Kaip kovoti su nuodėme?
1901-12-13 / Mindaugas Sakalauskas
Prieš kurį laiką bendrijos „Tikėjimo žodis" interneto svetainės „Klausimų-atsakymų" skiltyje gavome klausimą, kuriame buvo išsakytas susirūpinimas dėl vis pasikartojančio suklupimo, neatsilaikant prieš įkyriai persekiojančios nuodėmės pančius.
Tas klausimas, į kurį man teko atsakyti, skambėjo taip: Kaip besistengčiau, ką bedaryčiau, mane persekioja viena nuodėmė ir niekaip nesugebu jos atsikratyti. Kiekvieną sykį meldžiuosi ir atsiprašinėju Dievo, bet, praėjus kuriam laikui, vėl suklumpu. Tai tarsi uždaras ratas, iš kurio man sunku išeiti. Kaip sudaužyti tą ratą ir nesugrįžti prie nuodėmės?
Akivaizdu, kad tokį susirėmimą su nuodėme patiria ne vienas ar keli žmonės. Neabejoju, jog visi būname minimo vis besikartojančių nuodėmių rato įkaitais. Tad pabandykime pasigilinti, kodėl nuodėmė nesiduoda nupurtoma taip lengvai, kaip nuo palto apykaklės sniegas. Ir kaip ištrūkti iš šio uždaro rato?
Nuodėmės belaisviai
Įtikėję Jėzų Kristų, kaip mūsų Išgelbėtoją iš nuodėmės, buvome pilni entuziazmo ir užsidegimo pagaliau susidoroti su savo nedorybėmis. Manėme, jog čiupsime tą nelemtą nuodėmę ir su ja bus baigta. Vylėmės, kad greitai tapsime šventi, tyri ir nekalti. Tačiau, nepaisant visų pastangų, teko pripažinti, jog nepakankamai įvertinome savo priešą, nenumatėme, kad jo pozicijos įtvirtintos pačioje mūsų prigimtyje. Apaštalas Paulius be užuolankų įvardino šią, visų Adomo palikuonių išgyvenamą, vidinę agoniją: Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno (Rom 7, 22-24). Tai padeda suprasti, kodėl nuodėmė tokia gaji mumyse, - esame dvasiškai suluošintos prigimties, kuri vergiškai pajungta blogiui. Esame „užprogramuoti" piktam. Jei ne tam tikri „saugikliai," tokie kaip sąžinė, bausmės atlygio ir švento Dievo baimė, mes intuityviai pasiduotumėme tik blogiui. Tereikia nuoširdžiai įvardinti impulsyvias mūsų reakcijas, ketinimus, dar „neperleistus" per Dievo valios „filtrus", neapipjaustytus aštriu Žodžio kalaviju, ir įsitikinsime, kad nuodėmė mumyse labai giliai įsirėžusi. Ji taip stipriai mus veikia, jog nepajėgiame vadovautis net pačiomis tyriausiomis savo intencijomis, - ima viršų savanaudiškumas, aistros, godumas, pyktis, puikybė ir kitos kūniškos prigimties „grožybės". Štai neseniai kažkas nulupo nuo mūsų bažnyčios durų spynos apdailą. Pirmoji mano reakcija tai išvydus buvo pikta - didelės laimės vagiui tikrai nelinkėjau... Arba kitas „išbandymas" - mūsų bažnyčios raštinės kaimynystėje įsikūrusi firma šildosi didelio galingumo šildytuvu ir dažnai dėl to dingsta elektra, genda kompiuteriai. Kai paprašiau, kad jie gal galėtų jo nejungti, man atšovė, kad jiems nerūpi mūsų kompiuteriai. Mano reakcija toli gražu nebuvo romi - viduje (gerai, kad ne išorėje) iškart susigniaužė boksininko kumščiai. Nors Viešpats ir moko mus laiminti savo skriaudėjus, tokia nuostata „nusistovi", (jei išvis „nusistovi") dažniausiai tik po kiek laiko - minutės, dienos ar mėnesio, Dievo žodžiu atvėsinus įsiplieskusias pykčio emocijas. Gerą elgesį tenka ugdyti - ir pakankamai sunkiai. Gėris savaime neteka iš mūsų. Mes esame ne lyg juodu grafitu pabraukytas lapas, o pats grafitas. Jei jo dryžius lape trintuku galima ištrinti, tai grafitą skusk, kiek tik nori, - jis vis tiek juodas. Tad savo valios pastangomis bandydami „trinti" nuodėmę, iš dalies ir laikinai tarsi išgyvename šiokį tokį prašviesėjimą, tačiau neilgai trukus, žiūrėk, ir vėl stypsai ten pat, iš kur buvai pabandęs išlipti. Nors labai apmaudu, tačiau tikrovė tokia. Vis dėlto ne vienas vis dar puoselėjame ambicijas sukaupę valią palaužti vieną ar kitą savo ydą. Bet ar įsiklausome į Pauliaus desperatišką šauksmą: „Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!" Jei nuodėmę nugalėti būtų taip paprasta, tuomet nebūtų reikėję Dievo Sūnui ateiti ir susigrumti su ja vietoj mūsų. Nuodėmė lengvai nepasiduos, turime būti nusiteikę ilgai, nuožmiai kovai.
Didelės ir mažos nuodėmės
Ieškant atsakymo, kaip galėtume priešintis nuodėmei, svarbu taip pat suvokti, kas gi yra nuodėmė, į ką turėtume nutaikyti savo ginklus. Neretai susikoncentruojame į vieną ar kelias labiausiai akį badančias nuodėmes ir visas pajėgas sutelkiame kovai su jomis. Bet ar tai pati geriausia strategija? Juk be „didžiųjų" nuodėmių yra ir daugybė „smulkesnių" nuodėmių. Paprastai mes taip jas skirstome. Nors Šventajame yra atskiriamos nuodėmės iki mirčiai ir ne iki mirčiai (1Jn 5,16), akivaizdu, kad tos mirtinos, sunkiosios nuodėmės nėra mūsų kasdienybėje pasireiškiantis neteisumas. Nuodėmė iki mirčiai - tai sąmoningas Dievo dovanotos ir Šventosios Dvasios apreikštos išgelbėjimo malonės per Jėzų Kristų atmetimas, kai ji jau buvo priimta. Apaštalas Jonas kalba apie tokią tikinčiųjų nuodėmę. Greičiausiai tai buvo iš bendruomenės išėję žmonės, ėmę neigti Kristų esant Pateptuoju, o kartu ir Gelbėtoju. Tokius Jonas vadina „antikristais" (1Jn 2,18-22). Neigiant Kristų, kito kelio išgelbėjimui nebelieka, nes Sūnus - vienintelis kelias pas Tėvą, tad suprantama, kodėl ši nuodėmė iki mirčiai. Panašiai, manau, yra ir su neatleistina piktžodžiavimo Šventajai Dvasiai nuodėme, kurią įvardina pats Jėzus (Lk 12,10), nes Dvasios misija kaip tik ir yra atvesti ir išlaikyti žmogų prie Kristaus. Visos kitos nuodėmės, atrodytų, yra ne iki mirčiai, kitaip tariant - potencialiai atleistinos. Kadangi jos visos vienodai atleistinos, manyti, kad vienos sunkiau, o kitos lengviau atleidžiamos greičiausiai būtų nelogiška. Tačiau jei jos visos atleistinos, tai sykiu jos visos ir vienodai nuodėmingos, kaip kad tvirtina Jonas: „Kiekviena neteisybė yra nuodėmė" (1Jn 5,17). Taigi nuodėmė yra tiesiog nuodėmė, gyvenimą griaunanti jėga. Fariziejai manė, kad paleistuvystė yra didesnė nuodėmė nei godumas ar veidmainystė (jie griebėsi akmenų prieš pagautą svetimaujančią moterį), tačiau Jėzaus atsakymas parodė, kad Jis nuodėmių negraduoja: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį" (Jn 8,7). Jėzus sulygino fariziejus su svetimavusia moterimi, nors jie, bent jau savo akyse, buvo kur kas „švelniau" nusidėję arba visai teisūs.
Neretai ir mes lyginame nuodėmes vienas vadindami „riebiomis", o kitas - vos ne beveik priimtinomis. Priklausomybę nuo tabako, alkoholio ar narkotikų smerkiame, o priklausomybė nuo pinigų ir pirkinių visai maloni. Žiūrėti pornografinį filmą - šlykšti nuodėmė, o už akių apkalbinėti bažnyčios pastorių ar kokį kitą žmogų - nieko tokio. Per kriminalines naujienas rodomos žmogžudystės - baisu, o nešioti nuoskaudas ir pyktį - nesunkiai pateisinamas dalykas. Anot Jėzaus, pavadinti brolį bepročiu nėra mažesnė nuodėmė nei jį nužudyti, nes yra verta pragaro ugnies, didžiausios galimos bausmės (Mt 5, 22). O Jokūbas tvirtina, kad net laikantis visų Dievo potvarkių ir nusižengiant vos vienu dalyku, tampame kalti dėl visų (Jok 2,10), juo labiau, jei rūpinamės tik keliom savo ydom, o į kitką nekreipiame dėmesio. „Juk Tas, kuris pasakė: „Nesvetimauk!", taip pat pasakė ir: „Nežudyk". Tad jeigu tu nesvetimauji, bet žudai, - vis tiek esi įstatymo laužytojas" (Jok 2,11). Tad, manau, mums nereikėtų išskirti savo gyvenime vieną ar kitą nuodėmę iš kitų, bet vienodai uoliai siekti laisvės nuo kiekvienos iš jų. Neskabyti po vieną raugės daigelį, o matyti visą lauką, ieškoti būdų, kaip paveikti ne atskiras nuodėmes, o visą mumyse slypintį nuodėmingumą. Kalbant žemės ūkio kalba, viena yra kelių hektarų bulvių lauke kolorado vabalus rinkti rankomis, kas kita - užkirsti kelią jų plitimui mechanizuotai nupurkšiant lauką atitinkamais cheminiais preparatais. Ar mes turime kokių vilčių panašėti į Viešpaties paveikslą iš esmės, prigimties lygmenyje?
Šventojo pažinimas pašventina ir mus
Nors visišką laisvę nuo nuodėmės patirsime tik Viešpaties karalystėje, kuomet mūsų kūnai bus pakeisti iš mirtingų į nemarius, iš negarbingų į šlovingus, iš sielinių į dvasinius, tačiau jau ir dabar Dievas yra pakirtęs nuodėmės viešpatavimą mums (Rom 6, 22), išlaisvinęs iš ne vienos nedorybės, kurias darėme iki įtikėjimo. Tad galime nedvejoti, jog Jis pasiryžęs tęsti šį pašventinimo darbą ir toliau.
Neabejoju, kad mes, krikščionys, augdami asmeniniu, artimu Dievo pažinimu, turime vilčių patirti vis daugiau ir daugiau laisvės. Kuo arčiau Jo esame, kuo ryškiau Jį regime, tuo mažiau patraukli darosi nuodėmė, nes Jame nėra nuodėmės. Ji ima mums svetimėti, nuo mūsų tolti, dievotas gyvenimas tampa natūralesnis už gyvenimą pagal kūno norus. Tokią laisvę imame ragauti sutelkę dėmesį ne į savo ydingumą, o į Kristų. Kol dėmesio centre esame mes patys, mūsų silpnumas, netinkamumas, kol per padidinimo stiklą apžiūrinėjame savo trūkumus, plakame save dėl jų, vėl ir vėl ryžtamės jų atsikratyti, dievagojamės sau, artimiesiems ir Dievui, jog daugiau tai nesikartos, tol, kaip taisyklė, trypčiosime toje pačioje vietoje beveik nepadarę jokios pažangos. Kodėl? Todėl, kad pagrindinė šventėjimo sąlyga yra liestis prie Šventojo, o ne pačiam kurti šventumą. Jėzus primygtinai ragino pasilikti Jame, nes būtent tai lemia vaisių augimą, o be Jo mes nieko neįstengsime nuveikti (Jn 15, 4-5).
Naujosios Sandoros metu Dievas pažadėjo savo įstatymus įdėti į tikinčiųjų širdis, įrašyti jų mintyse (Hbr 10,16), o tai, žinoma, reiškia naujos kokybės klusnumą Dievui. Jis laukia pasikeitimų mūsų širdyse, o ne menkesnių. Kas iš to, jei sukandę dantis valdomės, kad nepasielgtume ne pagal krikščioniškas taisykles. Gal kurį laiką taip ir turi būti ir gal geriau taip, negu visame „grožyje" būti savimi, tačiau tikroji perspektyva, - kad Viešpaties gyvenimas persmelktų visą mūsų esybę ir panašiai kaip Jis mąstytume bei rinktumėmės, nes tiesiog nebeįsivaizduotume, kad būtų galima kažkaip kitaip. Tai susitapatinimo su Juo pasekmė, giluminio Šventosios Dvasios darbo mumyse vaisius. Šioje perspektyvoje siekiame ne atsikratyti kažkurios iš nuodėmių, o trokštame artimo bendravimo su Dievu, sykiu ir asmeninio Jo pažinimo, kas neišvengiamai marins ir nuodėmę mumyse. Kodėl apaštalai po jų Viešpaties mirties neišsiskirstė kas sau, nesakė, kad pagaliau baigėsi to nepakeliamo suvaržymo laikas, nedžiūgavo, jog galėsią pagyventi „laisvėje"? Todėl, kad jų santykiai su savo Mokytoju buvo artimi, Jis traukė jų širdis, Jis buvo jų gyvenimo prasmė, siekiamybė. Todėl buvo drauge ir laukė, laukė nežinia ko (mat tik vėliau suprato, kad Kristui buvo lemta prisikelti), tiesiog negalėjo nieko kito imtis, nes Jis taip ryškiai juos apšvietė, taip įsirėžė į jų sielas. Kuo aiškiau Jį regime, geriau pažįstame, tuo abejingesni būsime ir nuodėmei - ne kažkuriai vienai, bet viskam, kas nuodėminga. Apaštalo Pauliaus maldoje kolosiečiams matome, kaip Dievo pažinimas lemia elgesio šventumą: „<...> nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad jūs būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties ir Jam tobulai patiktumėte..." (Kol 1,9-10). Dievo pažinimas ir mums turėtų būti vienas didžiausių maldos poreikių. Melsti, kad matytume gyvenimą Jo akimis, ieškoti Jo Šventajame Rašte, tikinčiųjų draugėje, tarnystėje artimui.
Bręsdami Jame, nejučia aptiksime, kad kažkada neįveikiamos atrodžiusios nuodėmės tiesiog tirpsta mumyse, blėsta, nors, regis, ypatingai dėl to ir nesistengėme. Tokia laisvė, tiesa, ateina lėčiau nei norėtųsi, nes ir Dievo pažinimu augame ne taip greitai. Tačiau pasikeitimai būna tikri, ne per jėgą išspausti, o širdies plokštėse paties Dievo Dvasios pirštu įrašyti. Tuomet motyvuoja nebe draudimas ar baimė, nenusidedame ne todėl, kad išgirdome, jog nevalia; tiesiog suvokiame, jog nuodėmė nėra mūsų tapatybės dalis, kaip kad tvirtina Paulius: „Kas gi bendro tarp teisumo ir nusikaltimo? Ir kas bendro tarp šviesos ir tamsos?" (2Kor 6, 14). Juk ir šiukšlių buityje nekaupiame, o reguliariai jų atsikratome ne todėl, kad kaimynai įkyriai moralizuotų - tiesiog žinome, kad be šiukšlių geriau nei su jomis, kad jos nėra mūsų namų interjero dalis. Gilūs, esminiai pasikeitimai mumyse įvyksta ne per dieną, mėnesį ir net metus, o, sakyčiau, keliolika ir net keliasdešimt metų, o dar tiksliau - jie vyksta visą mūsų gyvenimą. Tad neturėtume pulti į neviltį ar manyti, jog esame niekam tikę krikščionys, jei pasikeitimai užtrunka, net ir nuoširdžiai jų trokštant ir siekiant. Reikia apsiginkluoti kantrybe.
Kas nors paklaus, o kaip gyventi šiandien, vis dar klumpant ir laukiant trokštamos laisvės?
Kentėkime kūnu
Manyčiau, kad tai, apie ką kalbėjome iki šiol, yra pagrindas mūsų šventėjimui, tai galėtų būti ir mūsų vizija: kuo arčiau Dievo, tuo toliau nuo nuodėmės. Visgi, reikia pripažinti, kad šiame kelyje neišvengsime ir tiesioginio susirėmimo su konkrečiais pagundymais, kuriuos iš Viešpaties malonės ir sutelkę visą dvasinę tvirtybę turėtume siekti atremti. Dievo žodis ne kartą ragina tikinčiuosius priešintis nuodėmei, netoleruoti kūniškos prigimties užgaidų, bet jas ramdyti. Štai kaip savo kovą apibūdina apaštalas Paulius: „<...> aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas" (1Kor 9, 26-27). Ir apaštalas Petras moko kovoti su nuodėme, kenčiant kūnu, primindamas Kristaus pavyzdį „Kadangi Kristus kentėjo kūnu už mus, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi, - nes kas kenčia kūnu, tas pametė nuodėmę, kad likusį laiką kūne gyventų nebe žmonių aistromis, o Dievo valia" (1Pt 4,1-2). Apaštalas ragina gesinti mūsų kūno nariuose užsiplieskiančias aistras, o tai nėra lengva, ne visada to norisi, nes aistros žada tam tikrą malonumą, - o dabar imk ir jo atsisakyk... Tai ir yra ta kančia - savo valia, vardan tiesos atsisakyti malonumo, nes jo prigimtis priešiška Dievo valiai. Mūsų Viešpaties kančia tepaskatina mus iškęsti savo kančias: „<...> nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių <...>. Apsvarstykite, kaip Jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešiškumą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte savo sielomis!" (Hbr 12,1-3).
Taigi esame ne lenktynių žiūrovai, bet dalyviai. Neliekame nuošaly, bet patys turime patirti ir ištverti lenktynių krūvį, sunkumus. Reikalingos ir mūsų pastangos nusimetant apraizgiusią nuodėmę, tačiau visgi ne mes pagrindiniai „herojai," o Viešpats. Panašiai kaip tėvas slidžiu keliu už rankos veda mažą vaiką, taip ir mes esame Dievo vedami. Nepasakysi, kad vaikas neina, tačiau tereiktų tėvui paleisti jo ranką ir jis greitai pargriūtų. Kita vertus, neužtenka, kad laiko už rankos - reikia ir eiti.
Tad dėkime pastangas tardami tamsai „ne", jos nėra bergždžios. Ne visada sėkmingos - klupsime, tuomet atgailaukime, kelkimės ir vėl eikime į priekį. Nepavarkime atgailauti ir vėl keltis į kovą - tai ne veidmainystė, o atkakli kova, permainingos lenktynės. Jei Viešpats mus mokė atleisti vienas kitam begalę kartų per dieną, tai negi Jis pats elgsis kitaip? O labiausiai pabrėžčiau uolų rūpestį pažinti Viešpatį: godžiai skaityti Bibliją, ja vadovautis gyvenime, atvirai bendrauti su Dievu, pasilikti tarp maldingų tikinčiųjų, tarnauti žmonėms. Šitaip augsime tiesos pažinimu, o kartu ir laisve: „<...> jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus" (Jn 8, 32).
Iš laikraščio "Ganytojas", 2009-03-28