Gašlumas - meilė be meilės
1901-12-13 / Enzo Bianchi
Iškreiptų santykių, kuriuos tradiciškai vadiname „svarbiausiomis“ ydomis, sąraše gašlumas yra antrojoje vietoje. Jis seka po rajumo ir su šia yda yra glaudžiai susijęs: tiek maisto, tiek seksualinis besotiškumas yra įsišakniję toje pačioje dirvoje.
Evagrijus jau IV amžiuje teigė, kad „rajumas - gašlumo tėvas“. Kaip ir rajumas, gašlumas yra kūno yda ir apima visas penkias jusles: viskas prasideda nuo regėjimo, uoslės ir klausos bei baigiasi ragavimu ar lytėjimu. Nepaisant to, abi šios ydos yra „sielos ydos", kurios užgimsta širdyje, ir kovą su jomis pradėti reikia būtent širdyje. Rajumas ir gašlumas yra aistros, parodančios suvokimo praradimą ir ilgainiui atsirandančią nuostatą siekti malonumo dėl jo paties, fizinio pasitenkinimo, atplėšto nuo savo tikslo.
Seksualinis malonumas pasižymi keturiais bruožais: tai pats intensyviausias fizinis malonumas; tai sudėtingas malonumas, apimantis visą kūną ir psichiką; tai malonumas, susijęs su laiku, su vyro ir moters istorija nuo lytinio subrendimo iki senatvės; tai malonumas, neatskiriamas nuo lytinio akto, nors tėra vienas iš jo aspektų. Tad suprantama: jeigu seksualinė sueitis - vien tik fizinis malonumas ir orgazmas, niekas kitas nebedomina, tik joje dalyvaujantis organas, neatsiveriama jokiam tikslingumui. Šitaip viskas susiaurinama iki vienintelio tikslo - „pavergsi savo artimą“, o kito žmogaus domina vien kūnas, erotinės ir trokštamos vietos; jis tampa daiktu ar netgi fetišistiniu elementu... Tačiau seksualinė energija gali ir vienyti, jei ji nukreipta į meilę, į bendravimą, t. y. į meilės „istoriją“, o kai ji susiaurinama iki erotizmo, tada, priešingai, - ji skaldo, skiria, išsekina asmenį. Taigi išmokti mylėti reiškia valdyti troškimą, priimti savo lytišką kūną, pritarti atstumui, atsisakyti piktnaudžiauti kitu ir jį valdyti bei laikyti savo nuosavybe.
Gašlumo auka suabsoliutina savo impulsą ir atsisako santykio su kitu, šitaip suskaldydama save ir sudaiktindama kitą asmenį. Jeigu erotiniai impulsai neintegruojami į visumą, kuri yra asmuo, tai tada pasirodo jų laukinė ir chaotiška prigimtis. Ji paskandina žmogų, vaizduotėje ar tikrovėje, stumdama jį į seksualinį aktą. Kitaip sakant, gašlumas pasirodo tada, kai seksualinis malonumas nebesugeba paklusti elementarioms savo ir kito asmens orumo taisyklėms. Jei nesilaikoma šios disciplinos, dovana tampa nuosavybe, patrauklumas - smurtu, kūno ir sielos vienybė tragiškai suardoma. Dar skaudžiau yra tai, kad partneris nustoja būti santykio subjektu ir yra padaromas paprasčiausiu vartojimo objektu, netgi redukuojamas į vienintelę savo kūno vietą.
Vis dėlto ši aistra gimsta seksualumo srityje, kuri yra teigiama žmogaus dimensija, kviečianti kelionei į vyro ir moters bendrystę. Juk seksualinis malonumas yra sudėtingas fenomenas, susijęs ne vien su lytiniais organais ir orgazmu, o su visu asmeniu, su visais jo jausmais. Jis yra meilės kalba, savęs dovanojimo kitam parodymas, vienybės karūnavimas. Seksualinis malonumas yra vyro ir moters istorijos dalis; jis pasirodo subrendimo laikotarpiu, po to yra palydimas vaisingumo, vėliau patiria nevaisingumo laiką ir galiausiai visiškai išnyksta. Kitaip yra gašlumo atveju: malonumas suvokiamas kaip kažkas atskiro nuo subjektų, nuo jų meilės istorijos, todėl juo sužeidžiame save, kitą ir galiausiai tą Dievą, kurio paveikslas yra žmogus. Apibendrinant galima teigti, kad seksualumo naudojimas iškraipomas tuomet, kai kūnas atskiriamas nuo asmens. Tada jis išsigimsta, pereina į šiurkštumą, tampa neduodančiu ramybės kartojimu, paklūsta agresyvumui ir smurtui. Gašlumas visiškai paneigia meilę, kuri yra savęs dovanojimas ir kito priėmimas. Jis siekia padaryti kitą žmogų savo nuosavybe, o seksualinis santykis, kuris turėtų būti „kitoks" kalbėjimasis, visad palydimas žodžio ir jį viršijantis, tampa kalbėjimosi ir bendravimo mirtimi, faktiškai užkertantis kelią bet kokiai bendrystei.
Kultūrinis kontekstas, kuriame šiandien gyvename, - tai erotizuotas pasaulis. Jis yra daugelio masinės komunikacijos priemonių sąmoningai sukonstruotas ir išnaudojamas reklamai. Mūsų visuomenė - tai tokia visuomenė, kurioje vienintelė necenzūruojama tikrovė yra erotizmas. Jau pasiekėme tokį lygį, kad erotinių atvaizdų nebeįmanoma išvengti. Jie įsispaudžia mūsų protuose, kad vėliau išnirtų ir stimuliuotų mūsų iškrypusią vaizduotę. Vienas iš paprasčiausių būdų reaguoti į tokį klimatą, kuriame kvėpuojame - susimąstyti apie tai, kad gašlumas, kaip ir rajumas, atima laisvę. Pavergtas gašlumo žmogus ima garbinti seksualinio malonumo stabą, kuris jį apsėda ir įvelia į pavojingą priklausomybę. Gašlumo auka yra kaip ir tas, kuris serga bulimija, tik jis trokšta ne maisto, o kito žmogaus. Tą žmogų jis sudaiktina arba tikrovėje, pasiimdamas iš jo seksualinę duoklę, arba virtualiai vaizduotėje. Tikrasis gašlumo iškrypimas yra tai, kas skatina suvokti kitą žmogų kaip paprasčiausią seksualinio susitikimo galimybę, kaip grynai erotinio malonumo progą. Kaipgi nepastebėti šiandienio naujųjų kartų vis anksčiau pradedamo seksualinio gyvenimo? Kaipgi nekreipti dėmesio į virtualios erotikos praktikavimą? Tai yra keliai, kaipmat nuvedantys prie visiško seksualinio troškimo neturėjimo. Iš tiesų, kas nepatyrė žvilgsnio, klausymosi, taigi ir vaizduotės askezės, lengvai tampa gašlumo auka.
Norint susiremti su šia santykį su kūnu sudarkančia yda ir ją nugalėti, yra būtinas savęs drausminimas, kaip siekimas atkurti žmogiškumą. Reikalinga minčių higiena ir kova, neleidžianti mintyse įsigalėti iškrypusioms seksualinėms fantazijoms. Tik šitaip įmanoma pasiekti savo ir kito žmogaus kūno paslapties ir grožio suvokimą.
Nederėtų pamiršti ir to, kad susilaikymas ir skaistybė yra du skirtingi dalykai. Galima praktikuoti seksualumą ir išlikti skaistiems, lygiai kaip galima susilaikyti nuo seksualumo praktikos ir nebūti skaistiems. Skaistus (lot. castus) yra tas, kuris atsisako vienalaikiškumo ir niekad netapatina kito žmogaus su savimi ir savęs su kitu. Tikrasis skaistumas reikalauja virkštelės nutraukimo, lytiško kūno įsisąmoninimo, noro sutikti kitą su jo skirtingumu, pagarbos kitoniškumui. Skaistumas taip pat reiškia seksualumo integravimąsi į asmenį per vidinę asmens kūno ir dvasios vienybę. Jis reikalauja savęs valdymo - tikros žmogaus laisvės pedagogikos. Iš tiesų egzistuoja aiški alternatyva: arba žmogus valdo savo aistras, arba leidžiasi jų pavergiamas ir susvetimėja. Todėl vidinė disciplina, taip pat ir seksualumo srityje, visad yra laisvės kūrinys, pasižymintis tvarka ir grožiu. Ji turi būti ir tapimo žmogumi veiksmas, idant seksualumo praktikavimas taptų meno kūriniu, meilės istorijų šedevru.
Iš italų kalbos išvertė Elena Šiaudvytienė
„La Stampa", 2007-12-02 www.bernardinai.lt
Iš laikraščio "Ganytojas", 2008-04-05