Kiekvienam, kas turi, bus duota...
1901-12-13 / Aurelija Umbrasienė
Dažnai žavimės žmonėmis, turinčiais įvairiausių sugebėjimų. Jei dar šie sugebėjimai kasdien transliuojami per TV, gali susidaryti įspūdis, jog tik kai kurie – keli ar keliolika išrinktųjų – yra apdovanoti ypatingais talentais. O kartais sakoma, kad žmogus turi ypatingą charizmą (šis žodis kilęs iš senovės graikų kalbos ir yra apibūdinamas kaip ypatinga Dievo malonė ir talentas). Tokio žmogaus pasirodymas nelieka nepastebėtas, priešingai, jis traukia akį, yra nuolat stebimas, aptarinėjimas... Matyt, vadinamosios charizmos turėjimas taip pat byloja žmogų esant talentingą.
Kalbėdami šia tema, negalime nepanagrinėti Biblijoje esančio palyginimo apie talentus. Ką šiuo palyginimu Kūrėjas kalba apie gebėjimus, suteiktus savo iškiliausiam kūriniui – žmogui? Kaip atrodo tie, kurie atranda savo talentus, ir tie, kurie juos „užkasa“? Galiausiai, kokios savybės padeda savuosius talentus atrasti ir juos naudoti?
„Bus taip, kaip atsitiko žmogui, kuris, iškeliaudamas į tolimą šalį, pasišaukė savo tarnus ir patikėjo jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir tuojau iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, nuėjęs ėmė su jais verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat tas, kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris gavo vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus. Praėjus nemaža laiko, tų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’. Jo šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’ Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’. Jo šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’ Priėjęs tas, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, turėk, kas tavo’. Jo šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau. Taigi privalėjai duoti mano pinigus pinigų keitėjams, o sugrįžęs būčiau atsiėmęs, kas mano, su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Nes kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą niekam tikusį tarną išmeskite laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’“ (Mt 25, 14–30).
Nors žodis „talentas“ visų pirma reiškė piniginį vienetą, šiandien jį dažniausiai vartojame kalbėdami apie žmogaus sugebėjimus, dovanas. Išties, pacituotas Viešpaties palyginimas kalba apie šeimininko ir jo tarnų – vergų piniginius santykius, tačiau jis gali būti pritaikytas nusakyti ir tam, kaip šiandien naudojame Dievo mums duotus sugebėjimus. Daugelis Biblijos tyrinėtojų ir teologų teigia, kad šeimininkas šiame palyginime reiškia Kūrėją, tarnai – Jo kūrinius, žmones, sukurtus tam, kad tarnautų Viešpačiui Jo duotais talentais, atsakingai naudodami tai, kas jiems pavesta.
Trijų tarnų patirtis – trys pamokos mums
(1) Pirmiausia atkreipkime dėmesį į tai, kad talentai duodami kiekvienam. Skirtumas vien tas, jog skirtingu saiku. Taigi nėra tokio žmogaus, kuris neturėtų bent vieno talento. Ir išties, žvelgiant į Dievo kūrinį – žmogų, tai akivaizdu – nors kai kas teigia esąs niekuo neapdovanotas – tai netiesa. Galbūt tokie žmonės neatrado savųjų gebėjimų, o galbūt jie yra tiesiog tinginiai – mat talentus naudoti reikia atsidavimo, darbštumo. Pasitaiko, kad žmogus pats nusprendžia pats įgyti tam tikrą sugebėjimą, nors nėra tuo apdovanotas, pavyzdžiui, vis tenka matyti bandančiuosius viešai dainuoti ir „pavergti“ publiką ir apsijuokiančius, nes neturi tam nei klausos, nei balso. Taigi net ir noro ne visada užtenka. Turime atrasti tai, kas mums duota, tai „iškasti“ ir „leisti apyvarton“ – ir mažai tikėtina, kad atradęs savuosius sugebėjimus kas nors nuliūstų, nes kiekvienas talentas yra vertingas. Galbūt neveltui šis žodis reiškia piniginį vienetą – kiekvienas pinigėlis, net ir pats mažiausias, turi vertę. Beje, talentas Naujojo Testamento laikais reiškė svorio matą, kuriuo buvo matuojamas auksas ar sidabras, o jo vertė buvo apie 5000–6000 denarų. Denaras – vienos dienos užmokestis.
Taigi ne tiek mažai gavo ir tas, kuris turėjo vieną talentą. Tad nepavydėkime, jei gavome mažiau už kitą – verčiau stenkimės kaip galėdami, kad tinkamai naudotume, ką turime, antraip kyla grėsmė prarasti ir tai.
(2) Antra, šis palyginimas atskleidžia, jog talentų leidimas apyvarton susilaukia ir palankaus įvertinimo, ir suteikia daug džiaugsmo, taigi – ir pasitenkinimo. Jei talentas naudojamas, taip praturtinamas ir jo davėjas, ir gavėjas. Be to, naudodami talentus neįtikėtinai sparčiai augame – gavęs penkis talentus pelnė kitus penkis, kaip ir gavęs du, pelnė dar du. Išties, uoliai naudodami savo gebėjimus, juos tobulindami atrandame dar daugiau talentų (pavyzdžiui, išmokus groti instrumentu, galbūt atsivers sugebėjimas kurti dainas).
Kai kas gali pagalvoti – koks šeimininkas (Dievas) neteisingas – apdovanojo talentais ir čia pat laukia apyvartos, reikalauja atsiskaityti. Tačiau noriu pabrėžti, kad „leidimas į apyvartą“ šiuo atveju reiškia dovanų ir paties gyvenimo pagausėjimą, didelį aplinkinių ir paties turėtojo praturtinimą. O atsiskaitymas byloja, kad vieną dieną visi stosime Dievo akivaizdon ir būsime teisiami už tai, kaip gyvenome, kaip naudojome Dievo duotybes.
(3) Trečia, jei talentas užkasamas, tai yra nenaudojamas, tai liudija apie neteisingas turėtojo nuostatas ir tinginystę. „Blogasis tarne, tinginy...“ – pareiškiamas priekaištas tarnui, paslėpusiam savo talentą.
Atkreipkime dėmesį, kad ne talentai, ne jų skaičius mus daro gerus ar blogus, o mūsų nuostatos, vertybės ir charakterio bruožai lemia, ar atrasime ir įgyvendintume mums dovanotus gebėjimus ir koks bus (ar yra) mūsų požiūris į jų davėją.
Nesunku įsivaizduoti, kokiomis savybėmis pasižymi tarnas, kurio charakteristikoje išdygsta įrašas: „blogas ir tinginys“. Blogas yra tas, kuris nedaro nieko gero. O tinginys? Sunku iš tinginio tikėtis atlikto darbo, juolab juo pasitikėti: „Kaip actas dantims ir dūmai akims, taip tinginys tiems, kurie jį siunčia“ (Pat 10, 26). Tinginys nenori nieko siekti pats, tikisi gyventi iš kitų malonės, nuolat simuliuoja. Jis apatiškas, abejingas, malonumų ieškotojas. Iššūkiai – ne jam. Savidrausmė, atkaklumas, uolumas siekiant užsibrėžto tikslo – jam nepažįstamos ir neprieinamos savybės. Tad ko galima tikėtis iš tokio žmogaus? Tačiau labiausiai pribloškia tai, kad būdamas blogas šis tarnas mąsto pikta ne apie save, o apie savo šeimininką!
Tai liudija, kaip mes, žmonės, galime apsigauti. Būna, kad žmogus iškreipia savo kelius, o jo širdis kaltina Viešpatį, sako Saliamonas. Tad jei iškrypsta mūsų keliai, jei mūsų gyvenimas pakrypsta mums nemalonia vaga, neskubėkime kaltinti Kūrėjo, bet apmąstykime, kaip savo kasdienybėje gyvenome ir rinkomės patys.
Na, o jeigu nagrinėtume plačiau, ką Šventasis Raštas kalba apie gebėjimus, talentus, akivaizdžiai atrastume šias tiesas:
– Kiekvienas žmogus gimęs su tam tikru Apvaizdos numatytu tikslu ir turi bent vieną talentą, gebėjimą, dovaną;
– Kad ir kokią dovaną turėtume, esame raginami ją naudoti Dievo (ne savo) garbei ir žmonių gerovei;
– Savuosius talentus atrandame mylėdami Dievą (sekdami Kristumi) ir žmones, taip pat ištikimai vykdydami kasdienius įsipareigojimus.
Šaltinis: Žurnalas "Ta pati", 2010 m. ruduo