Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių
1901-12-13 / Gabrielius Lukošius
Tai, jog Kristus gelbsti mus iš nuodėmių, daugeliui krikščionių tampa tokia nuvalkiota tiesa, kad atrodo, jog tai savaime suprantama ir nebeįdomu. Teoriškai - puikiai žinoma, o praktiškai - neveiksminga, nes nesuvokiama šios begalinės Dievo malonės didybė ir svarba.
Pati baisiausia žmogaus nelaisvė - jo nuodėmės. Nuo jų negali pabėgti net užsimerkęs ir užsikimšęs ausis. Net mirtis nuo jų neišlaisvina. Nuodėmės mumyse įsirėžia kaip neišdildomos žymės, kaip mūsų veido bruožai, kaip neišgydomas sielos luošumas, kurio nepanaikina net kūno mirtis. Liaudyje apie luošą žmogų sakoma - „Jį tik karstas ištiesins" - o čia ir karstas nepadės. Žmonės, esantys šalia, gali apie mūsų nuodėmes nieko nežinoti, bet mes patys neturime galios jomis atsikratyti. Jos ne tik palieka praeityje įrėžtą pėdsaką, bet mūsų sąmonėje įkyriai piešia nuodėmingos ateities vizijas, gundydamos vėl ir vėl ragauti uždraustus vaisius. Norėdami pasislėpti nuo savo nuodėmių, vadiname jas nekaltais priklausomybių vardais, jų sąrašą sutrumpiname iki vieno, dviejų ar trijų punktų. Sąraše lieka tik žmogžudystė, na, dar vagystė ir gal koks nors didelis melas bei vaikų tvirkinimas. Netikėjimo savo Kūrėju bei stabų garbinimo iš viso nebedera prisiminti kaip nuodėmių - juk tai gali įžeisti kieno nors savigarbą. Nepagarba tėvams, palaidumas, valstybinio turto grobstymas, „buitinis" melas ir svetimo gero geidimas - anokios čia nuodėmės, tai - šiaip kasdieniai nesusipratimai bei poreikių tenkinimas. Tačiau nuo tokios sąrašo korektūros nesidaro lengviau. Blogio nuosėdos renkasi sieloje ir tenka vis dažniau užsimiršti naudojant svaigalus bei raminamuosius.
Nuodėmės - kaip ligos. Ar pripažįstame jas ar ne, jos vis tiek ėda sveikatą ir griauna gyvenimą. Vergystė niekur nedingsta, jeigu pakeičiame jos pavadinimą.
Šiandien daugelis žmonių įsižeidžia, jeigu jų elgesį pavadiname nuodėmingu, nors iš tiesų jis toks ir yra. Tačiau jų įsižeidimas nekeičia esmės. Dėl to, kad žmogus ignoruoja nuodėmes, jos nenustoja tokios būti. Mat ne žmogus nusprendžia, koks poelgis yra nuodėmė, o koks - ne. Tai įvardijo mūsų Kūrėjas.
Praeityje žmonės nesuprato daugelio gamtos dėsnių, tačiau tie dėsniai visą laiką valdė materialųjį pasaulį. Taip yra ir su nuodėme. Niekur nedingsi: atpildas už nuodėmę - mirtis. Dievas nubrėžė ribas ne tik materialiajam pasauliui. Jis nubrėžė ir sąmoningo žmonių gyvenimo kryptis, o sukurdamas žmogų suteikė jam pakankamai jėgų bei nuovokos tų krypčių laikytis. Tačiau mūsų protėviai nusprendė elgtis kitaip, ir visa žmonių giminė pateko į nuodėmės vergystę, iš kurios pati nebegali išsivaduoti. Tai akivaizdžiai liudija visa žmonijos istorija. Kad ir kokį praeities ar dabarties pasakojimą skaitytume, čia pat sutiksime melą, išdavystes, žudynes, vagystes ir begalę kitų nedorybių. Žmones valdanti dvasinė tamsa matoma visur. Žmonija atsiduoda įvairiausioms beprotiškoms idėjoms, karta po kartos darydama tuos pačius baisius nusikaltimus. Todėl angelo pasakytas pažadas - Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių - visus žmones turėtų pripildyti tikru džiaugsmu bei dėkingumu.
Kas nors galbūt paprieštaraus: „Na ir kas, jog užrašytas pažadas? O ar matome istorinėje krikščionybės praeityje žmones, laisvus nuo nuodėnių?"
Į tokį klausimą tenka atsakyti: „Taip! Matome!" Tai buvo tie žmonės, kurie atviromis širdimis priėmė Dievo malonę. Panašiai kaip viena, Naujajame Testamente aprašyta, moteris, ilgą laiką sirgusi vidiniu kraujavimu. Ji prasibrovė pro minią ir, palietusi Kristaus rūbo kraštą, pasveiko. Mat ji pati sau sakė, kad palietusi nors Jo drabužio kraštą, pasveiks. Jėzus pajuto, jog iš Jo išėjo jėga, ir ėmė klausinėti, kas prie Jo prisilietė. Mokiniai ėmė stebėtis tokiu Jo elgesiu, nes Jėzus iš visų pusių buvo spaudžiamas minios. Jiems pasirodė keistas toks jų Mokytojo jautrumas prisilietimams. Daugybė žmonių Jį lietė ir nieko ypatingo nepajuto, nes lietė tik kūnais, be jokio vidinio užtikrintumo.
Stebint tą minią buvo labai lengva prieiti prie išvados, kad prisilietimas prie Kristaus nieko nekeičia, ir paviršutiniška statistika tokią išvadą būtų parėmusi.
Panašiai atsitinka ir žiūrint į krikščionybės istoriją. Joje labai daug paviršutiniško deklaravimo, daug žmonių, panašių į tą minią, stumdžiusią Kristų. Tačiau jei vadovausimės tokia statistika, prasilenksime su pačia didžiausia Dievo malone - realiu išgelbėjimu iš nuodėmių, pagrindiniu Jėzaus gimimo tikslu.
Jeigu žmogus netiki tikru, Kristaus atneštu išgelbėjimu iš nuodėmių, Kalėdos jam yra tik kalendorinė proga gauti kokį nors suvenyrą bei nupirkti dovanėlių giminėms - nieko daugiau. Jis prasilenkia su pačia didžiausia dovana - Dievo suteikta laisve.
Melskimės, kad Kristaus atneštas išgelbėjimas iš nuodėmių nė vienam tikinčiajam netaptų tik teoriškai išpažįstama tiesa. Branginkime dangišką malonę. Nuoširdžiai džiaukimės ja kiekvieną dieną.
Ištrauka iš laikraščio "Ganytojas", 2008-12-20