Psichoterapija – tai klausimų menas

„Bernardinai.lt“ siūlo pokalbių ciklą su psichologu psichoterapeutu Robertu Petroniu. Specialisto teiravomės, kada žmogui dera kreiptis į psichoterapeutą. Kiek svarbu pacientui gilintis į skirtumus tarp įvairių psichoterapijos mokyklų? Ar galima teigti, jog baigėsi konkurencijos tarp psichopterapijos ir religijos laikotarpis, kai psichoterapeutai į religinius patyrimus žvelgė kaip į problemas, kurias reikia spręsti? Pirmojo pokalbio tema – kaip nuspręsti, ar verta prašyti psichoterapeuto pagalbos?

Dažnai girdimas posakis – „Visos ligos nuo nervų“. Tačiau ar iš tiesų daugeliui mūsų reikalinga psichoterapeuto ar psichologo pagalba?

Galbūt tai, ką pasakysiu, skambės kaip mano profesijos antireklama  tačiau nesutikčiau, kad psichoterapeutas yra kažkoks išskirtinis žmogus, su kuriuo reikia nuolat tartis. Žmogus turi gyventi savarankiškai, pats prisiimti atsakomybę, tačiau esama tam tikrų situacijų, krizių, nemalonumų, ligų, kada yra svarbus specialisto žvilgsnis, tam tikras įvertinimas iš šalies ir pagalba.

Deja, neretai, net ir tais atvejais, kai tokia pagalba būtų naudinga, žmonės nedrįsta kreiptis į psichoterapeutus. Mano įsitikinimu, labai normalu, kai žmogui iškyla tam tikras sunkumas, susėsti su specialistu ir pasitarti. Galimas dalykas, kad po vieno ar poros susitikimų paaiškės, jog nėra reikalo taikyti ilgalaikę psichoterapiją, kad sunkumams įveikti užteks keleto susitikimų. O kartais, priešingai, tampa akivaizdu, kad problemoms spręsti reikės įdėti daug darbo ir skirti daug laiko.

Žodžiu, teigti, kad mes visi esame neurotikai būtų perdėta?

Kad visi esame neurotikai, tai – iš dalies tiesa. Ideali sveikata, ideali branda, ideali norma egzistuoja tik vadovėliuose. Jeigu aš pradėčiau save labai detaliai analizuoti, diagnozuoti, surasčiau aibes psichologinių silpnumų, negebėjimų ir pan..Klausimas yra, ar tai gyvenime trukdo man, mano artimiesiems, ar tai kenkia mano psichologinei ir dvasinei sveikatai? Žymus psichoterapeutas Viktoras Franklis teigė, kad, jeigu mes būtume idealūs, būtume vienodi. O būnant ne idealiais ir sukuriama įvairovė, individualumai, skirtumai. Ir todėl – galbūt tai eretiška mintis – nėra reikalo siekti “išnaikinti “visus savo silpnumus, juos aptarinėti su psichoterapeutu. Pavyzdžiui, žmogus turi akląją žarną, kuri nekelia jam problemų, jei nekyla jos uždegimas – apendicitas – tada jau reikalinga intervencija iš šalies. Visi mes turime tam tikrą skaičių vėžinių ląstelių, tačiau tai dar nereiškia, kad mums reikalingos medicininės procedūros.

Vis dėlto kada yra ta riba, kai žmogui jau reikalinga pastarųjų specialistų konsultacijos?

Psichoterapijos praktiką analizuojančioje literatūroje galima rasti pastabų, jog specialistai patys sugalvoja ligas ir po to patys jas gydo.  Tai, kas vienoje kultūroje ar vienu laikotarpiu laikoma norma, kitur gali būti traktuojama kaip liga.

Klausimas, kada reikalinga  specialisto pagalba, nėra toks paprastas. Kai manęs to klausia klientai, aš paprastai sakau taip: jeigu jaučiate, kad gyvenimas, jausena kelia jums nepatogumų, tačiau nesuprantate dėl ko, tuomet reikalingas specialistas, kuris padėtų suvokti, kodėl blogai jaučiatės. Taip pat ir tada, kai  jaučiate diskomfortą, psichologinę įtampą, jaučiatės blogai, suprantate dėl ko, bet nesusigaudote, ką daryti. Tačiau jeigu jaučiatės blogai, suprantate dėl ko ir žinote, ką  daryti, bet nedarote – tada pas psichologą eiti neverta. Tada reikia paprasčiausiai daryti.

Galima sakyti, kad egzistuoja tam tikra klientų grupė, kurie mėgsta save analizuoti, aiškintis, bet nieko nekeisti. Tai yra savitikslis, „savęs pažinimo“ užsiėmimas.  Aš asmeniškai laikausi tokio požiūrio, kad pas mane, kaip pas psichologą - psichoterapeutą turi atvesti negalė – žmogui turi kažką skaudėti.

Tačiau nuo ko žmogui, turinčiam problemų pradėti? Kaip surasti ir pasirinkti jam padėti galintį specialistą, psichoterapeutą?

Jei žmogus turi fizinių skausmų – jis eina pas terapeutą, jei tarpasmeninių santykių problemų – pas psichologą, jei jį kankina nemiga – eina pas gydytoją tartis dėl vaistų, jei turi sunkumų dvasiniame gyvenime – kalbasi su kunigu. Ir visi šie negalavimai gali būti susiję ar net turėti bendrą priežastį, todėl ir specialistai turėtų bendrauti tarpusavyje.

Kitas dalykas yra tai, kiek visi šie specialistai realiai bendradarbiauja tarpusavyje. Ir štai čia aš matau pakankamai rimtą problemą. Palyginti retai terapeutai pacientus siunčia pas psichologus arba, tarkime, psichologai – pas dvasininkus, o psichiatrai skiria psichoterapiją. Bendradarbiavimo tarp šių skirtingų sričių atstovų šiuo metu, mano manymu, yra aiškiai per mažai. Vienos kitai artimų profesijų žmonės per mažai žino vieni apie kitus. Neretai netgi konkuruoja ar nuvertina vieni kitus. Aš esu už tai, kad šie keturi pagalbininkai būtų labai glaudžiai tarpusavyje susiję, ir kad pacientą būtų galima laisvai siųsti pas bet kurį iš jų, o kiekvieno šių pagalbininkų nuomonė būtų svarbi. Tarkime, žmogus, kuriam skauda galvą, ateina pas neurologą. Jeigu jis nustato, kad neurologiškai žmogus sveikas, neužtenka pasakyti, kad jis nerado jokios savo srities ligos. Svarbu tokiu atveju pacientą pasiųsti pas profesionalą tos srities, kurioje galima suprasti ir padėti žmogui. Dažnai labai panašūs simptomai, išgyvenimai gali būti labai skirtingos kilmės. Depresija gali būti susijusi ir su biocheminiais reiškiniais organizme, ir su tarpasmeniniais santykiais, ir su žmogaus asmenybe, ir su dvasiniais sunkumais. Jei vienos srities sutrikimus bandyti spręsti kitos srities priemonėmis, toli gražu ne visada pasieksime norimą rezultatą.

Ieškodami bet kokios srities profesionalo, ieškome patikimumo. Todėl vertėtų pamėginti apibrėžti, iš ko susideda patikimumas. Ko gero, pradedant nuo formaliausių dalykų, galima teigti, kad patikimas profesionalas gali būti tas, kuris turi atitinkamą ir pakankamą išsilavinimą. Antra, nors tai ne visada pasitvirtina, patikimas specialistas paprastai turi nemažą profesinę patirtį. Trečia, paprastai patikimi žmonės pasižymi gera reputacija. Lieka tai, kas mažiausiai apibrėžta ir sunkiausiai įvertinama: patikimas profesionalas turi būti tiesiog patikimas žmogus. Taigi kiekvienas, ieškantis pagalbos, turėtų laisvai, asmeniškai vertinti ir spręsti: tinkamas tas žmogus man padėti, ar ne. Ir dar kartą norisi pabrėžti, kad tai daryti reikėtų asmeniškai ir subjektyviai, nes pagalbos sėkmę dažniausiai nulemia ne formalūs atributai, o tarpusavio santykis.

Kada žmogui, turinčiam psichologinių problemų, tikslingiau kreiptis į psichologą, o kada į psichoterapeutą?

Tarp psichoterapijos ir psichologinių konsultacijų yra labai slidi riba. Abiejų giminingų sričių specialistai neretai ginčijasi, kuo jos skiriasi. Glaustai skirtumą galima būtų apibrėžti taip, kad psichologo konsultacija yra skirta konkrečiai situacijai, konkrečiai problemai spręsti. Pavyzdžiui, įvyko konfliktas su viršininku, aš nežinau, kaip jį išspręsti, todėl tariuosi su psichologu, ką man dabar daryti. Psichoterapijoje paprastai aprėpiamas ne vienas sunkumas, daugybė situacijų, įvairios žmogaus asmenybės savybės. Darbas su psichoterapeutu yra nuoseklesnis, gilesnis, išsamesnis, apimantis įvairius gyvenimo aspektus – žmogaus vidinį pasaulį, jo ryšius su kitais, santykį su dvasios plotme. Tikėtina, kad tokio bendradarbiavimo pasekmė – ilgalaikiai svarbūs pokyčiai asmens gyvenime. 

Tačiau kodėl, jeigu kyla dvasinių problemų, būtent kreiptis į psichoterapeutą – ne į Bažnyčią, ne į kunigą...

Jokiu būdu negalima teigti, kad esant dvasinėms problemoms reikia kreiptis į psichoterapeutą, ne į dvasininką. Egzistencinėje paradigmoje, kuria vadovaujuosi savo darbe, žmogaus gyvenimas yra traktuojamas keturiais aspektais: fiziniu, emociniu-psichologiniu, tarpasmeniniu-socialiniu bei dvasiniu. Atrodytų, fizinė sritis – gydytojų duona, emocinė ir tarpasmeninė - psichologų ir psichoterapeutų, dvasinė – dvasininkų. „Skaudėti“ gali bet kurioje iš jų. Ir nepriklausomai nuo to, kurioje vietoje skauda, skausmas gali kilti ir dėl tam tikrų sunkumų kitose srityse. Skauda skrandį, bet ne dėl opos, o dėl per sunkių jausmų pertekliaus; tikėjimo krizė gali būti labai panaši į klinikinę depresiją. Taigi, jei man skauda skrandį ne dėl jo paties, joks terapeutas man nepadės pašalinti skausmo priežasties ar šaltinio. Turi padėti kažkas kitas - galbūt psichologas arba dvasininkas Kiekvienas iš pagalbininkų labiausiai jaučia savo sritį ir geriausiai gali įvertinti, koks sunkumas – dvasinis, emocinis, tarpasmeninis ar fizinis – kamuoja žmogų. Todėl vėl norėtųsi pakartoti, kad ypač svarbu bendradarbiauti, o ne konkuruoti.

Žodžiu, Jūs galėtumėte pripažinti, kad tam tikrose situacijose, kaip psichoterapeutas padėti negalite ir pasiųsti žmogų pas kunigą. Nors, atrodo, apskritai Jūsų profesijos žmonėms tai nebūdinga...

Taip, aš tą darau, nors nepasakyčiau, kad dažnai. Nedažnai, matyt, todėl, jog mano tikintys klientai ir patys savo iniciatyva tariasi įvairiais klausimais su dvasininkais, o žmonės, kurie yra atokiau nuo religinių praktikų, nedrįsta ar nenori kalbėtis su dvasininku. Kartais manoma, kad su psichoterapeutu lengviau kalbėtis ir apie dvasinius sunkumus, religinius išgyvenimus, tikėjimo krizes – jis turėtų nevertinti, nekritikuoti. O dvasininkai visuomenėje suvokiami kaip moralizuojantys, kalbantys pamokomu tonu, barantys. Tam, kad žmogus kalbėtųsi apie asmeninius sunkumus su dvasininku šiandien, ko gero, žmonėms reikia didesnio pasiryžimo..

Dažniausiai pabrėžiama, jog psichoterapeutui jokiu būdu nedera primesti savo vertybinių įsitikinimų pacientui. Ar realu išlaikyti tokią nuostatą?

Aš, būdamas psichoterapeutas, esu konkretus žmogus – su savo vertybėmis, tikėjimu, įsitikinimais įvairių gyvenimo aspektų atžvilgiu, turiu savo asmeninį santykį su socialiai jautriomis temomis (eutanazija, homofobija ir t. t.). Turėti iliuziją, kad aš esu „balta lenta“, mano galva, yra absurdiška, ir netgi neverta to siekti. Esu konkretus žmogus, sėdintis prieš kitą konkretų žmogų.

Kitas dalykas – būtų blogai, jeigu pradėčiau savo vertybes „grūsti“ pacientui. Bet tai, kad aš esu tikintis žmogus, vadinasi, kad man, kalbantis su kitu tikinčiu žmogumi, kils visiškai kitokių klausimų nei tuo atveju, jei būčiau netikintis, nors tas kitas žmogus būtų ir kitokio tikėjimo, pavyzdžiui, musulmonas. Būtent klausimai, kylantys prisilietus prie atėjusio į mano konsultaciją žmogaus gyvenimo, sudaro psichoterapijos esmę. Aš, psichoterapeutas, kliento atžvilgiu esu klausantysis ir klausiantysis. Ir tiek kiek aš tai sugebu, tiek ir galiu padėti. Ne patarimai, ne interpetacijos, ne teorinės tiesos, o iš nuostabos ir rūpesčio kylantys klausimai gali būti psichoterapinės pagalbos esmė.

Mano galva, psichoterapija yra klausimų menas. Esu su žmogumi, kalbančiu apie savo gyvenimą, sutrikusiu ir kenčiančiu, ir keliu klausimus –  jie patys kyla.  Dažnai pastebiu, kad tada, kai atrandame „tinkamą“, „būtiną“, „reikalingą“ klausimą, atrasti atsakymą jam tampa daug lengviau. 

Ar psichoterapijos metodas, kurį psichoterapeutas taiko savo darbe, turi derėti su jo asmenybe? Juk turbūt tikinčiam psichoterpeutui kai kuriuos metodus taikyti yra sunkiau nei netikinčiam ir atvirkščiai?

Taip. Tai, kad psichoterapijos teorinės pozicijos yra susijusios su psichoterpeuto asmenybe, iš tikrųjų – tiesa. Juk kiekviena atskira paradigma kelia skirtingus reikalavimus psichoterapeutui. Pavyzdžiui, psichoanalitikai turi būti santūrūs, tarsi už širmos, pacientui savęs per daug neatskleidžiantys– nors tai istoriškai keičiasi – o, tarkime, geštalto terapijos teorija reikalauja, kad psichoterpeutas būtų spontaniškas, ekspresyvus, atvirai besidalijantis savo jausmais. Ir jeigu iš prigimties racionalus, santūrus žmogus bandys dirbti kaip geštalto terapijos specialistas, tai bus tragikomiška – jam reikės tiesiog „laužyti“ save, tai bus svetima jo savasčiai.

Minėjote, kad laikotės egzistencinės paradigmos psichoterapijoje, ar tai reiškia, jog manote, kad tik šis metodas yra vienintelis kelias į išgijimą? O gal galimų kelių yra daug?

Kad yra daug kelių į išgijimą – taip. Ir ne metodas yra kelias į išgijimą. Žmogus nėra mašina, kuriai sugedus reikia remontininko ir jo įgūdžių. Teorinė paradigma, mano manymu, suteikia tam tikras požiūrio į žmogų, jo sunkumų, gyvenimo dilemų supratimo gaires. Požiūriai yra įvairūs. Visi jie turi savo privalumų, galimybių ir ribų. Kitas dalykas, aš, ko gera, būčiau nesąžiningas, jei tvirtinčiau, kad manau, jog visi požiūriai yra vienodai vertingi. Juk aš kažkodėl vieną iš jų rinkausi. Tai, kad egzistencinėje paradigmoje susitelkiama į gyvenimą (o ne vien į savęs, kaip kokio mechanizmo, narpliojimą), į žmogų žvelgiama kaip į visumaą, pabrėžiama dvasinių aspektų reikšmė - čia aš matau privalumų. Šiuo požiūriu galėčiau aršiai ginčytis su psichoanalitiku, su kognityvinės krypties specialistu ir panašiai, kodėl ir kuo, aš manau, egzistencinė psichoterapija yra pranaši. Kita vertus, kalbant apie atskiras problemas, būtų nekritiška sakyti, kad visais atvejais egzistencinė paradigma tinkamiausias pagalbos būdas

Išgijimo sąvoka glaudžiai susijusi su tuo, kaip mes suprantame psichinę sveikatą.

Tai akivaizdu. Skirtingos paradigmos įsivaizduoja skirtingą rezultatą. Vienos siekia pašalinti simptomą, kitos - įsisąmoninti pasąmonės reiškinius. Kad ir kokia būtų teorinė pozicija, ji visuomet remiasi pasaulėžiūra bei suvokimu, kas yra žmogus, kas yra sveikata, kas liga. Ir nors vienos paradigmos savo vertybinius pamatus labiau artikuliuoja, kitos įvardija mažiau, visuomet yra tam tikros prielaidos. Psichoanalitikai daugelį dalykų tai suvokia iš principo skirtingai nei egzistencialistai. Jei įsivaizduosime psichoterapiją kaip kelionę tai psichoanalizė – kelionė į save. Apie egzistencinę paradigmą to nebūtų galima pasakyti. Egzistencinė terapija – tai kelionė iš savęs kito link.

Pakalbėkijme apie psichoterapeuto ir psichoterapeuto atitikimą bei teisingą specialisto pasirinkimą. Ar nebūna taip, kad, kol šio atitikimo nėra, jaučiama tarpusavio trintis ir nesusikalbėjimas? Deja, neretai psichoterapeutas paprasčiausiai nenori „paleisti“ paciento ir tęsia gydymą, užuot parekomendavęs kolegą.

Man sunku būtų vertinti, ar dažnai psichoterapeutai nenori paleisti paciento. Svarbu yra tai, dėl ko psichoterapeutas rekomenduoja tęsti psichoterapiją. Neretai tai gali būti susiję su psichoterapinio proceso dinamika: klientas nori nutraukti psichoterapiją, nes joje atsirado kažkas nemalonaus, sunkaus. Jei tokie impulsai kyla iš žmogaus sunkumų vengimo, svarbu tęsti psichoterapiją ir išmokti tuos sunkumus priimti. Psichoterapija dažnai – sunkus procesas. Jos metu kyla įvairių, kartais pačių nemaloniausių jausmų ir svarbu juos pradžioje suprasti, suvokti, kas vyksta, o tik po to imtis sprendimų. To, kad psichoterapija „įstrigo“, priežastys gali būti paciento, terapeuto pusėje arba/ir santykyje tarp jų.

Tačiau jei psichoterapeutas stengiasi sulaikyti klientą iš savų interesų, tai vienareikšmiškai blogai ir labai neprofesionalu. Žmogus turi rinktis. Renkamės kirpėją, renkamės daugybę kitų specialistų. Ir psichoterapeutai čia ne išimtis.

Kaip pacientui nepasijusti kaltam, suvokus, jog jį konsultuojantis psichoterapeutas jam netinka, ir nusprendus pasirinkti kitą specialistą?

Pacientas turi rinktis laisvai, o ne stengtis būti malonus ir įtikti psichoterapeutui. Aš, kaip psichoterapeutas, esu tik pagalbininkas. Ar esu tinkamiausiais, ar ne – sprendžia pacientas.

Paprastai jau po pirmos konsultacijos aš visuomet klausiu, ar žmogus jau apsisprendė tęsti susitikimus, ar jam  reikia laiko pagalvoti ir nuspręsti, ar toliau lankytis pas mane, ar verčiau atsisveikinti. Pirmos konsultacijos metu su pacientu susitinkame pirmąsyk, ir tik tada jis gali nuspręsti, ar nori tolesnio bendradarbiavimo ir pagalbos būtent iš manęs, ar ne. Visiškai įmanomas dalykas, kad pacientas ir aš kaip asmenys netinkame vienas kitam. Taigi žmogus turi spęsti pats.

Kalbino Jurga Žiugždienė ir Andrius Navickas, Bernardinai.lt

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found