Konstruktyvi kritika - misija neįmanoma?

1901-12-13 / Jurgita J. Vorevičienė

Kitų žmonių darbų, elgesio, asmeninių bruožų kritika egzistavo visuomet. Pastaruoju metu tą daryti tapo itin patogu ir dėl technikos laimėjimų: nebūtina išeiti iš namų, nebūtina susitikti su gyvais žmonėmis, žiūrėti jiems į akis, o kritiką reikšti gali ir „asmeniškai“, ir anonimiškai, ir raštu, ir žodžiu.

Nekalbu apie garsių literatūros, kino, teatro veikalų kritiką ir kritikų vertinimus. Tai atskiras skyrius. Ten jau – mokslas.

Kalbu apie tai, kaip aktyviai kritika reiškiama viešojoje erdvėje, daug nemąstant, ar to iš tiesų reikia, ar kam nors tai naudinga, ar tai tikrai neišvengiama?

Tačiau kokia ta kritika? Objektyvi ar greičiau destruktyvi? Iš kur ji atsiranda ir kodėl taip nesustabdomai plinta? Kur link veda? Kokie bus tokios veiklos rezultatai? Ar tai nesąlygos dar didesnės takoskyros žmogiškuose santykiuose? Ir iki kokios ribos kritika laikytina sveika, tinkama, reikalinga, moralia, o kada ji tampa tiesiog drabstymusi purvu?

Kyla man ir dar vienas klausimas: „Gal mes jau per daug laisvi, kad manome, jog mūsų požiūrio ar nuomonės išsakymas – tai kažkas ypatingo, ką kitas turi be jokių abejonių priimti?“ Atsakymo į šiuos klausimus ieškau dažnai, ypač tuomet, kai tenka stebėti žmonių bendravimą socialiniuose tinkluose, forumuose, skaitant straipsnių komentarus, ar net gaunant laiškus.

Mano akimis, kritika paprastai suvokiama kaip savo nuomonės išsakymas. Čia yra tiesos, bet pamirštama šio termino tikroji reikšmė, pagal kurią kritika – tai vertinimas, remiantis tam tikrais kriterijais, tikrinant dalyko turinį. O ar mes tikriname tą mūsų kritikuojamo objekto turinį? Taip? Tuomet Jūs vienas iš tų laimingai išlikusių objektyvių žmonių.

Mūsų neigiamai, destruktyviai kritikai neabejotinai daroįtaką ir pavydo jausmas. Bandžiau gilintis į tai, kuo grįstas į neobjektyvią kritiką vedantis pavydas. Kodėl mes taip norime sumenkinti kito veiklą, darbą, gyvenimą, net patį asmenį? Ir keistą, o gal ir visai nekeistą, išvadą padariau – pavydima to, ko trokštama, o, kai nepavyksta realizuoti savo troškimų, vilčių, bandoma kritikuojant, menkinant atimti tą vidinį džiaugsmą iš kito. Kritikuojantysis tuo tarpu tikisi, kad ir sukritikuotasis jausis ne geriau už jį.

Kitas klausimas: ar mes visuomet mokame priimti kritiką tik kaip kritiką, bet ne įžeidimą? Jei sąžiningai, man tai pavyksta ne visada. Daug reikšmės turi tokie dalykai, kaip reiškiančiojo kritiką asmeninis santykis, mano simpatijos ar antipatijos kritikuojančiam, pasitikėjimas juo ir pan. Dar vienas ir tikriausiai svarbiausias veiksnys, kuris lemia, – priimsiu aš kritiką objektyviai ar įsižeisiu – mane kritikuojančiojo kompetencija.

Man labai patiko vienoje iš komercinių televizijų laidų Violetos Tarasovienės pasakyta mintis apie tai, kad ji kritiką objektyviai priims tik iš tos srities profesionalo. Manau, labai sveikintinas požiūris. Tik bėda, jog tais profesionalais norime pasirodyti visi, kai reikalas liečia kritiką.

Kažkada netyčia aptikta amerikiečių rašytojo R. V. Emersono frazė apie tai, jog „kritika neturėtų būti pikta ir žeidžianti iki širdies gelmių; ji turėtų būti nukreipianti, pamokanti ir įkvepianti“, mane sužavėjo. Ir išties, iš principo gerą ir sveiką, netgi potencialiai turintį versti eiti pirmyn bei tobulėti dalyką – kritiką – žmonija dėl savo dažnai nevaldomų emocijų paverčia blogiu ir neigiamas asociacijas keliančiu dalyku. Ieškoma ne pozityvumo, žvelgiama ne į esmę, o į atskiras, mums gal pasirodžiusias netinkamomis, detales.

Konstruktyvi, objektyvi kritika bei taip sugebantis ją reikšti žmogus lieka atmintyje ilgam. Į jį/ją kreipiesi patarimo, tikslingos kritikos to nebijodamas, pasitikėdamas.

Dažnai, mąstant apie kritiką, atmintyje iškyla ir Šventojo Rašto eilutės panašia tema: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių.“ Čia tiktų ir tokia interpretacija – kritikuok neįžeidinėdamas, kritikuok neveidmainiaudamas, kritikuok ir nepataikaudamas, bet daryk tai objektyviai, sąžiningai bei kompetentingai, atsižvelgdamas į situaciją ir ne visuomet iškeldamas viską į viešumą.

Norėtųsi tikėti, kad slapstymasis už slapyvardžių internete ir ten išsakoma „kritika“ nebus žmogiškųjų santykių naikinimo variklis. Norėtųsi tikėti, kad kritikuosime sveikai, apdairiai, susilaikysime nuo įžeidimų, skaudinimų ir žeminimo. Norėtųsi tikėti, kad kritika netaps mums priešu, o bus priemonė, padedanti augti, kurti bei tobulėti.

Šaltinis: www.bernardinai.lt  2011-02-26

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found