Žodžiai palaimina ar prakeikia?
1901-12-13 / Christine Woble
Žodžių svarba
Dievas tarė: „Teatsiranda šviesa!“ Ir atsirado šviesa. (Pradžios knygos 1, 3)
Žodžiai, kuriuos sakome, yra labai reikšmingi tiek mums, tiek klausytojams. Iš tiesų mes nepakankamai vertiname žodžių galią laiminti ir prakeikti. Šiandieniniame pasaulyje vartojame žodžius derėdamiesi, kad situaciją padarytume palankią sau. Tai reiškia, kad jei kas išspausdina laikraštyje skelbimą, kad ką nors parduoda, visi žino, kad pardavėjas parduos daiktą pigiau nurodytos kainos. Kartais skelbime yra prierašas „arba už artimą nurodytai kainą“; kitaip tariant, nurodyta pardavimo kaina nėra teisinga. Mes išmokome su tuo gyventi ir pritaikyti savo mąstymą, tačiau Dievas į žodžius žiūri visai kitaip.
Viešpats, tardamas: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą“, tiksliai tai ir ketino padaryti. Kūrimo procese Jis nepasakė: „Tai sakydamas, iš tikrųjų galvoje turėjau ‚Padarykime žmogų į mus šiek tiek panašų, bet ne visai tokį‘ “. Jis turėjo galvoje tai, ką pasakė, ir šiandien Jis elgiasi lygiai taip pat. Kadangi esame sukurti pagal Jo paveikslą, iš mūsų Jis reikalauja tokio paties požiūrio. Jis tikisi, kad turėsime galvoje tiksliai tai, ką sakome. Tai nemaža atsakomybė; mums reikia kontroliuoti savo žodžius daug labiau nei mes tai darome.
Kita vertus, tarp mūsų yra tokių, kurie didžiuojasi tuo, kad išsako viską. Tokie žmonės drebia nepagražintą tiesą taip, kaip ją mato. Tai taip pat turi poveikį klausytojui. Jie teškia: „Šiandien nekaip atrodai“. Jūs atsakote: „Nieko, jaučiuosi gerai“. „Tai turbūt taip prastai atrodai dėl drabužių spalvos. Man ji niekuomet nepatiko“. Išgirdę tokį padrąsinimą, galime niekuomet nebeapsirengti to drabužio, arba kiekvienąkart jį apsivilkę jaustis nepatogiai.
Tiesa retai visiškai sutampa su jūsų požiūriu. Tiesa nėra ir nuogi faktai; tai asmuo – Jėzus! Jis sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Jeigu norime, kad tiesa mus išlaisvintų, privalome leisti Jam veikti mūsų gyvenime ir gyvenime tų, kurie Jo ieško.
„Jei iš tiesų mane myli, pasakysi man savo stiprybės paslaptį“, – meilikavo Delila. Šis emocinis šantažas baigėsi tuo, kad Samsonas buvo pririštas prie girnų. „Jei tikrai mane myli, išnešk šiukšles“ arba „...nesirūpink, jei aš vėlai grįšiu“, arba „...pasitikėk manimi“. Tai gali sukelti rimtų problemų. Žodžiai turi galią supainioti arba išaiškinti, atnešti šviesą arba niūrią tamsą. Dievas stovi šalia žodžių, kuriuos ištaria; Jis stovi ir prie mūsų žodžių. Evangelijos pagal Matą 27,25 parašyta, kad žydai save prakeikė. Pilotas paskelbė esąs nekaltas dėl Jėzaus kraujo, o žmonės jam atsakė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!“. Žydų tautos istorija liudija, kad šis prakeiksmas tęsiasi per kartų kartas. Dievas užfiksavo jų žodžius, kurie galios tol, kol jie nusižemins ir ims ieškoti Jo atleidimo.
Žmonės prakeikia save, neturėdami nė menkiausio supratimo, kaip tai paveiks jų gyvenimą. Viena vieniša mergaitė, kuri kreipėsi į mane pagalbos, žiūrėdavo į veidrodį ir sakydavo: „Geriau iš viso būčiau negimusi“. Koks tai siaubingas prakeikimas. Galiausiai atėjo tokia akimirka, kai ji nebegalėjo į save žiūrėti ir buvo įsitikinusi, kad Dievas niekuomet jos nenaudos. Mačiau daugelį žmonių, kurie atgailavo ir išsilaisvino iš prakeikimų. Toks savęs menkinimas baigiasi įvairiai – nuo anoreksijos ir bulimijos iki savęs žalojimo ir savižudybės. Iš esmės, taip kalbėdami tarsi teigiame, kad Dievas mus kurdamas nežinojo, ką daro. Žodžiai yra iš tiesų galingi, bet kaip ir su kiekviena kita nuodėme, neteisingą jų panaudojimą galima atitaisyti ir gauti atleidimą.
Žodžių galia
Tepatinka Tau mano lūpų žodžiai ir mintys mano širdies, Viešpatie, mano stiprybe, mano atpirkėjau (Psalmių knyga 19, 14).
Jokūbas, pasišaukęs savo sūnus, kalbėjo: „Susirinkite! Paskelbsiu jums, kas įvyks su jumis ateityje“ (Pradžios 49, 1).
Sena vaikų skanduotė „Lazdos ir akmenys gali sulaužyt man kaulus, bet pravardžiavimas manęs nesužeis“ nėra visuomet teisinga. Daugeliu atvejų žodžiai iš karto sukelia didžiulę kančią ir skausmą. Kartais jie sukelia šoką ir netgi mirtį. Tačiau paprastai tai ilgalaikiai rimti padariniai. Neabejoju, kad šia prasme kiekvienas mūsų turime kokią nors žaizdą.
Kaip jau minėjome, žodžiai turi vertę ir jėgą. Juos vartoja asmenys, grupės ir tautos perteikiamos mintis, idėjas, jausmus ir troškimus. Dažnai žodžiai yra pranašiški ir sėja sėklas, kurios subręs ir metų metus duos derlių. Jokūbo palaiminimas savo dvylikai sūnų – puikus liudijimas, nes jo žodžiai ir toliau veikia Izraelio giminių istorijoje.
Kaip ir Viešpats, išgirdęs ką kalbame, taip ir šėtonas su demonais išrenka mūsų žodžius ir juos panaudoja. Kai tai įvertiname, pasirodo, kad ištarto žodžio padariniai gali būti sukrečiantys. Nereikia labai toli ieškoti, norint patvirtinti šį teiginį – užtenka ir mūsų televizorių ekranų. Po invazijos į Kuveitą, Sadamo Huseino kalba savo tautai apie Jungtinių tautų pajėgų dislokavimą jo pasienyje turėjo nedelsiamą ir regimą poveikį. Jo pasekėjai pradėjo rituališkai mušti sau į krūtinę atsiliepdami į jo žodžius. Sadamas Huseinas kurstė minias maždaug taip kaip ir Hitleris. Istorijoje yra nesuskaičiuojama daugybė pavyzdžių tos pačios jėgos, atpalaiduotos per žodžius. Tai ir Elžbieta I, kuri įkvėpė vyrus atrasti naujas, žemėlapiuose nepažymėtas jūras ir žemes, ir Čerčilis bei jo suvienijančios kalbos II Pasaulinio karo metu. Lygiai taip pat mus paliečia literatūra ir įkvepia dainos. Jos turi jėgą paveikti mus ir pakeisti mūsų gyvenimo kryptį.
Todėl esame atsakingi, kad perduodami prasmę pasirinktume teisingus žodžius. Mūsų jausmai dažnai išreiškiami greitu žodžių protrūkiu. Apmąsčius pasirodo, kad norėjome pasakyti visai ne tai. Kiek daug kartų norėjome susigrąžinti žodžius? Žodžiai savo ruožtu turi didelį poveikį klausytojams. Vaikas, girdintis iš tėvų, koks jis nerangus, kvailas, blogas arba nepadedantis, tikrai toks ir taps. Jei nuolatos kartosite vaikui, kad jis bukas, jis ims tuo tikėti.
Teko dažnai konsultuoti vaikus ir suaugusius, su kuriais buvo neteisingai elgiamasi. Didžiausia kliūtis, kurią jiems sunkiausia įveikti, yra asmeninis kaltės jausmas. Jų istorijose atsikartoja tai, kad skriaudikas nuolat kartodavo: „Tik niekam nė žodžio. Tai mūsų paslaptis. Jei pasakysi, žmonės manys, kad esi blogas berniukas arba bloga mergaitė“. Dėl tokių žodžių visa atsakomybė perkeliama nuo kaltininko ant nekalto vaiko pečių. Šių žodžių galia išauga, kai skriaudikas yra artimas giminaitis – tėvas, motina arba brolis (kalbu apie seksualinį išnaudojimą šeimoje). Šiuos prakeikimus reikia oficialiai sugriauti Jėzaus Kristaus jėga, kad žmogus išsilaisvintų ir jo skausmas būtų išgydytas.
Prakeikimai, kaip ir palaiminimai, turi jėgą. Mūsų kultūroje priimta būti santūriems, esame nelinkę viešai vienas kito drąsinti. Kai vaikas atneša savo pirmąjį piešinį, jei nesate išmintingas, galite pasakyti: „Kas čia, po galais?“ Ačiū Dievui, dauguma tėvų taip nesielgia ir sako: „Kaip gražu, mielasis“. Žinoma, jei jūsų atžalai penkiolika, o jis vis dar keverzoja, reikėtų padrąsinti jį išreikšti save kitose srityse, kur jis apdovanotas ir visiškai nukreipti jį nuo piešimo. Apskritai kalbant, mes nepakankamai vienas kitą drąsiname ir laiminame. Mokytojai gali patvirtinti, kad klasėje tarp vaikų, kurių tėvai nuolatos sako: „Šaunuolis!“, ir tų vaikų, kurie žeminami, yra didžiulis skirtumas.
Mūsų vestuvių dienos vakare, kai po vaišių jau rengėmės išvažiuoti, mano tėvas spustelėjo mano vyrui ranką ir pasakė: „Duodu jums šešis mėnesius“. Koks griaunantis palinkėjimas mūsų santuokos pradžiai! Galiu paaiškinti, kodėl jis taip pasakė. Jis pažinojo mane ir truputėlį pažinojo Džoną, taigi suprato, kad susiėjo du stiprūs žmonės. Mūsų ateičiai jis matė mažai vilties. Jo žodžiai nešė vaisių – santuoka žlugo. Tačiau, ačiū Dievui, kai ko šioje lygtyje jis nenumatė – tai Viešpaties! Į mūsų gyvenimą atėjo Jėzus, sudaužė to prakeikimo jėgą, ir mes su Džonu įsimylėjome iš naujo.
Pradžios knygoje pateikiama daug ištartų žodžių, kurie nešė vaisių, pavyzdžių. Kartais žmonės juos ištardavo iki galo nesuvokdami pasekmių. Jokūbas gavo palaiminimą apgavystės ir gudrybės keliu, ir tėvas negalėjo jo atšaukti. Žodžiai buvo ištarti; jie bus veiksmingi metų metais. Rachelė buvo mylimiausia Jokūbo žmona, tačiau pats to nesuvokdamas jis prakeikė ją mirčiai. Jis nežinojo, kad tai ji paslėpė savo tėvo namų dievus, kai prakeikė tą, kuris juos pavogė. Vėliau Rachelė mirė gimdydama vaiką, taip išpildydama ištartus žodžius.
Mums tikrai reikia kruopščiai įvertinti viską, ką kalbame. Tuščios šnekos ir mintys sukelia grandininę reakciją. Kai Viešpats mums ką primena, turime atgailauti ir imtis atitinkamų veiksmų. Kalbėkite su savo vaikais, sutuoktiniu, giminėmis ir draugais, prašydami jų atleidimo. Išlaisvinkite juos ir sudaužykite vergystę, kurią užmetėte, nors tai padarėte ir nesąmoningai. Dosniai laiminkite bei drąsinkite ir kovokite su savo uždarumu, kuris galbūt atsirado dėl praeities patyrimų. Jūs vyrai, rodykite meilę savo sūnums ir broliams Kristuje. Atsikratykite baimės, kad jus palaikys silpnais ir nevyriškais; dėl šios baimės gali iširti šeimos. Jėzus yra daug galingesnis nei iškylantys mumyse susivaržymai. Būkime subrendę sūnūs ir dukterys, gebantys prisiimti atsakomybę atleisti ir priimti atleidimą.
Išvertė Elena Kaminskienė
Iš žurnalo "Tapati"