Palaiminti šaunieji?

2011-12-13 / Paul Grant

Kaip gy­ven­ti šau­nu­mo už­val­dy­ta­me pa­sau­ly­je? Pri­pa­žink, juk ir tu no­ri bū­ti šau­nuo­lis, tie­sa?

Grįž­da­mas na­mo, pra­si­len­ki su au­to­mo­bi­liu, iš ku­rio sklin­da rit­min­ga mu­zi­ka, liu­di­jan­ti au­to­mo­bi­lio sa­vi­ni­mo „kie­tu­mą"...
Stai­ga pa­si­jun­ti vi­sai ne­mo­der­nus... Ne­ken­ti to jaus­mo, tad at­si­lo­ši sė­dy­nė­je ir nu­tai­sai ati­tin­ka­mą vei­do iš­raiš­ką, jei ne­ty­čia tas mu­zi­ka­lu­sis vai­ki­nas žvilg­te­lė­tų ta­vo pu­sėn...

Ei­ni į va­ka­rė­lį, kur skam­ba ta­ve že­mi­nan­čios dai­nos. At­ro­do, kad nie­kam dau­giau tai ne­truk­do, tai­gi ir tu pa­si­lie­ki va­ka­rė­ly­je, net ir tuo­met, kai di­de­lia­me ek­ra­ne pra­de­da­ma ro­dy­ti por­nog­ra­fi­ja. Juk ne­no­ri pa­si­ro­dy­ti, kad kaž­ko ne­su­pran­ti...

Gal­būt tu per­ki žur­na­lus ir klau­sai­si mu­zi­kos, ku­ri tau vi­sai ne­pa­tin­ka, da­rai tai tik to­dėl, kad bi­jai pa­si­ro­dy­ti ki­toks. Gal­būt sten­gie­si įtik­ti šiurkš­tiems men­kys­toms, nes no­ri, jog jie ma­ny­tų, kad tu šau­nus. Gal­būt bū­da­mas pa­aug­lys ba­da­vai, kol ta­pai vi­sai lie­sas, nes taip da­rė vi­si, o da­bar, kai su­au­gai, tai ne­be­ma­din­ga, bet tu ne­be­ga­li liau­tis...

Vi­sa tai tu su­pran­ti ir aiš­kiai ži­nai, jog šis ne­sau­gu­mo jaus­mas ne­tu­ri jo­kio pa­grin­do, bet pro­tas ne­įsten­gia nu­ga­lė­ti gi­liai įsi­šak­ni­ju­sių gė­dos, bai­mės ir vie­nat­vės vai­duok­lių.

Šau­nu­mo, „kie­tu­mo" ap­raiš­kos mus su­pa vi­sur, tuo pri­so­tin­ta vi­sa mū­sų kul­tū­ra. Ne­ga­li­me nuo to pa­bėg­ti. Tai vei­kia mū­sų kas­die­nius už­si­ė­mi­mus ir reikš­min­gus spren­di­mus. Tai po­žiū­ris, įpro­tis, pa­sau­lė­žiū­ra, jaus­mas. Kar­tais mes tai kon­tro­liuo­ja­me, bet kar­tais tai kon­tro­liuo­ja mus. Kar­tais žmo­gus taip su­si­reikš­mi­na, kad į ki­tus žiū­ri tik kaip į pra­ei­vius, ku­rių at­žvil­giu jis ar ji ga­li pa­si­jus­ti pra­na­šes­ni.

Šau­nu­mas, no­ras pa­si­ro­dy­ti pa­si­reiš­kia dau­gy­be prieš­ta­rin­gų for­mų:

• bai­mė bū­ti ne­reikš­min­gam iš­pro­vo­kuo­ja pa­aug­lių maiš­tą;

• re­kla­mos pa­sau­lis nau­do­ja­si mū­sų ne­sau­gu­mu ir per­ša vaiz­di­nius ir idė­jas, kaip tu ga­li bū­ti šau­nus;

• ci­niš­kas at­sa­kas į to­kias re­kla­mas ga­liau­siai yra tas pats žvė­ris tik ki­ta­me ur­ve;

• eg­zis­tuo­ja net­gi šau­ni krikš­čio­ny­bė - ryž­tin­gai at­si­sky­rus nuo ne­pa­to­gių baž­ny­čių ir vy­res­nių krikš­čio­nių.

Su šiuo reiš­ki­niu ne kar­tą te­ko su­si­dur­ti ir man, kaip tur­būt vi­siems šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je. Kar­tais „kie­tuo­lius" ste­bė­jau per at­stu­mą, o kar­tais ir pats vi­so­mis jė­go­mis sten­giau­si bū­ti „kie­tas".

Gi­miau svei­ko­je šei­mo­je Jung­ti­nių Vals­ti­jų va­ka­ruo­se. Ma­no šei­mo­je bu­vo ver­ti­na­mas nuo­šir­du­mas ir drą­sa, o „kie­tu­mas" ne­bu­vo ver­ty­bė. Kai aš už­si­ma­niau bū­ti „kie­tas", ma­no tė­vai, bū­da­mi pa­kan­ka­mai jau­ni, ir vis dar pri­si­min­da­mi „kie­tu­mo" ža­ve­sį, ga­lė­jo man at­skleis­ti, kad tai tė­ra iliu­zi­ja.

Kai man bu­vo de­vy­ne­ri, mū­sų šei­ma pa­li­ko Jung­ti­nes Vals­ti­jas ir sep­ty­ne­riems me­tams iš­vy­ko į mi­si­ją Švei­ca­ri­jo­je. Ten su­si­dū­riau su jau­di­na­mu mies­to, ku­ris pui­kiai rep­re­zen­tuo­ja dau­gia­kul­tū­rį pa­sau­lį, gy­ve­ni­mu. Pa­aug­lys­tės me­tus pra­lei­dau gy­ven­da­mas Ciu­ri­cho cen­tre, o 9-ojo de­šimt­me­čio pra­džio­je mes vėl grį­žo­me į Vals­ti­jas.

Anks­ty­vai­siais me­tais mo­kan­tis mo­kyk­lo­je ma­no po­žiū­ris į tai, kas šau­nu, kas da­ro ta­ve „kie­tuo­liu", bu­vo gan stan­dar­ti­nis - aš tuo gy­ve­nau, tai ma­čiau ir ša­lia. Ta­čiau vy­res­nė­se kla­sė­se vis­ką aki­mirks­niu pa­kei­tė lo­ty­nų kal­bos mo­ky­to­jas.

Tur­būt nie­kas la­biau nei lo­ty­nų kal­bos pa­mo­kos ne­mo­ko vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo nor­mų, o ma­no mo­kyk­lo­je lo­ty­nų kal­ba bu­vo dės­to­ma net 8 se­mest­rus. Mo­ky­to­jo aky­se mes su drau­gais bu­vo­me ti­piš­ki, kiek­vie­na pro­ga maiš­tau­ti pa­si­ruo­šę pa­aug­liai. Vie­ną die­ną aš per­len­kiau laz­dą. Pa­mo­kai pa­si­bai­gus, mo­ky­to­jas iš­si­tem­pė ma­ne į ko­ri­do­rių. Bu­vau bai­siau­siai per­si­gan­dęs, bet tu­rė­jau grei­tai su­si­im­ti, nes ko­ri­do­riu­mi vaikš­čio­jo ki­ti vai­kai. 20 mi­nu­čių mo­ky­to­jas ant ma­nęs šau­kė. Ga­liu tik spė­lio­ti, ką jis sa­kė - grei­čiau­siai kaž­ką pa­na­šaus į „Tu švais­tai sa­vo gy­ve­ni­mą",- nes iš tie­sų aš vi­sai ne­si­klau­siau. Bu­vau per daug už­si­ė­męs - sa­vo kū­no kal­ba de­monst­ra­vau, kad man vi­sai ne­rū­pi, kad mo­ky­to­jas toks įpy­kęs.

Ta­da tai ir įvy­ko, - stai­ga aš su­vo­kiau, kad aš sten­giuo­si bū­ti „kie­tas".

Tą aki­mir­ką aš su­pra­tau, kad daik­tai ar žmo­nės pa­tys nė­ra šau­nūs ar, ki­taip ta­riant, „kie­ti", tai - tik įran­kis, ku­rį ga­li val­dy­ti.

Dar dau­giau, aš su­pra­tau, kad tai ne­pa­pras­tas ir tik­riau­siai la­bai pa­vo­jin­gas ga­lios ir įta­kos sver­tas. Su­pra­tau, jog rei­kia dau­giau apie tai pa­gal­vo­ti, to­dėl iš ma­no vei­do din­go kvai­la šyp­se­na ir lei­dau mo­ky­to­jui pa­baig­ti ma­ne auk­lė­ti. Tai su­vei­kė. Pa­ju­tęs, kad jo klau­so­ma­si, jis ne­tru­kus nu­ri­mo.

Tar­tum šy­das nu­kri­to man nuo akių - vi­sas pa­sau­lis at­ro­dė ki­toks. Sa­vo kū­no kal­ba aš ga­lė­jau ma­ni­pu­liuo­ti žmo­nė­mis, ma­ni­mi ma­ni­pu­liuo­ti taip pat bu­vo leng­va. Tą die­ną aš itin tuo su­si­do­mė­jau, man bu­vo smal­su, kas tai yra ir kaip tai vei­kia.

Po to nu­ti­ki­mo su lo­ty­nų kal­bos mo­ky­to­ju aš ėmiau ati­džiai ste­bė­ti ap­lin­ką. Su­vo­kiau, kad šau­nu­mas yra daug ga­lin­ges­nė jė­ga, nei mes ma­no­me, ir kad, kaip J. R. Tol­kie­no „Žie­dų val­do­ve", dau­ge­lis mū­sų ne­tu­ri­me pa­kan­ka­mai iš­min­ties ir jė­gų tam ga­lios žie­dui su­val­dy­ti. Daž­niau jis už­val­do mus.

No­ras pa­si­ro­dy­ti „kie­tuo­liu" nė­ra ne­kal­tas. Tai tar­si aki­niai nuo sau­lės, po ku­riais sle­pia­mės, ne­no­rė­da­mi, kad žmo­nės pa­ma­ty­tų, jog esa­me vie­ni­ši, iš­si­gan­dę ar ko gė­di­ja­mės. Tai ga­li at­skir­ti mus nuo ben­druo­me­nės, šei­mos ir Die­vo. Ta­čiau mes taip įpra­tę prie to, kad sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­me ki­to­kį gy­ve­ni­mą.

Api­brėž­ti reiš­kia ap­ri­bo­ti?

Ką iš tie­sų reiš­kia bū­ti „kie­tam"? Nors ši aist­ra to­kia pa­žįs­ta­ma mū­sų šir­dims, mes re­tai apie tai su­si­mąs­to­me. Mes ste­bi­me sa­vo cha­rak­te­rį, kon­tro­liuo­ja­me ape­ti­tą, sten­gia­mės pa­ves­ti Die­vui sa­vo pa­vy­du­lia­vi­mą, bet „kie­tu­mas" tar­si pra­slys­ta pro mū­sų akis. Iš kur at­si­ran­da šis no­ras pa­si­ro­dy­ti, bū­ti šau­niam? Kaip jis vei­kia mū­sų ben­druo­me­nę? Ko jis rei­ka­lau­ja? Ar tai tie­siog pa­aug­lys­tės pa­li­ki­mas, o gal kaž­kas dau­giau?

Api­brėž­ti tai truk­do ir tai, kad šis ter­mi­nas yra taip pa­pli­tęs. Mes sa­ko­me: „Jis - kie­tas", no­rė­da­mi iš­reikš­ti pri­ta­ri­mą. Tai ga­li reikš­ti: pro­tin­gas, gud­rus, ma­din­gas, mo­der­nus, sėk­min­gas, spon­ta­niš­kas ar ori­gi­na­lus. Šau­nus, „kie­tas" yra kom­pli­men­tas. Kai pa­sa­ky­da­vau žmo­nėms, kad ra­šau apie tai kny­gą, jie at­sa­ky­da­vo: „Tai šau­nu!".

Dic­kas Po­un­tai­nas ir Da­vi­das Ro­bin­sas kny­go­je „Co­ol Ru­les: Ana­to­my of an At­ti­tu­de" pa­tei­kia štai to­kį „kie­tu­mo" api­brė­ži­mą: Tai - nuo­la­ti­nio as­me­ni­nio maiš­to nuo­sta­ta. Ma­nau, ver­ta tai pra­plės­ti. Aš api­bū­di­nu „kie­tu­mą" kaip as­mens maiš­to iš­raiš­ką, sie­kiant nau­dos sau.

Vi­sų pir­ma, no­ras pa­si­ro­dy­ti „kie­tam" yra as­me­ni­nis. Tai in­di­vi­du­a­lis­ti­nė po­zi­ci­ja nuo pra­džios iki ga­lo, net tuo­met, kai tai su­si­ję su ki­tais žmo­nė­mis ar gru­pė­mis; pri­klau­sy­mas toms gru­pėms ne tiek su­si­jęs su iš­ti­ki­ma drau­gys­te ir rū­pi­ni­mu­si vie­nas ki­tu, kiek su vie­ni­jan­čia nuo­sta­ta - ne­įsi­leis­ti pa­ša­lie­čių.

An­tra, „kie­tu­mas" yra veiks­mas, spek­tak­lis. Tai no­ras pa­si­pui­kuo­ti prieš ne to­kią šau­nią, „ne­kie­tą" au­di­to­ri­ją. To­kio šou da­ly­viams ne­rū­pi va­ka­rykš­tė die­na ar ryt­die­na, jiems rū­pi tik tai, kas vyks­ta čia ir da­bar.

Tre­čia, no­ras bū­ti „kie­tam" su­si­jęs su maiš­tu. Taip yra sie­kia­ma pa­ro­dy­ti ka­te­go­riš­ką ne­pa­gar­bą au­to­ri­te­tams, val­džiai. „Kie­tie­ji" ne­pri­pa­žįs­ta jo­kių el­ge­sio nor­mų, iš­ke­lia in­di­vi­do tei­sę iš­reikš­ti sa­ve, sie­kia pa­žin­ti ki­tus, ne­leis­da­mi pa­žin­ti sa­vęs. Štai ko­dėl toks pui­kus da­ly­kas yra aki­niai nuo sau­lės: jie lei­džia tau ma­ty­ti pa­sau­lį, ne­at­sklei­džiant, kas pats esi.

La­liau­siai vi­si, no­rin­tys pa­si­ro­dy­ti „kie­ti", maiš­tau­da­mi sie­kia nau­dos sau. Yra daug prie­žas­čių, dėl ku­rių žmo­nės maiš­tau­ja - nuo ne­tei­sy­bės iki smul­kių ne­su­ta­ri­mų, - bet pa­pras­tai, kai kon­flik­tas iš­spren­džia­mas, maiš­tas pa­si­bai­gia. Ta­čiau to ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie „kie­tuo­sius": jie de­monst­ruo­ja vi­suo­ti­nę pa­nie­ką val­džiai, ne­kreip­da­mi dė­me­sio nei į vie­tą, nei į lai­ką. „Kie­tuo­liai" nie­kad ne­si­liau­ja bū­ti „kie­ti". Ka­dan­gi to­kia pa­nie­ka val­džiai ir au­to­ri­te­tams ne­iš­ski­ria nei tra­di­ci­nių, nei šiuo­lai­ki­nių ver­ty­bių, ga­li­ma sa­ky­ti, jog „kie­tu­mo" lai­kas ne­ri­bo­ja.

Ta­čiau il­ga­lai­kė­je per­spek­ty­vo­je - am­ži­ny­bės kon­teks­te - gy­ven­ti tik šia aki­mir­ka yra dau­giau nei pa­vir­šu­ti­niš­ka ir ne­bū­din­ga žmo­gui. Mes su­kur­ti ben­druo­me­nei, šei­mai, dva­si­niam gy­ve­ni­mui, o vi­sa tai su­si­ję ir su pra­ei­ti­mi, ir su at­ei­ti­mi. Tik­ri san­ty­kiai daž­nai at­ei­na iš pra­ei­ties (mū­sų pri­si­mi­ni­mai) ir drie­kia­si į at­ei­tį (mū­sų vil­tys ir bai­mės). Gy­ve­ni­mas tik šia aki­mir­ka yra kliū­tis dva­si­nei ir so­cia­li­nei ge­ro­vei. Iš es­mės ne­svar­bu, prak­ti­kuo­ja­mas in­di­vi­du­a­liai ar ko­lek­ty­viš­kai, no­ras bū­ti „kie­tiems" yra an­ti­so­cia­lus.

Af­ro­a­me­ri­kie­čiai pa­aug­liai, bal­tų­jų vai­ki­nų klu­bai, gos­pel dai­ni­nin­kai, spor­ti­nin­kai ir pran­cū­zų maiš­ti­nin­kai - vi­si no­ri bū­ti iš­skir­ti­niai, ir tai ga­li su­kel­ti tarp šių gru­pių įtam­pą, ta­čiau vi­sus juos sie­ja ta pa­ti gi­ja: as­me­ni­nė maiš­to iš­raiš­ka, sie­kiant pa­ties maiš­tau­to­jo nau­dos. Tai svar­bu su­vok­ti, no­rint su­pras­ti šį reiš­ki­nį, nes „kie­tas" as­muo ar gru­pė į pa­stan­gas juos su­pras­ti grei­čiau­siai tik nu­mos ran­ka.

Os­ca­ro Wail­do kny­go­je „Do­ria­no Grė­jaus por­tre­tas" Hen­ris Wot­to­nas į pa­pras­tą klau­si­mą „Kas tu esi?", at­sa­ko ne­abe­jo­ti­nai XXI am­žiaus sti­liu­mi: „Api­brėž­ti reiš­kia ap­ri­bo­ti". Ki­taip ta­riant, jei tu su­pra­si, kas aš esu, per­pra­si ma­ne ir ma­no el­ge­sį. Sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tis „kie­tuo­lis" ga­li pa­si­ro­dy­ti esąs iš­si­gan­dęs ir vie­ni­šas vai­kas. Maiš­tau­ti be prie­žas­ties - tai tar­si lauk­ti, kol nu­tiks be­pras­mė ava­ri­ja...

Jei no­ri­me gy­ven­ti vi­sa­ver­tį, svei­ką gy­ve­ni­mą, tu­ri­me at­si­sa­ky­ti gė­dos ir bai­mės, ku­rias sle­pia­me po „kie­tu­mo" kau­ke. Nuo­šir­džiai ti­kin­tys krikš­čio­nys yra daug tur­tin­ges­ni nei tie „kie­tuo­liai", de­monst­ruo­jan­tys tuš­čią drą­są, nes mū­sų ti­kė­ji­mo pa­grin­das nuo­sta­bus ir di­din­gas: Die­vas mirš­ta, kad su­teik­tų žmo­nėms aps­čiai gy­ve­ni­mo. Ir kai pra­dė­si­me gy­ven­ti ne­siek­da­mi pa­si­ro­dy­ti šau­nūs ir „kie­ti", mū­sų is­to­ri­ja bus dar nuo­sta­bes­nė.

Mei­lės ga­lia

No­ras bū­ti „kie­tam" sle­pia sa­vy tiek prieš­ta­ra­vi­mų ir iliu­zi­jų, kad ima suk­tis gal­va. Bet tos nuo­šir­du­mo aki­mir­kos, kai su­vo­kia­me, iš tie­sų su­vo­kia­me, jog esa­me pra­žu­vę ir ke­liau­ja­me ne­tu­rė­da­mi jo­kio tiks­lo, tei­kia vil­tį. Iš­ei­tis - ne sėk­mė, o sil­pnu­mo su­vo­ki­mas. Kai mes jau­čia­mės vie­ni­ši ir pa­žei­džia­mi, kai jau­čia­mės sil­pni, Die­vas kvie­čia mus gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. Kai ap­si­žval­go­me ap­lin­kui ir pa­klau­sia­me: „Ką gi aš da­rau su sa­vo gy­ve­ni­mu?", ga­li­me pra­dė­ti gy­ven­ti tik­rą gy­ve­ni­mą.

Kai aš dar mo­kiau­si, mū­sų šei­mai te­ko per­si­kel­ti į Vis­kon­si­ną. Man ne­da­vė ra­my­bės min­tis, kad Vis­kon­si­nas ne toks šau­nus mies­tas kaip Ciu­ri­chas. Ta­čiau vė­liau ta vie­ta man pra­dė­jo pa­tik­ti, - aš vis dar čia, nors pra­ėjo jau per 14 me­tų ir vi­sa ma­no šei­ma grį­žo į gim­tą­jį mies­tą Ame­ri­kos va­ka­ruo­se.

Aš lan­kiau ko­le­džą Ma­di­so­ne, Vis­kon­si­no uni­ver­si­te­te. Tai vie­na iš de­šim­ties ge­riau­sių aukš­tų­jų mo­kyk­lų, vie­na la­biau­siai po­li­tiš­kai ak­ty­vių mo­kyk­lų ša­ly­je, bet taip pat la­biau­siai pa­gar­sė­ju­si iš­ger­tu­vių va­ka­rė­liais. Vi­sa stu­den­tų mies­te­lio at­mo­sfe­ra al­sa­vo ži­nia: stu­di­juok iš vi­sų jė­gų ir švęsk iš vi­sų jė­gų. Vis­kon­si­no uni­ver­si­te­tas - vie­ta, kur leng­va su­si­vok­ti sa­vy­je, jei prieš tai ne­pra­rū­kai sa­vo sme­ge­nų. Ma­nau, jog man pa­si­se­kė su­si­vok­ti.

Ap­lin­ko­je, ku­ri „vi­suo­met drą­si­na ne­bi­jo­ti ana­li­zuo­ti ir steng­tis at­skir­ti me­lą nuo tie­sos" - toks yra Vis­kon­si­no uni­ver­si­te­to mo­to, - aš iš­si­aiš­ki­nau, jog Jė­zus siū­lo gy­ve­ni­mo ap­sty­bę (Jn 10, 10) ir Pau­liaus ži­nia apie lais­vę, ku­ria Kris­tus mus iš­lais­vi­no (Gal 5, 1), įti­ki­na­ ir tei­kia gy­ve­ni­mą la­biau nei ma­ne su­pu­si kul­tū­ra, ku­ri ra­gi­no bū­ti „kie­tam".

Štai čia mes ir at­si­du­ria­me kryž­ke­lė­je - ką pa­si­rink­ti: bū­ti šau­niam ir „kie­tam" tą aki­mir­ką ar rink­tis iš­lais­vi­nan­tį, vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą Kris­tu­je. Ne­ga­li­me tu­rė­ti abie­jų.

Aš at­ra­dau pui­kią baž­ny­čios ben­druo­me­nę. Di­džiau­sia baž­ny­čios jė­ga sly­pi štai kur: tai - my­li­ma, ant­gam­ti­nė ben­druo­me­nė, pa­ties Die­vo įkur­ta per Jo Dva­sią. Die­vo mei­lė yra pats gi­liau­sias jaus­mas, ku­rian­ti vi­sa­tos jė­ga. Ir nuo­sta­bi tie­sa yra tai, jog ši mei­lė tarps­ta baž­ny­čio­je. Da­ly­vau­da­ma Kris­taus ken­tė­ji­muo­se ir prak­ti­kuo­da­ma vis­ką ap­iman­tį sve­tin­gu­mą, Die­vo my­li­ma ben­druo­me­nė pa­ro­do pa­sau­liui vi­są sie­kio pa­si­ro­dy­ti „kie­tam" tuš­ty­bę. Vie­na­me rin­go kam­pe - kie­tie­ji, o ki­ta­me - be­si­mė­gau­jan­tys Die­vo tei­kia­ma mei­le? Ne­ly­gi ko­va... My­li­mo­ji ben­druo­me­nė su­triuš­ki­na bet ko­kį „kie­tu­olių" maiš­tą.

Mes, kaip Die­vo žmo­nės, pri­im­da­mi Jė­zaus pa­ža­dė­tą gy­ve­ni­mą ir lais­vę, ku­rią skel­bė Pau­lius, mes, kaip Die­vo my­li­mo­ji ben­druo­me­nė, pri­va­lo­me veng­ti šio, pa­sau­ly­je po­pu­lia­raus, kul­to - bū­ti „kie­tam". Mes taip įpra­tę vai­ky­tis sėk­mės ir siek­ti bū­ti šau­nūs, kad bai­mi­na­mės bū­ti silp­ni ir ne to­kie šau­nūs. Bet ar tu­ri­me ki­tą iš­ei­tį? Mums duo­ti Jė­zaus gy­ve­ni­mo žo­džiai, ir per­duo­ti tuos žo­džius nuo „kie­tu­mo" kul­to pa­sek­mių ken­čian­čiam pa­sau­liui yra rim­ta už­duo­tis.

Jė­zus pa­tvir­ti­no sa­vo ka­ra­lia­vi­mą mir­da­mas kaip nie­kin­gas nu­si­kal­tė­lis. Sek­da­mi Jo pa­vyz­džiu, mes ga­li­me ir pri­va­lo­me mir­ti sau. Pri­va­lo­me mir­ti troš­ki­mui vi­suo­met bū­ti šau­nūs ir „kie­ti". Kaip yra pa­sa­kęs te­olo­gas R. Al­dre­das, tik at­vė­rę sa­vo šir­dis Kris­tui, gy­ven­si­me tik­rą gy­ve­ni­mą: žmo­gui ken­čiant pa­si­reiš­kia pa­ti di­džiau­sia Die­vo jė­ga. Kuo grei­čiau su­vok­si­me, jog ti­kin­ty­sis ne­ga­li tuo pa­čiu me­tu bū­ti ir „kie­tas", ir iš tie­sų sek­ti Kris­tu­mi, tuo bus ge­riau.

Die­vas va­di­na mus sa­vo sū­nu­mis ir duk­te­ri­mis. Jis ga­li mus ap­gin­ti ir ap­sau­go­ti. Jis ga­li su­bur­ti mus į šei­mą. Krikš­čio­niš­ka mei­lė reiš­kia bū­ti sil­pnam prieš Die­vą, ir, nors tai at­ro­do nie­kin­gai, tai yra ap­staus gy­ve­ni­mo, mei­lės ir gar­bi­ni­mo es­mė.

Iš http://www.christianitytoday.com/, ver­tė Mig­lė Ka­va­liu­kai­tė

 

Komentarai