Kas yra priklausomybė?
1901-12-13 / Ulrich Giesekus
Su priklausomybės problema tiesiogiai arba netiesiogiai susiduria didelė žmonijos dalis. Veikiausiai ir jūs, kitaip nebūtumėte pradėję skaityti šio straipsnio. Vis dėlto niekas negali tiksliai pasakyti, kas yra priklausomybė. Kai žmonių klausiama, kaip jie ją supranta, paprastai kiekvienas atsako vis kitaip. Vieni liguisto potraukio kamuojamą žmogų įsivaizduoja gulintį nuotake ir gyvenantį nuo vieno svaiginimosi iki kito, kiti mano, kad nūdienos visuomenėje mus visus kamuoja kokia nors manija. Manijos, priklausomybės, liguisto potraukio sąvokos nėra aiškiai apibrėžtos. Kalbame apie narkomaniją ir alkoholizmą, persidirbimo, švaros, malonumų maniją (hedonizmą), valgymo, lieknėjimo maniją, liguistą potraukį ginčytis, liguistą pavydą, godumą, kerštingumą, televizijos žiūrėjimo maniją – šį sąrašą galėtume dar gerokai pratęsti. Dažnai teisingai sakoma: „Liguistas potraukis – kai žmogus nuolat ieško, bet niekuomet neranda“.
Priklausomybė aktuali mums visiems
Ar mūsų visuomenė apsėsta priklausomybių? Tai liudytų daugelis požymių, ne vien dažnas šio žodžio vartojimas kalbant apie įvairius daugiau ar mažiau priverstinius elgesio modelius. Priklausomybė visuomet siejasi su frustracijos tolerancijos stoka: atrodo, jog daugelis mūsų visuomenės žmonių iš tiesų nesugeba ar beveik nepajėgia susidoroti su liūdesiu, skausmu ar praradimu, nesigriebdami maniakinių elgesio būdų. Ankstesnėse visuomenėse auklėjimas perdėtai akcentavo tokias vertybes kaip disciplina, hierarchija, pareigos atlikimas ir paklusnumas (tuo prisidėdamas prie didžiausių žmonijos istorijos katastrofų, pavyzdžiui, totalitarizmo iškilimo), o dabar vertybių skalė tarsi apsivertė. Propaguojama laisva asmenybės raiška, plėtra, materialaus gyvenimo pagrindai ir viso to siekiama. Todėl frustracijos suvokiamos nebe kaip būtinas ir daugeliu atžvilgiu asmenybės raidą skatinantis aspektas, o kaip kliūtis kelyje į suklestėjimą.
Todėl suprantama, kad plinta požiūris, jog geriausia „pašalinti“ viską, kas trukdo. Galvos skausmas suvokiamas nebe kaip signalas, jog būtina kažką keisti, o vien kaip pretekstas suvartoti pakankamą kiekį atitinkamų vaistų, darančių kiek galima greitesnį poveikį. Bendravimo krizės pernelyg dažnai ir greitai baigiasi bendravimo nutraukimu. Daugeliu požiūrių esame išpaikinta visuomenė, mėginanti savo psichikos pusiausvyrą išlaikyti per vartotojiškumą, o ne atskleidžiant ir šalinant tikrąsias mūsų nelaimių priežastis. Tikra yra tai, kad nesprendžiant giluminių problemų per ilgesnį laiką vėl tenka išgyventi naujas frustracijas, įsukančias į užburtą priklausomybių ratą.
Taigi priklausomybę būtų galima nusakyti kaip bet kokią pasikartojančią elgseną, kuri trumpam padeda išvengti frustracijų ar jas susilpninti, bet per ilgesnį laiką frustracijas kuriančią. Tokia priklausomybių spiralė reikalauja vis didesnių pastangų, kol pagaliau visa sistema subjūra ir priklausomybės apniktasis iškrenta iš tos apytakos.
Pakankamai plačiai nusakius priklausomybės sąvoką, būtų galima tvirtinti, kad visi kenčiame nuo vienokio ar kitokio liguisto potraukio. Net jeigu ir mėginame išvengti tokio stipraus apibūdinimo, mieliau šnekėdami apie savo menkutes silpnybes, aistras ar ydas, – visi jau esame išbandę bėglio elgseną, kuri, ilgai užtrukusi, problemų neišsprendžia.
Nepaisant to, reikia kritiškai priimti priklausomybės sąvokos nuvertinimą, ypač tada, kai su priklausomybės kaip ligos samprata susijęs moralinis atleidimas nuo asmeninės atsakomybės. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose įvairios savitarpio pagalbos grupės anoniminių alkoholikų modelį („12 žingsnių“) perkėlė į tiek sutrikimų ir problemų, kad kone visos įmanomos problemos gali būti nagrinėjamos vienoje į priklausomybių gydymą orientuotoje savitarpio pagalbos grupėje. Bet jeigu viską vadinsime priklausomybe, tai ši sąvoka neteks prasmės.
Itin problemiška tai, kad sudėtingos, gyvybei gresiančios ir neretai tragiškos gyvenimo aplinkybės gretinamos su banaliais kasdieniniais išgyvenimais. Bet visi dalyviai vienodai gali pasijusti „aukomis“ arba patvirtinti, jog turi ypatingų priežasčių naudotis „švelninančiomis aplinkybėmis“. Teiginys „Aš sergu darbomanija“ neduoda tiek pagrindo sau priekaištauti kaip teiginys „Aš nepakankamai rūpinuosi savo šeima“. Bet čia iškyla kita problema: tokia ligos samprata tarsi raginimas kitiems – tėvams, gyvenimo aplinkybėms, partneriui ir t.t. – subtiliai papriekaištauti, esą jie kalti dėl „priklausomybės elgsenos“.
Taigi vargu ar prasminga praplėsti sąvoką „priklausomybės sutrikimas“ ar „maniakinis susirgimas“ iki visokių nepageidautinų įpročių, o kalbėti apie priklausomybę tik tada, jeigu priklausomybės elgsena ir jos padariniai gerokai nulemia ir darko aptariamo asmens gyvenimą. Greta liguisto potraukio, arba priklausomybės, sukeltos kokių nors medžiagų, mano manymu, kaip priklausomybę derėtų apibūdinti ir tokius valgymo sutrikimus kaip bulimija (valgymo ir vėmimo manija) ir anoreksija (lieknėjimo manija), taip pat ir patologinis lošimas (lošimo manija).
Nepaisant to, aiškių ribų tarp „blogų įpročių“ ir „sunkios priklausomybės formos“ nėra. Reikia vadovautis tuo, kad sunkūs priklausomybių sutrikimai visuomenėje tiek pat dažni kaip ir „menki kasdieniški potraukiai“. Šiuo požiūriu mes tikrai esame priklausomybių visuomenė.
Į klausimą, ar esama tam tikros patologinės asmenybės struktūros, kuri būtų linkusi į priklausomybę, reikia atsakyti neigiamai. Tiesa, dar 1948 metais išleistame psichiatrijos vadovėlyje rašoma, kad girtuokliai ir morfinistai esą „pagal savo konstituciją nenormalūs žmonės“ arba „apsigimę psichopatai“, tačiau šiandien visiškai aišku, kad toks rūšiavimas niekuo nepagrįstas. Nėra žmonių, turinčių imunitetą priklausomybėms. Be abejo, būtų galima aprašyti ypač pažeidžiamas grupes. Tai būtų žmonės, kuriems būdingos tokios savybės:
a) stipriai išryškėjęs jausmingumas ir jausmų labilumas, neretai susijęs su fiziniais pojūčiais (pavyzdžiui, įsitempimu);
b) nepakankamas gebėjimas valdyti stiprius jausmus ir iš to kylanti impulsyvi elgsena;
c) nesugebėjimas užmegzti su kitais žmonėmis brandžių santykių;
d) dažnas baimės jausmas;
e) depresinė asmenybės struktūra.
Apibendrinant būtų galima teigti, kad žmonės, kurie turi bendravimo sutrikimų, kurie yra baugštūs ir depresyvūs, labiau linkę į priklausomybių sutrikimus. Tačiau nėra jiems būdingų specifinių priklausomybių sutrikimų, taigi negali būti nė kalbos apie „priklausomybių asmenybes“.
Vis dėlto tai nereiškia, kad kokio nors asmens psichologinė sankloda neturi jokios reikšmės formuojantis kokiam nors priklausomybės sutrikimui. Beje, tai rodo ir gydytojų, gydančių pacientus, kenčiančius nuo stiprių fizinių skausmų, stebėjimai: žmonės, dėl medicininių priežasčių turintys vartoti dideles dozes opiatų (pavyzdžiui, morfijų), netampa nuo jų priklausomi. Bet jeigu opiatais tikimasi išsivaduoti nuo emocinių skausmų, labai greitai išsivysto priklausomybė nuo šio narkotiko. Panašių stebėjimų atlikta ir su kitomis narkotinėmis medžiagomis. Kitaip tariant, ne cheminė medžiaga sukelia priklausomybę, o tokios medžiagos vartojimas, siekiant emocinės pusiausvyros.
Iš to išeina, kad uždraudus kokias nors narkotines mežiagas, retai sumažėja narkomanų. Priešingai, draudimai apriboja narkotinių medžiagų vartojimą arba kokia nors amžiaus grupe (suaugusieji), arba „kietuoliais“, kurie menkai teatsižvelgia į įstatymų normas. Kuo stipriau koks nors asmuo nori priklausyti vienai iš šių grupių arba sulaukti joje pripažinimo, tuo labiau tikėtina, kad jis ims vartoti uždraustas medžiagas. Geriausia potencialią narkotinę medžiagą ar maniakinę elgseną laikyti antraeiliu dalyku, tai yra, nepabrėžti nei jos vartojimo, nei atpratimo nuo jos. Moralinio pranašumo jausmas, susijęs su abstinencija, didina kaltės ir gėdos jausmą dėl narkotinių medžiagų vartojimo, o drauge ir tendenciją slapukauti: taigi visuotinis moralinis abstinencijos reikalavimas legalioms mežiagoms arba veiksmams veikiau skatina jas vartoti.
Išimtį sudaro sveikstantys priklausomybės ligoniai: akivaizdu, kad atpratimą nuo priklausomybės elgsenos bent jau kurį laiką turi lydėti ypač didelės asmeninės pastangos. Draugų ir artimųjų solidarumas atsisakant vartoti narkotines medžiagas taip pat labai veiksmingas. Kalbant apie priklausomybės ligonių vaikus yra pagrindo manyti, kad jiems abstinencija labai reikalinga, nes įvairūs maniakiniai sutrikimai paveldimi, jie papildo psichosocialines aplinkybes, susijusias su gyvenimu narkomanų šeimoje. Tačiau ir tuomet pagrindžiant abstinencijos būtinumą svarbu nesileisti į emocijas (pavyzdžiui, nevartoti tokių sakinių kaip „alkoholis – velnio pramanas“), o argumentuoti kuo labiau vadovaujantis protu („Būdami alkoholikų vaikai, jūs greičiau galite patys tapti alkoholikais, todėl būtų geriau, jei atsisakytumėte vartoti alkoholį“).
Medžiagų sukeliamos priklausomybės
Siaurąja prasme, turint galvoje nekontroliuojamą cheminių medžiagų vartojimą, priklausomybė yra visos visuomenės problema – tai tarsi savaime suprantama. Akivaizdžiai tą liudija ir vos keletas statistinių duomenų apie mirties priežastis Vokietijoje:
nuo rūkymo kasmet miršta 110 000 žmonių;
nuo alkoholio kasmet miršta apie 40 000 žmonių;
nuo narkotikų kasmet miršta iki 2000 žmonių.
Tas faktas, kad autoavarijose 50 proc. žmonių žuvo dėl neblaivių eismo dalyvių, rodo, jog rezultatai toli peržengia sausos statistikos apie ligas ir mirties atvejus rėmus. Čia reikėtų priskirti ir nesuskaičiuojamus nelaimingus atsitikimus laisvalaikiu ar darbe, kurių priežastis – alkoholis, alkoholį vartojančias ir taip savo kūdikius žalojančias motinas, 800 nužudymų ir apie 20 tūkst. sunkių kūno sužalojimų, įvykdomų kasmet Vokietijoje, apsvaigus nuo alkoholio, bei daugybę kitų padarinių.
Taip pat aiškėja, kad žiniasklaida bei žmonių sąmonė be galo pervertina priklausomybių formas, paplitusias visuomenės paribio grupėse, palyginti su pasekmėmis. Narkotikai toli gražu ne tokia dažna mirties priežastis kaip nikotinas arba alkoholis. Mirštamumas Vokietijoje nuo pastarųjų dviejų medžiagų daugiau kaip šimtą kartų didesnis negu nuo „sunkiųjų“ narkotikų.
Pažeidžiamas visas žmogus
Žodis „visuma“ vartojamas dažnai, bet dažniausiai nelabai aiškiai jį apibrėžiant. Čia mes laikomės požiūrio, kad žmogus įvairiais aspektais – fiziniais, psichiniais ir dvasiniais – suvokiamas kaip visuma. Šia prasme žodis „visuminis“ reiškia, kad šie įvairūs aspektai vienas nuo kito neatsiejami, tačiau turi būti nagrinėjami atskirai. Tai reiškia, kad kiekvienas šis aspektas daro įtaką tiek problemai susidarant, tiek ir ją sprendžiant, bet kiekvienas iš jų taip pat visuomet bus susijęs ir su abiem kitais.
Fiziniai aspektai
Fiziniai aspektai itin reikšmingi kalbant apie priklausomybes, sukeliamas kokių nors medžiagų. Kaip ypatingus veiksnius dera paminėti paveldėtą polinkį, medžiagos poveikį kūnui (toleranciją), kūno reakciją į medžiagos nebevartojimą (abstinenciją) bei bendro pobūdžio fizinius pažeidimus kaip tos medžiagos vartojimo padarinį.
Paveldimumas kaip predispozicija. Šiandien niekas neabejoja tuo, kad paveldimumas daro didelę įtaką medžiagų sukeliamai priklausomybei. Tačiau kaip ir kalbant apie psichikos ligas, paveldimumas ir čia niekada negali būti laikomas vienintele lemiama priežastimi. Vis dėlto galima spėti, kad esama tam tikro įgimto polinkio ir į kitas priklausomybes, ne tik sukeliamas kokių nors medžiagų. Priklausomybių ligonių psichikoje galima įžvelgti tam tikrų su paveldimumu sietinų asmenybės bruožų, ypač polinkį į stiprų emocionalumą bei depresiją.
Tolerancija. Kuo greičiau kūnas pripranta prie kokios nors narkotinės medžiagos, tuo stipresnis tos medžiagos priklausomybės potencialas. Taigi „tolerancijos eiga“ reiškia, kad dozė, kurios reikia norimam poveikiui gauti tą medžiagą ilgiau vartojant, vis didėja. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie gali išgerti vis daugiau alkoholio ir nepajusti jokio poveikio, kai kiti nė tiek neišgėrę jau sureaguoja: juos ima pykinti, jie vemia arba darosi dar kas nors.
Abstinencija. Kai žmogus įpranta vartoti kokią nors medžiagą ir jei tos medžiagos nebegaunant atsiranda fizinių ar psichinių simptomų – tai laikoma abstinencijos požymiais. Šie simptomai būna be galo nemalonūs, pavyzdžiui, sukelia įvairias baimes arba depresijas, negana to – abstinencijos reiškiniai gali sukelti sunkias, net gyvybei pavojingas reakcijas.
Bendro pobūdžio sveikatos pakenkimai. Dauguma narkotinių medžiagų ne tik nuodija įvairius organus: priklausomybės kamuojamas žmogus paprastai ima nebesirūpinti savo sveikata. Rūpinimasis savo organizmu sumažėja tiek, kiek priklausomybė užvaldo to žmogaus gyvenimą. Vengiama lankytis pas gydytojus, nes baiminamasi sužinoti apie priklausomybės sukeltus padarinius. Todėl ilgai užsitęsusius priklausomybės sutrikimus dažniausiai lydi tiesioginiai ir netiesioginiai organizmo pakenkimai, galintys apsunkinti terapiją ir motyvaciją. Kita vertus, būtent sunkūs organizmo pakenkimai kartais pastūmėja priklausomybės kamuojamą žmogų gydyti savo liguistą potraukį. Todėl gydant priklausomybės ligas be galo svarbu suteikti tinkamą medicininę priežiūrą.
Psichiniai aspektai
Psichikos veiksniai priklausomybei atsirasti, taip pat ir jai gydyti, yra svarbiausi. Ypatinga reikšmė skirtina žmogaus biografijai, vaikystėje patirtiems įspūdžiams bei esamiems socialiniams santykiams, pavyzdžiui, šeimos dinamikai, darbo sąlygoms arba priklausymui kokioms nors socialinėms grupuotėms.
Priklausomybės sutrikimai niekuomet neatsiranda socialiniame vakuume. Paprastai vadovaujamasi tuo, kad greta priklausomybės ligonio esama visos sistemos, sudarančios sąlygas priklausomybei susiformuoti ar net ją sustiprinančios. Sutuoktiniai, kurie mėgindami padėti partneriui, kompensuoja priklausomybės elgsenos rezultatus, iš esmės sudaro sąlygas jai išlikti. Tas pats pasakytina ir apie bendradarbius, kurie perima priklausomybės ligonio apleistus darbus. Daugeliu atžvilgių visuomenė irgi yra priklausomybes skatinanti sistema. Pavyzdžiui, socialinės pagalbos tinklas, egzistuojantis (laimei) mūsų visuomenėje, daugelį priklausomybės ligonių veikia neigiamai. Praradus darbo vietą darbo birža moka bedarbio pašalpą, už netiesioginių organizmo pakenkimų gydymą sumoka ligonių kasa ir taip toliau, taigi tiesiog nėra būtinybės atsisakyti kokios nors priklausomybės, kad galėtum egzistuoti.
Žinoma, be socialinės sistemos, kurioje atsiranda ar išlieka kokia nors priklausomybė, esama ir sociopsichologinių veiksnių, ligonio gyvenime suformavusių priklausomybę skatinančius asmenybės aspektus. Prie tokių veiksnių priskirtinas ir augimas šeimoje su vienu iš priklausomybės kamuojamų tėvų. Bet paprastai sunku nustatyti specifinius veiksnius: nors kiekvienam ligoniui galima sudaryti ilgiausią sąrašą subjektyvių ar objektyvių išgyvenimų, sietinų su priklausomybės sutrikimu, bet tokių pat įvykių būna nutikę ir kitiems, kuriems liguistas potraukis nesusiformavo. Galiausiai tenka pripažinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju priklausomybei įtakos turėjo paveldimumo, aplinkos veiksnių ir paties asmens veiksmų derinys.
Psichiniams priklausomybės simptomams, be vidinės orientacijos į narkotinę medžiagą („žvilgsnis į tunelį“), priklauso ir kiti įvairūs aspektai: socialinė izoliacija, auganti egzistencinė baimė ir baimė dėl ateities bei pasikliovimas tam tikrais atmetimo mechanizmais: priklausomybės bei jos pasekmių neigimas, priklausomybės elgesio aiškinimas ir teisinimas, kaltės projekcija į kitus.
Socialinė izoliacija. Vystantis priklausomybei santykiai su kitais žmonėmis darosi vis sunkesni ir galiausiai visai nutrūksta – išskyrus tuos, kurie kartu vartoja narkotines medžiagas. Paprastai tada priklausomybės elgsena dar labiau sustiprėja.
Baimės. Sunkėjant priklausomybės elgesio padariniams, kartu didėja ir baimės bei nepasitikėjimo jausmas. Bet kadangi priklausomybė nepripažįstama kaip tikroji problema, tai ligonio sąmonėje baimės lieka neaiškios ir pasireiškia dirglumu, agresija, depresija ar dar kitaip.
Neigimas. Priklausomybės ligoniai, kurie (dar) nesilaiko abstinencijos, retai arba niekada sau ir kitiems neprisipažins, kad nebekontroliuoja savo priklausomybės elgsenos. Jei su jais imama kalbėti apie jų priklausomybę, paprastai jie reaguoja agresyviai, arogantiškai arba viską nuleidžia juokais. Pokalbiai apie priklausomybę šeimoje beveik visuomet draudžiami, o prasižengę šiam draudimui baudžiami.
Dvasiniai aspektai
Gydant priklausomybės ligonius tikrai neatsitiktinai didelė reikšmė tenka religiniams aspektams. Didžiausios pasaulyje pagalbos priklausomybių ligoniams organizacijos, anoniminių alkoholikų (AA), terapija, remiasi dvylikos žingsnių programa. Kad būtų aiškiau, kokia reikšmė tenka dvasinei gydymo pusei, pateiksime iš jos keletą ištraukų:
2 žingsnis: Mes įtikėjome, kad jėga, stipresnė už mus, gali mums grąžinti dvasinę sveikatą.
3 žingsnis: Mes nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo – kaip mes jį supratome – valiai.
5 žingsnis: Mes išpažinome Dievui, sau patiems ir kitam greta esančiam žmogui savo klaidas nieko nenuslėpdami.
6 žingsnis: Mes esame pasirengę leisti Dievui pašalinti visus šiuos charakterio trūkumus.
7 žingsnis: Nusižeminę meldėme jo išlaisvinti mus iš mūsų trūkumų.
11 žingsnis: Maldomis ir apmąstymais stengėmės pagerinti sąmoningą ryšį su Dievu – tokiu, kokį jį suvokėme. Mes meldėme, kad leistų mums suvokti jo valią ir jėgų ją įgyvendinti.
Įsidėmėtina, kad anoniminių alkoholikų organizacija nepriskiria savęs kokiai nors religijai ir neprimena tikėjimo bendruomenės. Tačiau apsilankius šioje organizacijoje ar jos gydyklose išsyk krinta į akis tai, kad krikščioniškos orientacijos grupės čia žymiai ryškiau atsiskleidžia nei kitose psichosocialinio darbo srityse, pavyzdžiui, „Caritas“ organizacijose. Prasmės ieškojimui, atsidavimui, prašymui atleisti ir dovanoti kaltę bei paklusnumui dvasinei tvarkai čia skiriama daug dėmesio – tiek nagrinėjant subjektyvią ligonio patirtį, tiek ir objektyvius išgyvenimus. Dirbant su sveikstančiais priklausomybės ligoniais dažnai išgirstama tokių asmeniškų liudijimų: „Kad atsikratyčiau butelio, man reikėjo kai ko stipresnio už girtuoklystę. Tai radau Jėzuje“.
Ar tai reiškia, jog tereikia teisingai tikėti ir problemos savaime išsispręs? Žinoma, kad ne. Minėtosios organizacijos taip pat nepropaguoja tokio modelio. Priešingai, dvasiniams aspektams, greta kitų, dažnai suverčiama kaltė už priklausomybės atsiradimą. Bet turima galvoje ne tikrasis tikėjimo turinys, o žmogiškosios normos, kurios įsitvirtinusios kai kuriose krikščioniškose bendruomenėse ar tėvų namuose. Kaip jau minėta, abstinencijos kaip moraliai vertingesnio gyvenimo būdo emocionalizavimas padeda plisti alkoholizmui.
Taigi galima įžvelgti dvejopų sąsajų tarp tikėjimo ir priklausomybės: viena vertus, esama daug žmonių, kurie tikėjosi vartodami narkotikus išsilaisvinti (ir tam tikram laikui išsilaisvino) nuo perdėtai griežto ir nelankstaus religinio auklėjimo gniaužtų bei dogmatiškumo; kita vertus, išlaisvinančiam ir pozityviam asmeniniam tikėjimui tenka svarbus vaidmuo gydant priklausomybių sutrikimus.
Priklausomybių pasireiškimo formos
Kadangi priklausomybės sąvoka nėra griežtai apibrėžta, tai ja nusakomos labai skirtingos būsenos. Oficialiose psichikos sutrikimų klasifikacijose ši sąvoka nebevartojama. Kalbant apie narkotinių medžiagų sukeliamą priklausomybę daromas skirtumas tarp „narkotinių medžiagų piktnaudžiavimo“ ir „priklausomybės nuo narkotinių medžiagų“.
Piktnaudžiavimas reiškia pakartotinį nelegalių arba socialinių, kitais atvejais ir profesinių galimybių praradimą sukeliančių narkotinių medžiagų vartojimą.
Priklausomybė pagal tarptautinę psichikos sutrikimų klasifikaciją (APA, 1994) apibrėžta tiksliai. Apie ją galima kalbėti tada, jei iš žemiau išvardytų sąlygų egzistuoja trys:
• atsiranda tolerancija;
• pasireiškia abstinencijos požymiai arba vartojamos kitos, panašiai veikiančios medžiagos siekiant išvengti abstinencijos reiškinių;
• piktnaudžiaujama dažniausiai didesnėmis dozėmis arba ilgiau nei planuota;
• jaučiamas poreikis apriboti arba baigti vartojimą, arba mėginimai apriboti vartojimą nepavyksta;
• skiriama daug laiko ir jėgų gauti narkotinėms medžiagoms (pavyzdžiui, vagystės);
• atsisakoma anksčiau buvusių svarbių profesinių, laisvalaikio ar bendrijų užsiėmimų dėl narkotinių medžiagų vartojimo;
• nepaisoma sunkių padarinių fizinei sveikatos būklei, psichikai arba socialiniam gyvenimui ir toliau nuolat vartojamos narkotinės medžiagos.
Neturi reikšmės, kad priklausomybės sąvoką mėginsime apibrėžti kuo tiksliau, riba tarp piktnaudžiavimo ir priklausomybės bus labai paslanki. „Taškas, kuris jau peržengtas“, pereinamosiose stadijose dažnai labai aptakus. Mažiausiai dviprasmiškas yra vadinamasis kontrolės praradimas, palygintinas su slenksčio peržengimu.
Kontrolės praradimas reiškia, kad žmogus, net ir nepaprastai stengdamasis apriboti vartojimą norimo dydžio doze, to nepajėgia padaryti. Tai reiškia, kad alkoholikas gali arba tik visiškai abstinentiškai gyventi, arba geria liguistai. „Normaliai“ gerti nebeįstengia. Visi žinomi terapijos principai remiasi tuo, kad kontrolės praradimas nebegrįžtamas. Tai reiškia, kad sveikstantys priklausomybės ligoniai visą gyvenimą turi gyventi absoliučioje abstinencijoje, jeigu nori savo priklausomybę įveikti ir ją valdyti. Individualioje priklausomybės raidoje nors kartą pasireiškia aiškūs požymiai, kad kontrolė prarandama. Tačiau tą faktą vienareikšmiškai įvertinti nėra taip paprasta. Pavyzdžiui, beveik kiekvienas žmogus patyrė, ką reiškia prarasti kontrolę: kai, tarkim, norėjo suvalgyti tik vieną šokolado gabaliuką, o sukirto visą plytelę. Bet tai nereiškia, jog nuo tol jis nebevalios šokolado valgyti saikingai. Daugumai žmonių pavyksta, net ir vieną kartą nebesusivaldžius, ribotai valgyti šokoladą, jo visiškai neatsisakant. Tai reiškia, kad ir kontrolės praradimo ribos yra labai paslankios.
Nusakant priklausomybės sąvoką neretai skiriama psichinė ir fizinė priklausomybė. Fizinė priklausomybė apibūdinama pagal tai, ar abstinencijos simptomai sunkūs. Vartojant centrinę nervų sistemą slopinančias medžiagas (alkoholį, raminamuosius arba migdomuosius medikamentus ir t.t.) ir opiatus (heroiną, morfijų), abstinencijos simptomai būna itin nemalonūs ir net gali grėsti gyvybei. Todėl atprasti vartoti šias medžiagas patartina tik su medikų pagalba.
Bet atidžiau vertinant toks fizinės ir psichinės priklausomybės atskyrimas veikiau atspindi tai, kad nepakankamai suprantame daugumos medžiagų organinį poveikį smegenims. Iš esmės aišku, kad bet kokios narkotinės medžiagos poveikis pasireiškia medžiagų apykaitos pasikeitimais smegenyse. Tai reiškia, kad narkotinė medžiaga turi užimti natūralių ir organizmui savų transportuojančių medžiagų vietą. Jei jų arba atitinkamų receptorių nebūtų, tai medžiaga negalėtų veikti. Taigi jeigu kalbama apie „grynai psichinę“ priklausomybę, tai nereiškia, kad medžiagų apykaitos procesai čia nevaidina jokio vaidmens – net jeigu ir nebūtų žinoma, kokių medžiagų organizmas pats nebegamina arba pradeda pernelyg daug gaminti ėmus vartoti narkotinę medžiagą, kokie receptoriai blokuojami ir taip toliau. Jeigu ir čia sudėtinga apibrėžti aiškias ribas, tai prasminga skirti medžiagas su dideliu potencialu sukelti sunkius abstinencijos simptomus ir tokias, kurioms jie nebūdingi. Taigi sąvoka „nesukelia fizinės priklausomybės“ reiškia, kad vartojant aptariamą medžiagą neišsivysto tolerancija ir abstinencija.
Ulrich Giesekus, psichologas, vadovauja krikščioniškam terapijos centrui Vokietijoje
Versta iš: Giesekus U. Wenn Sucht das Leben blockiert. – Wuppertal, 1999. © Brockhaus Verlag
Priedas
Priklausomybės kriterijai
Ar žmogų kamuoja priklausomybė, galima spręsti pagal tam tikrus jo elgesio požymius. Taikomi šie kriterijai:
1. Kontrolės praradimas
„Normalus“ alkoholio vartotojas išgėręs antrą arba trečią alkoholio taurę gali liautis gerti. Priklausomybės ligonis praranda kontrolę ir nebesugeba kontroliuoti išgeriamo alkoholio kiekio. Taip ir azartiškas lošėjas, įmetęs pirmąją monetą į automatą, liausis lošti tik ištuštėjus jo kišenėms.
2. Abstinencijos reiškiniai
Jeigu priklausomybės ligoniai negali gauti reikiamos narkotinės medžiagos, pasireiškia tokie fiziniai požymiai: ima krėsti drebulys, pila prakaitas ir panašiai; būdingi psichiniai požymiai: baimė, pykčio priepuoliai, liūdesys, nerimas.
3. Nesugebėjimas laikytis abstinencijos
Priklausomybės ligonis nebegali gyventi abstinentiškai, tai yra nevartodamas narkotinės medžiagos.
4. Potraukis vėl pamėginti
Kadangi priklausomybės ligoniai nebegali gyventi be trokštamos narkotinės medžiagos, jie visą laiką jos ieško. Tuomet kalbama apie potraukį vėl pamėginti.
5. Dozės didinimas („more effect“)
Norėdamas pasiekti tokią pat išgyvenimo būseną, priklausomybės ligonis turi suvartoti kaskart vis didesnę trūkstamo narkotiko dozę arba sustiprinti savo priklausomybės elgseną. Dozę gali didinti kiekybiškai arba kokybiškai (tai yra jam reikia vis stipresnių narkotikų arba dirgiklių, pavyzdžiui, seksomanai pereina nuo „lengvos“ pornografijos prie „juodos“).
6. Interesų absorbcija ir koncentravimasis
Gyvenimas vis labiau koncentruojasi ties narkotine medžiaga. Visi kiti interesai neberūpi arba nukreipiami narkotinėms medžiagoms įsigyti. Kai „sėdintis ant adatos“ patiria abstinenciją, jis išnaudoja visą savo kūrybingumą ir intelektą ieškodamas kitos dozės. Lošėjas, patiriantis abstinenciją, itin sumaniai „susiorganizuoja“ pinigų, o darbo maniakui visas gyvenimas kada nors virsta darbu.
7. Visuomeninis nuopuolis
Prarandamas darbas ir nutrūksta socialiniai kontaktai, galop prarandamas socialumas. Priklausomybės ligoniai dažnai virsta visuomenės „atmatomis“.
8. Psichinis ir fizinis pakrikimas
Priklausomybės ligonio paskutinė, žemiausia pakopa yra psichinis ir fizinis pakrikimas. Priklausomai nuo liguisto potraukio pobūdžio žmogus save niokoja ilgiau arba lėčiau ir pakenkia sau iki skirtingo laipsnio.
„Prizmės“ redakcija
www.prizme.lt