktuvo avariją, įvykusią prieš keletą metų Vašingtono mieste; jos metu tas žmogus, kuris galėjo būti išgelbėtas, paaukojo savo gyvybę, kad padėtų išgelbėti kitus. Buvo įrodinėjama, kad šis žmogus nepadarė nieko tokio didingo. Jo genetinėje struktūroje paprasčiausiai buvo tai, ką jis nuveikė. Jei neigiame žmogaus atsakomybę už blogį, sakydami, kad visi blogi dalykai, kuriuos darome, vyksta dėl mūsų tėvų kaltės, arba kalti yra mūsų genai, o gal mūsų aplinka, tuomet privalome sutikti, kad kiekvienas geras darbas, kurį bet kada esame atlikę, buvo ne pasirinktas, bet tiesiog nustatytas, apibrėžtas iš anksto. Pagal Biblijos regėjimo lauką esame įtakojami daugelio dalykų, tačiau vis dėlto atsakingi už savo pasirinkimus, kadangi jie buvo tikri. Tai ypač aišku kalbant apie Adomą ir Ievą. Jie gyveno tobulame pasaulyje ir vis tik pasirinko nepaklusti ir nepasitikėti Dievu nepaisydami nieko. Tai iš tikrųjų buvo reikšmingas pasirinkimas su katastrofiškais padariniais.
Jei egzistuoja autentiškas istorinis nuopuolis, kaip tvirtina Biblija, tada tai reiškia, jog mirtis, kančia, blogis ir neteisybė – visi šie dalykai yra labiau nenormalumai Dievo pasaulyje negu pirminio Dievo sumanymo savo kūriniams dalis. Nuopuolis kartais atrodo kaip apsunkinimas krikščionims, bet jis yra lemianti jėga. Jeigu patikėjome, kad toks pasaulis, koks jis yra dabar, egzistuoja taip, kaip Dievas jį sukūrė ir norėjo, kad jis toks būtų, tuo atveju turėtų būti iš esmės neįmanoma tikėti, kad Dievas yra geras. Vardan mūsų kaip krikščionių sąžiningumo yra labai svarbu tai, kad mes žinome, jog biblinis požiūris į nuopuolį yra teisingas. Tai rodo, kad Dievas nėra blogio autorius. Blogio šaltinis, ištakos yra nepaklusnus žmogaus pasirinkimas. Kadangi Dievas nėra blogio kūrėjas, mes galime grumtis su blogiu nekovodami prieš Dievą. Mums reikia nepasiduoti bet kokiai nuopuolio pasekmei, tačiau kovoti su spygliais ir usnimis, nuodėme ir kančia, ligomis ir mirtimi.
Nepaisant to, kad visi kentėjimai grąžina mus prie žmogaus nuodėmės ir ypač prie nuopuolio, ryšys tarp atskiros nuodėmės ir tam tikros nelaimės ne visada būna vienareikšmis. Jobo „guodėjai“ buvo neteisūs siedami Jobo kančią su nuodėme, už kurią neva nebuvo atgailauta. Dievas supeikė juos knygos pabaigoje. Faktiškai tai buvo Jobo teisumas, kuris padarė jį ypatingu Šėtono taikiniu. Šėtonas, didis cinikas, apkaltino Jobą, kad šis šlovina Dievą tik norėdamas iš jo ką nors gauti. Dievas, trokšdamas įrodyti Šėtono neteisingumą, leido Jobui būti pagriebtam į dievišką mūšį, apie kurį Jobas nežinojo. Jobo kančia kilo dėl jo teisumo, ne dėl to, kad jis nuodėmiavo ir todėl nusipelnė bausmės, kaip jo draugai jam kalbėjo. Tokia pat tiesa išsakyta Laiško hebrajams 11 skyriuje, kur matome ilgą tikėjimo didvyrių sąrašą. Kai kurie iš jų yra aprašyti kaip išvaduoti iš siaubingų situacijų, išgelbėti, išgydyti, sugrąžinti į gyvenimą. Kiti, tokie pat tikėjimo didvyriai, mirė baisia mirtimi, perpjauti į dvi dalis, dar kiti gyveno olose. „Pasaulis nebuvo vertas“ jų. Evangelijos pagal Luką 13 skyriuje pasakojama apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukomis. Jėzus klausia: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“. Jėzus paneigia mintį, kad kentėjimas yra užtarnautas, kad jis visada yra kokios nors asmeninės nuodėmės pasekmė. Jis eina toliau, pasinaudodamas ta nelaime, kad primintų žmonėms, jog visi esame mirtingi ir visi nuodėmingi, ir kad vieną dieną visi susidursime su mirtimi. Mums visiems reikia atgailauti, kol stosim prieš Dievo teismą.
Radę blogio pradžią ties nuopuoliu ir žmogaus nepaklusnumu, privalome pažiūrėti į kryžių ir jame ieškoti garantijų, kad Dievas yra ir mylintis, ir teisingas. Geroji naujiena skelbia, kad Dievas savo malone yra padaręs tai, kas yra reikalinga atpirkti šį sudarkytą pasaulį, kiekvieną vyrą ir moterį nuo jų nuodėmių ir nuo visų nuopuolio pasekmių. Tuojau pat po nuopuolio Dievas pažadėjo, kad jis atsiųs Mesiją, ir tas pažadas darėsi vis aiškesnis Senajame Testamente. Kada Jono Krikštytojo mokiniai, kentėdami kalėjime dėl teisingumo, klausė: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mes laukiame kažko kito?“, Jėzus atsakė: „Grįžk atgal ir pranešk Jonui, ką matai ir girdi. Aklieji praregi, suluošinti vaikšto, o raupsuotieji išgydyti. Mirę yra prikelti, ir geroji naujiena paskelbta vargdieniams“. Kitais žodžiasi tariant, Jėzus liudijo apie savo paties gyvenimą, gyvenamą realiu dulkėtos istorijos laiku, pateikė jį kaip įrodymą, kad Dievas yra ir geras, ir galingas, kad atpirktų žmones iš visų nuopuolio pasekmių. Kristaus kryžius yra galutinė garantija mums, Dievo gerumo, teisingumo ir meilės įrodymas. Kiek Dievas mus myli? Jonas yra pasakęs, kad jis myli mus taip stipriai, kad pasiuntė savo vienintelį viengimį Sūnų į pasaulį, kad bet kas, kas tiki juo, nežūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Kai mano vyras mokėsi seminarijoje, jis girdėjo, kaip jo draugas pamokslavo po brolio mirties. Jo brolis mirė turėdamas 27 metus, palikęs žmoną ir tris vaikus. Pamokslautojas kreipėsi į susirinkimą ir paklausė: „Kaip aš galiu žiūrėti į tai, kas atsitiko mano broliui ir jo šeimai, ir sakyti, kad Dievas yra geras? Aš negaliu. Tačiau tai nėra viskas, ką Dievas man suteikė, kad į tai žiūrėčiau. Aš žvelgiu į kryžių, kad būčiau visiškai tikras, jog Dievas yra teisingas, ir mylintis, ir žiūriu į prisikėlimą įsitikindamas, kad Dievo galia yra pakankamai didelė, jog nugalėtų visas nuopuolio pasekmes – blogį, nuodėmę ir kančią. Mirčiai nepriklauso ištarti paskutinį žodį. Krikščioniška viltis nėra tuščia viltis, ji yra labiau pagrįsta tikru prisikėlimu realioje istorijoje, aprašytu patikimų ir mačiusių tai liudininkų. Vien tik tuo pagrindu remdamiesi pasitikime Dievo gerumu ir galia“.
Blogis ir kančia yra realūs, tačiau tai nesudaro visumos. Esame kvailiai, jeigu ignoruojame šiuos sunkiai įveikiamus istorinius Jėzaus mirties ir prisikėlimo faktus. Krikščionybė – tai ne religinės banalybės. Ji yra pagrįsta tais dalykais, kurie vyko realioje istorijoje. Jei norime žinoti tiesą, turime pažvelgti į tuos faktus, ir to reikia, kad patikėtume, jog Dievas yra geras ir galingas tam, kad išgelbėtų mus nuo realaus blogio pasekmių.

Susidūrimas su abejonėmis
Nežiūrint į tai, kad daugelis žmonių sugeba pagrįsti blogį nuopuoliu ir Dievo gerumą kryžiumi bei prisikėlimu, jie ir toliau kartais suabejoja Dievo gerumu. Beveik kiekvienas Biblijos rašytojas imdavosi tos problemos. Abraomas, Mozė, Jobas, Habakukas, Jeremijas, Malachijas ir pats Jėzus, kai sušuko ant kryžiaus: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“, kovojo su blogiu. Visi šie žmonės buvo tikintys. Veikiami abejonių išsakydavo jas Dievui ir grūmėsi su jomis maldoje, primindami sau tai, ką jie žinojo kaip tikrą dalyką. 73 psalmė yra labai geras pavyzdys apie tikintį žmogų, kovojantį su abejonėmis dėl Dievo gerumo. Psalmės autorius kankinasi dėl to, kad teisieji kenčia tuomet, kai neteisūs yra turtingi, laimingi, ir neatrodo, kad jie turėtų kokių nors problemų. Jis buvo linkęs į cinizmą ir jautė kartėlį. Tos tiesos, kurias jis turėjo galvoje apie Dievo ištikimybę ir gerumą atrodė neįtikinamos viso akivaizdaus neteisingumo akivaizdoje. Vis dėlto jis sugebėjo pakeisti savo mąstymą taip, kad vėl galėtų garbinti Dievą. Atsakymai atsirado tada, kai jis nuėjo į šventovę, apmąstė tai, ką jis žinojo kaip tiesą, ir prisiminė viską vėl, pažvelgdamas į tai plačiau, amžinybės mastu. Jis pamatė, kad buvo kvailas. Anksčiau jis klydo, analizuodamas gyvenimą. Dabar jis vėl prisiminė, jog egzistuoja paskutinioji lemtis, jog Dievas yra teisingas teisėjas, ir tai, ką matome šiame gyvenime, nėra viskas, iš tiesų yra svarbu, kuo tikime ir kaip gyvename. Jį pernelyg buvo pagavę matomi ir betarpiški dalykai, tačiau pagaliau jis sugebėjo pamatyti visaapimantį amžinybės paveikslą. Mums taip dažnai reikia priminti, kad būname čia tikrai tik labai trumpą laiką, ir Biblijoje nėra tokio pažado, kad regėsime tobulą teisingumą šiame pasaulyje.
Nesitikėkite gauti atsakymą, kuris panaikintų nuolankumo ir pasitikėjimo Dievu poreikį. Egzistuoja ir klausimai be atsakymų, o Biblija mums primena, kad Dievas yra kūrėjas, mes – kūrinija, jis yra puodžius, o mes – molis. Jobas niekada neišsiaiškino iki galo, kodėl jis kentėjo būtent taip. Tik po to, kai Dievas metė jam iššūkį, sakydamas: „Kur tu, Jobai, buvai tada, kai aš stačiau žemės pamatus?“, Jobas galėjo atsisakyti savo įsivaizduojamų teisių į atsakymą iškilus klausimui „kodėl?“. Tada ir tik tada jis sugebėjo šlovinti Dievą už nieką, be atsako į jo klausimą, bet paprasčiausiai už tai, kad Dievas buvo Dievas, didis Kūrėjas, vertas šlovės ir garbinimo. Kai skaitome Jobo knygą, sužinome apie Jobo pastangų svarbą kur kas daugiau negu jis tuo metu suprato. Mums duota įžvalga, kad pamatytume, kas vyko už tų vaizdų: neregima kova tarp Šėtono ir Dievo. Atsisakydamas prakeikti Dievą, Jobas nesąmoningai laimėjo mūšį prieš Šėtoną, cinikų ciniką, kuris apkaltino Jobą, kad jis nėra tikras tarnas, tačiau tarnauja Dievui kaip samdinys; jis laimėjo dvasinę kovą, kuria galėjo pasinaudoti tikinčiųjų kartos. Kartais ir mes galime atsidurti Jobo vietoje, gyvendami neregių pasaulyje, nematydami visumos paveikslo, ir vis dėlto netyčia iškovodami pergales mūšiuose, kurie bus prasmingi per amžius. Mums reikia sąmoningai sau priminti, kad stovime Dievo angelų ir demonų akivaizdoje, ir mums gali tekti kovoti pačias sunkiausias kovas visą gyvenimą.
Mūsų pačių nuodėmė, blogio problema mumyse, veikia mūsų esamą Dievo supratimą. Patarlių knygos autorius nurodo: „Kai paties žmogaus kvailystė sužlugdo jo gyvenimą, jo širdis miršta prieš Viešpatį“. Malachijas kaltina žmones, nes jie vargina Dievą, sakydami: „visi, kurie daro blogai, yra geri Viešpaties akyse, ir jis yra jais patenkintas“ arba „kur yra teisingumo Dievas?“ Izraelitai buvo labai menkos moralės žmonės, šaukdami, reikalaudami teisingumo, kai patys buvo kalti dėl didelės neteisybės. Jų pačių nuodėmiavimas iškraipydavo jų suvokimą. Jeigu Dievas būtų atėjęs pas juos vien tik teisingumo ieškodamas, jie būtų buvę nušluoti nuo Žemės paviršiaus.
Galiausiai visi esame pašaukti veikti, o ne tik ginčytis, susidūrę su blogiu. Dievas kviečia savo žmones parodyti jo meilę, šventumą ir gerumą šiame pasaulyje, dalyvauti veikiant prieš blogį ir daryti gera žemėje. Kai tai darysime, žmonėms bus atsakyta į klausimą apie blogį, kada jie matys patį Viešpatį jo žmonėse ir bus tikri, kad Dievas tikrai yra ir geras, ir teisingas.

Mardi Keyes, kartu su savo vyru vadovauja tarptautinės L’Abri draugijos skyriui Amerikoje

Vertė Ina Kamaitytė

Komentarai