Biomedicinos technologija krikščioniškosios etikos požiūriu
1901-12-13 / Algirdas Jurėnas
Vargu ar rasime bent vieną šiuolaikinės biologijos ir medicinos technologijos sritį, kuri nekeltų svarbių moralinių dilemų. Štai keletas pavyzdžių. Bandymas atlikti abortus naudojant RU?486 piliulę ir pirmieji mėginimai klonuoti embrionus sukėlė didelę etinių debatų audrą visoje Amerikoje. Genetikos inžinerijos prospektas, į kurį žiūrima ne tik kaip į galimybę pašalinti genetinius defektus, bet ir kaip į bandymą perkurti žmones į visai naujas būtybes, taip pat kūdikio lyties atranka ir kitos naujovės, realizuojamos naujosios technologijos priemonėmis, – kelia daugybę reikšmingų etinių klausimų. Kontracepcijos technologija įgalina reguliuoti vaikų skaičių ir kokybę. Kūno organų persodinimas verčia klausti, kada laikyti žmogų mirusiu ir kada galima pašalinti jo organus. Kitaip tariant, iškyla būtinas reikalas apibrėžti mirtį. Karen An Quinland atvejis paskatino koncentruoti dėmesį ne tik į mirties apibrėžimą, bet ir į šią labai opią problemą: ką daryti su asmeniu, patekusiu į negrįžtamąją komą (irreversible coma)? Ar tokiu atveju moralu prailginti žmogaus biologinę egzistenciją herojiškomis priemonėmis? Anot Danieliaus Callahano, pagrindinis medicinos klausimas yra toks: kas yra jos tikslas – mirties atitolinimas ar išvadavimas iš kentėjimo, ar ir viena, ir kita? Tarp pažiūros į mediciną kaip į mirties priešą ir pažiūros į ją kaip kančios priešą yra didelis skirtumas. Po kelių dešimčių metų medicinos technologija suras būdų žymiai prailginti natūralų žmogaus amžiaus vidurkį. Bet tai verčia klausti: ar visuomenė beįstengs skirti didelę dalį savo ribotų išteklių milijonams senų nedarbingų žmonių, sulaukusių prieštvaninio patriarchų amžiaus? Kaip nuspręsti, kada gana yra gana? Kiek tautos išteklių skirti amžiaus prailginimui, kiek auklėjimui ir bendrai visų gerovei?
Genetikos inžinerija
Biotechnologijos sritis, paprastai vadinama „genetikos inžinerija“, remiasi genetika, kuri tiria genus ir jų tarpusavio sąveiką. Genai perteikia ir nulemia mūsų paveldimas savybes. Genetikos inžinerija turi du tikslus: nustatyti ir pašalinti genus, kurie yra genetinių ligų priežastis, ir dirbtiniu būdu sukurti naujas gyvybės formas. Daugeliu atvejų šita technologija pakeis šiandieninį medicinos pamatą, lygiai kaip antibiotikai ją pakeitė praeityje. Nenuostabu, kad žmogaus paveldo genetinio pagrindo atradimas daugeliui kelia baimę ir susirūpinimą. Kodėl? Todėl, kad dauguma mokslininkų, gindami mokslinių tyrinėjimų laisvę, yra visiškai abejingi dorovinėms vertybėms ir vadovaujasi vadinamąja „velnio doktrina“: ką galima padaryti, turi būti daroma. Mat dabar galima modifikuoti pačią genetinę žmogaus sandarą ir ja manipuliuoti. Ankstesnės energijos, maisto gamybos, transporto ir komunikacijos technologijos žymiai pakeitė tik priemones žmogaus gyvenimo būviui pagerinti. Genetikos technologija, priešingai, siekia pakeisti patį tų priemonių naudotoją. Genetikos inžinerija, kurią vieni džiugiai sveikina, o kiti sutinka su baime, pirmą kartą istorijoje įgalina žmogų perkurti save patį. Mokymas ir dorovinis auklėjimas yra vadinamosios „visuomenės inžinerijos“ formos, kurias viena karta naudoja kitai kartai formuoti. Jos operuoja žodžiu ir simboliniais veiksmais. Jų padariniai grįžtami (reversible). Kiekvienas turi didesnę ar mažesnę galią jas priimti ar atmesti. Bet genetikos inžinerija kokybiškai skiriasi tuo, kad, apeidama žmogaus kalbos ir pasirinkimo laisvę, ji eina tiesiai prie pačios žmogaus biologinės sąrangos pakeitimo. Be to, jos daromi pakeitimai negrįžtami. Aiškinama, kad šitie genetinės manipuliacijos metodai leis žmogui ištrūkti iš „paveldo tironijos“ šalinant genetines ligas. Bet daugelis klausia: kokia kaina? Kokia bus visuomenė, kuri laboratorijoje nenatūraliu būdu gamins vaikus, kontroliuojamus mokslininkų? Prieš 15 metų pasaulį nustebino anglės Luizės Braun gimimas. Ji buvo pirmas kūdikis, pradėtas in vitro (t. y. laboratorijos mėgintuvėlyje). Kiek vėliau dr. Mukherjicas iš Kalkutos pagamino kūdikį iš įšaldytų spermos ir kiaušinėlių bankų. Vienos Čikagos laboratorijos specialistai, atskyrę spermos X ir Y chromosomas, sėkmingai leido gimti septyniems berniukams ir trims mergaitėms. Šita technologija įgalina pasirinkti būsimo vaiko lytį. Šiandien dirbtinė inseminacija (spermos įvedimas) prieinama kiekvienai moteriai, kuri įstengia susimokėti už apvaisinimą.
Reikia pastebėti, kad tokia dauginimosi technologija veda į santuokos ir šeimos silpninimą. Netekėjusios moterys dabar gali pasinaudoti reprodukcijos klinikų paslaugomis ir turėti vaikų be santuokos. Aišku, kad tai tradicinės šeimos – krikščionišku požiūriu Dievo įsteigtos santuokinės jungties, – užpuolimas. Neabejotina, kad ir homoseksualistai galės pasirūpinti vaikų be normalios santuokos.
Manoma, kad netolimoje ateityje genetikos inžinerija pasieks paskutinį reprodukcinės manipuliacijos tarpsnį, vadinamą ektogeneze, – auginimą specialiai paruoštame inkubatoriuje, kuris pakeis auginimą in vivo, t. y. motinos įsčiose.
Dar vienas reprodukcijos tipas, sukėlęs daug diskusijų, yra vadinamasis klonavimas, t. y. nelytinis dauginimas. Klonas yra individas, išaugintas be lytinių santykių iš kokio nors gyvio ląstelės. Kadangi kiekviena ląstelė turi pilną chromosomų rinkinį, tai iš jos kilę klonai yra visiškai tokie pat kaip ir gyvūnas, iš kurio buvo paimta ląstelė. Klonavimas atliekamas šitaip: ląstelės branduolys įleidžiamas į vidų kiaušinėlio, iš kurio pašalintas jo branduolys. Taip išsivysto naujas gyvūnas (varlė, bulius ar koks kitas gyvas organizmas), turintis tokias pat ypatybes kaip tas, iš kurio paimta ląstelė. Kitas klonavimo metodas, neseniai dviejų Vašingtono universiteto biogenetikų, dr. Roberto Stillmano ir dr. Jerrio Hallo pritaikytas žmogaus embrionui, yra jo skaldymas (embryofission). Jie paėmė nesveiką kiaušinėlį ir jį apvaisino vyro sperma petri lėkštelėje. Viena ląstelė vystydamasi pasidalijo į dvi. Paskui nuo jų buvo pašalintas apvalkalas, vadinamas „zona pellucida“ (skaidrusis apvalkalas). Abi ląstelės buvo perskirtos. Pasinaudodami nauja technologija, jie kiekvieną iš jų apvilko dirbtine „zona pellucida“, formuodami genetiškai tapačius embrionus. Po šešių dienų vystymasis liovėsi, jų manymu, dėl nenormalaus gemalo, kurį jie buvo pasirinkę eksperimentui. Tokiu būdu be lytinių santykių, už santuokos ribų, galima pagaminti didoką skaičių vaikų, turinčių visiškai vienodas savybes. Spėjama, kad nepraeis daug laiko, kol bus pradėta klonuoti žmones. Jei visuomenė ir valstybė toleruos tokią technologiją, mokslininkai galės genetiškai dauginti žmones, apdovanotus ypatingais genais. Daržovių ir gyvulių klonavimas jau seniai vyksta. Tačiau kritikai prikiša, kad ir gyvulių klonavimas nėra naudingas ir neturėtų būti visuotinai praktikuojamas, nes jis sustabdys normalią geresnės kokybės gyvulių auginimo pažangą, pasiekiamą vis nauju įvairių veislių kryžminimu.
Krikščioniškoji etika ir reprodukcinės intervencijos
Taigi kaip krikščioniškoji etika žiūri į anksčiau paminėtas reprodukcines intervencijas? Jos visos – dirbtinė inseminacija, embriono persodinimas, apvaisinimas in vitro, klonavimas – pakeičia natūralius procesus. Kaip dirbtinė inseminacija pakeičia lytinius santykius, taip apvaisinimas in vitro daro tą pat ir dar daugiau. Jis pakeičia natūralų spermos patekimą ir ateityje gali pakeisti visą natūralų kūdikio nešiojimą įsčiose. Vertinant reikia atsižvelgti į tai, koks yra kurios nors intervencijos tikslas: ar terapinis, t. y. gydomojo pobūdžio, ar pozityviosios eugenikos, – t. y. užmojis dirbtiniu būdu sukurti aukštesnės klasės individų luomą. Etiškai vertinant turi būti daromas skirtumas tarp dirbtinio žmonos įsėklinimo jos vyro sėkla ir tokio įsėklinimo svetimo vyro sėkla.
Katalikų ir protestantų etinis požiūris į genetikos inžineriją apskritai sutampa, nors vadinamoji „situacijos etika“ protestantų stovykloje daugelyje klausimų nukrypsta nuo pagrindinės linijos. Katalikų etikos požiūriu, dirbtinė inseminacija iš svetimo davėjo pažeidžia santuokos sandorą, kur vienas partneris turi išimtinę, neperleidžiamą ir neatimamą teisę į kito kūną. Dirbtinė inseminacija svetima sėkla atskiria gimdymą, kaip santuokinės vienybės įkūnijimą, nuo intymumo sferos. Tokia procedūra ugdo „žirgų veisimo“ mentalitetą. Be to, spermos davėjas atsisako atsakomybės už savo taip pradėtą kūdikį. Dirbtinė inseminacija iš bevardžio davėjo kuria dvi rases: technologiškai įvestą supergrupę ir paprastą, neatrinktą grupę, pagimdytą natūraliai.
Protestantų etikoje yra ir kitokių požiūrių. Jozefas Fletcheris, pavyzdžiui, argumentuoja, kad dirbtinė inseminacija kito asmens sperma nėra santuokinio ryšio pažeidimas dėl to, kad vyras su tuo sutinka ir kad davėjo santykis su žmona neasmeninis. Priešingai, Helmutas Thielicke tvirtina, kad čia trečias asmuo įžengia į psichofizinius santykius jungties, kuri yra vieno vyro ir vienos moters išskirtinė vienybė, pagrįsta tarpusavio meile ir siekimu pratęsti giminę. Polas Ramsey visiškai atmeta dirbtinę inseminaciją iš svetimo davėjo, remdamasis tuo, kad ji atskiria giminės pratęsimo sferą nuo asmeninės meilės sferos. Abi sferos, jo nuomone, turi būti susietos, kad sutuoktinių elgesys atspindėtų Dievo kūrybinę meilę.
Dalykas yra visai kitoks, kai kalbama apie inseminaciją sutuoktinio sperma. Nors Pijus XII yra pasisakęs prieš šitą inseminacijos formą, nemažai katalikų teologų, pavyzdžiui, Raneris, Haringas ir kiti, įrodinėja, kad ji ne lytinių santykių pakaitalas, bet papildymas. Evangelikų teologai Thielicke, Ramsey ir kiti laiko šitą inseminacijos formą pateisinama intervencija, tarnaujančia nevaisingumui pašalinti. Čia nėra trečiojo asmens įsikišimo, pažeidžiančio santuokos vienybę.
O kaip vertinti apvaisinimą in vitro ir embriono persodinimą? „Embrionu“ čia vadiname sperma apvaisintą kiaušinėlį jo pradinėse stadijose, t. y. jo vystymąsi nuo zigotos iki blastocistos tarpsnio. Apvaisinimas daromas petri lėkštelėje, po to embrionas įsodinamas į moters gimdą, kur jis įsiskverbia į jos sienelę. Lig šiol apvaisinimas in vitro ir embriono persodinimas buvo atliekami bevaikėms poroms, norinčioms turėti vaikų. Kai moters kiaušinėlis negali praeiti pro užakusius kiaušintakius, jis išimamas iš jos kiaušidės, apvaisinamas lėkštelėje jos vyro sperma ir paskui įsodinamas į jos gimdą. Šita procedūra išlaiko santuokos sandorą, tačiau atveria duris daugeliui kombinacijų, kai asmenys be santuokos gali dalyvauti vaikų gimdyme.
Reikia skirti laboratorinį apvaisinimą in vitro nuo klinikinio. Pirmasis tiria ankstyvuosius, dirbtiniu būdu pagamintus embrionus, o antrasis yra bandymas dirbtiniu apvaisinimu ir embriono persodinimu pradėti nėštumą. Pastarasis yra gydomojo pobūdžio. Ir viena, ir kita procedūra yra susijusi su didelio embrionų skaičiaus sunaikinimu. Andrew Hellegersas ir Richardas McCormickas pastebi, kad prieš sukuriant Luizę Braun niekais nuėjo apie 200 įsodintų embrionų. Jie klausia: „Ar tai nėra mini abortai?“ Tie, kurie pripažįsta, kad embrionai yra tikri, nors ir neišsivystę žmonės, negali pritarti ir embrionų kūrimui laboratorinio tyrinėjimo tikslams, nes tai daroma žinant, kad jų dauguma bus sunaikinta. Pagrindinė etinė problema yra embriono ontologinis statusas. Polas Ramsey ir kiti protestantų bei katalikų teologai gina pažiūrą, kad embrionas yra žmogiška būtybė ir kaip tokia turi būti apsaugota. Individualus žmogaus gyvenimas prasideda pastojimu, tad visi apvaisinimo in vitro metodai, kai vieni embrionai atrenkami, o kiti atmetami ir sunaikinami, yra humaniškumui priešingi veiksmai. Leonas Kassas, pavyzdžiui, pabrėžia tą dalyką, kad negalima atskirti vienos embriono fazės nuo kitos, kad nėra vėlesnės be ankstesnės, kad jos visos neatskiriamai priklauso viena nuo kitos ir kad embrionai, nenusisekę ir atmetami klinikoje, nėra pateisinamas nesėkmingos reprodukcijos padarinys, kaip natūraliame, in vivo apvaisinime. Priešingai, jie yra apgalvotai sukuriami ir sunaikinami. Tik Jozefas Fletcheris ir besilaikantieji pasaulietiškos etikos nepripažįsta embriono satuso. Jie tai daro norėdami pateisinti abortus ir eksperimetus su embrionais klinikose ir laboratorijose. Tiesa, visi protestantų ir katalikų teologai pripažįsta, kad negimusysis dar nėra asmuo tikra žodžio prasme, bet jie tvirtina, kad jis yra potencialus asmuo nuo pat savo prasidėjimo dienos. Joks žmogus negali tapti tobulu asmeniu, nepraėjęs visų vystymosi tarpsnių. Šitie teologai prikiša, kad Fletcheris ir visi kiti abortų gynėjai žmogaus asmenį apibrėžia per daug siaurai ir taip išstumia negimusiuosius iš egzistencijos. Krikščioniškuoju požiūriu, žmogaus būtis neprasideda vien pastojimu ir nesibaigia mirtimi. Ji prasideda maloninga Dievo valia, kuri nuo amžių numato ir tam tikram laikui dovanoja mums būtį, ir tos būties paskirtis – ne mirtis, bet amžinas gyvenimas. Be to, žmogaus gyvavimo vertė priklauso ne nuo jo išsivystymo tarpsnio, ne nuo jo savybių, ne nuo jo naudingumo visuomenei, bet nuo to, kad žmogus yra Dievo meilės objektas, kad už jį, kaip tikime, yra numiręs Kristus. Tad kiekvienas bandymas eksperimentuoti su embrionais lyg kokiais daiktais, kuriais galima laisvai manipuliuoti ir kuriuos galima naikinti, pažeidžia žmogaus gyvybės šventumą.
Algirdas Jurėnas, teologas, filosofas, profesorius, Biblijos vertėjas, gyvena JAV
www.prizme.lt