Tikra psichoterapija – labai susijusi su tikėjimu

1901-12-13

Norėdamas paneigti šias abejones, taip pat padiskutuoti apie psichoterapiją ir gyvenimą, apie psichoterapiją ir tikėjimą, apie psichoterapinę bendruomenę, kun. Arūnas Peškaitis OFM „Mažojoje studijoje“ kalbasi su Lietuvos psichoterapeutų patriarchu, lietuviškosios psichoterapijos kūrėju, nusipelniusiu Lietuvos gydytoju, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro psichoterapijos skyriaus vedėju psichiatru-psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku ir to paties skyriaus psichologu-psichoterapeutu Robertu Petroniu.

Daktare Aleksandrai, pirmiausia norėčiau Jus paklausti apie psichoterapijos pradžią Lietuvoje. Nes kas gi kitas, jei ne Jūs galėtumėte apie tai papasakoti. Jūs, kiek žinau, 1967 metais įsteigėte pirmąjį Lietuvoje psichoterapijos kabinetą.

A. Alekseičikas. Vienu metu manęs prašė pasidomėti psichoterapijos pradžia Lietuvoje. Taigi vartydamas tuomet dar tarybinę Lietuvos enciklopediją, taip pat senus medicinos žurnalus radau, kad ikikarinėje nepriklausomoje Lietuvoje buvo naudojama ir įtaiga, ir domimasi psichoanalize, tačiau tai priklausė nuo konkretaus gydytojo, kuris tuo domėdamasis ir matydamas, jog to reikia paciento gydymui, naudojo „dvasinį“, psichologinį poveikį. Tačiau rimtai psichoterapija Lietuvoje prasidėjo maždaug prieš 40 metų.

O man iš tiesų teko garbė ir organizuoti pirmąjį psichoterapijos kabinetą, ir pirmąjį lietuvišką seminarą, ir pradėti psichoterapiją dėstyti gydytojams bei psichologams. Vėliau organizavau psichoterapijos skyrių.

Ar pradėjote dirbti kaip psichoanalitikas, ar kitoje srityje?

A. A. Ačiū Dievui, ne kaip psichoanalitikas. Vienas mano mėgstamų V. Nabokovo posakių (mėgstu jį cituoti) – galbūt mano kolegos ir supyks – kad blogiau nei psichoanalizė yra tik bolševizmas.

Pradėjau aš tikrai labai „mužikiškai“, jei taip galima pasakyti. Vienas mano mokytojų buvo Napoleonas Indrašius. Būdamas jo studentas, sužinojau, jog jis taiko hipnozę, ja gydo. Ir maždaug nuo 1959 metų jis ėmė kalbėti, kad reikia pradėti lietuvišką psichoterapiją. Taigi aš pradėjau labai paprastai - nuo savęs, atsižvelgdamas į tai, ko iš manęs laukia ligoniai, nuo vadinamosios racionaliosios psichoterapijos. Nuo ligonių įtikinėjimo, kas jiems yra. Nuo jų raminimo. Bandymo įtikinti, kaip jiems elgtis norint pasveikti. Taip pat iš dalies nuo įtikinėjimo, kad yra ne tik protas, bet ir siela bei dvasia. Taigi iš pradžių ėmiau su ligoniais įtikinamai kalbėti, mokiau pacientus naudoti įtaigą patiems sau. Vėliau – vis dažniau dalyvavau įvairiausiuose psichologiniuose treninguose ir vis labiau man pavykdavo žmones įtikinti, kad jie turi sielą, ir kad ji yra labai konkretus dalykas. Net pasitelkdavau savotišką humorą: esą moksliškai buvo nustatyta, jog siela sveria 6 gramus – tai apskaičiavo amerikiečiai, kurie sverdavo mirštantį ligonį prieš paskutinį iškvėpimą ir po jo. Laikui bėgant susipažinau su pora dešimčių įvairių metodų, o dabar žinau, kad jų jau yra apie tūkstantį.

Robertai, 2008 metų balandžio mėnesį įvyko 31-asis daktaro A. Alekseičiko vadovaujamas ir įkvėptas tarptautinis psichoterapijos seminaras. Aš žinau, kad pats turbūt pusėje jų dalyvavai. Kokie tai seminarai ir kuo jie ypatingi? Kuo jie išsiskiria iš kitų panašaus pobūdžio renginių Lietuvoje?

R. Petronis. Visų pirma, ką ir daktaras minėjo, tai yra seminarai, nuo kurių prasidėjo organizuota psichoterapija Lietuvoje. Tai – pirmas tokio pobūdžio organizuotas renginys. Ir šie renginiai be jokios pertraukos vyksta toliau.

Antras dalykas, kuris jį išskiria iš visų kitų panašių renginių, – tai, kad dauguma mokomųjų, patyriminių seminarų yra skirti tam tikrai grupei – tarkime, profesionalams psichoterapeutams arba, pavyzdžiui, verslininkams. O mūsų seminaruose – priešingai. Čia dalyvauja ir gydytojai psichiatrai, ir psichoterapeutai, ir psichologai, ir medicinos slaugytojos, dalyvauja ir pacientai – kas yra ypač svarbu ir itin išskiria šiuos seminarus. Tai netgi sukelia diskusijų (ar tai yra etiška ir pan.). Tai sukelia įvairiausių nesaugumų ir tarp pačių psichoterapeutų, kadangi seminaras yra patyriminis – tai reiškia, kad neretai čia mes pasirodome gana silpni, pažeidžiami paciento akyse. Tiek pacientas, tiek psichoterapeutas seminare dalyvauja absoliučiai lygiomis teisėmis, ir tai, žinoma, kelia tam tikrą nesaugumą, nes dažnai kyla pagundos pasislėpti už pavadinimo „psichoterapeutas“, turėti tam tikrą vaidmenį.

Dar vienas išskirtinis bruožas - seminarai atstovauja (ypač pastaruosius porą dešimtmečių) psichoterapijos skyriui. Yra terapinė bendruomenė, kuri tokia vienintelė Lietuvoje ir labai reta ar netgi vienintelė ne tik posovietinėje erdvėje, bet ir Vakarų Europoje.

Kuo ji yra unikali? Paprastai psichoterapines bendruomenes sudaro tam tikros grupės. Dažniausiai tai - narkomanų, alkoholikų bendruomenės. Mūsų gi bendruomenė yra pagrįsta įvairove – tai yra patys įvairiausi žmonės, turintys pačių įvairiausių sunkumų. Mes ir rūpinamės, kad ta įvairovė būtų kuo didesnė. Iš esmės tai yra tam tikras mikropasaulio atkūrimas. Pačioje bendruomenėje yra skirtingo amžiaus, lyčių, išsilavinimo, sergančių skirtingomis ligomis žmonių. Kaip žmogus gyvenime susiduria su įvairiais žmonėmis, taip susiduria ir čia, bendruomenėje, galėdamas tą intensyviau pajausti, išgyventi, intensyviau patirti tiek savo sunkumus, tiek patį sveikimą.

Iš tiesų mes jau pradėjome apie tai kalbėti. Ačiū Dievui, kad pagaliau išlesta knyga „Psichoterapija gyvenimu“ - turbūt taip reikėtų versti jos pavadinimą lietuviškai, nes pirma ji išleista rusų kalba, dabar turbūt - ir lietuvių. .

Robertai, kaip suprantu, esama originalios psichoterapijos mokyklos, siejamos su daktaro A. Alekseičiko vardu, turinčios įdomią santrumpą – ITG. Ką tai galėtų reikšti? Juk šie seminarai toje paradigmoje ir vyksta.

R. P. Manau, kad šios knygos pasirodymas yra labai reikšmingas įvykis. Tai yra pirmasis bandymas konceptualizuoti, pristatyti ITG – Intensyvų terapinį gyvenimą - kaip mokyklą, gimusią čia, Lietuvoje, sukurtą, inicijuotą daktaro A. Alekseičiko. Iš tiesų, kol tam tikra koncepcija nėra įforminta, šią mokyklą lengva ignoruoti, nuneigti, nekreipti į ją dėmesio.

Taigi ITG dabar turėtų dar labiau augti... Daktare Aleksandrai, tiek Jūsų raštuose, tiek kalbose, tiek susitikimuose, seminaruose ir paskaitose mane visuomet stebindavo Jūsų atviras tikėjimo liudijimas. Taigi kaip Jūs pats žvelgiate į psichoterapijos ir tikėjimo - krikščioniškojo tikėjimo santykį?

A. A. Galvoju, kad jeigu žmonės turėtų tikrą tikėjimą, didelį tikėjimą – nereikėtų psichoterapijos. Juk žinote, kad mūsų pasaulyje esama įvairiausių baimių. Jų galima išvardyti gerą dešimtį. Taigi psichoterapija dažnai užsiima siauru šių baimių gydymu. Tad jei žmogus turėtų vieną tikrą Dievo baimę – vieną didelę baimę - tuomet nebūtų šių mažų baimių. Kaip sako liaudies išmintis: jeigu bijau Dievo, tai ko man dar bijoti? Tad aš galvoju, jeigu būtų tikras tikėjimas, nereikėtų mažų tikėjimų. Bet, deja, turėti didelį tikėjimą yra sudėtinga. Tai tikrai didelis darbas. Be abejo, kai kurie žmonės negali pasiekti didelio ar didesnio tikėjimo, todėl mes, psichoterapeutai, turime padėti ir šiuo mažu tikėjimu. Bažnyčia užsiima dideliu tikėjimu, o mes psichoterapijoje turime užsiimti mažu. Dažnai žmonės neteisingai galvoja - esą reikia tikėti savimi. Iš tiesų reikia tikėti tuo, ką į mus įdėjo Dievas, tuo uždaviniu, kurį Dievas davė tau – tiek apskritai gyvenime, tiek dabartiniu periodu. Tai - mano uždavinys pasirinktoje profesijoje, mano uždavinys asmeniniame tikėjime, mano, kaip tėvo, uždavinys. Tad jeigu mes, psichoterapeutai, tokį didesnį tikėjimą padedame žmonėms įgyti, juos tai veikia gydančiai, suteikia didesnę gyvenimo, išgyvenimo, santykių pilnatvę. Mes, profesionalai, taip pat labai daug gauname iš šio tikėjimo - pacientų  grįžtamąjį ryšį (kaip dabar priimta sakyti), bet iš tiesų – grįžtamąjį tikėjimą.

Vaikystėje tikėjimas iš tiesų būna gražesnis, skaidresnis. Vėliau jis užsimiršta. O kada augini vaikus ir matai, kaip jie (iš dalies dėl mano, iš dalies dėl savo mamos įtakos, iš dalies dėl to, kad pabuvo bažnyčioje) pradeda tikėti, šis tikėjimas grįžta man. Ir aš vėl pradedu tam tikra prasme tikėti kaip vaikas – bet jau Dievo vaikas.

Taigi aš manau, kad tikra psichoterapija yra labai susijusi su tikėjimu. Pacientams įgyti tikrą tikėjimą – sunku. Bet kaip gydytojams įgyti šį tikėjimą? Dažnai jie tiki instinktais, pagrindiniais instinktais – eros ir tanatos – ir dažnai tuo įtikinėja savo pacientus...

Čia man ir kyla klausimas. Pažįstu dalį Lietuvos psichoterapeutų, ir duok Dieve, jiems kuklumo prisipažinti, kad jie užsiima tuo mažu tikėjimu. Deja, labai dažnai jie nori užsiimti labai dideliu tikėjimu ir savo tikėjimą perkelti pacientui. Ir juo pakeisti tai, kas nepakeičiama – pavyzdžiui, Apreiškimą. Aš nekalbu apie eilinius psichoterapeutus. Aš kalbu apie klasikus, tokius, kaip E. Frommas, kuris ryžtingai atmetė apreikštojo Dievo idėją kaip nevaisingą ir autoritarišką bei kūrė kažkokį savo dievą iš fragmentų. Ar nemanote, kad dalies psichoterapeutų atsitraukimas nuo jūsų seminarų nėra susijęs su jų giluminiu požiūriu į tikėjimo ir psichoterapijos santykį?

A. A. Be abejo. Žmonės nori lengvo kelio gyvenime ir lengvo kelio į dangų. O ypač psichoterapeutai. Psichiatrai – taip pat. Tiesa, psichoterapeutai vis tik labiau akcentuoja psichologiją, o psichiatrai – farmakologiją: davei tabletę – ir iš karto palengvėja. Tuo iš dalies galiu paaiškinti jūsų minėtą E. Frommo ir kitų psichoterapeutų nuostatą. Šiuo metu esama apie tūkstančio įvairiausių metodikų. Kiekvienas nori ( kaip žinome ir iš teologijos) lengvo ir plataus kelio, kuris, deja, dažniausiai veda į pragarą. O vis tik į dangų veda individualus, siauras kelias aukštyn. Tačiau noriu pridurti, kad apskritai į psichoterapeutus tikrai žvelgiu labiau teigiamai negu neigiamai. Tikrai žinau, koks sudėtingas jų darbas, ir kad jiems norisi lengvesnio kelio. Juos suprantu ir jokiu būdu nesmerkiu, tik norisi juos perspėti, kad nežadėtų lengvo kelio savo pacientams ir patys nesirinktų lengvų kelių. Ir tie, kurie psichoterapijoje ar pischiatrijoje pasirinkote savo profesinio (ir iš dalies žmogiško) tobulumo kelią – profesija iš tiesų mums padeda tapti tobulesniems – jokiu būdu nesusigundykite lengvu keliu.

Robertai, Tu jau daug metų esi šioje mokykloje ir nežadi atsitraukti – ką gi čia atradai? Kokią savastį?

A. A. Noriu jums priminti, kaip rašote knygoje „Psichoterapija gyvenimu“, kad pirmi metai mūsų skyriuje jums buvo kaip pragare...(juokiasi).

R. P. Arba kaip kasdieninis egzaminas.

Pratęsiant daktaro mintį ir kalbant apie psichoterapetų atsitraukimą, mano nuomone, šiuolaikinėje psichoterapijoje labai daug yra akcentuojama galia, galimybės, kontrolė – tai, ką aš galiu. Ir vis mažiau pabrėžiama tai, su kuo aš turiu susitaikyti ar tai, ką aš turiu priimti. Tuo tarpu Intensyvaus Terapinio Gyvenimo mokykloje, galima sakyti, aš atradau atsvarą.

Kalbant apie pirmuosius metus ir nuolatinį „pragarą“, man, kaip naujokui, pačioje psichoterpinės praktikos pradžioje iš tiesų buvo ypač sunku, tačiau vėliau aš supratau, kaip tai buvo svarbu ir naudinga - pripažinti, koks aš esu „žalias“, nemokantis ir pripažinti tą paciento akivaizdoje. Tas yra labai retai kur akcentuojama. Ir dažnai psichoterapeutai arba gydytojai tą savo bejėgiškumą, kažko nesugebėjimą ima slėpti po vaistais, naujų vaistų ieškojimu, naujų technikų naudojimu, užuot pripažinę, kad nežinau. Kartais pacientai žino daug geriau nei mes, ir tą pripažinti nėra labai paprasta. Kartais jie mus patikslina ir pasako, kad mes klystame.

Man, ko gera, vienas reikšmingiausių dalykų atėjus į šią bei terapinės bendruomenės erdvę ir buvo savo ribotumų pripažinimas.

Taip pat terapinė bendruomenė yra ypatinga tuo, kad čia nėra aiškios hierarchijos. Kartais pacientų ar slaugytojų pyktis arba nepasitenkinimas yra labai sveikintinas, pageidautinas ir pamokantis.

Galbūt greta tikėjimo tai yra vieni pagrindinių ITG mokyklos bruožų. Taip pat jai būdingas ir „neapvėlimas“ įvairiomis sąvokomis. Pavyzdžiui, transakcinės analizės grupėse iš pradžių yra susipažįstama su jos sąvokomis. Tačiau man kyla klausimas, kam to reikia? Kam žmogų apkrauti kažkokia teorija, tam tikrais konstruktais, tarsi nebūtų galima apie jo sunkumus kalbėti paprastais, visiems suprantamais žodžiais. Taigi mūsų mokykloje to yra labai mažai, o gal ir visai nėra.

A. A. Manau, kad to nėra nei ITG psichoterapijoje, nei psichiatrijoje. Ir aš galvoju, kad tai - labai svarbu. Tad nepaisant, jog esu metras, aš taip pat labai dažnai jaučiuosi, kad žinau mažiau nei pats ligonis. Tai yra natūralu. Jis ateina pas mane sirgdamas jau penkerius metus, tačiau tikisi, kad per pusvalandį viską apie jį sužinosiu. Tačiau man dažnai tam neužtenka ir penkių valandų. Ir aš tikrai jaučiuosi prieš šį ligonį „žalias“. Deja, labai mažai kolegų taip linkę jaustis. O tai ligoniui yra labai svarbu.

Iš tiesų tai labai svarbu siekiant dialogo ir apskritai leidžiant ligoniui pajusti, kad jis yra svarbus, nes jo patirtis yra įvertinama.

Daktare, norėčiau Jums užduoti paskutinį klausimą. Tiek metų užsiimate psichoterapija - daugiau kaip keturiasdešimt. Ar per šį laiką atradote metodų, kurių Jums tikrai nereikia, ir ar atradote metodą, be kurio jau nebegalite dirbti ir galbūt gyventi?

A. A. Kaip jau sakiau, esama tūkstančio metodų. Iš jų aš esu susipažinęs su maždaug penkiasdešimčia. Apie kitus esu girdėjęs, bet nenorėjau į juos labiau gilintis. Tačiau apie dešimtį įvairių metodų aš tikrai sugebu taikyti. Nes nėra ligonio, kurį iš esmės būtų galima gydyti tik vienu jų. Iš pradžių reikia pradėti taikant vieną, paskui – antrą ir trečią. Reikia gydyti keletu metodų. O svarbiausia, ką noriu pasakyti – vis dėlto reikia turėti savą metodą, bet tokį, kuris pacientui taip pat lengvai galėtų tapti savas.

Komentarai