Atsiskleidimo vertė
2015-05-05 / Nida Matiukienė
Kartą, bevaikštinėdama po Joanitų vienuolyno kiemelį, sutikau kažko besidairantį malonų jauną vyriškį. Užkalbintas jis atsakė, kad ieško vienuolių, nes nori atlikti išpažintį. Buvo labai netikėta visiems įprastu darbo metu susidurti su tokiu išskirtiniu poreikiu. Kas galėjo nutikti, pamaniau, juk nei gavėnia, nei adventas, o taip skubiai prireikė išpažinties. Likau sužavėta dvelkiančia ramuma ir mokėjimu tvarkytis su savo vidiniu pasauliu. Karštas troškimas rodė suvoktą išpažinties galią. Kitais žodžiais tariant, šis žmogus man pasirodė įvaldęs retai kam žinomus psichohigienos įgūdžius, kurie padeda mums atrasti pusiausvyrą tarp socialinių, fizinių, dvasinių ir emocinių gyvenimo aspektų. Šios mintys ir paskatino giliau panagrinėti atsiskleidimą, taip pat pažvelgti ir į Išpažinties sakramentą – kas gi žmones veda išsipasakoti ir kaip tai veikia jų gyvenimą.
Tikriausiai daugelis žino, kad išpažintis suteikia vidinę ramybę, tačiau maža to − tai daugiau nei moralinis reikalas: jos pasekmės gali daryti poveikį ir kūno sveikatai. Populiarioji nuomonė teigia, kad svarbu akcentuoti gerus dalykus ir pozityvų mąstymą, o į tai, kas bloga, galima tiesiog nekreipti dėmesio. Vis dėlto praktikuodami tokį pozityvumą ir į šalį nustumdami tai, kas nepatinka, greitai pastebime, kad negerovės taip lengvai nepasimiršta, o ir tvarkytis su savo neigiamomis emocijomis nėra taip paprasta. Bestselerio Gydančios smegenys(Healing brain) autoriai R. E. Ornsteinas ir D. Sobelis teigia, kad nekreipti dėmesio į savo emocijas galima tik iki tam tikros ribos. Anot autorių, principas yra toks: jeigu trauma mažesnė už sveikų malonumų minimizavimą, tai problemą galima pamiršti, tačiau kai koks nors įvykis mūsų psichiką žeidžia stipriau, išmintingiau (ir sveikiau) iškelti jį į paviršių. Autorių teigimu, kai kurie sveikatos tyrimai rodo, kad individai, patyrę stiprių sukrėtimų vaikystėje ir neatskleidę tų įvykių kitiems, dažniau patenka į sergančiųjų onkologinėmis ligomis, hipertenzija bei skrandžio opa rizikos grupę negu žmonės, kurie neturėjo traumų arba jas išpažino. Moterys ir vyrai, kentėję dėl sutuoktinio mirties, po eismo įvykio ar suicidinių atvejų ir išpažinę skausmą, buvo sveikesni už tuos, kurie neturėjo galimybės išsikalbėti.
Žmonių asmeninės istorijos neretai slepia ypatingas traumas ar įvykius, kurie palieka randų visam gyvenimui. Kalbame ne apie pasitaikančius nusivylimus dėl verslo, finansinius nesklandumus ar šeiminius konfliktus. Prievarta vaikystėje, mylimo žmogaus mirtis, abortų patirtis, atskyrimas nuo žmonių bendruomenės, dalyvavimas smurtiniuose kriminaluose ar pamatyta žmogžudystė – tai paslaptys, reikalaujančios sveikatos išteklių. Peršasi prielaida, kad ilgai slepiami tokie nutikimai gali „užkasti“ ir mūsų sveikatą. O ką apie tai sako mokslas?
R. E. Ornsteinas ir D. Sobelis teigia, kad atskleisti jausmus apie skaudžias patirtis emociškai sunku, tačiau taip nuplovęs sielą žmogus gauna ilgalaikę naudą. J. Pennebakerio tyrimai su studentais rodo, kad tie, kurie atskleidė sunkius vaikystės prisiminimus, išliedami savo jausmus dienoraštyje, per artimiausius šešis mėnesius rečiau lankėsi pas gydytojus ir vartojo mažiau vaistų, o jų imuninė sistema dar šešias savaites po studijų baigimo buvo stipresnė negu tų, kurie tiesiog aprašinėjo kasdienius įvykius. Taip pat buvo tiriami žmonės, per Antrąjį pasaulinį karą išgyvenę holokaustą ir tapę vaikų, artimųjų bei draugų mirčių liudytojais. Tie, kurie išpasakojo savo gyvenimo skausmą, turėjo mažiau sveikatos problemų negu nepanorusieji juo dalytis. Minėti autoriai pabrėžia, kad, jei išsakomi traumos faktai ir išgyventosemocijos, tokia išpažintis ne tik suteikia vidinę ramybę, bet ir pagerina kūno sveikatą.
Daugeliui žmonių patinka išsipasakoti ir neturint dramatiškų patirčių. Jie labai pozityviai tvirtina: „Tai buvo galimybė susidėlioti savo mintis“, „aš iškėliau tai į paviršių ir pamačiau, kas kelia problemą“, „tai padėjo man pažiūrėti į save iš vidaus“.
Per sielovados konsultacijas vykstančiame atsiskleidimo procese išskirčiau keletą komponentų, kurie skatina giliau pažinti save. Save suvokti mokomasi atveriant slapčiausius jausmus, mintis, troškimus, keistumus ar net neįsisąmonintą informaciją − kai kas nors tiesiog atrodo. Neretai tada pacientai seną patirtį išgyvena iš naujo, tačiau ši skausminga akimirka suteikia didžiulį palengvėjimą, leidžia save pamatyti kitoje šviesoje, skatina kitokio elgesio troškimą. Naujas įžvalgas lydi viltis, ramybė bei pakylėti jausmai, asmuo geba atrasti kūrybiškų sprendimų ir naują save. Itin svarbus šiame procese yra atnaujintas gyvenimo patyrimas, silpstantys neadaptyvūs gynybos mechanizmai ir naujų elgesio būdų su savimi bei kitais mokymasis.
Taigi, kol negatyvus dalykas neišpažintas, jis neužbaigtas. Žmonės linkę jį prisiminti, apmąstyti vėl iš naujo, svarstyti, ką galėjo pasakyti, padaryti kitaip. Išpažinimas užbaigia šią chaotišką būseną, nes iškelia slypėjusį šališkumą, neišspręstus klausimus ir padeda apie seną įvykį susikurti naujų minčių bei jausmų. Šitai paaiškina, kodėl savo draugų socialiai palaikomi žmonės yra sveikesni. Tai ir viena iš priežasčių, kodėl daug religinių tradicijų, socialinių organizacijų ir savigalbos grupių skatina atsivėrimą ir nuoširdžius tarpasmeninius santykius.
Žinoma, didžiausia kliūtis naudotis išpažinties privalumais yra nemalonūs jausmai tą akimirką, kai reikia pasakyti tai, ko iš tiesų nenorėtum atskleisti niekam. Ir, tiesą sakant, daugeliui artimųjų taip pat nesinori pažinti mūsų „blogosios“ pusės. Nujausdami tai, neretai savo traumuojančiomis paslaptimis bijome sužaloti kitus ar išgyventi gėdą, bet svarbu prisiminti, kad išpažintis gali būti nejauki tik tą momentą. Vaikščiodami su nuodėmių našta slegiame savo psichiką, o jų laikymo savyje kaina viršija ignoravimo naudą. Akivaizdu, kad turime tik du pasirinkimus: toliau gyventi laikant akmenį ant širdies arba išmokti išsilaisvinti iš negatyvios patirties. Žinoma, galima parašyti laišką ir palikti jį stalčiuje arba sudeginti, tačiau tai bus ne tas pat, kaip atverti savo paslaptis ir sulaukti atleidimo.
Prieš pat šventes pati rašiau atsiprašymo laišką, apgailestaudama dėl to, kas įvyko. Rašydama liejau ašaras ir tarsi iš naujo viską išgyvenau. Tačiau labai greitai gavau atsakymą ir iš karto pasijutau laisva. Kaltė pasitraukė ir begalinis džiaugsmas pripildė sielą. Įdomu tai, kad netikėtai nubudusi naktį pajutau savaiminį džiaugsmo antplūdį. Siela tarsi šoko ir buvo panaši į naujai užgimusią gyvybę. Nors mintys dar ilsėjosi po nakties miego, dvasia būdravo ir aktyviai dalyvavo kūrybiniame procese. Tik tada atkreipiau dėmesį, kad esu daugiau nei fizinis kūnas ar intelektas.
Sulaukus grįžtamojo ryšio įvyksta nuostabus išsilaisvinimo stebuklas, juk parašyta: „Susitaikyk su savo priešu dar kelyje į teismą.“ Geriausias būdas pasiekti vidinę laisvę – tai aptarti nesklandumus su asmeniu, kuris tiesiogiai dalyvavo nesusipratimų virtinėje. Kalbantis galima pasitikslinti, kad nebeliktų neaiškumų, painiavos, vadinamųjų neužbaigtų geštaltų, kurie jauktų visą vidinį pasaulį. Tačiau kartais to negalime padaryti, nes kitas žmogus gali būti nepasiekiamas ar nelinkęs bendradarbiauti.
Kaip veikia atsiskleidimas, puikiai iliustruoja sielovados rekolekcijos: žmonės patiria gydančią jėgą atsiverdami net ir didesnėje grupėje. Kartais naudojami specialūs metodai, kai grupės dalyviai vaidina tuos, kurie dalyvavo trauminėse patirtyse, tačiau dabar yra nepasiekiami. Sielovados darbe neretai reikalingas ir kitas žmogus − grupės dalyvis, sielovadininkas, draugas ar kunigas.
Krikščionių praktikuojama išpažintis teikia dar vieną malonę: Kristaus Kraujas, pralietas ant kryžiaus daugiau nei prieš 2000 metų, tampa apvalančia substancija, galinčia nuo mūsų sielos nuvalyti nuodėmių naštą. Pati gyvenimo patirtis moko, koks svarbus atleidimas. Senyvi žmonės itin mėgsta gauti išrišimą. Išrišti – tai išlaisvinti, atiduoti, kaltę palikti ten, kur buvo išsakyta išpažintis. „Apšlakstyk mane yzopu, kad būčiau švarus. Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą. Leisk man patirti džiaugsmą ir linksmybę. Tedžiūgauja mano sužeisti kaulai. Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink. Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane.“ Tokiomis mintimis savo išpažinties patyrimus perteikia psalmininkai. Kiekvienas, praktikuojantis išpažintį, tiki ir žavisi gydoma atleidimo jėga.
Nauja pradžia, naujas žvilgsnis, džiaugsmas, ramybė, įkvėpimas – visa tai vidinės laisvės patirtys, įgyjamos išpažinties dėka. Tiek krikščioniška tradicija, tiek šiuolaikinis mokslas teigia, kad gyvenimo įvykių ir jausmų atskleidimas yra svarbus ne tik sielos, bet ir kūno sveikatai. „Mūsų vidiniai pasakojimai gali būti perrašomi iš naujo, negatyvios temos išvalytos, optimistiniai elementai išryškinti, o laikas, skirtas neišsakytoms istorijoms, gali tapti vertingiausia investicija į save“ (Ornstein, Sobel, 1990).