Apie tikrąją nuolankumo prasmę
1901-12-13 / Metropolitas Antonijus iš Surožo
Kalbėti apie nusižeminimą visada sunku, nes tas, kuris niekada nebuvo nusižeminęs, iš tikrųjų nežino, kas tai yra. Bet vis dėlto galima nurodyti tam tikrą kryptį.
Galvodami apie nusižeminimą, dažniausiai turime omenyje žmogų, kurį kiti giria arba apie jį kalba ką nors gera, o jis stengiasi įrodyti, kad yra ne taip; arba kitas atvejis: žmogus, pasakęs ką nors gera ar teisingai pasielgęs, nori tos minties atsikratyti bijodamas išpuikti.
Abu požiūriai man atrodo klaidingi ne tik dėl to, kaip asmuo save vertina, bet ir dėl jo ryšio su Dievu. Reikia persiorientuoti: jeigu Dievas leido man pasakyti ką nors tikra, gera, teisinga arba padaryti ką nors verta ir Jo, ir manęs, kaip žmogaus, aš privalau išmokti už tai Jam dėkoti, nelaikyti to savo nuopelnu, bet neneigti padaryto gėrio, atsikratyti tuštybės bei išdidumo ir išmokti su nuostaba dėkoti.
Tai pirma, ką reikia pasakyti apie nusižeminimą, nes melagingas nusižeminimas - vienas iš labiausiai griaunamų dalykų; jis skatina neigti savyje esantį gėrį, ir tai neteisinga Dievo atžvilgiu. Viešpats mums duoda ir protą, ir širdį, ir gerą valią, ir aplinką, ir žmonių, kuriems galima daryti gera, ir reikia tai daryti suvokiant, kad tai - gera, bet mums duota Dievo.
Antra: dažniausiai nekaltai sugretinami išdidumas ir puikybė. Tarp jų - labai didelis skirtumas.
Iš tikrųjų išdidus žmogus nepripažįsta nei Dievo, nei žmogaus teismo, jis yra pats sau teisėjas. Tėvo Dorotėjaus gyvenimo aprašyme pasakojama apie labai jauną vienuolį, kurį kiti broliai laikė nuolankumo pavyzdžiu: jaunuolis niekada nepyko, niekada nesipiktino, niekada neprieštaravo, kai kiti jį niekino ar žemino. Dorotėjus, kuris turėjo dvasinio gyvenimo patirties, tuo nepatikėjo; jis pasišaukė tą vienuolį ir paklausė: „Kokiu būdu, būdamas labai jaunas, pasiekei tokios tobulybės, kai tave žemina, įžeidinėja, niekada nesipiktini? Ir šis jaunas vienuolis atsakė: „Ko man piktintis, kai kažkokie šunys ant manęs loja?.." Jis dvasiškai buvo nenusižeminęs ir nesusitaikstęs, jo nedomino nei žmonių smerkimas, nei jų nuomonė: tai, ką apie jį kalbėjo kiti, jo nelietė, jis buvo pats sau teisėjas, pats sau matas. Peršasi išvada, jog, matyt, Dievo teismas tokiu atveju taip pat atmetamas, lieka tik savo paties teismas. Tai - ribinė, užsisklendusios vienatvės būsena; tai būsena, kai žmogui jau nėra Dievo ir neegzistuoja Jo teismas.
Puikybė visiškai kitokia. Ji priklauso ne nuo Dievo teismo, o nuo žmonių nuomonės ar jų teisimo. Išpuikėlis trokšta pagyrų, ieško pritarimo, beje, niekingiausia tai, kad jis to tikisi iš tokių asmenų, kurių nuomonės net negerbia, - kad tik jie jį girtų. Ir tuo metu, kai kas nors pradeda jį girti ar paprasčiausiai pritarti, giriantysis jo akyse įgyja įvairių proto ir širdies savybių, tampa protingu ir teisingu teisėju. Yra ir kitas aspektas: jei pradedame tikėtis, kad kas nors mus pagirs, tai ieškome pagyrimo ne už patį aukščiausią ar kilniausią dalyką, ne už tai, kas verta ir Dievo, ir mūsų, o už tai, kas papuola. Ir galų gale tampame smulkmeniški todėl, kad ieškome pritarimo bet kuria kaina, kad tik mus pagirtų; o giria mus neprotingi žmonės, kurie nesivadovauja griežtais dieviškais kriterijais ir, žinoma, giria dėl niekų. Išeina, kad išpuikėlis tampa visiškai priklausomas nuo žmonių nuomonės ir pritarimo; jam katastrofa, kai jį griežtai smerkia arba kaip nors neigia; be to, siekdamas sulaukti pagyrimo, išpuikėlis tenkinasi labai menkais, niekingais dalykais.
Nusižeminimas - visai kas kita. Jis prasideda tada, kai mes įsigiliname į vidinį pasaulį: pasaulį su Dievu, sąžiningą pasaulį su tais žmonėmis, kurių teismas atspindi Dievo teismą; tai - susitaikymas. Kartu tai susitaikymas su visomis gyvenimo aplinkybėmis, tai - būsena žmogaus, kuris, kad ir kas atsitiktų, priima iš Dievo rankų. Tai nereiškia, kad visa, kas atsitinka, yra gera Dievo valia, žmogus toje situacijoje mato save kaip Dievo pasiuntinį.
Tai reikia paaiškinti. Bažnyčios tėvai teigia, kad visi istoriniai įvykiai plačiąja šio žodžio prasme vyksta pagal tris valias: Dievo valia visada gera, visagalė, tačiau ribojanti žmogaus laisvę; šėtono valia visada pikta, bet ne visagalė, ji skirta griauti ir daryti blogį, tačiau nesugebanti kurti to blogio tiesiogiai todėl, kad velnias nėra žemiško pasaulio šeimininkas; ir tarp jų - žmogaus valia: abejojanti, atsiliepianti ir į Dievo valią, tai yra Dievo kvietimą, Dievo įsakymus, Dievo maldą, ir į šėtono šnibždėjimą, į jo melagingus pažadus, potraukį piktam, kurį žmogus savyje jaučia. Apaštalas Paulius kalba, kad pats savyje jis skiria tarsi dvi stichijas: amžinojo gyvenimo įstatymą, kreipiantį jį į Dievą, ir inertiškumą, kuris skatina nuopuolį, pakrikimą. Ir tai yra kiekviename iš mūsų. Todėl mes ne visada teisingai pasirenkame tarp Dievo ir piktosios valios: abejojame, kartais pasirenkame blogį, o kartais - ir gėrį.
Ne visus gyvenimo įvykius galima laikyti Dievo valia; paprastai situacija gerokai sudėtingesnė, kai žmogus yra arba Dievo pagalbininkas, arba tamsiosios jėgos valios vykdytojas. Bet kai susiklosto kokia nors situacija, kad ir kokia ji būtų tamsi ar bjauri, Dievas mums gali pasakyti: į šitą tamsą tu gali įnešti šviesą, į tą neapykantą privalai įnešti meilę, disharmoniją turi pakeisti harmonija; tavo vieta ten, kur šėtono valia veikia itin ryžtingai, itin griaunamai... Ir šiuo atžvilgiu Bažnyčios tėvai, atsiskyrėliai visada vertino visas aplinkybes, kuriose jie atsidūrė, kaip Dievo valią ne todėl, kad to norėjo Dievas, o todėl, jog jie privalėjo ten būti.
Vidinis prisitaikymas prie aplinkybių, žmonių nereiškia, kad visas aplinkybes ir visus žmones privalome vertinti kaip gerus, taigi, esame ten dėl to, kad kai ką padarytume.
Lotyniškas žodis humilitas - kilęs iš humus, t. y. „derlinga žemė" ar paprastai - „žemė". Ir jei paimsime žemę kaip alegoriją, taigi - ji guli nebyli, atvira po dangumi; ji klusniai priima ir lietų, ir saulę, ir sėklą; ji priima mėšlą ir visa, ką išmetame iš savo gyvenimo; į ją įsirėžia plūgas ir giliai žeidžia, o ji lieka atvira, nebyli, viską priima ir duoda vaisių. Pasak kai kurių rašytojų, nusižeminimas - tai žmogaus sielos būsena, gyvenimas žmogaus, kuris tyliai, klusniai pasirengęs priimti visa, kas duota, ir iš visko atnešti vaisių.
Ir kai ieškome nusižeminimo, galime savęs paklausti: kaip reaguojame į tai, kad Viešpats mus pasiunčia į vienokią ar kitokią aplinką? Nusiteikę taikiai ar reikliai protestuodami? „Aš ne to noriu, man reikia kitko - kodėl Tu mane pasiuntei? Aš noriu gėrio, Tu privalai pasiųsti mane į tokią aplinką, kur visi geri, mane įkvėps, padės, nešios ant rankų; kodėl Tu mane pasiuntei ten, kur tamsa, kur viskas - blogai, kur visa - disharmonija?.."
Tai įprasta mūsų reakcija, ir ji nerodo, jog esame nusižeminę. Neturiu omenyje to, kad žmogus turi jaustis nugalėtas: „Ką gi padarysiu prieš Dievo valią - susitaikysiu..." Ne, ne tai, o aktyvus nusižeminimas, aktyvus susitaikymas, aktyvus vidinis pasaulis daro mus pasiuntiniais, apaštalais, žmonėmis, kurie pasiųsti į tamsų, kartų, sunkų pasaulį, ir kurie žino, jog ten jų tikroji arba palaiminga vieta.
Atsiskyrėlis Teofanas viename iš laiškų rašo savo korespondentei: „Stebiuosi... Jūs išvykote į purvo vonias gydyti reumatizmo, o kai ant Jūsų pila pamazgas, kad išgydytų Jūsų sielą nuo trūkumų, - skundžiatės..." Toks požiūris labai įdomus. Iš tikrųjų purvo vonias renkamės, o kai kiti parenka pamazgas ir jas ant mūsų pila, - skundžiamės. Toks ir yra skirtumas. Serafimas Sarovskis kalbėjo, kad žmogus gali pasirinkti žygdarbį ir jį atlikti todėl, kad savimeilė, išdidumas suteikia jam energijos; o štai susidoroti su tuo, ką jam siunčia likimas, visai kas kita: jis juk to nesirinko!.. O reikia tik nusilenkti Dievo valiai; bet ne pasyviai, o nusilenkti iki žemės, gauti palaiminimą ir kurti nusižeminimo stebuklą.
Beje, nemanau, kad nusižeminimas yra tai, kai leidžiamasi kam nors save sutrypti purve; kad ir koks būtų viršininkas - armijos karininkas ar dvasininkas - galbūt labai nusižeminęs, vadovaudamasis atsakomybės jausmu, jis gali pasielgti tvirtai, griežtai ir ryžtingai. Nemanau, kad toks vadovas, tarkim, vienuolyno viršininkas ar armijos karininkas, ieškodamas nusižeminimo, turi sukurti chaosą, nes jis nepajėgus priimti sprendimo ir jį įgyvendinti. Nusižeminimas - visai kas kita. Pavyzdžiui, Bažnyčios žmogus, paskirtas į atsakingą postą, gali būti itin nusižeminęs ir atgailaudamas būti ryžtingas bei griežtas.
Apie nusižeminimą labai sudėtinga kalbėti todėl, kad šis žodis slepia daug reikšmių. Vienas anglų rašytojas yra pasakęs, kad nusižeminimas - tai pirmiausia realizmas; kai į mintį, esą, aš genialus, ramiai sau atsakau: „Nebūk kvailys, tu labai vidutiniškas žmogus". Tai - nusižeminimo pradžia, nes ji pasireiškia realiai žvelgiant į daiktus; realizmui šiuo atžvilgiu gali padėti net humoro jausmas: padarei ką nors, jauti, kad tai labai puiku, o pažvelgi į save ir... Mama kartą man pasakė: „Sukalei - ratas baigtas; sėdai ir nuvažiavai - ai, kaip gerai! Atsigręžei atgal - vieni stipinai guli!.." Taip pažiūrėti į save galima dažnai, net ne pikta šypsena, o geraširdiškai: koks tu juokingas, ko pūtiesi!.. Pamenu, vaikų vasaros stovykloje vienas mano draugas supyko, baisiai įsiuto, o mūsų auklėtojas, užuot jį nuraminęs, paėmė veidrodį ir pastatė priešais jį; kai šis išvydo savo fizionomiją, savo veido išraišką, jo pyktis dingo, nes būti toks jis visai nenorėjo: galima įsivaizduoti, kaip atrodė įsiūčio iškreiptas veidas... Ir jeigu taip save vertintume, mums labai dažnai gimtų noras nusižeminti, nes tai kyla iš realaus požiūrio.
Pats didžiausias nusižeminimas - šventųjų, nes jie savo dvasios žvilgsniu matė Dievo grožį, Dievo šventumą, Dievo nuostabumą ir nelygino Jo su savimi, bet buvo taip pritrenkti to neapsakomo grožio, kad liko tik viena: pulti kniūbsčiam, apimtam švento siaubo, meilės, nuostabos; ir tada apie save jau nebegalvosi - vien dėl to, kad Jo grožis toks, jog apie save galvoti neįdomu: kas gi ims žiūrėti į save, kai galima žiūrėti į tai, kas pranašesnis už visokį grožį?..
Vertė Andrius Navickas
Bernardinai.lt
Iš laikraščio "GAnytojas", 2009-03-14