Galynėjimasis su depresija
1901-12-13 / Kathryn J. Hermes. FSP.
Labai aiškiai prisimenu, kaip pirmomis savaitėmis po insulto galvojau: Dievas man skyrė šį insultą, tad maloningai jį priimsiu. Tokia Dievo valia, ir Dievas, matyt, ne šiaip sau jį siuntė. Todėl ramiai jį priėmiau... Bent jau taip man atrodė. Prireikė šešerių metų, kad suprasčiau, kaip visą tą laiką pykau – pykau ant Dievo, kiekvieno šalia esančio žmogaus ir viso pasaulio. Tuo metu sulaukiau nuolatinio dvasinio vadovavimo. Kuo atviriau dalijausi su kitais tuo, kas slėgė mano širdį, tuo labiau niršdavau, o Dievas, regis, dar labiau nutoldavo. Visiškai nesupratau kryžiaus reikšmės. Ištisus metus negalėjau tikėti, jog Dievas išvis egzistuoja. Šio dvasinio „užtemimo“ metu ne kartą skaičiau Izaijo knygos antrąją dalį, nors jos žodžiai skaudžiai žeidė mano širdį:
„Nelaimingoji, audros nukamuota, esi be paguodos!/Štai sutvirtinsiu tavo akmenis rinktinėmis kalkėmis,/tavo pamatus apdėsiu safyrais./Tau bokštus pastatysiu iš rubinų,/vartus – iš ugnim žėrinčių akmenų,/o tavo sienas – iš brangakmenių. (Iz 54, 11–12)
Depresijos ciklai prasidėdavo ir vėl nuslinkdavo, o aš užtemusiomis nuo sutrikimo ir beviltiškumo akimis galynėjausi su Dievu, ieškodama atsakymo į vienintelį klausimą: Kodėl aš! Nors atsakymo niekuomet nesulaukiau, kaip, beje, jokio, kad ir menkiausio, paaiškinimo, ką galėtų reikšti mano kančios, tačiau pamažu, tiesiog pamažėle, ėmiau suvokti, kad atsakymas man vis mažiau rūpi. Man jo nebereikėjo: aš susigyvenau su slėpiniu.
Depresija neaplenkia nė vieno. Krikščionis ji kankina kaip ir kitus žmones: depresija serga kunigai, religingi vyrai ir moterys. Ji susargdina paauglius pačioje jaunystėje. Ja serga netgi vaikai. Atrodytų, kad nėra priežasčių, dėl kurių tikintys ar turintys ateities planų žmonės galėtų susirgti depresija. Savo malda, svajonėmis ar šiaip valios pastangomis jie juk turėtų jos išvengti. Sunku suderinti tai, ką daugelis vis dar neteisingai laiko moralės trūkumu, su tikėjimu Dievo galia. Depresija yra mūsų žmogiškojo trapumo išraiška, ir tiek. Ironiška, tačiau bežadė jos tamsa dažnai tampa didžiulio kūrybiškumo šaltiniu; ji primena tamsią naktį, tyliai skelbiančią artėjantį dieviškumą.
Kaip depresija pasireiškia?
„Depresija lyg juoda verpeto skylė siurbė mane tol, kol įtraukta su visa galva pasijutau skęstanti, – pasakojo viena draugė. – Priešindavausi jai su didžiule energija, tačiau kartais leisdavausi nugalima. Be galo pavargdavau.“ Visi, kurie yra sirgę depresija, savaip aprašo savo gyvenimo laikotarpius, šiai ligai įsigalėjus. Depresija – tai liga, kurią gali lydėti panikos priepuoliai, nerimas, liūdesys, mintys apie savižudybę, nevilties ir bejėgiškumo pojūtis, jausmas, kad nesusidoroji su darbu ir prastai atlieki savo pareigas.
Su savo aukomis depresija žaidžia slėpynes. Esantys arčiausiai depresijos prislėgto asmens dažnai ją pastebi pirmieji. Jie mato, kad jų draugas yra apatiškas, juos glumina iki šiol jam buvę nebūdingi nerimo proveržiai. Draugus ir šeimos narius gali varginti ligos auką apėmęs nuolatinis liūdesys ir niūrios mintys.
Paprastai su depresija koja kojon žengia įvairios nesėkmės. Aplinkinių žmonių žodžiai apie galimą depresiją dažnai suvokiami kaip „kaltinimas“, kaip pastaba apie asmens vidinį silpnumą. „Tai nėra depresija, šiaip prasta nuotaika, – pastebi depresijos kankinamas asmuo, nutaisęs ramutėlį veidą. – Aš neturiu dėl ko kankintis ar išgyventi. Kodėl tai turėtų būti depresija?“ Ligos kamuojamas asmuo iš tikrųjų gali manyti, kad jis ar ji neserga. Būtent nuo savo aukos liga labiausiai slepiasi.
Iš kur atsiranda depresija?
Daugeliu atvejų depresiją sukelia biologinės priežastys. Emocinis stabilumas yra glaudžiai susijęs su normalia gyvybiškai svarbių cheminių medžiagų, esančių smegenyse ir vadinamų neurotransmiteriais, susiformavimu ir jų veikla. Neurotransmiteriai – tai cheminiai pasiuntiniai, priverčiantys nervų ląsteles (neuronus) tarpusavyje bendrauti. Jie užpildo ertmes tarp ląstelių ir taip palengvina nervinių signalų perdavimą iš vienos ląstelės į kitą. Nesusiformavus pakankamai neurotransmiterių, sutrinka nervinių signalų, būtinų stimuliuoti atskirų smegenų dalių veiklą, perdavimas. Neurotransmisijos pokyčiai smegenų srityse, kontroliuojančiose nuotaiką ir emocijas, gali sukelti depresiją.
Kai kurios ligos, turinčios poveikį neurotransmiterių formavimuisi, gali sukelti depresiją. Cheminius pokyčius smegenyse gali sukelti centrinės nervų sistemos, infekcinės ligos, imuniniai sutrikimai ir nevisavertė mityba. Sutrikusi įvairių hormonų pusiausvyra irgi gali tapti jos priežastimi. Depresija gali ištikti moterį menopauzės laikotarpiu. Tarp depresijos priežasčių reikia paminėti ir genetinius veiksnius. Naujausi tyrimai parodė, kad asmenims, turintiems trumpą tam tikro geno, dalyvaujančio svarbiausio smegenų cheminio junginio susiformavime, atmainą rizika susirgti depresija padidėja kone dvigubai.
Be fizinių, esama ir psichologinių depresijos priežasčių. Dažna jos priežastis yra įtampa. Šiandienis „informacijos perteklius“ tapo pagrindine įtampos ir depresijos priežastimi. Technologijos pateikia informaciją tokiu greičiu, kokiu joks žmogus nepajėgia jos priimti ir įsisavinti. Žmonėms kaskart vis sunkiau susidoroti su gaunamu elektroniniu paštu, žinutėmis ir balso paštu, pypsėjimu ir asmeniniais skaitmeniniais padėjėjais, faksais ir greito pašto siuntomis, nuolatiniu poreikiu suprasti kone kasdien modernėjančias technologijas, tuo pat metu tinkamai, bet vis sparčiau atliekant savo darbą. Tarkim, anksčiau verslininkas turėjo konkurentą kitame miesto gale, o šiandien su interneto pagalba tarpusavyje rungiasi viso pasaulio verslininkai. Nerimo, kad nesugebės išlikti tarp pirmaujančiųjų, kamuojamus žmones depresija nesunkiai įveikia.
Didelę įtampą sukelia ir tokie įvykiai kaip darbo praradimas, sielvartas dėl mylimo žmogaus mirties, gero draugo netekties, persikėlimas į naują gyvenamąją vietą ar mokyklos pakeitimas. Gyvenime patirtos netektys gali tapti reikšmingais depresiją sukeliančiais veiksniais. Tyrimų, atliktų Oregono bei Pitsburgo universituose, išvados rodo, kad statistiškai įtampos kupinus gyvenimo laikotarpius dažnai lydi depresija. Užsitęsęs arba ūmus stresas ir padidėjusi streso hormonų sekrecija gali pažeisti smegenų sritis, kurios, kaip manoma, susijusios su nuotaikos palaikymu.
Galynėjimasis su depresija
Naujausi tyrimai parodė, kad pažeminimas irgi gali sukelti depresiją, kartais netgi dažniau už asmenines netektis. Šeimos nario ar bičiulio mirtis yra liūdnas įvykis, tačiau tai neturi tokios didelės įtakos asmens tapatybei kaip pažeminimas, patirtas netekus darbo arba turint viršininką, nuolat menkinantį pavaldinio darbą, arba patyrus nesėkmę siekiant karjeros.
Penkiasdešimt procentų visų po traumos įtampą patyrusių žmonių taip pat serga ir depresija. Potrauminė įtampa gali pasireikšti išgyvenus gyvybei pavojingą įvykį ar tapus jo liudytoju, tarkim, karo veiksmų, gamtos nelaimių, teroristinių išpuolių, sunkių avarijų ar smurtinių asmeninių užpuolimų, pavyzdžiui, išžaginimo, atvejais. Depresija yra susijusi su šia įtampa, ir simptomai gali būti gana sunkūs, net pakenkti žmogaus kasdieniam gyvenimui.
Asmeninė nuomonė apie save irgi gali sukelti depresiją. Idealistai yra dovana žmonijai. Jų idealai ir vertybės visiems kitiems aiškiai rodo, kokie galėtume tapti. Tačiau idealistus taip pat gali ištikti depresija: pirma, kai jiems nepavyksta pasiekti savo idealų – argi visiems pavyksta? – jie tampa depresijos kamuojamais cinikais; antra, kai idealistai, sugebantys įgyvendinti savo idealus, nedelsiant nusprendžia siekti naujų, dar aukštesnių tikslų, taip paversdami savo gyvenimą amžinu utopiškų svajonių vaikymusi.
Siekdami aukštų idealų mes, krikščionys, tampame pirmaisiais depresijos taikiniais. Gyvenimui keldami didelius reikalavimus, siekiame idealų, kurie galbūt nėra tikroviški: krikščionys niekuomet nepyksta. Tarp krikščionių nebūna skyrybų. Krikščioniškos šeimos gražiai sutaria. Dievas myli tik tobulus krikščionis. Jei mūsų tikėjimas būtų pakankamai tvirtas, nereikėtų jokių antidepresantų. Jei tikėtume maldos galia, argi nebūtume laimingi? Jei mes, krikščionys, tikrai tikėtume į Dievą, argi nepajėgtume „atlikti“ tikėjimo žmogaus vaidmens? „Vaidmenų atlikimas“ virsta sunkumais, kuriuos gali patirti krikščionis ar bet kuris kitas aukštų idealų siekiantis žmogus. Mes įsivaizduojame, koks turi būti idealus krikščionis, ir žinome nesą tokie. Tačiau apsimetame tokie esantys, bent jau retsykiais. Bet ilgainiui gyvenimo smūgiai sudaužo šį mūsų pačių susikurtą įvaizdį, ir mes suvokiame nesą tokie, kokie „krikščionys turėtų būti“. Tobulo krikščionio įvaizdžio tironija veda į atskiros rūšies depresiją – tokią depresiją, kuri paremta baime, jog Dievas nemyli žmonių, kurių gyvenimas neatitinka „mano“ – ne Dievo – lūkesčių. Dievo ir savų lūkesčių supainiojimas sukelia nesėkmės ir pralaimėjimo jausmą. Mes iš savęs tikimės tobulumo: „Dieve, dėkoju tau, jog nesu toks godus, nesąžiningas ir svetimautojas, kaip kiti žmonės“ (plg. Lk 18, 11). Tokiu atveju Dievas mums siunčia susitaikinimo dovaną.
Galiausiai depresiją sunkina ir tai, kad aplinkiniai žmonės jos nesupranta. Bent kiek jautresnis žmogus nelieps sulaužyta koja žmogui bėgti mylią ar nunešti penkiasdešimties svarų ryšulį. Tačiau suprasti depresija sergantį žmogų ir jautriai su juo elgtis yra kur kas sunkiau. Kartais depresijos varginami žmonės bijo prisipažinti, jog jaučiasi labai prastai. Jeigu jie tai pripažintų, pradėtų lankytis pas gydytojus ir vartoti vaistus, aplinkiniai juos laikytų nesveikais ar net psichiniais ligoniais, ilgainiui galbūt pasmerktų izoliacijai, o tai gali baigtis darbo praradimu ir nesusipratimais šeimoje. Dažnai depresijos kamuojami žmonės gyvena užsisklendę, apimti baimės, patys vieni stengiasi įveikti nerimą, apsimeta esą įveikti, tačiau visą laiką trokšta kam nors išsipasakoti, kokia iš tikrųjų bloga yra jų savijauta.
Depresija yra sudėtinga liga, kurios priežastis geriausia būtų aiškinti ne genais ar aplinkybėmis, bet abiejų veiksnių sąveika.
Jėzus pašventino ašaras
Sergantys depresija nepaprastai skaudžiai išgyvena savo pažeidžiamumą – jausmą, kurio niekas nemėgsta, nors jis visiems būtinas. Jėzus panoro tapti pažeidžiamas. Gyvenime Jam teko lieti ašaras, Jis mirė kaip žmogus, kuriam aiškiai nepasisekė, iškeliavo iš šios žemės, tepalikęs saujelę sekėjų, prieš mirtį nuo Jo pasitraukusių. Prikaltas prie kryžiaus, Jis galėjo pasitikėti tik savo Tėvu, vieninteliu turtu, kurio niekas iš Jo negalėjo atimti. Jėzus pašventino ašaras, nes ir Jis verkė. Jis patyrė agoniją ir žinojo, kokie nuviliantys yra mūsų sunkumai. Jis pasirinko iškęsti visa, kas yra žmogiška, kad grįždamas pas Tėvą išsineštų tai su savimi. Sėdintysis Dievo dešinėje žino ašarų skonį. Jis skelbė aukštyn kojomis apverstą pasaulį, kurio vargingieji, nustumtieji į pašalius, kenčiantieji bei mirštantys dvasinių kančių skausmuose tampa Jo pirmaisiais, privilegijuotais garbės svečiais.
Iš: Kathryn J. Hermes, FSP. Išgyvenant depresiją. Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.
Bernardinai.lt