Ar pasitenkinsime prasmės pakaitalais?
1901-12-13 / Mindaugas Radušis
Austrų neurologijos ir psichiatrijos profesorius dr. Viktoras E. Franklis garsus ne tik tuo, kad įkūrė vadinamąją trečiąją Vienos psichoterapijos mokyklą (šalia tuomet jau egzistavusių S. Freudo psichoanalizės ir A. Adlerio individualiosios psichologijos krypčių), tačiau ir tuo, kad savo asmeniniu pavyzdžiu nuosekliai liudijo apie žmogaus asmenybės raidai esminį prasmės siekį (vien ko verta jo nacių koncentracijos stovyklų išgyvenimo patirtis, aprašyta autobiografinėje knygoje „Žmogus ieško prasmės... vis vien sakyti gyvenimui Taip“).
Perspėdamas apie šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje suvešėjusį beprasmybės jausmą, V. E. Franklis vis dėlto vengė tiksliai apibrėžti prasmingos egzistencijos turinį. Tačiau jis nuoširdžiai tikėjo, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas atrasti savitą gyvenimo kelią.
Pasidalinsime V. E. Franklio įžvalgomis apie tas beviltiškas priemones, kurių griebiamės lyg skęstantysis šiaudo tikėdamiesi užglaistyti atsivėrusias prasmės tuštumas.
Prasmės pakaitalai
V. E. Franklio įsitikinimu, seksualinių malonumų vaikymasis (seksualinis instinktas S. Freudo psichoanalizės teorijoje buvo įvardytas kaip pagrindinė žmogaus asmenybės varomoji jėga) atlieka pabėgimo nuo egzistencinio nerimo vaidmenį. Kai prasmės siekis yra blokuojamas, malonumo troškimas tampa ne vien prasmės siekio išvestine, bet ir jo menkaverčiu pakaitalu.
Dominavimo ir valdžios siekimas (A. Adlerio individualiosios psichologijos ankstyvojoje teorijoje įvardytas kaip pagrindinė žmogaus asmenybės varomoji jėga) tarnauja lygiai tokiam pat tikslui.
Remdamasis savo ilgamete darbo praktika V. E. Franklis teigė, kad tik tuomet, kai prigimtinis žmogaus poreikis kaip nors įprasminti savo gyvenimą susiduria su neįveikiamomis kliūtimis, asmuo pradeda vaikytis malonumų arba siekti valdžios.
Pinigų troškimas
Troškimui dominuoti V. E. Franklis priskyrė ir pinigų siekį. Noras turėti pinigų dažnai tampa besaikio pasinėrimo į profesinę veiklą priežastimi. Tad darboholizmas, kaip ir seksualinis palaidumas, leidžia kuriam laikui pabėgti nuo skausmingo suvokimo apie gyvenimo beprasmybę.
Kai pinigų troškimas paima viršų, prasmės ieškojimas išmainomas į kasdienį rūpestį dėl pragyvenimui reikalingų lėšų. Tad užuot buvę tik priemone įgyvendinti savo siekius, pinigai paverčiami galutiniu tikslu. Taip pinigai nustoja tarnauti tam, kam jie ir yra skirti.
Tad kokia galėtų būti pinigų ir jų turėjimo prasmė?
Dauguma pasiturinčių žmonių iš tikrųjų patys yra valdomi savo turimo turto, nes dažnai būna tiesiog apsėsti minties jį saugoti ir dauginti. Taip jie niekais paverčia pinigų prasmę.
O juk pinigų turėjimas galėtų reikšti, kad konkretus asmuo tiesiog yra sėkmingoje starto pozicijoje. Jam nėra būtina rūpintis finansais, t. y. priemonėmis, bet pasinaudodamas jomis jis gali atsidėti galutiniam tikslui – įgyvendinti savo sumanymus. Kam iš tiesų ir privalėtų tarnauti pinigai.
Kartą vieno Amerikos universiteto prezidentas V. E. Frankliui pasiūlė devynis tūkstančius dolerių, kad jis atvyktų kelias savaites dėstyti studentams. Jis niekaip negalėjo suprasti, kai V. E. Franklis atsisakė pelningo pasiūlymo. „Tikriausiai Jūs norite daugiau pinigų?“ – kiek sutrikęs prezidentas pasiteiravo profesoriaus. „Visai ne, – atsakė jam V. E. Franklis, – bet jeigu imčiau svarstyti, kur geriausia investuoti devynis tūkstančius dolerių, greičiausiai padaryčiau išvadą, kad noriu už juos nusipirkti daugiau laiko, kurio man trūksta mėgstamam darbui. Bet šiuo metu aš turiu laiko sau, tad kodėl turėčiau jį parduoti už devynis tūkstančius dolerių?“
Pinigai savaime nėra galutinis tikslas. Jeigu litas labiau pasitarnaus kito žmogaus gyvenimo prasmės paieškoms, neturėtume jo užlaikyti savo piniginėje. Ši nuostata neturi nieko bendro su altruizmu. Altruizmas, supriešintas su egoizmu, yra atgyvenęs pasirinkimas. Moralinis požiūris į vertybes privalo užleisti vietą ontologinei perspektyvai, kur gėris ir blogis apibrėžiami tuo, kas skatina, o kas trukdo siekti prasmės bei jai išsipildyti, nepaisant to, kam konkrečiai ta prasmė priklauso.
Laikas = pinigai?
Tie žmonės, kurie vaikosi pinigų, tarsi būtų savaiminis gėris, laiką tapatina su pinigais. Taip išsivysto poreikis skubėti. Tuomet net greitas lėkimas automobiliu pradedamas vertinti ne kaip priemonė pasiekti tikslą, bet kaip tikslas savaime. Tačiau tai yra ne kas kita kaip neįsisąmonintas gynybos mechanizmas, dar vienas mėginimas išvengti susidūrimo su egzistencine tuštuma. Galime net pastebėti, kad kuo mažiau koks nors žmogus mąsto apie galutinį tikslą, tuo greičiau geidžia įveikti nuo jo skiriantį atstumą.
V. E. Franklis prisimena panašias situacijas taikliai atspindintį epizodą iš garsaus Vienos komedianto Qualtinger sceninių pasirodymų. Vienoje pjesėje vaidindamas chuliganą aktorius apžergė motociklą ir garsiai uždainavo: „Taip, tai tiesa, nežinau, kur aš važiuosiu, tačiau bet kokiu atveju nulėksiu ten, kiek įmanoma greičiau.“
Į savastį orientuotas laisvalaikis
Minėti dalykai byloja apie tai, ką V. E. Franklis pavadina „išcentriniu“ (kai siekiama pabėgti nuo savęs) laisvalaikiu, priešpriešindamas jam „įcentrinius“ (labiau į savastį orientuotus) laiko leidimo būdus.
Šiais laikais neabejotinai vyrauja „išcentrinio“ laisvalaikio formos. Juk bėgimas nuo savęs leidžia išvengti susidūrimo su vidine tuštuma.
„Įcentrinis“ laisvalaikis padėtų išspręsti šias problemas, nes jis ne tik kad netrukdo su jomis susitikti, bet ir įgalina tai padaryti. Žmonės, laviruojantys tarp persidirbimo ir „išcentrinio“ laisvalaikio, neturi laiko sustoti ties savo mintimis. Tarkime, vos tūlas žmogelis pradeda mąstyti, įėjusi sekretorė paprašo jo parašo ar nelauktai suskamba telefonas. O savaitgalį po įtemptos darbo savaitės stengiamasi visais įmanomais būdais atsipalaiduoti – padauginama alkoholio, vaikomasi malonumų, blaškomasi įvairiomis pramogomis ir pan.
Kas atsitinka vėliau, užfiksuota ir vienoje iš psalmių: „Vel per noctem me monet cor meum“ (naktį jo širdis primena jam apie save). Šiandien šias eilutes būtų galima pakomentuoti taip, kad iš sąmonės išstumtos mintys apie egzistencines problemas sugrįžta miegant. Sąžinė primena apie jas. Tai tampa priežastimi nemigos, kurią V. E. Franklis vadina noogenine nemiga (kylančia ne iš somatinių kūno sutrikimų ar emocinių problemų, bet protu suvokiamų egzistencinių įtampų). Kenčiantys nuo jos žmonės dažnai griebiasi migdomųjų. Vaistai padeda užmigti, bet neišvaduoja nuo patologinio išstūmimo. Tačiau šį sykį iš sąmonės lauko į pasąmonę ištremiamos ne seksualinės fantazijos (būtent joms daugiausia dėmesio skyrė S. Freudas), bet egzistenciniai gyvenimo iššūkiai.
Peršasi išvada, kad mums reikia naujo tipo laisvalaikio praleidimo būdų, kurie sudarytų palankias sąlygas kontempliacijai ir meditacijai. Siekiant šio tikslo, žmogui reikia drąsos išbūti vienatvėje.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-09-21