Narkotikų žodynėlis

1901-12-13

Amfetaminas
Priklauso prie labiausiai paplitusių narkotikų. Fizinės priklausomybės potencialas yra mažas, psichinės – vidutinio laipsnio iki didelio. Įprasčiausias vienos amfetaminų grupės pavadinimas – „speed“. Pirmąkart susintetinti XIX a. pabaigoje medicinos tikslams. Buvo vartojami nuo bronchų išsiplėtimo, miego sutrikimų, neurozės, paralyžiaus ir Parkinsono ligos. Tačiau medicinoje išsikovoti pripažinimo neįstengė. Vis dėlto svarbų vaidmenį suvaidino per II pasaulinį karą: amfetaminai buvo dalijami kareiviams, kad jie taptų budrūs ir agresyvūs ir galėtų pamiršti alkį bei skausmus. 7-ame dešimtmetyje labai išpopuliarėjo, ir tai daugelį šalių paskatino juos uždrausti.
Amfetaminas dažniausiai vartojamas miltelių arba tablečių pavidalu. Tai stimuliuojantis narkotikas. Jis didina savigarbos jausmą, spontaniškumą, pagreitina mąstymą. Amfetaminas mažina sugebėjimą kritiškai viską vertinti ir didina pasirengimą rizikuoti, taigi ir nelaimių tikimybę. Be to, narkotikas pakelia kūno temperatūrą ir kraujo spaudimą. Praėjus poveikiui dažnai apima depresija, nuo silpnos iki vidutinės (vad. psichinės pagirios). Reguliariai jį vartojantis asmuo paprastai tampa dirglus, kaprizingas, dažnai agresyvus.

„Ecstasy“
„Ecstasy“ vadinami amfetaminai MDMA, MDEA ir MDBD. „Ecstasy“ teturi nedidelį fizinės ir vidutinio laipsnio psichinės priklausomybės potencialą. Gryna priklausomybė nuo „Ecstasy“ yra reta, kadangi narkotiką reguliariai vartojant jis greitai praranda savo panašų į haliucinogeninį poveikį.
MDMA pirmąkart susintetintas 1898 m. 1913 m. farmacijos firma „Merck“ įregistravo jam patentą. Buvo ketinama jį vartoti apetitui slopinti, tačiau produktas į rinką nepateko. 1965 m. amerikietis chemikas A. Shulginas iš naujo pagamino „Ecstasy“ ir susižavėjo jo poveikiu. Su narkotiku eksperimentavo keli psichiatrai, norėdami ištirti jo naudą psichoterapijai. Galiausiai „Ecstasy“ neprasimušė ir vėl buvo pamirštas. Tačiau 9-o dešimtmečio pabaigoje ėmė labai greitai plisti ir tam nesugebėjo sukliudyti net ir tai, kad daugelyje šalių jis buvo uždraustas. Pavadinimas „Ecstasy“, priimtas 1981 m., išsikovojo pripažinimą vietoj „essence“, „love“ ir „Adam“. „Ecstasy“ plito su techno aplinka ir per kelerius metus plačiai pasklido – greta kanapių ir kokaino šiuo metu jis, be abejo, populiariausias nelegalus narkotikas Europoje.
Biologiškai aktyvi medžiaga MDMA – balti, kartūs milteliai, priklausantys fenetilamino grupei. „Ecstasy“ dažniausiai siūloma piliulių pavidalu, dažnai su atspaudais. Veiklioji medžiaga rezorbuojama plonojoje žarnoje ir tik maža dalimi pasiekia smegenis. Kaip ir veikiant tam tikriems antidepresantams, jose paskatinamas pačiam kūnui būdingo mediatoriaus serotonino paskirstymas. Poveikis sulyginamas su pažįstamu gyvenimo laimės pojūčiu. Poveikis paprastai prasideda po 20–60 minučių ir trunka 3–5 valandas.
Ūmus svaiginamasis poveikis yra tarp haliucinogenų (mažesnis nei LSD) ir amfetaminų. Esant mažesnei dozei persveria stimuliuojantis poveikis, kai dozė didesnė – į pirmą vietą iškyla haliucinogeniškas poveikis. Stimuliuojantis poveikis išpopuliarino „Ecstasy“ kaip teikiantį žvalumo pobūviuose, kad būtų galima šokti visą naktį.
Nepageidaujamas pašalinis efektas – apetito slopinimas. Be to, gali džiūti burna, pykinti ir svaigti galva, traukti raumenis, padidėti kraujo spaudimas, kilti nerimas ir sutrikti miegas. Sumažėja gebėjimas susikaupti ir spręsti.
Jei „Ecstasy“ vartojama reguliariai, haliucinogeniškas poveikis greitai mažėja. Tai priklauso nuo to, kad paties kūno serotonino atsargos ištuštėja ir turi būti pirma vėl papildytos. Lieka panašus į amfetamino ir atpalaiduojantis poveikis. Tipiški serotonino trūkumo simptomai – galvos ir galūnių skausmai, jautimasis lyg sudaužytam, apetito stoka, nuovargis. Tuo, kad „Ecstasy“ užslopina kūno perspėjimo sistemą, susilaukiama nenatūralių sunkumų, apkrovų. Todėl „Ecstasy“ gali sukelti rimtą fizinę žalą. Galimi kepenų uždegimai ir širdies funkcijos sutrikimai. Asmenims, kurie neatsparūs ligoms, gali išsilieti kraujas į smegenis, po to ištikti apopleksija. Be to, chroniško vartojimo atveju dabar jau laikoma įrodyta sunki žala smegenims ir nervams, taigi neperdedant galima teigti: „Ecstasy“ kvailina.

Haliucinogenai
1954 m. haliucinogenais buvo pavadinta grupė medžiagų, kurių vartojimas kokybiškai keičia sąmonę. Jiems priklauso daugelis augalinių narkotikų, kaip kanapės, grybai, kaktusai, taip pat grupė cheminių medžiagų, kaip kad LSD. Haliucinogenų sukeltas svaigulys – tai haliucinacijos, jutiminių įspūdžių sąmyšis, laiko pojūčio ir minčių tėkmės sutrikimai. Prie pavartojimą vyraujanti jausminė būklė sustiprinama: gerai nusiteikę vartotojai patiria malonias apsvaigimo būsenas, o baimingai nusiteikusius tam tikrais atvejais gali ištikti siaubo būsena. Kai kurie išsiugdo įsitikinimą galį skraidyti. Kiti laiko save nepaprastai gabiais. Žinoma, haliucinogenų sąlygotame savęs pervertinime slypi pavojai.
Pavartojus haliucinogenų galimi pusiausvyros sutrikimai, pykinimas ir galvos svaigimas. Pakyla kūno temperatūra ir padažnėja kvėpavimas, greičiau plaka širdis, kyla kraujo spaudimas. Perdozavus gali paralyžiuoti kvėpavimą. Ilgiau trunkančio vartojimo padarinys dažnai būna rimtos psichinės problemos, kaip antai psichozės.

Haliucinogeniniai grybai
Iš beveik 6 tūkst. visame pasaulyje žinomų grybų rūšių apie 80 turi psichoaktyvių veikliųjų medžiagų, tokių kaip psilocibinas ir psilocinas. Narkomanų aplinkoje jie vadinami Magic Mushrooms, arba magiškieji grybai. Jau senosios Pietų Amerikos kultūros žinojo ypatingą kai kurių grybų poveikį. 1957 m. šveicaras A. Hoffmannas (LSD išradėjas) izoliavo grybų veikliąją medžiagą, kuri iš pradžių buvo vartojama psichoterapijoje kaip medicininis preparatas.
Magiškieji grybai veikia haliucinogeniškai, t.y. jie iškreipia suvokimą. Vis dėlto jų poveikis nėra toks stiprus kaip LSD. Magiškieji grybai dažniausiai džiovinami, nes kitaip ilgiau laikant veikliosios medžiagos yra. Be to, nedžiovinant susidaro pavojingų nuodų, kurie gali sukelti vėžį. Taip pat netinkamai laikant pavojų kelia beatsirandantys pelėsiai. Pavojingas yra ir nepastovus grybų veikliosios medžiagos kiekis, nenuspėjama sąveika su kitais narkotikais ir – ne paskutinėj vietoj – supainiojimo su nuodingais grybais pavojus.

Heroinas
Atrastas 1874 m. jungiant morfiną ir acto rūgštį. Pavadinimas kildinamas iš žodžio herojiškas, t.y. galingas, stiprus – užuomina ir į didelį narkotiko veiksmingumą (apie aštuonis kartus stipresnis už morfiną). 1898 m. chemijos koncernas „Bayer“ pradėjo masiškai gaminti naująjį chemikalą, kuris iš pradžių kaip ir aspirinas buvo pardavinėjamas kaip naminiai vaistai. Daug metų buvo nepakankamai vertinamas fizinės ir psichinės šios narkotinės medžiagos priklausomybės potencialas.
Heroinas arba rūkomas, įtraukiamas per nosį arba leidžiamas į veną. Gali būti kaitinamas ant aliuminio folijos ir garai įkvepiami. Jis greičiau pasiekia smegenis negu morfinas, greičiausiai rezorbuojamas leidžiantis injekciją. Tada svaiginamasis poveikis pasireiškia po kelių sekundžių (vadinamasis „pliūpsnis“). Šitoks vartojimas turi didžiausią priklausomybės potencialą.
Paėmus mažą dozę, heroinas panaikina nepasitenkinimą, alkį ir nuovargį. Sumažinamas susijaudinimas ir baimė. Tik esant didesnėms dozėms viršų ima migdantis poveikis. Pobūviuose heroinas pirmiausia padeda panaikinti stimuliuojantį amfetamino, „Ecstasy“ arba kokaino poveikį. Baimę vaikantis ir agresiją mažinantis heroino poveikis kovoja prie paranoidines būsenas ir baimės priepuolius, kurie gali atsirasti pavartojus kokaino ir amfetamino.
Heroinas veikia raminančiai bei migdančiai ir geriau nei kiti narkotikai išblaško nemalonų išorinį dirginimą. Iš pradžių šis narkotikas sukelia didžiulę euforiją ir visa apimantį šilumos pojūtį. Nepageidaujamas heroino (kaip ir visų opiatų) poveikis yra kvėpavimo centro slopinimas, o tai gali vesti prie kvėpavimo sustojimų, taigi ir mirties. Sykiu sulėtėja pulsas. Todėl dažnos heroino vartotojų mirties priežastys – širdies ir kvėpavimo sustojimas.
Abstinencija vartojant heroiną susijusi su ypač nemaloniais simptomais: kraujo spaudimo sumažėjimas, ryškūs miego sutrikimai, apetito stoka ir svorio kritimas, vidurių užkietėjimas, impotencija, drebulys, plaukų slinkimas. Dažnai ištinkančios depresijos daugelį priklausomųjų pastūmėja nusižudyti, kaip antai sąmoningai paimant per didelę dozę. Iš pradžių vertintą santūrumą vėliau dažniausiai pakeičia didelis abejingumas ir apatija. Be to, reguliarus heroino vartojimas dažniausiai mažina smegenų pajėgumą – atmintis funkcionuoja tik nevisavertiškai. Galiausiai heroinas pažeidžia imuninę sistemą ir todėl daro vartotoją neatsparų infekcinėms ligoms.
Vartojant heroiną akivaizdžiausią žalą kūnui dažniausiai lemia vartojimo būdas. Per nešvarius švirkštus į kūną patenka virusų ir bakterijų, o tai veda prie visokių uždegimų. Injekcijų vietose dažnai susidaro pūliniai. Be to, itin problemiška tai, kad heroinas paprastai taupomas įmaišant įvairiausių, iš dalies labai nuodingų medžiagų, o tai gali sukelti daugybę ligų. Todėl kai kuriose šalyse eksperimentuojama su kontroliuojamu gryno heroino pristatymu narkomanams, norint pagerinti džankių sveikatos būklę. Tačiau jei grynas heroinas patenka į juodąją rinką ir netyčia pavartojamas, perdozavimai, netgi mirtis yra beveik neišvengiamas padarinys.

Įžengimo narkotikai
Sąvoką „įžengimo narkotikai“ išrutuliojo abstinencijos gynėjai, norėdami sulaikyti jaunuolius ir nuo narkotikų su nedideliu priklausomybės potencialu vartojimo. 8-ame dešimtmetyje buvo teigiama, kad hašišas esąs įžengimo narkotikas. Kiekvienas, kuris pradeda kanapėmis, vėliau esą griebiasi ir stiprių narkotikų. Tačiau didelis marihuanos rūkalių skaičius palyginti su santykinai negausiu priklausomų nuo opiatų būreliu nuo pat pradžių padarė šią tezę neįtikimą. Už tos hipotezės glūdi įsitikinimas, kad narkotikų vartotojai negali valdyti savo elgesio; kad pabandę (nelegalių) narkotikų, jie pasmerkti eiti iš anksto nulemtu keliu nuo švelnių prie stipresnių narkotikų. Jei taip būtų, bet koks šviečiamasis darbas, bet kokia terapija būtų beprasmiški.
Tuo tarpu tvirtinimas, kad kanapės yra „įžengimo narkotikas“, paneigtas. Dabar ekspertai vadovaujasi tuo, kad kanapių vartojimas daugeliu atvejų yra nuo stiprių narkotikų vartojimo nepriklausomas reiškinys. Tik 5 proc. kanapių vartotojų vėliau kada nors pavartoja heroiną. „Ecstasy“ taip pat nėra įžengimo narkotikas klasikine prasme. Dauguma hašo rūkytojų ir „Ecstasy“ rijikų ilgainiui nesistveria kokaino ir heroino, bet lieka prie „savo“ narkotiko. Tačiau nėra priežasties visai atšaukti pavojų: beveik kiekvienas, kuris vartoja stiprius narkotikus, kadaise pradėjo nuo alkoholio, nikotino, „Ecstasy“ arba kanapių – 95 proc. priklausomų nuo heroino prieš tai rūkė cigaretes! Kas vartoja šiuos narkotikus, tas demonstruoja, jog yra pasiryžęs jausmines būsenas koreguoti narkotinėmis priemonėmis. Kadangi kiekviename narkotike slypi rizika, kad vartotojas taps narkomanu, priklausantysis nuo stiprių narkotikų dažniausiai jau anksčiau išsiugdė kitą liguistą potraukį.

Kanapės
Kiti plačiai paplitę pavadinimai: žolė, hašas, kifas, marihuana. Cannabis sativa (sėjamoji kanapė) yra krūmiškas kanapinis augalas, kilęs i Centrinės Azijos, Azijoje žinomas jau prie tūkstančius metų. Po 800 m. kanapė išplito ir Viduriniuose Rytuose bei Afrikoje. Vakarų kultūrose kanapės tvirčiau įsišaknijo per pastaruosius 150 metų.
Kanape vadinamas kanapinis augalas, turintis veikliosios medžiagos tetrahidrokanabinolio (THC). THC yra eterinis aliejus, kurio skirtingos koncentracijos galima aptikti įvairiose augalo dalyse. Vartojama pirmiausia derva (sudžiovinta: hašišas) ir moteriškų augalų žiedynai (sudžiovinti: marihuana). Hašišas vidutiniškai 5 kartus veiksmingesnis už marihuaną. Ir hašišas, ir marihuana vartojama arba rūkant sumaišius su tabaku (vadinamosios „suktinės“), arba sykiu su arbata, kakava arba įkeptas. Poveikio trukmė apie 2–3 valandas, o žiūrint kokia dozė – ir ilgiau. Fizinės priklausomybės potencialas veikiau mažas.
Kanapės daugiausia vartojamos norint atsipalaiduoti, taip pat pašalinti nepageidaujamą stimuliuojančių narkotikų, tokių kaip „Ecstasy“, amfetaminas ir kokainas, poveikį.
Kanapės žadina apetitą, paprastai be to, kad atpalaiduoja, ramina, dar kelia nuotaiką. Sugebėjimas kritiškai viską vertinti sumažėja, padidėja pasiryžimas rizikuoti. Vartojant kanapes sujaukiamas loginio mąstymo nuoseklumas ir susiejami skirtingi jusliniai įspūdžiai – menininkai netvarkingai ateinančias mintis vertina kaip kūrybiškus sumanymus. Dėl to jas pamėgo muzikantai. Vis dėlto šiandien vienareikšmiškai paneigta, kad kanapės kelia kūrybiškumą. Narkotikas veikiau sutrikdo suvokimą ir patyrimą, mažina pastabumą ir didina išsiblaškymą.
Ilgiau vartojant mąžta haliucinogeninis poveikis ir įsivyrauja slopinantis. Vartotojai [sau ir kitiems] atrodo tušti, išsisėmę, be motyvų. Sutrinka ilgalaikė ir trumpalaikė atmintis, kaip ir gebėjimas susikaupti. Pradinis pajėgumo pojūtis prapuola. Kanapių vartojimas dažnai būna chroniška bronchito priežastis. Rizika susirgti plaučių vėžiu, palyginti su rūkančiais tabaką, yra 5–10 kartų didesnė – tai priklauso ir nuo didelio narkotiko dervingumo. Be to, kanapės gali pakenkti kepenims. Galiausiai jos kenkia imuninei sistemai ir – pasak naujausių tyrimų – galbūt ir paveldui.
Medicinoje kanapes galima prasmingai taikyti, tarp kita ko, vėmimui, astmai, glaukomai, epilepsijai, neurodermitui gydyti.

Kava
Kava yra stimuliuojančio poveikio milteliai, gaunami iš kavos krūmo (Coffea arabica) pupelių. Psichoaktyvi veiklioji medžiaga yra kofeinas. Iš pradžių kavos pupelės buvo kramtomos, kad taip būtų patiriamas stimuliuojantis poveikis. Sufijai ir dervišai vartoja žvalinančią ir aktyvinančią kavą, kad visą naktį galėtų praktikuoti religinius ritualus. Rytų Afrikoje kavos pupelėms priskiriamos dieviškos jėgos ir atitinkamai garbinamas augalas. Šiandien kava yra dažniausiai visame pasaulyje vartojamas narkotikas. Jų fizinės ir psichinės priklausomybės potencialas silpnas.

Ketaminas
Haliucinogenas ketaminas 8-ame dešimtmetyje trumpą laiką pabuvo pamėgtuoju narkotiku ir vėl atrastas vos prieš kelerius metus pobūviuose. Jis sukelia „išėjimo iš kūno“ pojūtį, kuris ilgai nepraeina ir yra sunkiai valdomas. Tikroji ketamino naudojimo sritis yra anestezija. Jis padeda įvesti į narkozę ir ją palaikyti per sunkius astmos priepuolius. Žmonių medicinoje dėl alutinio poveikio jis vartojamas retai, bet veterinarijoje dažnai.

Keturių tarpsnių modelis
Pasak Wille o, priklausomybė nuo narkotikų praeina keturias fazes: pradinėje stadijoje dominuoja euforizuojantis poveikis, negatyvūs padariniai neįvertinami. Elgesys remiasi skatinančia vienminčių grupės laikysena. Narkotikų veikiamas asmuo jaučia laisvę nuo baimės ir padidėjusį savigarbos jausmą. Antroje stadijoje, kritinėje pripratimo fazėje, pozityvus narkotikų poveikis i lėto mažėja, norint pasiekti tą patį poveikį reikia didinti dozę. Aštrėja konfliktai darbe ar mokykloje. Socialiniai kontaktai vis labiau siaurėja ligi kontaktų su kitais priklausomais (nuo narkotikų). Problemos neigiamos ir perkeliamos į išorę. Išryškėja koncentracijos, sugebėjimo reaguoti ir atminties sutrikimai. Trečiąją fazę, vadinamąją priklausomybės stadiją, charakterizuoja smarkus dozės didinimas, kontrolės praradimas, santykių nutraukimas ir profesinio lygio smukimas. Dažnai čia įžengiama į nusikalstamumą arba prostituciją. Dirglumas, agresyvumas ir savigaila yra taip pat tipiški kaip ir fizinio bei dvasinio pajėgumo mažėjimas. Ketvirtoje priklausomybės nuo narkotikų stadijoje, chroniškoje nykimo stadijoje, aiškiai suprastėja narkotikų asimiliavimas. To pagrindas – prasidedantis organų pažeidimas. Šioje fazėje narkomanai paprastai tampa benamiai, vieni i ir beglobiai. Vis labiau šlyja kūno funkcijos.

Koka/kokainas/krekas
Džiovinti kokos krūmo (Erythroxylum coca) lapai jų tėvynėje Pietų Amerikoje vartojami jau ne vieną tūkstantmetį. Ligi šiol indėnai kramto koką ir taip malšina alkį, kelia nuotaiką ir slopina skausmus. Ispanų užkariautojai iš pradžių uždraudė koką kaip „velnio augalą“, bet jau netrukus pripažino narkotiko naudą keliant indėnų pajėgumą. Patys kokos lapai turi santykinai mažą veikliosios medžiagos kiekį – visai kitaip yra susintetinto kokaino atveju. Šį 1855 m. pirmąkart iš kokos lapų pagamino vienas vokiečių vaistininkas. Apie 1860 m. kokainas buvo pirmasis vietinis anestetikas, pelnytai gavęs tą vardą ir dar šiandien vartojamas per kai kurias akių operacijas.
Kokainas dažniausiai uostomas (šniaukščiamas), rečiau rūkomas arba leidžiamas. Gleivinė jį lengvai rezorbuoja. Kokainas kelia iniciatyvą, įveikia baimę ir padidina sugebėjimą kontaktuoti. Mąstymo procesai vyksta greičiau, tipiška yra ir padidėjusi savigarba, padidėjęs seksualumas ir pakili nuotaika. Gali (retai) būti haliucinacijų. Kokainas kaip ir koka slopina alkio jausmą ir malšina nuovargį.
Jau apie 1900 m. buvo žinomas didelis (psichinės) kokaino priklausomybės potencialas. 3-iame dešimtmetyje jis labai išpopuliarėjo ypač tarp menininkų, literatų, muzikantų. Iki 9-o dešimtmečio kokainas liko muzikantų ir aktorių narkotikas ir visuotinai kaip „švarus“ narkotikas tapo viršutinio visuomenės sluoksnio kvaišalu – jo vartojimas nepalieka pėdsakų, kaip kad leidžiantis „nešvarųjį“ heroiną, be to, nebūna tokių kaip šio abstinencijos požymių. Nuo 10-o dešimtmečio smarkiai atpigęs kokainas plačiai paplito Europos pobūviuose, taip pat rado vartotoją visuose gyventojų sluoksniuose. Šiuo metu jis laikomas svarbiausiu šiuolaikinės vakarietiškos informacinės visuomenės narkotiku.
Kūno lygmenyje kokaino poveikis panašus į amfetaminų, tik stipresnis. Pagreitėja širdies plakimas ir padažnėja kvėpavimas. Kyla kraujo spaudimas. Vartotojui nepastebimai gali pakilti kūno temperatūra ir galimas perkaitimas. Smarkus širdies plakimas, traukulių priepuoliai, koordinacijos sutrikimai, širdies veiklos, širdies ritmo sutrikimai, svaigulys iki sąmonės netekimo – visa tai apsinuodijimo kokainu požymiai. Reguliaraus vartojimo padariniai psichosocialinėje srityje dažniausiai labai sunkūs. Galima susilaukti žymių nuotaikos svyravimų su irzlumu, agresyvumu ir menkai į kitą įsijaučiančiu elgesiu. Vartotojai vis labiau praranda tikroviško savęs vertinimo galimybę, tampa egoistiški ir beatodairiški. Taip pat galima paranoidinė raida su persekiojimo manija. Chroniško vartojimo atveju beveik visada rimtai fiziškai išsenkama. Nebesilaikoma pakankamų fizinio poilsio fazių, sykiu mažai valgoma dėl to, kad nuslopintas alkio jausmas.
Krekas gaunamas maišant kokainą su kepimo milteliais ir amoniaku. Po to vanduo garinamas, kol mišinys sukietėja. Krekas rūkomas, dėl to kyla spragsėjimo garsai (iš čia pavadinimas: angl. „to crackle“ – spragsėti). Kadangi vartojant kreką labai greitai atsiranda svaiginimosi poveikis, kreko priklausomybės potencialas, ko gero, didžiausias iš visų narkotikų.

Kokybės svyravimas
Nelegalūs narkotikai kokybės atžvilgiu visi kai nekontroliuojami. Tuo tarpu atskirų narkotikų veikliosios medžiagos kiekis smarkiai svyruoja. Jei, pavyzdžiui, „Ecstasy“ vartotojas praryja 50 mg tabletę ir po pusvalandžio įsimeta dar vieną, netyčia nustvėręs 250 mg tabletę, tai gali sukelti didelių komplikacijų. Kokybės svyravimų aukomis kartais tampa heroino vartotojai: nežinodami įsišvirkščia mirtiną dozę. Taip pat iš dalies smarkiai svyruoja kanapių rūšių, kokaino ir LSD veikliosios medžiagos kiekis.
Narkotikai dažnai taupomi įmaišant kitų veikliųjų arba neveiksmingų medžiagų. Pavyzdžiui, „Ecstasy“ tabletės turi ne tik MDMA, bet dažniausiai ir kitų amfetaminų, kofeino, askorbino rūgšties, paracetamolio ir t.t. Negana to, tabletės dažniausiai užteršiamos netinkamai gaminant. Iš dalies šie teršalai gali padaryti nemažą žalą sveikatai.
Žinoma ir tokių medžiagų kaip heroinas užteršimo problema. Mėgstamos heroino taupymo priemaišos yra talko milteliai, pieno cukrus (laktozė) ir gipsas, bet kai kurie prekybos tarpininkai nesibodi net nuodų. Tad jei vartojant narkotikus kas nors nutinka, galbūt kalti nebūtinai patys narkotikai. Komplikacijų priežastis gali būti teršalai ir priemaišos. Net tokios gan nekaltos priemaišos kaip kofeinas didelėmis dozėmis nėra nepavojingos. Komplikacijų atveju greitosios pagalbos ar reanimacijos gydytojas beveik visada atsiduria prie problemą, nes tiksliai nežino, kokie nuodai sukėlė ligą. Todėl nelegalių narkotikų kokybės svyravimai sudaro nemažą vartojimo rizikos faktorių.

LSD
LSD – tai lizerginės rūgšties diatilamido santrumpa ir angliškai kalbančiose šalyse dažnai vadinama tik trumpai „acid“ – rūgštimi. Lizerginės rūgšties, LSD pagrindinės medžiagos, poveikis žinomas jau šimtmečius. Lizerginė rūgštis visai ne tokia nuodinga kaip LSD. Gamtoje ji randama skalsėse – ant javų augančiame parazitiniame grybelyje. 1943 m. Albertas Hoffmannas, dirbęs firmoje „Sandoz“ Šveicarijoje, iš lizerginės rūgšties susintetino LSD.
LSD lig šiol tebėra pajėgiausias haliucinogenas – jau milijoninė gramo dalis sukelia stiprų apsvaigimą, kuris gali trukti palyginti ilgai (6–12 valandų). Fizinės priklausomybės potencialas nedidelis, psichinės – vidutinis. LSD daugiausia vartojamas sugeriamojo popieriaus arba kartono skiaučių pavidalu, ant kurių būna užlašintos veikliosios medžiagos.
LSD 1949 m. „Sandoz“ buvo paleistas į rinką ir naudojamas psichoterapijoje (1966 m. produkcija nutraukiama, 1967 m. jis uždraudžiamas). 7-o dešimtmečio viduryje LSD tapo populiarus tarp daugelio jaunų žmonių, kaip kad muzikantų, nes su LSD – tariamai – buvo galima padidinti kūrybingumą ir išplėsti sąmonę. Nors LSD teikė subjektyviai įdomių įspūdžių, tačiau dažniausiai pakirsdavo kūrybingumą ir pajėgumą (tai aiškiai atsiskleidė Briano Joneso iš „Rolling Stones“ ir Sydo Barretto iš „Pink Floyd“ atvejais). Prie LSD išgarsinimo savo veikalais daug prisidėjo ir Timothy Leary, Harvardo psichologijos profesorius. 7-o dešimtmečio pabaigoje LSD vartojimas vėl nuslūgo: pašalinis poveikis ir siaubo haliucinacijos (žr. haliucinogenai) kai kuriuos atbaidė ir privertė griebtis heroino, kad galėtų išeiti iš panašių į psichozę būsenų. Nuo praėjusio dešimtmečio LSD patiria renesansą techno ir pobūvių scenoje.

Medikamentai
Medikamentai – sintetinės arba natūralios medžiagos, kuriomis galima gydančiai paveikti žmogaus kūno ar psichikos būsenų savybes, būklę ar funkcijas. Kas medikamentus vartoja priverstinai ir nepaliaujamai, dėl jų psichinio poveikio yra priklausomas. Dažnai su (vėliau tampančia) narkotine medžiaga susipažįstama gydytojui paskyrus, ir vartojimas kad ir savarankiškai tęsiant atrodo „legalus“. Medikamentinė priklausomybė paprastai ilgai lieka negydoma.
Kaip medikamentus su liguisto potraukio potencialu dera išvardyti 4 medikamentų grupes: priemonės nuo skausmo (analgetikai), slopinančios priemonės ir migdomieji (sedatyvai, hipnotikai), atsipalaidavimo priemonės ir raminamieji (trankviliantai) ir skatinančios priemonės (stimuliantai). Benzodiazepino turintys trankvilizatoriai ir migdomieji priklauso prie daugiausia paskiriamų vartoti vaistų Vakarų Europoje. Apie 6–8 proc. visų dažnai skiriamų vaistų turi potencialą tapti narkotikais. Visi be i imties minėti psichoaktyvūs vaistai gaunami tik su receptu, t.y. pacientai juos gali įsigyti tik pateikę gydytojo išduotą receptą, galbūt dar ir juodojoje rinkoje.

Metadonas
Metadonas – tai prekybinis pavadinimas opiato, kuris narkomanų aplinkoje dažnai vartojamas kaip heroino pakaitalas. Narkotiko poveikis panašus į heroino, veikia ilgiau, bet gerokai mažiau euforizuoja. Metadonas turi didelį fizinės ir psichinės priklausomybės potencialą. Šiuo metu daugelyje šalių gydytojai heroino ligonius bando gydyti pakeisdami programas (taikant metadono vartojimą vietoj heroino). Metadonas pranašesnis už heroiną tuo, kad jį galima gerti kaip gėrimą (išvengiama problemų, susijusių su švirkštais). Tačiau pradiniai programos lūkesčiai dažniausiai neišsipildo. Kadangi metadonas veikia vis dėlto ne visai taip, kaip heroinas, dauguma pacientų programos metu pasirūpina dar ir kitų, nelegalių, narkotikų. Todėl šiuo metu svarstoma ir apie tai, ar ne prasmingiau narkomanams iškart duoti heroiną. Metadono pakaitalas prasmingas alinant nuodus, esant iltai abstinencijai (susilaikymui): norint sušvelninti fizinę abstinenciją pacientui vis mažinamas duodamo metadono kiekis.

Morfijus
Šio opiato pavadinimas kildinamas iš Morfėjaus, graikų miego dievo. Morfijų, dar vadinamą morfinu, 1804 m. pirmąkart susintetino vienas vokiečių vaistininkas. Tai kartūs, kristaliniai milteliai, daržinės aguonos veiklioji medžiaga. Morfijaus atradimas – tai šiuolaikinės anestezijos pradžia. Pirmąkart iš augalo buvo ekstrahuota tikroji biologiškai veikli medžiaga. Nuo 1814 m. morfijus vartojamas kaip nuskausminamieji, 1827 m. prasidėjo masinė gamyba. Ilgai liko nepastebėtas aukštas morfijaus priklausomybės potencialas (XIX a. priklausantieji nuo opiumo buvo gydomi morfijumi). Narkomanų aplinkoje morfijus palyginti su pajėgesniu heroinu beveik nebevaidina jokio vaidmens.

Narkotikas
Šiandien narkotikai reiškia tokias medžiagas, kurios veikia centrinę nervų sistemą ir gali pakeisti potyrius, jausmus arba suvokimą ir mąstymą. Kai kurie narkotikais laiko tik nelegalias medžiagas, kurioms tinka šis apibrėžimas. Bet vis dažniau narkotikais vadinamos visos psichoaktyvios medžiagos, nepriklausomai nuo jų legalumo ar nelegalumo.
Stipriais narkotikais vadinamos cheminės medžiagos, kurių poveikis greitai priveda prie fizinės arba psichinės priklausomybės. Jiems priklauso kokainas (krekas), amfetaminas, heroinas ir metadonas. Priešingai jiems velniais narkotikais vadinamos medžiagos, kurių poveikis tik retai priveda prie fizinės ar psichinės priklausomybės. Pirmiausia čia turimos galvoje kanapės. Ar jiems priklauso augaliniai haliucinogenai, yra ginčytina.

Nikotinas/tabakas
Tabaku vadinami sudžiovinti tabako augalo (Nikotiana tabacum) lapai, kurie dažniausiai rūkomi cigarečių, cigarų ar pypkių tabako pavidalu ir turi psichoaktyvaus alkaloido nikotino. Iki XVIII a. dominavo uostomo ir kramtomo tabako vartojimas, bet šiandien jis jau beveik nebeturi jokios reikšmės. Cigaretė tapo populiari nuo XIX a. vidurio. Tabakas kilęs iš Centrinės ir Pietų Amerikos ir šiame regione anksčiau buvo vartojamas kaip narkotikas religinėse apeigose, net buvo laikomas „dievų augalu“ (nes tikėta, kad šventikai, apsvaigę nuo nikotino, sueiną į kontaktą su dievais).
Nikotinas – pagrindinė tabako biologiškai aktyvi medžiaga ir stimuliantas, kuris daugeliu atvejų žmogų padaro psichiškai priklausomą (apie 70–80 proc. rūkalių galima laikyti priklausomais). Mažomis dozėmis jis truputį kelia nuotaiką ir didina budrumą. Pašalinis poveikis yra galvos svaigimas, pykinimas ir padidėjęs poreikis šlapintis. Didelėmis dozėmis (vartojant cigaretes to pasiekti sunku) nikotinas gali vesti prie baimės būsenų ir persekiojimo manijos. Žinoma, tabako rūkymas taip pat susijęs su daugeliu problemų. Tikimybę susirgti įvairiomis vėžio formomis didina apie 3 tūkst. rūšių su cigarečių dūmais įkvepiamų chemikalų (tarp jų bent 40 rūšių sukeliančių vėžį ir koks tuzinas nuodingų medžiagų!), nei vengiamai pakenkiama širdžiai ir plaučiams. O kokia milžiniška dėl padidėjusio sergamumo ir sumažėjusio darbingumo yra tabako sukelta ekonominė žala!
Terapinės nikotino panaudojimo sritys – skausmų ir Parkinsono ligos gydymas. Be to, nikotinas priklauso prie seniausių augalų apsaugos priemonių ir vartojamas vaisininkystėje ir vynininkystėje, taip pat šiltnamiuose (tikroji nikotino funkcija tabako augale ir yra ginti šį nuo vabzdžių).

Opijus/Opiatai
Opijus gaunamas iš daržinės aguonos (Papaver somniferum) sulčių; pavadinimas išvedamas iš graikų dievo Opiono. Opijus išgaunamas pradreskiant aguonos galvutę. Džiovinant panašias į pieną sultis gaunama tamsiai ruda masė, kurioje yra apie 25 alkaloidai, tarp jų kodeinas ir morfijus. Pagrindinės daržinės aguonos auginimo sritys – Afganistanas, Iranas, Pakistanas, Turkija, Libanas ir Meksika.
Opiatais vadinama visa grupė iš daržinės aguonos išgaunamų medžiagų. Padeda gydant stiprius skausmus, tačiau reguliariai vartojami visada daro žmogų priklausomą, o staigiai nutraukus gali sukelti abstinencijos simptomų. Kai kurie opiatai, kaip kad heroinas ir morfinas, veikia euforizuojančiai. Opiatai kaip vaistai ir narkotikai turi ilgą tradiciją. Prie Viduržemio jūros jie neginčijamai buvo vartojami jau prie 4 tūkst. metų. Hipokratas sudžiovintas aguonos sultis rekomendavo nuo nemigos, karščiavimo, skrandžio ir žarnyno ligų bei skausmų. Vis dėlto jau anksti buvo žinomi ir narkotiko pavojai. Viduramžių pabaigoje pergalingą žygį per Europą pradėjo opijaus tinktūra „Laudanum“ – mišinys iš vyno, opijaus ir drignės, ją rekomenduodavo ir didysis Paracelsas. Apie 1900 m. opijaus galėjai nusipirkti kiekvienoje vaistinėje – juo buvo raminami maži vaikai, tai buvo migdomieji ir dažnai rekomenduojami nuo kosulio. XIX a. opijus tapo taip pat masių narkotiku Europoje ir Azijoje. Šiandien jis ir opijaus žaliava tėra pradinė medžiaga morfijui ir heroinui.

PCP
Santrumpa iš fenilciklidinpiperidino, trumpiau fenciklidinas, kuris kaip narkotikas pirmiausia vartojamas JAV. Pirmąkart buvo pagamintas dar 1926 m. PCP turi mažą fizinės ir tikriausiai vidutinį, iki didelio, psichinės priklausomybės potencialą. Galimi pašaliniai poveikiai – pykinimas, galvos svaigimas, paralyžiaus pojūtis, karščio ar šalčio pojūtis, galvos skausmai, skrandžio spazmai, smarkus širdies plakimas ir kiti. Chroniškai vartojant galimi smegenų ir kepenų pakenkimai, rizikos susirgti vėžiu padidėjimas ir paveldo pakenkimas. Galimi psichiniai pašaliniai poveikiai: per geras savęs vertinimas, baimės būsenos, laiko pojūčio pasikeitimas, atminties sutrikimai, iniciatyvos stoka, prislėgtumas.

Priklausomybė
Skiriama psichinė ir fizinė priklausomybė. Psichinė priklausomybė apibūdina narkotikų vartotojo būseną, kurioje šis jaučiasi negalįs gyventi nevartodamas narkotinės medžiagos. Visos medžiagos, kurios gali turėti pozityvų poveikį smegenyse, t.y. visi narkotikai, gali vesti į psichinę priklausomybę. Jei narkotikas nepavartojamas, vartotojui dėl to pablogėja nuotaika, sukyla vidinis nerimas ir stiprus potraukis gauti narkotiko. Priešingai nei fizinė priklausomybė, psichinė priklausomybė nepasižymi jokia abstinencija, jei narkotiko neimama. Narkotikai, kurie gali vesti į daugiausia psichinę priklausomybę, – tai krekas, kokainas, amfetaminas, kofeinas, nikotinas, kanapės (marihuana, hašišas) ir haliucinogenai.
Fizinė priklausomybė apibūdina būseną, kai nepavartojus narkotiko pasirodo fizinės abstinencijos ženklai. Tai pasireiškia padidėjusiu nerimu, prakaitavimu, miego sutrikimais, galūnių skausmais, skrandžio skausmais, traukuliais – iki kraujo apytakos pažeidimų ir panašių į psichozę būsenų. Fizinė priklausomybė pirmiausia būna vartojant slopinamuosius narkotikus, kaip, pavyzdžiui, heroiną ir alkoholį. Narkomanijos [ligos] plėtrai psichinė priklausomybė daug reikšmingesnė nei fizinė. Fizinės priklausomybės pagrindas tas, kad kūnas per kontrreguliacijos mechanizmus nusiteikia ilgalaikiam apnuodijimui narkotikais. Pavyzdžiui, jei reguliariai vartojamos medžiagos kaip heroinas, kurios slopina, malšina baimę ir mažina dėmesingumą, tai kūnas tam nusiteikia ir reaguodamas padidina dėmesingumą, budrumą ir taip pat baimingumą. Taip kūnas „pripranta“ prie narkotikų – formuojasi vadinamoji tolerancija. T.y. narkotikai po kurio laiko nebeveikia kaip anksčiau ir vartotojas, kuris laukia svaiginamojo poveikio, nusivilia. Jei narkotikai pertraukiami, kūno nusistatytas norminis budrumo ir dėmesingumo dydis būna gerokai per didelis. Tada pacientas pasidaro baikštus, negali miegoti, yra kamuojamas nerimo.

Priklausomybės potencialas
Kaip priklausomybės potencialas apibūdinama narkotikų savybė palenkti žmogaus elgesį nenorimai dažno vartojimo linkme. Kuo pozityvesnis narkotikų poveikis ir kuo betarpiškiau ir stipriau prasideda svaigulio potyris, tuo stipresnis yra priklausomybės potencialas. Stiprų priklausomybės potencialą turi tokie narkotikai kaip heroinas ir kokainas, labai stiprų – krekas, nikotinas – vidutinį, alkoholis ir kanapės (marihuana, hašišas) – silpnesnį.

Stimuliantai ir depresantai
Visa narkotikų grupė dalijama į stimuliantus ir depresantus. Pastarieji sukelia mieguistumo pojūtį, slopina iniciatyvą ir pašalina baimę. Pirmiausia prie jų priklauso opiatai ir alkoholis, kartais jais laikomos taip pat ir kanapės bei LSD. Stimuliantams priklauso visi skatinantys, jaudinantys narkotikai, tokie kaip amfetaminai, kokainas, kofeinas arba „Ecstasy“.

Vertė Zigmantas Ardickas

Parengta pagal: van Treeck B. Drogen- und Suchtlexikon. – Berlin, 1999. © Lexikon Imprint Verlag
www.prizme.lt

Komentarai