Alkoholizmas: išankstinės nuostatos ir faktai

1901-12-13 / Reinhold Aßfalg

Dvi išankstinės nuostatos
Kiekvienas pokalbis apie alkoholizmą pirmiausiai prasideda nuo išankstinių neigiamų nuostatų.
Išankstinės nuostatos yra lyg kokie akidangčiai. Jos susiaurina mūsų akiratį, o drauge ir veikimo lauką, be to, nuteikia iš anksto, patiems nieko neišaiškinus ir nesusiformavus požiūrio. Jos labai patogios: nieko nereikia gilintis, kai iš anksto žinai (arba galvoji, kad žinai), ką pamatysi. Taigi tai kaip paprasta.
Norėčiau papasakoti vieną istoriją. Tai buvo vieną vasaros sekmadienį. Klinikos priestato statybų užbaigimo proga surengėme atvirų durų dieną. Buvo pakviesti aplinkiniai gyventojai. Susirinko apie pora šimtų smalsaujančių. Toks įvykis ypač pralinksmino klinikos darbuotojus: vienas svečias, baigęs viską apžiūrėti, išeidamas kreipėsi į vieną iš pacientų: „Sakykite, rodos, viską apžiūrėjau, bet kurgi pacientai?“
Pacientus, kuriuos, žinoma, tikėjosi pamatyti svirduliuojančius, jis palaikė svečiais arba darbuotojais. Jie nesutapo su alkoholiko įvaizdžiu, kurį svečias atsinešė ateidamas į šią kliniką. Jie atrodė kaip ir jis, vadinasi, tokie pacientais būti negali.
Susidariau įspūdį, kad visuomenėje požiūris į alkoholizmu sergančius žmones šiek tiek pakitęs. Į problemą žiūrima palankiau ir su didesniu dėmesiu nei prie keletą metų. Galbūt dėl to, kad priklausomybės nuo alkoholio mastų jau neįmanoma nepastebėti.
Visgi manau, kad dėl dviejų išankstinių nuostatų dauguma žmonių turi klaidingą požiūrį į sergančius alkoholizmu.

Pirma nuostata
• alkoholikas yra valkata; bet kokiu atveju visiškai žlugęs, degeneravęs žmogus; toks, kuris miega parkuose ant suoliukų, kuris užkabinėja kitus, viską laužo...
• Alkoholizmu suserga silpnavaliai, nepastovūs, asocialūs, nepatikimi, agresyvūs, nenuspėjami žmonės.

Antra nuostata
• tikro alkoholiko gydymas visiškai beprasmis.

Šias abi nuostatas jungia vienas bruožas – jos puikiai viena kitą pagrindžia:
– kodėl alkoholikas žlugęs, silpnavalis, nepastovus?
– Todėl, kad patirtis rodo, jog visi bandymai jį pagydyti žlunga.
– O kodėl bandymai pagydyti „nueina šuniui ant uodegos“?
– Ogi todėl, kad alkoholikas yra žlugęs, silpnavalis, nepastovus.

Esant tokiai nuomonei, alkoholizmu sergančių pradedama šalintis: jie tampa savotiškais raupsuotaisiais, su kuriais nenorima turėti nieko bendro. Paskelbiama, kad problema neišsprendžiama ir lyg kokia bjaurastis pastumiama į šoną. O jei ta problema mūsų pačių šeimose, tuomet kuo kruopščiausiai viskas slepiama.
Galima daryti prielaidą, kad šių išankstinių nuostatų pirmutinis tikslas tarp savęs ir alkoholiko nubrėžti kiek įmanoma aiškesnę liniją: alkoholikai ne tokie kaip aš ; arba: aš ne toks kaip jie; gal netgi: man šitaip tikrai neatsitiks!
Kuo pats arčiau alkoholizmo slenksčio, tuo didesnis tokio aiškaus atsiribojimo poreikis bei tuo griežtesnis požiūris į alkoholiką. Įdomu tai, kad tie, kurie patys turi problemų su alkoholiu, laikosi ir griežčiausios nuomonės. Kartais atrodo, kad taip griežtai kitus atakuodami, jie norėtų atitolinti savo negalią.
Iš tikrųjų tokios aiškios linijos nėra. Daug žmonių priklausomi tampa to net nepastebėdami, neįžvelgia pasikeitimų (ar įžvelgti nenori) ir neretai tik iš kitų reakcijos pamato, kad kažkas ne taip. Kol įmanoma, jie alkoholiko etiketės kaip galėdami kratosi, pavyzdžiui, atkakliai pabrėždami, kad alkoholikas yra valkata. Aš nesu valkata. Taigi tegu niekas nesako, kad aš alkoholikas.
Žinoma, taip slepiama baimė. Priklausomu žmogus tampa tuomet, kai nepajėgia kontroliuoti didelės dalies savo veiksmų: jis negali, šiuo atveju gerdamas alkoholį, elgtis taip, kaip nori. Prarasti savikontrolę baisu. Tai galima palyginti tik su baime išprotėti.
Išankstinės nuostatos visuomet paviršutiniškos, apibendrinimai vienpusiai. O šiuo atveju reikalinga įžvalga bei diferencijavimas. Alkoholizmas kaip liga per daug įvairialypė, kad būtų galima taip supaprastinti. Kai kalbame apie sergantį alkoholizmu, niekuomet neturėtume pamiršti, kad visais atvejais susiduriame su konkrečiu žmogumi bei jo individualia patirtimi.
Pakalbėkime apie abiejų nuostatų turinį. Pirmoji išankstinė nuostata (alkoholikai yra valkatos; silpnavaliai, nepastovūs, asocialūs...) atsiranda tada, kai nedidelės, radikaliu elgesiu pasižyminčios grupės bruožai perkeliami visiems. Žinoma, yra alkoholikų, kurie dėl alkoholizmo ar kitų priežasčių nusigyveno ir nesugeba susivaldyti. Tačiau dauguma pacientų ne tokie ir ateina iš gana tvarkingos aplinkos. Alkoholizmas – liga kaip ir daugybė kitų.
Visgi nenoriu, kad susidarytų vaizdas, jog bandau nupiešti objektyvesnį ar net susižavėjimo vertą alkoholiko paveikslą. Todėl sakau tik tiek: alkoholizmu sergantis yra toks žmogus, kuris pateko į didelę bėdą; jam gresia pavojus sugriauti paties ir savo šeimos gyvenimą, nors dažniausiai jis visai to net nesuvokia. Norint jam padėti išsikapstyti iš tos bėdos, reikia rimtai vertinti šią ligą. Tam būtina keisti požiūrį, kad alkoholikas būtinai socialiai nevisavertis. Šis požiūris tik dar labiau jį izoliuoja. Taip pat ir alkoholikas tokios nuomonės turėtų atsisakyti, kadangi būtent jis griežčiausiai save vertina bei smarkiausiai kaltina. Tačiau nuo ko pradėti, kai savęs kaltintojas esi tu pats?
Antroji nuostata (tikro alkoholiko gydymas visi kai beprasmiškas) paneigia alkoholiko galimybę atsikratyti priklausomybės. Tačiau pagydyti įmanoma! Be abejo, reikia sutikti, kad alkoholizmu sergantys žmonės pagydomi sunkiai; tam reikia laiko, be to, būtina sąlyga – rimtas požiūris į tokį pacientą. Tie, kurie bendrauja šabloniškai („valdykis!“), ir čia pat galvoja – „tu per silpnas, kad pajėgtum išsikapstyti!“, sėkmės tegul nesitiki. O kiekviena nesėkmė vėlgi tik patvirtina vidinę nuostatą: „Alkoholikas? Vadinasi, beviltiškas!“
Pacientas labai greit pastebi, ar jo terapeutas tiki sėkme. Jei tik pajuntamas skeptiškumas, gerų rezultatų nebus. Nieko gero nepasiekiama ir priešingu atveju, kai perdėtu rūpestingumu bandoma pridengti aiškios pozicijos neturėjimą.
Kai prieš daugelį metų pradėjome statistiškai vertinti mūsų gydymo rezultatus, buvome skeptiški. Aš gerai prisimenu vieną darbuotojų susirinkimą, kuriame nedrąsiai diskutavome apie tai, kiek mūsų pacientų priklausomybės atsisakyti nepavyko? Kas būtų, jeigu nustatytume, jog tik visai nedaugelis išliko abstinentai?
Kai iš pagalbos centrų gavome pirmuosius apklausos rezultatus, labai palengvėjo. Šiandien aš galiu tvirtai pasakyti, kad maždaug 50 proc. alkoholikų, kurie priklausomybių klinikoje praėjo visą stacionarinę gydymo programą, metų metus išlieka abstinentai. Prie jų dar galima priskirti maždaug 10–20 proc. tokių, kurie abstinenciją išlaiko po pakartotinio gydymosi (tyrimus atliekame jau daugiau kaip 20 metų).
Taip pat priklausomybių klinikų sąjungos atlikti tyrimai byloja, kad moterų, išlikusių abstinentėmis, procentas panašus kaip ir vyrų.
Baigdamas šį skyrelį pacituosiu vieno amerikiečių mokslinio straipsnio alkoholizmo tema pradžią, vertą dėmesio: „Alkoholizmas – paskutinė iš didžiųjų ligų, nuo kurios apsisaugoti reikia tautos paramos. Svarbiausia užduotis kovojant su alkoholizmu yra šios ligos ‘sunormalinimas‘, jos pastatymas į vieną gretą su kitomis ligomis“. Šiam teiginiui galiu tik pritarti.

Kas yra alkoholis?
Alkoholis atsiranda vykstant rūgimui: mielių grybelis paverčia cukraus turinčius skysčius svaigiaisiais gėrimais. Iš vynuogių sulčių pasidaro vynuogių vynas, iš vaisių sulčių – vaisių vynas, iš grūdų salyklo – alus ir t.t.
Kadangi rūgimas natūralus procesas, kurio nereikėjo išrasti, galime manyti, kad alkoholio turintys gėrimai žinomi nuo seniausių laikų. Nustatyta, kad šumerai ir egiptiečiai gaminosi alų. Biblijoje irgi galime perskaityti, kaip Nojus buvo prisigėręs vyno (Pr 9,21: „Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas palapinėje“). Graikų mitologijoje vyno dievas yra Dionisas, o romėnų – Bakchas.
Chemijoje rūgimas suprantamas kaip procesas, kai mielių grybeliai, esant tinkamai temperatūrai, suskaldo cukrų į alkoholį bei anglies dvideginį. Tikslesnis alkoholio pavadinimas – etilo alkoholis arba etanolis; cheminė formulė C2H5OH.
Vienas gramas alkoholio turi 7,07 kalorijas. Natūraliai rūgstant didžiausia alkoholio koncentracija neviršija 18 procentų, kadangi esant tokiai koncentracijai žūva mielių grybeliai. Svaigalus destiliuoti bei koncentruoti pradėta viduramžiais. Destiliuojant išgaunamas didesnis kiekis alkoholio; taip daroma degtinė.
Alkoholio kiekis įvairiuose svaigaluose skirtingas: alus turi 3–7, vynas 8–12, šampanizuoti gėrimai 12–13, degtinė 40–50 proc. alkoholio.
Priklausomai nuo to, kaip vertinsime, alkoholį galima laikyti:
• maistu (energijos šaltinis, turintis nemažo kaloringumo);
• gėrimu (vienas iš daugelio mūsų kultūroje priimtų troškulį malšinančių gėrimų);
• svaigalu;
• nuodu, kurio toksinis veikimas pasireiškia staigaus arba chroniško perdozavimo atveju.
Trečias ir ketvirtas punktai leidžia alkoholį priskirti prie narkotikų. Ką tai reiškia?

Alkoholis – narkotikas
Žodis „narkotikas“ vartojamas platesne ir siauresne prasme:
– bendrąja prasme narkotikas yra medžiaga arba substancija, kurios vartojimas sukelia reakcijas tam tikrose biologinėse medžiagose.
– Siauresne prasme narkotikais vadinamos tik psichoaktyvios substancijos, kitaip tariant, medžiagos, kurios veikia pojūčius bei elgseną. Iš čia kilusi sąvoka „psichotropinis veikimas“.
Visos šios medžiagos veikia centrinę nervų sistemą bei pakeičia nuotaiką, suvokimą, jausmus ir veiklumą. Jas vartojant, siekiama sukelti subjektyviai malonią būseną arba nemalonią slopinti, netgi panaikinti. Kasdieninėje kalboje narkotikais vadinami visi uždrausti kvaišalai, tokie kaip kanapių produktai, heroinas, kokainas, „Ecstasy“ ir kt. O alkoholis ir tabakas labiau priskiriami prie pasimėgavimo priemonių. Tokiu būdu narkotikų samprata susiaurinama, jiems priskiriant tik uždraustas medžiagas ir priešstatoma pasimėgavimo priemonėms. Bet geriau įsižiūrėjus, nesunku pastebėti, kad už tokio sąvokos skaidymo slepiasi tam tikra tendencija: priklausomybės pavojus siejamas tik su nelegaliais narkotikais, tuo tarpu alkoholio ir tabako kenksmingumas žymiai su velninamas. Heroinas, kokainas, hašišas, „Ecstasy“ kelia pavojų visuomenei, todėl su jų vartojimu reikia kovoti; alkoholis ir tabakas – pasimėgavimui, čia nieko baisaus!
Svarstant apie alkoholio reikšmę visuomenėje, skirstymas į (nelegalius) narkotikus ir pasimėgavimo priemones nekelia nuostabos. Beveik nė viename oficialiame susitikime ar šventėje neapsieinama be alkoholio. Jokios sutiktuvės ar išleistuvės nevyksta be taurelės. Alkoholikų reabilitacijos centrų darbuotojai alkoholį vadina „socialiniu tepalu“. Organizacijų ar miesto šventėse alkoholis liejasi upeliais. Be abejo, čia susieina aiškūs žemdirbių, alkoholio pramonės ir nuo mokesčių priklausomos valstybės interesai, nors seniai apskaičiuota, kad ekonominės išlaidos alkoholio padarytai žalai alinti didesnės nei šiuo atveju surenkami mokesčiai.
Taigi alkoholis yra narkotikas, psichotropiškai veikianti medžiaga.

Kaip veikia alkoholis?
Į organizmą alkoholis patenka su geriamu skysčiu ir per skrandžio gleives bei plonąjį žarnyną nukeliauja į kraują. Per kraują pasiskirsto po visą kūną.
Nedidelis alkoholio kiekis (5–10 proc.) greitai pašalinamas per plaučius, inkstus arba odą. Visą kitą kiekį apdoroja (oksiduoja) kepenys. Kepenims tai sunkus darbas. Per vieną valandą 1 kg vyro kūno svorio tenka 0,1 g sunaikinto alkoholio, moters – tik 0,085 g. Taigi moterų organizme alkoholis sunaikinamas lėčiau.
Jei kraujyje alkoholio koncentracija tampa didesnė nei 5 promilės, iškyla pavojus gyvybei (apsinuodijimas alkoholiu).
Alkoholis veikia centrinę nervų sistemą. Jis yra nervų nuodas, slopinamai veikiantis didžiąsias smegenis, silpninantis jų veiklą.
Labai svarbu suprasti, kaip apsvaigstama. Svaiginamasi norint atsipalaiduoti, gerai jaustis, pakelti nuotaiką. Tačiau alkoholis nėra ta medžiaga, kuri tiesiogiai sužadintų nervų sistemos veiklą. Priešingai, ji slopina nervų funkcijas. Jei, nepaisant to, juntamas pakilimas, smagumas, tai tik todėl, kad susilpnintos stabdančios bei kontroliuojančios funkcijos. Taigi euforija atsiranda netiesiogiai, prislopinus (apnuodijus) kontroliuojančias smegenų dalis. Dėl to visai suprantama, kodėl, išgėrus alkoholio, dingsta susivaržymas, atžvalga, abejonės. Tokiu būdu pasiekiamas norėtas palengvėjimo jausmas.
Šiam teiginiui kažkas yra pateikęs puikią iliustraciją: alkoholio veikimą reikia lyginti ne su akseleratoriaus paspaudimu, bet su neveikiančiais stabdžiais. Akseleratoriaus paspaudimas prilygtų tiesioginei sužadinamajai veiklai, o stabdžių gedimas – kontroliuojančių smegenų funkcijų slopinimui. Kelionė mašina, kurioje neveikia stabdžiai, gali būti labai įdomi...
Galvojant tik apie alkoholio lengvinantį poveikį, mielai užmirštama jo negatyvioji pusė. Dažnai alkoholis aukštinamas kaip guodėjas bei rūpesčių šalintojas, o jo skonio kokybė giriama daug rečiau. Nieko keisto, daugumai pirmiausiai svarbu alkoholio veikimas, trokštama atsikratyti rūpesčių, susivaržymo, kasdieninio nerimo, prieštaravimų.
Bet alkoholis – nervų nuodas, greta norimo, sukeliantis ir nepageidaujamą poveikį. Tai gali būti tam tikrų gebėjimų nuslopinimas. Tikimasi euforijos, o sumažėja kai kurios galimybės.
Eksperimentais buvo įrodyta, kad alkoholis sukelia įvairių sutrikimų:
• supratimo, koncentracijos, loginio mąstymo, atminties (visų pirma trumpalaikės), reakcijos (pailgėja reagavimo laikas), raumenų darbo (pusiausvyros, eisenos, stovėjimo, kalbos);
• realių gebėjimų vertinimo, savikritikos, protinių sugebėjimų įvertinimo, atsakomybės jausmo; padidėja noras rizikuoti (nerūpestingumas, abejingumas).
Visi, kurie bando pavaizduoti girtą žmogų, ima švebeldžiuoti, svirduliuoja, strapalioja. Būtent kalba, pusiausvyros išlaikymas, eisena yra tie faktoriai, kuriems reikia suvokimo bei judėjimo dermės. Šiuos kasdieninius veiksmus, kurie šiaip nesudaro jokių keblumų, alkoholis paveikia ypatingai. O atliekant sudėtingus darbus (valdant kraną, vairuojant automobilį), tampa labai pavojinga. Daugybę kartų įrodyta, kad net nedaug alkoholio (0,5 promilės) labai veikia vairavimo saugumą.
„Volkswagen“ automobilių gamyklos tyrimų centras eksperimentais paneigė prielaidą, jog kai kurių vairuotojų alkoholis beveik nepaveikia. Tokių „kietuolių“ nėra. Pakanka visai nedaug promilių, ir padidėja noras rizikuoti ir nesilaikyti taisyklių; pailgėja reakcijos laikas, sulėtėja koordinacija, per vėlai pastebimos pavojingos situacijos. Net labiausiai patyrusio motociklininko įgūdžiai greit nusmunka iki pradedančiojo. Subjektyvus sugebėjimų vertinimas prieštarauja objektyvioms galimybėms.
Pastebėta, kad žmonės, nuolat vartojantys alkoholį, laikui bėgant jo pakelia vis daugiau. Kitaip tariant, jie tampa atsparesni alkoholiui, arba jiems reikia vis daugiau, kad pasiektų tą patį rezultatą. Vėlesnėje alkoholizmo stadijoje atsparumas alkoholiui staiga mažėja.

Kaip atsiranda girtumas?
Alkoholio veikimas priklauso nuo išgerto kiekio. Čia kiekvienas reaguoja skirtingai. Įtakos turi bendra sveikatos būklė, aplinka bei tuo metu esanti nuotaika.
Išgėrus didesnį alkoholio kiekį, praeinamos trys girtumo stadijos. Jos sutampa su smegenų funkcijų silpnėjimu.

1. Lengvas girtumas
Pirmiausiai įkauštama, atsipalaiduojama, jaučiamas palengvėjimas, kyla noras kalbėti ir veikti. Pasirodo pirmieji suvokimo ir judesių sutrikimai. Silpsta darbingumas bei savikontrolė, tačiau atsiranda subjektyvus visagalėjimo jausmas (pavojus vairuojant automobilį).
Intelektualai irgi mano, kad truputis alkoholio padidina darbingumą bei pagerina rezultatus. Psichologiniai tyrimai įrodė visai ką kita. Paaiškėjo, kad tai tik tam tikra iliuzija, kuri susiformuoja sumažėjus savikritikai ir pervertinant savo veiklos kokybę.
Tik dirbant sunkų fizinį darbą alkoholiu galima laikinai pakelti darbingumą nuslopinant nuovargį.

2. Vidutinis girtumas
Viršų ima jausmingumas: atsiranda euforija, įsiaudrinimas, noras siausti. Kartais nuotaika pasvyra ir visai į priešingą pusę: pakyla depresyvumas, sielvartas, agresyvus dirglumas.
Visiškas atsipalaidavimas leidžia patenkinti anksčiau slopintus instinktyvius poreikius. Akivaizdžiai sutrinka suvokimas, judesiai, atmintis, kalba. Labai sumažėja arba net dingsta kritiškas asmeninių galimybių vertinimas. Suprimityvėja reakcija, padidėja agresija, kartais pasibaigianti nusikaltimu.

3. Sunkus girtumas
Euforija nyksta, išryškėja įvairūs sutrikimai. Silpsta raumenynas: kalba darosi nesuprantama, dingsta pusiausvyra, gali įvykti nevalingas šlapinimasis arba tuštinimasis. Prarandama orientacija, tai reiškia, kad žmogus nebežino kur esąs, kaip čia papuolė, nesiorientuoja situacijoje, nežino, kuri diena ir t.t. Gali atsirasti baimė bei jaudulys.
Išgėrus dar daugiau alkoholio, apima miegas, dingsta sąmonė. Dažniausiai to, ką žmogus patyrė būdamas smarkiai apgirtęs, vėliau neprisimena (vadinamoji amnezija). Miegas, kuris nutraukia tolesnį gėrimą, gelbsti gyvybę. Labai pavojinga, kai žmogus daug alkoholio išgeria per labai trumpą laiką (pavyzdžiui, gėrimo varžybose), taip alkoholio koncentracija kraujyje dar labiau padidėja. Iškyla staigus pavojus gyvybei. Mirtina alkoholio koncentracija kraujyje yra 5–8 promilės.
Reiktų dar pastebėti: žmonės, patyrę smegenų traumas, alkoholio turėtų atsisakyti. Nes išgėrus netgi visai nedidelį kiekį alkoholio, galimas didelis atsipalaidavimas su labai stipriais susijaudinimo proveržiais. Gali visai išnykti savikontrolė ir pasireikšti pavojingas elgesys.
Alkoholis neturi patekti į vaikų rankas. Kadangi jų smegenys daug jautresnės, tai ir padariniai gali būti žymiai rimtesni. Vaikų girtumo laipsnį nėra lengva nustatyti. Girtumas nepraeina suaugusiems būdingų stadijų. Pirma ir antra stadijos praktiškai gali būti peršokamos, ir išgėręs net visai nedidelį kiekį alkoholio, vaikas gali sunkiai apsinuodyti, prarasti sąmonę, gali iškilti pavojus gyvybei.
Kalbant apie girtumą, nei vengiamas tam tikras prieštaravimas. Apgirtimu laikomas maloniai atsirandantis potyris, kuris pakylėja žmogų virš jį varžančios kasdienybės. Vertinant psichologiškai, girtumas prilygsta laikinam, toksiškai sukeltam smegenų sutrikimui. Staigi alkoholio intoksikacija pagal poveikį centrinei nervų sistemai atitinka grįžtamąjį, fiziškai pagrindžiamą asmenybės sutrikimą (trumpalaikė egzogeninė psichozė). Paprasčiau tariant, girtumas – tai trumpalaikė, išoriškai (alkoholio) sukelta psichikos liga.
Kaip ir kiekviena iliuzija, taip ir girtumas turi savo kainą. Svarbiausi pagirių simptomai: pykinimas, apetito praradimas, galvos skausmas ir prie viso to nemalonūs prisiminimai. Kai kurie pagirias „lengvina“ vėl išgerdami. Tai labai pavojinga, nes šitaip užsukamas užburtas ratas, vedantis į priklausomybę.
Kai kas pasakytų, kad toks vertinimas labai perdėtas. Kiek žmonių kasdien gurkšnoja alų, vyną, prieš ar po valgio išlenkia taurelę, neturėdami dėl to jokių problemų. Kuo blogas smagus už šilimas? Tai juk tik maži gyvenimo džiaugsmai!
Nenorėčiau gadinti malonumo. Tačiau jau 25 metus dirbu su sergančiais alkoholizmu ir girdžiu daugybę žmonių sakant, jog alkoholis sugriovė jų gyvenimą. Tokius žmones slegia didžiulė problemų našta: autoavarijos dėl girtumo, bandymai nusižudyti, nesutarimai šeimose, skyrybos, nepagarba sau, sveikatos nuprastėjimas, socialinis nuosmukis, darbo praradimas, nusikaltimai. Vertinant iš šios perspektyvos, alkoholis nėra nekaltas malonumas.

Gėrimas gėrimui nelygu
Ne kiekvienas alkoholio vartojimas yra piktnaudžiavimas ir ne kiekvienas, kuris jį vartoja – alkoholikas. Iš aptartos medžiagos matyti, kad į alkoholio vartojimą būtina žiūrėti diferencijuotai. šiame skyriuje apie tai pakalbėsime smulkiau.

Yra tokios galimybės:
• alkoholio nevartoti
– abstinencija
• alkoholį vartoti
– saikingas vartojimas
– piktnaudžiavimas
– priklausomybė

Visiškas alkoholio atsisakymas vadinamas abstinencija. Abstinencijos priežastys gana įvairios: skonio nepriimtinumas, principinė nuostata prieš svaigalus, atsisakymas dėl sveikatos, uždraudus gydytojui. Čia dar reikėtų priskirti buvusius alkoholikus, pripažinusius savo priklausomybę ir abstinencijoje matančius vienintelę išeitį atsikratyti priklausomybės. Jiems ypač sunku, kadangi būdami abstinentai jie ir vėl priklauso atstumtiesiems: geri – nepritampi prie visuomenės, negeri – irgi nepritampi. Pradėjęs vėl vartoti svaigalus buvęs alkoholikas tuoj pat laikomas nepagydomu, o visai atsisakantis – keistuoliu. Žmogus patenka į uždarą ratą.
Tiek aplinkiniai, tiek pats žmogus gali padėti įveikti tuos sunkumus. Buvusiam alkoholikui, gyvenančiam „sausai“, daugiau supratimo turėtų rodyti visa visuomenė, pripažindama abstinenciją kaip jo pasiekimą. Bet gyvenime tas supratimas baigiasi labai greitai, kai atėjus į svečius pasiūloma išgerti. Pasirinkimo dažniausiai nėra. Todėl būtina iš pagrindų keisti svetingumo sampratą: blogas šeimininkas yra tas, kuris savo svečią nugirdo! Kodėl netoleruoti, kai žmogus pasirenka nealkoholinį gėrimą, kodėl nėra savaime suprantama įvairių gėrimų, tarp to ir nealkoholinių pasiūla?
Geriantis alkoholį jį vartoja saikingai, juo piktnaudžiauja arba tampa nuo jo priklausomas.
Saikingai alkoholis vartojamas tuomet, kai geriamas troškuliui numalšinti arba pasimėgauti, nedideliais kiekiais, nesukeliančiais pavojaus geriančiam ir aplinkiniams. Tačiau ribą nustatyti nėra lengva, nes svarbu ne tik kas, bet ir kokiomis aplinkybėmis geria. Suaugusiam pora taurelių gal ir nieko, bet ne vaikui, paaugliui, žmogui nesveikomis kepenimis ar po smegenų traumos ir ne sėdančiam už automobilio vairo, net esant suaugusiam ir sveikam.
Kai geriama tiek, kad pakenkiama sau ir kitiems, prasideda piktnaudžiavimas. Čia galima priskirti alkoholio vartojimą vairuojant, darbo vietoje, nes įrodyta, kad net nedidelis kiekis svaigalų silpnina įgūdžius bei kritinį požiūrį ir didina pavojų.
Piktnaudžiaujant pasiekiamas tam tikras girtumo laipsnis, dėl kurio iškyla grėsmė ne tik pačiam, bet ir aplinkiniams. Čia glūdi išskirtinis piktnaudžiavimo alkoholiu pavojingumas. Rūkalius kenkia pirmiausiai pats sau, o įkaušęs žmogus sudaro pavojų niekuo dėtiems aplinkiniams.
Piktnaudžiavimo padariniai kartais išryškėja vėliau: pakrinka sveikata, pradeda rastis problemų darbe, šeimoje. Šitaip artėjama prie priklausomybės.
Priklausomybė prasideda tuomet, kai piktnaudžiaujančiam alkoholio pradeda reikėti. Jis visaip stengiasi gauti, nes „turi“ išgerti, nors gerai žino, kad alkoholis jį vis labiau ir labiau klampina.
Tai svarbus momentas, kuris, kalbantis, pavyzdžiui, su alkoholikų giminėmis, sukelia aštrią reakciją. Ką reiškia „turi“? Kas jį verčia? Kiekvienas, jeigu tik nori, gali nustoti gerti. Kas trukdo jam pasakyti NE?
Priežasčių pradedama ieškoti tradicinėse sferose: gal jis tiesiog per silpnas, silpno charakterio, arba išvis nevykėlis?
Priklausomybe vadiname liguistą požiūrį į alkoholį, todėl ir kalbame apie alkoholizmą kaip apie ligą. Kas metų metais piktnaudžiauja alkoholiu – nesvarbu, dėl kokių priežasčių, – taip prie to pripranta, kad alkoholio stygius psichine ir fizine prasme žmogų išmuša iš pusiausvyros. Jam reikia alkoholio psichinei ir fizinei pusiausvyrai išlaikyti.
Šitaip alkoholis tampa supergalingu faktoriumi. Žmogui reikia išgerti, nes kitaip jis nebegali gyventi. Alkoholis tampa tuo pačiu metu gyvenimo palaikytoju ir gyvenimo griovėju, žmogus smunka į priklausomybę vis gilyn.
Pagal tai, kuris poreikis stipresnis – psichinis ar fizinis, ir priklausomybė skirstoma į psichinę ir fizinę. Dažniausiai stipresnė yra psichinė priklausomybė, vėliau prisideda dar ir fizinė.

Psichinės priklausomybės bruožai
• didelis alkoholio norėjimas
• būtinybės pojūtis
• baimė situacijų, kuriose gali negauti alkoholio
• žmogus savo gyvenimą susitvarko taip, kad po ranka visuomet būtų alkoholio.

Fizinės priklausomybės bruožai
• nevartojant alkoholio, išryškėja abstinencijos požymiai (drebėjimas, padidėjęs prakaitavimas, sumažėjęs apetitas, pykinimas, nemiga, baimė, depresija, haliucinacijos);
• išgėrus alkoholio, tie požymiai išnyksta;
• visiškos priklausomybės atveju žmogus jaučiasi lyg sunkiai sirgtų, ir tą ligą mano bent laikinai pergudrausiąs ar nutolinsiąs alkoholiu.
Kai į mus kreipiasi žmonės dėl gėrimo įpročių klausdami patarimo, atsakome skirtingai – priklausomai nuo to, ar jie alkoholį vartoja saikingai, ar piktnaudžiauja, ar jau yra priklausomi.
Paprastiems vartotojams patariame ir toliau nepamiršti saiko, perspėjame apie piktnaudžiavimo pavojų. Piktnaudžiaujantiems siūlome pabandyti gerti mažiau. Visai negerti alkoholio tose situacijose, kai būtent nedidelis kiekis būtų „kabliukas“ išgerti daugiau. Perspėjame dėl piktnaudžiavimo bei pavojaus tapti priklausomam. Jeigu žmogus mūsų pasiūlymų negali praktikuoti ilgesnį laiką, tai jau priklausomybė. Esant priklausomybei, aiškiname apie alkoholizmą kaip apie ligą. Siūlome kreiptis į kokią nors priklausomybių įstaigą, kurioje būtų išklausytas, susipažintų su panašaus likimo žmonėmis, gautų informaciją apie gydymo būdus. O visų pirmiausiai bandome įtikinti nesigėdyti esamos problemos, neužsidaryti ir neniekinti savęs.
Daugybė žmonių mūsų pasiūlymams pakluso, todėl kartojame: alkoholizmą galima nugalėti!

Du keliai į priklausomybę
Matėme, kad sunku nubrėžti aiškią liniją tarp piktnaudžiavimo ir priklausomybės, nustatyti, kur pasibaigia viena ir prasideda kita. Praktiškai tas perėjimas palaipsnis. Kalbantis su sergančiais alkoholizmu, pastebima, kad, labai supaprastintai tariant, į priklausomybę veda du keliai, nors i tikrųjų jie nėra visi kai atskiri, kaip gali atrodyti.
Pirmasis kelias veda per „problemas“. Šį žodį rašau kabutėse, nes šiame kontekste jis apibūdins platų gyvenimo sunkumų spektrą. Alkoholį vartoti pradedama labai anksti, siekiant nugalėti bailumą, netikrumą, nuotaikų svyravimą, bendravimo sunkumus. Ieškoma jo teikiamo palengvėjimo.
Nenoriu sakyti, kad minėti sunkumai būtinai turi atvesti į alkoholizmą. Jeigu taip būtų, tai bent trys ketvirtadaliai žmonijos sirgtų alkoholizmu. Šiuo atveju svarbu tai, kad kai kurie žmonės savo problemų akivaizdoje neranda jokios geresnės galimybės. Užuot nugalėjęs baimę ir sunkumus, prisiėmęs riziką, atsilaikęs konfliktuose, žmogus atranda galimybę pasikeisti alkoholio teikiamame palengvėjime, kitaip tariant, prislopinti savo problemų suvokimą.

Keletas pavyzdžių
• Nedrąsus, sunkiai bendraujantis ir atsipalaiduojantis jaunuolis vakarėlyje pasijunta geriau tik išgėręs porą taurelių.
• Žmogus mikčioja: jo patirtis rodo, kad išgėręs alkoholio ne taip varžosi ir gali laisvai ir sklandžiai kalbėti.
• Vyrą slegia kasdieniniai konfliktai šeimoje. Alkoholis tampa galimybe pabėgti nuo esamos situacijos.
• Namų šeimininkė nepatenkinta savo padėtimi, jaučiasi neįvertinta, nepripažinta. Alkoholiu ji nuplauna savo kartėlį, pajunta lyg savotišką kompensaciją.
• Merginai sunku pasakyti tiesą į akis. Išgėrusi ji įgauna pasitikėjimo ir pasako savo nuomonę (dažnai, deja, pernelyg emocionaliai).
Tai tik keletas po ranka pasitaikiusių pavyzdžių. Svarbiausia, kad alkoholis vartojamas lyg koks vaistas, teigiamai pakeičiantis esamą būseną.
Psichologiškai vertinant galima sakyti, kad alkoholis tampa tarsi dalimi savojo AŠ. Tai labai rizikinga. Alkoholis – lyg koks pasakų „stebuklingas eliksyras“, galintis pakeisti jausmus: baimę paversti drąsa, nepasitikėjimą savimi – pasitikėjimu, depresiją – gyvenimo džiaugsmu, įtampą – atsipalaidavimu. Vidinė tuštybė pridengiama kvaišalu.
Aš nenoriu būti toks, koks esu. Alkoholis turi padaryti mane tokį, koks norėčiau būti. Užuot ėmęsis keisti priežastis, kurios sukelia neigiamus jausmus, imuosi keisti pačius jausmus, pasitelkdamas alkoholį. Sveikesnis kelias būtų pabandyti įveikti nedrąsumą, susivaržymą, paieškoti naujos patirties, kuri sugriautų įsisenėjusias nuostatas („tu negali, tu nepajėgsi“).
Juo daugiau alkoholis vartojamas savimanipuliacijos tikslais, tuo labiau žmogus užsidaro, tuo labiau nutolsta nuo tikrovės. Kadangi alkoholis veikia laikinai, išgerti reikia dar ir dar. Palengva žmogus praranda sugebėjimą deramai susidoroti su kasdieniniais sunkumais, darosi bejėgiškesnis. Jam vis daugiau ir daugiau reikia alkoholio, kuris lyg kokia skraistė paslepia jo silpnumą. Alkoholis tampa priedanga nuo neigiamų jausmų, partneriu, vedančiu į izoliaciją. Žmogus lyg ežys susigūžia į kamuoliuką, visiems savo aplinkiniams atstato dyglius arba rodo paviršutini ką nerūpestingumą, kuris tėra apsimestinis. Bet pirmiausiai jis praranda tikrovės jausmą. Pasaulio nebemato tokio, koks jis yra; žmogus pabėga į susikurtą pasaulį.
Iš pradžių jis geria tik tada, kai iškyla didelių problemų, todėl nereguliariai. Vėliau atsparumas sunkumams silpsta, todėl stiklelio prireikia ir mažoms kliūtims nugalėti. Taip gėrimas tampa reguliaresnis. Bėgant laikui, atsiranda psichinė priklausomybė. Pradėję reikštis abstinencijos požymiai byloja apie fizinę priklausomybę.
Antrasis kelias veda per įprotį. Čia kalbėsime apie žmones, kurie neturėjo didelių problemų. Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, jog gerti pradėjo dėl kokių nors ypatingų sunkumų. Lemiamas buvo situacijos faktorius. Įvairios aplinkybės (įprotis išgerti darbe, su draugais po darbo) atveda prie rimto įpratimo girtauti ir galų gale gali paversti psichiškai bei fiziškai priklausomu nuo alkoholio.

Keletas pavyzdžių
• Vyriškis įsidarbino statybininku; išgerti mėgo visuomet ir nemažai. Šiame darbe jis girtauja daug dažniau: kur tik pasisuksi, visur pasiūlo taurelę. Kvailai pasirodytų, jeigu atsisakytų, be to, darbas sunkus. Galima nerasti laiko pavalgyti, o išgerti daug laiko nereikia. Šitaip alkoholis tampa kasdienine duona. Laikui bėgant sutrinka sveikata, silpsta jėgos, neapleidžia kasdieninis noras išgerti – pradeda progresuoti akivaizdi priklausomybė.
• Po darbo vyrai susirenka pasportuoti, o po to, išsiskirdami, ir po bokalą alaus išlenkti. Vienas iš jų, mėgstantis ir šiaip išgerti, ilgainiui bokalu ir šia kompanija nebepasitenkina ir pradeda ieškoti draugijos „pratęsimui“. Po poros metų jis ne tik nebesportuos, bet ir galutinai sugriaus gyvenimą.

Abu šie keliai nėra toli vienas nuo kito. Ir tų, kurie geria tik iš įpročio, galėtume paklausti, dėl ko jie vartoja alkoholį? Dažnai tokie žmonės būna nepakankamai stiprūs, kad atsispirtų aplinkinių spaudimui, bijo pasirodyti negeriančiais. Šiuo atveju alkoholis tampa socialiniu vienytoju, kuriančiu bei palaikančiu „kompaniją“.

Įvairios alkoholizmo formos. Jellineko tipologija
Alkoholikai skiriasi girtavimo pobūdžiu. Girtavimo pobūdis labai svarbus nustatant, ar žmogus serga alkoholizmu. Skiriamos kelios alkoholizmo grupės.
E. M. Jellinekas sudarė alkoholizmo tipologiją, pripažįstamą visame pasaulyje. Jis pirmiausiai išskyrė keturis alkoholizmo tipus, kuriuos pavadino pirmosiomis graikų alfabeto raidėmis: alfa alkoholizmas, beta alkoholizmas, gama alkoholizmas, delta alkoholizmas. Vėliau jis pridėjo dar ir penktą tipą – epsilon alkoholizmą.
Alfa alkoholizmo požymis – didelis psichinis žmogaus labilumas. Alkoholis geriamas siekiant išspręsti konfliktus ir nugalėti sunkumus, nuslopinti baimę bei įtampą. Tai pradinė probleminio girtavimo stadija (apie tai jau kalbėjome praeitame skyriuje). Pradžioje pasireiškia tik psichinė priklausomybė (abstinencijos požymių dar nėra). Geriantysis pajėgus save kontroliuoti.
Beta alkoholizmas charakterizuoja didžiąja dalimi aplinkos sąlygotą girtavimą. Piktnaudžiauti alkoholiu pradeda veikiami aplinkos. Proginis išgėrimas pereina į įprotinį girtavimą. Pradžioje fizinės priklausomybės dar nėra (nėra abstinencijos požymių), pasireiškia tik nedidelė psichinė priklausomybė (alkoholio norėjimas). Šiuo atveju kalbėti reiktų labiau apie socialinę priklausomybę, tuo pabrėžiant gėrimo papročių reikšmę.
Alfa ir beta tipai – pradinės stadijos. Abiem atvejais dar nėra fizinės priklausomybės, o psichinė – nestipri. Priklausomybei progresuojant, iš alfa alkoholizmo gali išsivystyti gama, o iš beta – delta alkoholizmas.
Gama alkoholizmas tolimesnė probleminio girtavimo pakopa. Atsiranda didelė psichinė priklausomybė; pastebimi ir fizinės priklausomybės požymiai. Geriantysis pakelia vis daugiau alkoholio. Būdingas saiko praradimas: žmogus, išgėręs tam tikrą kiekį, nebegali sustoti; geria iki visiško apsvaigimo.
Delta alkoholizmas įprotinio girtavimo tąsa. Geriantysis įpranta per dieną paskirstęs išgerti didelį kiekį alkoholio. Kaskart išgeriamas kiekis sureguliuojamas taip, kad nebūtų pasiekta visiško apsvaigimo. Taigi saikas neprarandamas. Šiam tipui charakteringa tai, kad alkoholikui pastoviai reikalingas tam tikras kiekis alkoholio, antraip prasideda abstinencijos požymiai (pykinimas, drebėjimas ir kt.). Dominuoja fizinė priklausomybė. Ši priklausomybė nuo alkoholio įvardijama nesugebėjimu laikytis abstinencijos arba negalėjimu mesti gerti. Žmogui nuolat reikia alkoholio, kad galėtų normaliai gyventi ir dirbti. Dažnai praeina ne vieni metai, kol ši žmogaus alkoholizmo forma tampa pastebima. Po kurio laiko, aplinkiniams dažniausiai netikėtai, delta alkoholizmas pasireiškia stipria kūno ir psichine negalia.
Tiek gama, tiek delta alkoholizmas turi tendenciją sunkėti. Laikui bėgant progresuoja žmogaus socialinis nuosmukis, sutrinka sveikata (išryškėja kepenų, skrandžio, kasos, širdies, neuropsichiatriniai negalavimai), prasideda asmenybės žlugimas iki visi ko asocialumo.
Jei pradžioje alkoholio tolerancija didėja, tai vėliau, dažnai dėl kokių nors ligų, ji staiga stipriai sumažėja: geriantysis pakelia tik nedidelį kiekį alkoholio. Esant blogai fizinei savijautai žmogus negali tiek išgerti, kad pasiektų norimą euforiją.
Epsilon alkoholizmas žymi stiprų periodišką girtavimą. Tipiška šiai alkoholizmo formai yra tai, kad žmogui pavyksta dvi, tris, keturias ar net daugiau savaičių visi kai nevartoti alkoholio. Tam laikui praėjus, gerti pradeda staiga, kartais visai be jokio pagrindo, kartais apimtas vidinių paskatų ar nerimo. Gerdamas praranda saiką, dažnai geria kelias dienas iš eilės iki visi ko apsvaigimo ir po to vėl staiga nustoja. Kai kurie girtauja tol, kol ištuštėja piniginė arba kol suserga, kiti – kai atsiduria ligoninėje. Pastebėtina, kad šie gėrimo protrūkiai periodiškai pasikartoja.
Nepavojinga šios alkoholizmo formos nepavadinsi, kadangi per trumpą girtavimo laiką dažniausiai sugriaunama tiek, kad blaivybės periodu atstatyti nebeįmanoma.
Taip pat tokių alkoholikų gydymas nėra paprastas. Dažniausiai jie gana ilgai abejoja, ar iš tikrųjų serga alkoholizmu. Parankiausias jų argumentas: „Juk aš galiu apsieiti ir be alkoholio. Savaičių savaites man jo nereikia“. Tik tuomet, kai jie savo girtavimo pobūdį pripažįsta vienu iš alkoholizmo variantų, jie gali priimti siūlomą konkrečią terapiją.
Alfa ir beta tipai yra pradinės alkoholizmo stadijos, o gama, delta bei epsilon tipai grynosios alkoholizmo kaip ligos formos. Visgi praktikoje ne visuomet paprasta konkretų atvejį priskirti vienam ar kitam tipui. Tikrovė per daug sudėtinga, kad būtų taip lengvai tipologizuojama. Įmanomos įvairiausios mišrios bei pereinamosios formos. Pavyzdžiui, yra gama alkoholikų, kurie, progresuojant fizinei priklausomybei, vis labiau virsta delta alkoholikais, siekiančiais nuolat palaikyti tam tikrą girtumo laipsnį. Taip pat yra alkoholikų, kurie taip smarkiai kovoja su savo problema, jog jiems dažnai pavyksta tam tikrą laiką gyventi abstinentiškai, tuo jų girtavimo pobūdis panašėja į epsilon alkoholizmą. Antra vertus, yra epsilon alkoholikų, kurių abstinencijos periodai nuolat trumpėja, todėl jie tampa panašesni į delta alkoholikus. Taigi ši tipologija nėra statiška. Ji teikia tik nuorodas, kai reikia kiek įmanoma tiksliau nustatyti konkretaus žmogaus girtavimo pobūdį.
Visuomet svarbiausia konkretus kiekvieno žmogaus atvejis. Asmens atžvilgiu būtina išlikti teisingam. O bet kokia tipologija yra tik pagalbinė priemonė.

Reinhold Assfalg, psichologas, vadovauja nuo alkoholio priklausomų vyrų klinikai Pietų Vokietijoje

Vertė Rima Lahayne

Versta iš : Assfalg A. Alkoholabhängigkeit und ihre Überwindung. – Wuppertal/Bern, 2000. © Blaukreuz-Verlag
www.prizme.lt

Komentarai