Ką liudija mūsų santykiai?
1901-12-13 / Aurelija Umbrasienė
Daugelis žinome, jog mūsų Viešpats Jėzus Kristus mokė meilės, atlaidumo, atjautos, ragino mokinius siekti vienybės. Jo apaštalai taip pat savo laiškuose daug kalba apie tarpusavio santykius. Akivaizdu, kad Dievui rūpi, kaip mes sutariame, ar su teisinga nuostata žvelgiame į kitus. Tad pabandykime Dievo žodžio šviesoje paanalizuoti, koks mūsų santykis į aplinkinius ir kaip mes bendraujame.
Pažvelkime į save iš šalies
Manau, kad mums visiems pravartu sau užduoti štai kad ir tokius klausimus: ar žmonėms malonu su manimi susitikti, turėti kažką bendro, ar po susitikimo su manimi jiems lieka nemalonus įspūdis? Esu konfliktiška asmenybė, ar romi, sutarianti su kitais? Ar bendraudamas su kitais skleidžiu savo širdies šilumą ar vien pretenzijas, nepasitenkinimą, sumaištį?
Kartais vyrauja nuomonė, jog gebėjimas bendrauti priklauso nuo žmogaus būdo - jei žmogus „intravertas", bendrauti jis nemoka, o jei „ekstravertas" - tai būtinai taps „kompanijos siela". Išties vieni geriau jaučiasi dažniau būdami tarp kitų žmonių, kiti - daugiau būdami vienumoje. Tačiau pastebėkime, kad ne visada su tylesniu (intravertu) bus nemalonu bendrauti, taip pat ir pabendravimas su „ekstravertu" ne visuomet paliks malonų įspūdį. Bendravimo kokybę, manau, pirmiausia lemia žmogaus požiūris ir širdies nuostatos į kitą. Kažin ar norėtųsi bendrauti su arogantišku, savanaudžiu, į kitus iš aukšto žiūrinčiu pašnekovu - nesvarbu, ar jis žodžius beria kaip žirnius, ar jo nuomonę reikia, kaip sakoma, „traukti". Apaštalas Paulius ragina: Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų (Fil 2, 3-4). Kiekvienas iš mūsų tebūna malonus artimui jo labui ir pažangai. Nes ir Kristus gyveno ne savo malonumui... (Rom 15, 2). Tenka pripažinti, jog laikyti kitą aukštesnį už save ne visuomet pavyksta, nes dažnai mums visai neatrodo, kad žmogus to vertas. Kodėl taip yra? Matyt, todėl, kad apie save esame geresnės nuomonės. Esame linkę apie kitus galvoti blogiau, o apie save - geriau. Jei būtų atvirkščiai, nežinotume, kas yra apkalbos, ir gerbti kitą mums būtų labai paprasta.
Tomas Kempietis yra pasakęs: Nemanyk esąs pažengęs tobulybėje, jei nesi žemiau visų kitų. O stačiatikių vyskupas Anthony Bloomas taikliai pastebi: Mes galėtume pradėti nuo daug mažesnio dalyko negu gyvenimo auka. Turėtume pradėti nuo įsakymo, kurį Kristus davė egoistams, patiems didžiausiems savanaudžiams: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi".
Tad tenka mokytis gerbti ir mylėti savo artimą, nes gyvendami bendruomenėje negalime elgtis taip, lyg būtume tik mes patys svarbiausi, o mūsų nuomonė teisingausia. Mums tenka derintis vieniems prie kitų. Ir jei iškyla nesutarimai, konfliktai, stenkimės juos taikiai išspręsti, o ne kovoti.
Tenebūna vaidų - juk esame broliai
Daug ko pamokanti apie bendravimą yra ši Abraomo ir Loto istorija: Kraštas negalėjo sutalpinti jų ir išmaitinti jų gyvulių, nes jų bandos buvo per didelės. Kilo vaidas tarp Abraomo ir Loto piemenų <...>. Abraomas tarė Lotui: „Tenebūna vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame broliai! Ar ne visa šalis tau atvira? Skirkis nuo manęs. Jei eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, o jei tu eisi į dešinę, tai aš eisiu į kairę"(Pr 13, 6-9).
Abraomo sūnėnas pasinaudojo šiuo pasiūlymu - jis pasirinko Jordano lygumą, apylinkę, kuri buvo gerai drėkinama, kaip Viešpaties sodas, kaip Egipto šalis (Pr 13, 10). Akivaizdu, kad Lotas pasirinko tai, kas buvo jam naudingiau. Tačiau po šio įvykio Viešpats prabyla tik Abraomui ir žada jam didžius dalykus - kad jis bus tas, kuris paveldės žemę, o jo palikuonių bus tiek, kiek dulkių ant žemės (Pr 13, 14-17). Turbūt neatsitiktinai Dievas duoda Abraomui šį pažadą būtent po to, kai jis leidžia Lotui pirmam rinktis, pats nukentėdamas. Be to, taip pasielgdamas Abraomas parodė, jog prisiima atsakomybę dėl iškilusių barnių tarp piemenų ir nori padaryti viską, kad tie barniai liautųsi. O kaip elgiamės mes? Ar mes atsainiai žiūrime į nesutarimus, priešiškumus, ar bandome tokią padėtį ištaisyti?
Į panašią padėtį vėliau pakliuvo ir Abraomo sūnus Izaokas. Pradžios knygos 26 skyriuje pasakojama, kaip, Izaokui išsiplėtus ir tapus didžiu žmogumi, jo tarnai kasė šulinius. Vos tik iškasė pirmąjį, Geraro piemenys ėmė ginčytis, kad vanduo priklauso jiems. Izaokas atsitraukė, užleisdamas šulinį tiems piemenims (nors šulinius kasė Izaoko tarnai). Po kiek laiko toks įvykis vėl pasikartojo. Galiausiai Izaokas rado ramią vietą, kur niekas į jo iškastą šulinį nebereiškė pretenzijų. Ir, kaip ir Abraomo atveju, Izaokui tuomet prabyla Viešpats ir žada jį palaiminti (Pr 26, 24).
Iš šių pavyzdžių verta pasimokyti. Jei kažkas nedraugiškai, gal net karingai prieš mus nusiteikęs - neskubėkime piktintis. Gal verta romiai viską pakęsti? Nusileisti ir pasitikėti Dievu? Jeigu pasitikime Dievu, elgsimės kaip Abraomas ar jo sūnus Izaokas. Be to, jei nuoširdžiai meldžiamės: „Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje", norėdami, kad įvyktų Dievo, o ne mūsų valia, savo norus bei ambicijas pamiršime ir leisime veikti Viešpačiui. Mūsų kūniškai prigimčiai nelengva užleisti vietą kitam ar nusileisti. Tačiau akivaizdu, jog Dievui patinka, kai mes taip pasielgiame.
Tad nenuogąstaukime, jei kartais atrodo, kad kažkas pasiglemžė tai, kas Dievo mums skirta. Ar jei jaučiamės neišgirsti, nepastebėti. Atvirkščiai, džiaukimės, jeigu kažkas yra palaiminamas, ir neabejokime, jog kantriai laukdami Viešpaties bei būdami nuolankūs, romūs, tikrai susilauksime Jo Apvaizdos suteiktų palaiminimų bei palankumo ir mes. Tačiau jei kovosime tarpusavyje kaip tie Geraro piemenys, kažin ar sulauksime Dievo prielankumo, nes Viešpats išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę (Jok 4, 6; 1 Pt 5, 5).
Renkuosi romumą. Niekas nelaimima jėga. Renkuosi būti švelnus. Jei pakelsiu balsą - tai tik šlovinti Dievą. Jei sugniaužti kumštį - tegu tai bus tik maldoje. Jei kažko reikalausiu, tai tik iš savęs. Užuot širdęs ant to, kuris nori užimti mano vietą, draugiškai pasiūlysiu jam taip padaryti (Max Lucado).
Neapkalbinėkime
Dar vienas reiškinys, griaunantis tarpusavio pasitikėjimą bei meilę, - tai apkalbos. Jokūbas ragina: Broliai, neapkalbinėkite vieni kitų! (Jok 4, 11). Kodėl gi mes apkalbinėjame? Anot T. Kempiečio, todėl, kad per mažai gilinamės į save: Kas galvoja apie save, tas tyli apie kitus.
Manau, kad mūsų apkalbos yra panašios į tokią anekdotinę situaciją, kai vienas alkoholikas apkalba kitą ir sako: „Žinai, jis tik gauna atlyginimą ir iškart visą prageria, nieko šeimai neparneša". „O tu kuo geresnis?, - klausia pašnekovas. - O aš ne iškart, aš po truputį..." Juk kaip dažnai vertindami kitą pasijuntame esą geresni. Tačiau ar tikrai tokie esame?
T. Kempietis labai taikliai pastebi: Kitų ir mažiausias klaidas pastebime, o sau ir didžiausias leidžiame. Greit pajuntame ir įkainuojame iš kitų patirtas nuoskaudas, bet nieku laikome tai, kuo kitus įskaudiname. Kas teisingai save vertina, tas žino, kad neturi teisės kito griežtai smerkti <...>. Kada matai savo artimą darant klaidą, net didelę klaidą, nemanyk esąs geresnis už jį, nes nežinai, kiek ilgai ištversi gerame.
Tai budėkime, kad vertindami kitus nenusidėtume prieš Dievą. Viešpats geriausiai pažįsta kiekvieno širdį, charakterį ir tik Jo vertinimas yra teisingiausias. Šventajame Rašte ne kartą įspėjama, jog negalime teisti kito, bet turime visus teismus palikti Dievui. Tačiau mums būna nelengva taip „viską palikti", nes kirba mintys: „O ką, jei Viešpaties teismas to žmogaus nepasieks?" „O jeigu jam bus tiesiog atleista?" Tokie klausimai liudija mūsų meilės stoką bei nesuvokimą, kad ir mums atleista ne mažiau nei tam žmogui, dėl kurio taip jaudinamės.
Kita vertus, gali kilti klausimas, o ką daryti, jei mane apkalba? Apaštalas Petras mums primena Kristaus pavyzdį: Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai (1Pt 2, 23). Žinoma, nelengva būna, kai mus apšmeižia, pasako apie mus kažką, ko nesame padarę. Tačiau ir tokiais atvejais turime mokytis pasitikėti Dievu ir neatsakyti piktu į piktą. Dovydas vienoje psalmėje sako: Jis padarys tavo teisumą kaip šviesą ir tavo teisybę kaip vidudienį! Ilsėkis Viešpatyje ir kantriai lauk Jo! (Ps 37, 6-7). Ir mūsų teisumas taps akivaizdus, jei būsime kantrūs, romūs ir lauksime Viešpaties, o ne patys bandysime save išteisinti. Be to, nepamirškime, jog Dievas apreikš mūsų teisumą kitiems tik tuo atveju, jei išties būsime teisūs - tai yra apkalbėti ar apšmeižti be pagrindo.
***
Tad kokie esame, bendraudami su kitais? Ką liudija mūsų santykiai? Romumą, atlaidumą, meilę ar pavydą, savanaudiškumą, negebėjimą nusižeminti? Puoselėkime pagarbius, tiesa ir meile grįstus tarpusavio santykius, nes tik tuomet vaikščiosime šviesoje, kaip kad Jis yra šviesoje.
Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda mums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, kad sutartinai vienu balsu šlovintume Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą (Rom 15, 5-6).
"Ganytojas", 2010-06-22