Kas suteikia gyvenimui prasmę?
1901-12-13 / Wilfried Veeser
Krizių metu iškyla gyvenimo prasmės klausimas. Žmonės, apimti sunkių gyvenimo krizių (bedarbystės, sunkių ligų, skyrybų, ankstesnių normų ir vertybių žlugimo) ima apmąstyti rezultatus ir nepaprastai dažnai klausti apie savo gyvenimo prasmę. Jei kasdienybėje neiškyla didelių sunkumų, šis klausimas nebūna toks aktualus. Maži kasdieniniai tikslai (pavyzdžiui, pavestų užduočių įvykdymas, ateinančio savaitgalio veiklos planavimas) ir nedideli pasiekimai (suplanuoto dienos darbo atlikimas) suteikia gyvenimui prasmę. Tačiau krizės metu yra kalbama tiesiog apie gyvenimo prasmę, apie lemiamą egzistencijos klausimą. Šie klausimai glaudžiai siejasi su teiginiu, kad žmonės yra vienintelės būtybės žemėje, kurių gyvenimui tikėjimas ir prasmė yra reikalingi taip, kaip reikalingas kvėpavimui deguonis. Ilgai besitęsiantis beprasmis gyvenimas neša vidinę mirtį.
Atsakymo į prasmės klausimą ieško religija
Gyvenimo prasmės klausimai dažnai atitinka religinius žmogaus poreikius. Dėl to jie priskiriami antropologijai. Be to, religiniai jausmai pasireiškia labai įvairiai. Ne visuomet prireikia šventyklos ar Bažnyčios. Daugeliui stabais virsta materialiniai dalykai (visuomenės pripažinimą suteikia tam tikri socialinio statuso simboliai, tokie kaip vaizdo magnetofonas, garsių firmų drabužiai). Tik jie įprasmina gyvenimą. Tam žmonės dirba, gyvena ir miršta. Į problemas, galinčias kilti iš žmogaus religinių jausmų bei klausimų apie gyvenimo prasmę, atkreipė dėmesį įžymus šveicarų gydytojas ir analitinės psichologijos kūrėjas C. G. Jungas. Dar 1932 metais jis sakė dvasininkams: „Tarp visų mano pacientų, pasiekusių antrąją gyvenimo pusę, tai reiškia sulaukusių 35 metų amžiaus, nėra nė vieno, kurio galutinė problema nebūtų religinio požiūrio problema. Taip, kiekvienas pagaliau suserga šia liga, kadangi būna praradęs tai, ką savo tikintiesiems visais laikais davė gyvos religijos, ir nė vienas jų nebūna tikrai išgydytas tol, kol nesugrįžta prie savo religinio požiūrio į gyvenimą, o su konfesija ar priklausymu kuriai nors Bažnyčiai tai neturi nieko bendra.“ Jis apgailestauja, kad šiame religinio deficito kontekste, psichiatras vis dažniau verčiamas atlikti kunigo vaidmenį. „Kai kas turbūt galvojo, kad aš žinau burtažodį, bet aš jiems tuojau... turėjau paaiškinti, kad ir aš nežinau atsakymo“. Po to, kai krikščioniškos Bažnyčios pradėjo netekti gyvenimo prasmę suteikiančios galios, žmonės ėmė klausytis abejotinos kilmės pseudoreliginių, ezoterinių arba terapinių gyvenimo prasmės teorijų kūrėjų. Tie, kas visuomeninių krizių metu žada laimę ir greitą praturtėjimą, visuomet randa klausytojų, taip pat ir tokių žmonių, kurie jais tiki. Kas skęsta, griebiasi už šiaudo. Kaip tik daugeliui šarlatanų tai yra geras verslas.
Daugiau nei 700 terapinių mokyklų nori padėti žmonėms, išgyvenantiems krizę
Įvairios psichoterapinės mokyklos visiškai skirtingai traktuoja gyvenimo prasmės klausimą. Šiuo metu priskaičiuojama apie 700 analizės ir terapijos formų. Iš jų tik apie 100 mokyklų galima priskirti reliatyviai solidžių įstaigų kategorijai. Tačiau reikia pažymėti, kad psichoterapija nelygi psichoterapijai. Net „rimtose“ (solidžiose) mokyklose pasitaiko nuosmukių, tai 1992 m. įrodė psichoterapijos tyrinėtojas šveicaras Klausas Grawe. Jo 11-ka metų trukusio psichoterapinių mokyklų įvertinimui skirto tiriamojo darbo dėka paaiškėjo, kad nėra pakankamai įrodymų, jog daugelio net ir pripažintų mokyklų taikyti terapiniai metodai buvo veiksmingi. Tačiau nors jie ir neduoda norimo rezultato, tai netrukdo daugeliui žmonių bei terapeutų ir toliau juos taikant ieškoti pagalbos bei laimės. Šitos stulbinančios išvados tinka ir anksčiau minėto C. G. Jungo terapijai, neurolingvistiniam programavimui (NLP), A. Janovo pirminio šauksmo terapijai ir t.t. Kiti metodai, pavyzdžiui, bioenergetinė terapija, būties analizė, individualioji Adlerio terapija, muzikos, šokio ir meno terapija taip pat nebuvo efektyvios, žiūrint į jas moksliniu aspektu. Yra nurodoma, kad egzaminuojant tokias mokyklas, pavyzdžiui, transakcinės analizės, jos susikirs. Geštalto terapijos ir sisteminės orientacijos šeimos terapijos turi šansų įrodyti savo veiksmingumą. Lyginant tiesiogiai, efektyvios yra tik trys metodų grupės. Labiausiai iš visų pirmauja kognityvinis ir bihevioristinis metodai. Po jo seka pokalbio psichoterapija ir pagaliau trečioje vietoje yra sutrumpintos psichoanalitinių terapijų (nuo 30 iki maksimum 100 seansų) formos. Tačiau susimąstyti verčia tai, kad vien Šveicarijoje 98 proc. gydytojų ir 72 proc. psichologų dirba giluminės psichologijos metodais (pavyzdžiui, 200 arba 300 konsultacinių valandų vienam asmeniui). Ekonominiu požiūriu tai labai nenaudinga, bet taip dirbama yra veikiau dėl terapeutų asmeninių interesų bei pomėgių.
Kas ieško pagalbos psichoterapijoje arba sprendžia gyvenimo prasmės problemas, turi būti labai apdairus, kad nepakliūtų į nerimtų gydančiųjų ar gyvenimo prasmės aiškintojų rankas. Žinomos terapinės formos gali tik tuo atveju suteikti pakankamai pagalbos, jeigu jos metodiškai ir visapusiškai sujungiamos su kitomis sistemomis. Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos stiprybė yra ta, kad ji išaiškina pagrindinius žmogaus siekius ir gyvenimo tikslus. Tačiau jeigu reikia rasti naujus gyvenimo tikslus arba keisti jau esamus, tai į pagalbą privalu pasitelkti elgesio terapijos, o ypač kognityvines elgesio terapijos priemones.
Keturi psichologiniai gyvenimo prasmės pagrindai
Šiuo metu yra keletas socialinės psichologijos tyrimų „prasmės konstrukcijos“ tema. Empirinės psichologijos požiūriu, esant religiniams poreikiams ir iškylant prasmės klausimams, kalbama apie vadinamuosius „hipotetinius konstruktus“ (fenomenų ar reiškinių, kurie yra laikomi egzistenciniais, bet kurie tiesiogiai nėra visiškai pastebimi, priėmimas). Tik tokios hermeneutinės (t.y. aiškinimo) sistemos kaip teologija, filosofija, ezoterika, taip pat ir giluminės psichologijos, turinčios tokias pačias hermeneutines teises, paaiškina ir įvertina hipotetinius konstruktus ideologiniu, religiniu arba pasaulėžiūriniu aspektu. Empirinei psichologijai, kuri nenori nieko aiškinti, o siekia tik aprašyti, kas stebima, tai svetima.
Tai daro ir socialpsichologas Roy Baumeisteris. Jis nurodo keturis poreikius, kurie pavaizduoja žmogaus gyvenimo prasmės konstrukcijos psichologinį modelį. Įdomu yra tai, kad keletą šio modelio aspektų galima palyginti su Alfredo Adlerio arba Viktoro Franklio psichoterapinėmis diagnostikomis.
1. Prasmingam gyvenimui reikalingi tam tikri tikslai.
Priklausomai nuo savo tikslų, žmonės nori ką nors pasiekti arba ko nors išvengti. Tai pasakytina apie kasdieninius, beveik banalius tikslus (pavyzdžiui, organizuoti linksmą šeimyninę šventę). Jeigu nepavyksta pasiekti nors ir trumpalaikio norimo tikslo arba dėl kokių nors priežasčių jis dingsta, tai daugelis žmonių negali ištverti tikslo neturėjimo, kaip ilgai trunkančios būsenos. Šie tikslai dažnai susijungia į vieną tariamai idealią būseną: laimė, išsvajotas darbas, finansinių problemų išsprendimas išlošus didelę pinigų sumą loterijoje ir t.t. Net jeigu į šiuos dalykus pažvelgus dienos šviesoje ir matyti, kad jų beveik neįmanoma realizuoti arba kad visą gyvenimą jų siekiama veltui, nors kaskart ir pažvelgiama į juos blaiviai, jie suteikia nykiai kasdienybei ilgalaikę perspektyvą.
2. Prasmingam gyvenimui reikalingas tvirtas vertybių supratimas.
Jis taip pat yra laikomas hipotetiniu konstruktu, kuris kultūriniu aspektu traktuojamas labai skirtingai. Tačiau kokiu aspektu į tai bežiūrėtum, jis turi vieną bendrumą. Vertybių supratimas pagrindžia ir pateisina žmogaus elgesį jam pačiam ir kitiems. Paaiškėja svarbus elgesio dėsnis: tas, kuris įsitikinęs savo reikšmingumu, gali ir tariamai beprasmėse gyvenimiškose situacijose surasti prasmę („Aš netekau savo vyro, tačiau aš žinau, kad jis, kaip krikščionis, dabar yra pas Dievą. Tai mane paguodžia“).
3. Prasmingam gyvenimui reikalingas kontrolės jausmas.
Žmonės privalo tikėti, kad gyvenimą bei savo likimą galima valdyti arba mažų mažiausiai pakreipti norima linkme. Šitas žinojimas žmogaus psichinei sveikatai yra taip pat svarbus, kaip ir gyvenimo prasmės klausimai. Ir atvirkščiai, pasirodo, kad žmonės, kurie nuolatos jaučiasi esą bejėgiai, greitai įsitikina tuo, kad yra pasyviai atiduoti kažkokios jėgos dispozicijon. M. Seligmannas čia kalba apie „išmoktą bejėgiškumą“, kuris gali atvesti prie sunkių depresinių būsenų.
4. Prasmingam gyvenimui reikalingas vertingumo ir reikšmingumo jausmas.
Iš to ir kildinama savigarbos sąvoka. Žmogus klausia, kokią vertę jis turi, palyginti su savo socialine grupe, ir paprastai siekia pačios tinkamiausios pozicijos jam skirtoje socialinės padėties skalėje. Savigarba priklauso nuo profesinės, sportinės arba socialinės sėkmės. Be to, ir specifinės subkultūros (pavyzdžiui, nacionalistinės arba rasistinės grupuotės) atsiribojimu nuo kitų, „mažiau vertingų žmonių“. Kuo nestabilesnės yra socialinės ir visuomeninės struktūros, tuo nepastovesni gali tapti savigarbos jausmai, sukeliantys visišką savigarbos praradimą.
Gyvenimo prasmei gresia didelis pavojus
Visiems keturiems gyvenimo prasmės aspektams gali greitai iškilti grėsmė. Tikslai gali pasirodyti neteisingi arba netvirti (krizė, praėjus pusei gyvenimo, dėl nepasiektų tikslų). Bedarbystė arba profesinės nesėkmės verčia iš naujo įkainoti savigarbą. Pasiligojęs ar netekęs fizinės galios žmogus nebeįstengia reguliuoti bei kontroliuoti savo gyvenimo eigos. Labai dramatiškai vertybių smukimas ir žlugimas pasireiškia visuomenėje. Senų vertybinių sistemų žlugimas (socialistinė ideologija, taip pat ir krikščioniškosios tradicijos) stumia žmones į gilias ir ilgalaikes gyvenimo prasmės krizes. Tačiau individo sąmonėje veikiant postmodernioms įtakoms, pasireiškia atsiribojimas ir pasipriešinimas bendroms visiems žmonėms tolygiai galiojančioms vertybėms ir normoms. Tai veda prie anarchinių tendencijų, kurių nesustabdo net tokios esminės institucijos kaip valstybė ir šeima („Ką bendra aš turiu su politikais? Kam man rūpintis savo tėvais? Aš gyvenu savo gyvenimą...!“).
Mirtis sužlugdo visas žmogiškąsias gyvenimo prasmės konstrukcijas
Pagaliau čia reikia paminėti pačią mirtį. Asmuo, kuriam yra svetimos vertybės, kuris negalvoja apie paskutinę žmogiškosios egzistencijos ribą ir neturi jokių su ja susijusių vilčių, vargu ar gali būti paguostas, pakliuvęs į gyvenimo krizę. Į regimą dabartinį gyvenimą žvelgiama apsiribojant vien sėkmės galimybėmis ir pajėgumais. Dėl šios priežasties daugeliui mintis apie mirtį pasidaro nepakeliama. Išskyrus kelis ezoterinius metodus (pavyzdžiui, reinkarnacijos terapija arba spiritistinės terapijos), jokia kita mokykla negali pasakyti nė žodžio apie egzistencijos galimybę po mirties. Jos pasisako už neišvengiamų dalykų aprobavimą arba pasitraukia į abstrakčius aiškinimus, bandydamos pažadinti miglotą viltį.
Ar egzistuoja objektyvi arba tvirta gyvenimo prasmė?
Net jeigu žmogui ir pavyksta gyventi pagal keturis gyvenimo prasmės poreikius, t.y. vadovaujantis frankliškąja logoterapija rasti „transcendenciją“, jam vis vien nevalingai iškyla tokie klausimai:
1. Kaip gyvenimas gali įgauti prasmę ir kiek prasmingumo jam gali suteikti terapiniai metodai, jeigu jie negali atsakyti į žmogiškosios egzistencijos paskutinįjį klausimą arba gali atsakymų vietoje pasiūlyti tik žmonių išgalvotus religinius ar filosofinius „konstruktus“?
2. Net jei šios išgalvotos konstrukcijos yra psichologiškai veiksmingos ir suteikia žmonėms viltį, instinktyviai klausiame, ar nėra nuo žmogaus priklausančių, transcedentinių instancijų, kurios galėtų suteikti „objektyvią“ gyvenimo prasmę.
3. Ir pagaliau: ar žmogus nuolatos savęs nepervargina, kai būna priverstas pats suteikti gyvenimui prasmę? Ar jis pajėgus pats susidoroti su šia užduotimi? Ar gali žmogus būti šiuo klausimu pakankamai kompetentingas, jeigu, žiūrint iš kitos pusės, jis negalėjo pats nustatyti arba apspręsti savo gimimo ir egzistencijos paslapties?
Be abejo, tai yra hermeneutinis ir teologiškai motyvuotas klausimo kėlimo būdas, o empirinio pažinimo plotmė yra atmetama. Nes klausimas apie žmogaus gyvenimo lemtingus dalykus, gyvenimo prasmę, normas ir vertybes negali būti sprendžiamas empiriškai ir psichologiškai. Čia yra reikalingi hermeneutiniai sprendimai. Visuose atsakymuose į šiuos lemtingus gyvenimo klausimus iš esmės išsiskiria dvi visiškai skirtingos tendencijos.
Religinis terapinis atsakymas
Atsakymo ieškantis žmogus, jo terapeutas ar netradiciškai gydantysis bando patys surasti atsakymus į lemtingus gyvenimo klausimus. Kuriama, aiškinama, ieškoma susitaikymo su savo likimu, savo dievu, savo principais. Žmogus yra savo religinio, terapinio elgesio ir gyvenimo prasmės ieškojimo subjektas. Jis susiranda gyvenimo prasmę ir tinkamą požiūrį į likimą. Tačiau visi šie bandymai yra priklausomi nuo visuomeninių ir ekonominių sąlygų, kurios yra labai netvirtos ir dėl to gali labai greitai sugriauti paties žmogaus sukonstruotą gyvenimo prasmės modelį.
Biblinis krikščioniškas atsakymas
Biblija aiškiai parodo, kad galutinės gyvenimo prasmės klausimas yra priskiriamas ne žmogaus, bet Dievo, sukūrusio pasaulį ir žmogų, kompetencijai. Dievas sutaiko žmones su savimi per Jėzų Kristų. Dievas duoda kiekvienam žmogui vertę, tikslą ir prasmę, nusitęsiančius už mirties ribos. Dievas yra subjektas, žmogus yra objektas, su kuriuo Dievas taikdariškai elgiasi. Tai procesas, kuris visame antikiniame pasaulyje yra vienintelis, t.y. visoje Naujojo Testamento aplinkoje, o vėliau ir jokiuose nekrikščioniškuose religiniuose tekstuose nerasime teiginių, kuriais remdamasis žmogus liktų savo religijos ir savo gyvenimo prasmės subjektu. Visur žmogui keliamas uždavinys pačiam transcendituotis, pačiam rasti gyvenimo prasmę, susikuriant religiją ir vertybes. Tai pernelyg didelis reikalavimas. Ne veltui Paulius ir Naujojo Testamento apaštalai prašo visiškai nereligiškai, bet užtat bibliškai: „Susitaikykite su Dievu!“ Kas šituo prašymu vadovaujasi, tas išgyvena biblinę krikščioniško tikėjimo dinamiką.
Wilfried Veeser, pastorius, psichoterapeutas
Vertė Aurelija Rugaitienė
www.prizme.lt