Paliatyvios medicinos filosofija

1901-12-13 / Jūratė Kuodytė

Ką šiuolaikinė medicina gali pasiūlyti žmogui, kuris gydytojo kabinete išgirsta nuosprendį - vėžys? Kiek man liko? Na, geriausiu atveju pusmetis, žinoma, gali būti ir daugiau, ir mažiau. Durys užsidaro. Kas toliau? Vienu atveju – ligoninė su operacija, spinduliniu gydymu arba chemoterapija, bet ir po to durys užsiveria, o būties ir buities klausimai išlieka. Kas padeda į juos atsakyti žmogui, kuris būna sukaustytas baimės, o neretai patiria ir sunkiai pakeliamas kūno kančias. Skausmas būna ne tik fizinis. Jis greitai perauga į socialinį skausmą, kuomet prarandamas darbas, psichologinį, nes pasikeičia vaidmuo šeimoje – iš visaverčio nario tampi priklausomas net nuo savo mažamečio vaiko. Persmelkia ir dvasinis skausmas, nes užgęsta viltis, mirties nuojauta ir siaubą kelianti ateities perspektyva iš vidaus naikina paskutinius gyvybės syvus.

Kaip tokį žmogų gydyti? Ar apskritai čia įmanoma medicininė pagalba? Ar ji reikalinga? Juk jis iš gydymo įstaigos išrašytas, o panašu, kad neretai ir nurašytas. Tą tvirtina tūkstančiai ligonių ir jų artimųjų, susidūrę su visuomenės požiūriu į nepagydomai sergantį žmogų. Susirgęs tampi nereikalingas, nenaudingas, dažnai būni palaidojamas avansu. Gyvenk negyvenęs - tai kitiems jau nebesvarbu. Ir taip nutinka ne iš blogos valios, o veikiau iš baimės užsikrėsti mirtimi, taip pat galbūt dėl nežinojimo, kaip ir ką sakyti, lankyti ar susilaikyti, nutaisyti optimizmu trykštantį veidą ir linkėti sveikatos ar atvirkščiai, guosti ir liūdėti, kad gyvenimas toks trapus ir nenuspėjamas.

Pasirodo, į visus šiuos opius klausimus medicina gali ne tik atsakyti, bet net ir padėti. Tą tvirtina VU ligoninės Santariškių klinikos gydytoja onkologė – chemoterapeutė Irena Povilonienė, nuo 1993 metų „užsikrėtusi“ paliatyvios medicinos idėja ir jos puoselėjimu Lietuvoje. Savo profesines žinias šioje srityje gydytoja gilino Europos paliatyvios pagalbos kongresuose, stažuotėje Kanadoje, Hamiltono paliatyvios pagalbos centre, praktiškai jas taikydama Vilniaus Onkologijos Centre įsteigtame paliatyvios medicinos kabinete nuo 1995 metų. Pasaulinę ligonių dieną paliatyvios medicinos pradininkė sutiko atsakyti į keletą rūpimų klausimų.

Kuo ši medicinos kryptis ypatinga?

Paliatyvi medicina turi kiek kitokį požiūrį į sergantį žmogų negu tradicine tapusi išgydomoji medicina. Paliatyvi medicina atsisako nuosprendžio „mes jums niekuo nebegalime padėti“...  Ne ir tuomet, kai liga jau yra nepagydoma, medicina gali padėti žmogui pagerinti jo gyvenimo kokybę, šalindama ligos sukeltus negalavimus. Gali būti keista, kam toji kokybė, kai aš mirštu, gyvenimas baigiasi. Tačiau ligoniai ir jų artimieji, susidurdami su didžiule kančia ir kitais ją lydinčiai  simptomais tą gyvenimo kokybę vertina aukščiausiu balu. Gyvenimo pabaigoje žmogus trokšta išgyventi kiekvienos dienos pilnatvę, daugelis turi realizuoti įvairių dalykų. Todėl pirmiausia reikia pašalinti fizinę kančią. Kai medicina nebegali užtikrinti ligos išgydymo, ligoniui pradeda rūpėti ne vien medicinos technologija ir daugiau poreikių, nei tik pašalinti negalavimus.

Paliatyvi medicina siekia suteikti ligoniui visapusišką pagalbą: pagelbėti socialiniuose poreikiuose, psichologinėse problemose, nepalikti atvirų egzistencinių klausimų, nuraminti kylančias baimes ir savo veikla nori pasakyti, kad jis pirmiausia yra žmogus, vertingas iki gyvenimo pabaigos. Ir kad jis gali būti mylimas bet kokiu atveju. Šią veiklą apimančią sunkiai sergančio paciento ir jo šeimos poreikius atstovauja paliatyvi pagalba. Aišku, kad vienas gydantis gydytojas negali užtikrinti visų šių funkcijų, todėl paliatyvios pagalbos paslaugą vykdo lygiateisių ir lygiaverčių narių komanda. Pagrindinis jos narys  yra ligonis, toliau- gydytojas, slaugytoja, psichologas, socialinis darbuotojas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, pritaikantis namus sunkiam ligoniui, dvasininkas ir kiti specialistai, pagal kiekvieno ligonio poreikį. Ši komanda nusakyta ir Lietuvos paliatyvios pagalbos įstatyme. Paliatyvia pagalba turi užsiimti savo srities profesionalai, t.y. žmonės, kurie nuosekliai domisi tokia medicinos sritimi, praktiškai, ne vien teoriškai matę tokią slaugą. Kadangi padarytų klaidų šiuo atveju nebėra laiko ištaisyti. Gali viskas būti padaryta teisingai, tik truputėlį per vėlai. Ir tas truputėlį kelia ligoniams ir jų šeimoms didelį rūpestį.

 Pamenu  Motinos Teresės prisiminimus apie vieną jos globotą ligonį, kuris paskutinėmis savo gyvenimo valandomis kalbėjo: „Gyvenau kaip gyvulys, o mirštu kaip angelas“. Kodėl visuomenė turėtų rūpintis žmogaus poreikiais paskutiniame jo gyvenimo etape?  Juk yra ir kitų sergančių, jiems irgi reikia gydymo, priežiūros ir pan.

Sakyčiau, kad metas keisti mirties filosofiją į gyvybės filosofiją. Vadinti gyvą žmogų mirštančiuoju mažų mažiausia nekorektiška. Kiekvieno iš mūsų mirties laikas nėra žinomas. Juk šiuo metu sveikas žmogus gali gyventi trumpiau negu sunkai sergantis. Sunkiam ligoniui, jo šeimai jausti saugumą, palaikymą ir sulaukti realios pagalbos iš realiai veikiančių toje visuomenėje institucijų yra pagrindinė žmogaus teisė. Negalime traktuoti nepagydomos ligos kaip nusikaltimo ir tuos žmones izoliuoti. Kas kaltas, kad žmogus susirgo? Ne visada jis pats. Šeimos nariai, matydami, kad jų ligoniui yra gerai, kad jis gali sulaukti pagalbos, patys jaučiasi geriau. Daugelis iš mūsų tokiu būdu galime išvengti paranojiškos baimės susirgti nepagydoma liga, būti fiziškai neįgaliems, o ilgainiui, gali būti, kad ramiau priimsime mirties faktą. Paliatyvi medicina į mirtį žiūri kaip į normalų procesą. Nereikia jos nei ignoruoti, nei pernelyg sureikšminti ar mistifikuoti. Ne vienas mano pacientas teigė, kad tik sunkioje ligoje suprato, kaip vertinti kiekvieną dieną, o jų artimieji mokėsi iš savo ligonių išminties. Visuomenės brandumo lygį atspindi jos elgesys su silpniausiais.

Ar paliatyvią mediciną galime sieti su mūsų slaugos ligoninėmis?

Įprastos slaugos ligoninės nesuteikia visapusiško rūpinimosi žmogumi, suprantant konkretų žmogų su tik jam vienam būdingais poreikiais ir lūkesčiais. Galima apkaltinti paliatyvios pagalbos sistemą prabanga, tačiau juk kiekvienas žmogus, taip pat ir sunkus ligonis, nes juk jis žmogus, turi teisę sulaukti gydytojų dėmesio, slaugos, būti išvaduotas nuo fizinių kančių, sulaukti pagalbos, trokšta būti suprastas, vertinamas, turi teisę į mandagumą ir pagarbą. Jis trokšta būti išklausytam, nepasmerktam dėl fizinio silpnumo, pakitusio charakterio, išvaizdos, galėti išreikšti baimę ir pyktį. Žmogus turi teisę turėti rytojų, galimybę bendrauti su aplinkiniais, žodžiu ir kitais būdais, idant sumažėtų vienatvė, melstis ar galėti girdėti besimeldžiant už jį.  

Jis turi teisę numirti oriai ir garbingai. Mes, kurie prisiliečiame prie sunkiai sergančio žmogaus, turime galimybę tapti geresniais šiandien negu vakar. Man pačiai tokią galimybę suteikė pacientė Vlada, parašiusi šiuos žodžius:

Jeigu atsibusiu, dalinsiuos su Jumis viskuo, kuo mane apdovanojo Kūrėjas. Myliu jus visus čia esančius ir toli nuo manęs. Dėkinga už didelius turtus, kuriuos su Jumis bendraudama iš Jūsų gaunu. Ačiū...

Jei mirsiu, atiduokite vaikams, kas liko po manęs. Jei norite verkti, verkite dėl savo brolių, seserų, esančių šalia. Ištieskite rankas ir atiduokite kitiems, ką norėjote duoti man. Mylėsite mane ištiesdami vienas kitam rankas. Miršta žmonės, bet ne meilė. Todėl ir po manęs lieka meilė. Leiskite man eiti...“

 

Bernardinai.lt

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found