Prieraišus ryšys − santykių bendruomenėje dilema
2015-11-15 / Nida Matiukienė
Kaip šiandien, ausyse skamba neseniai išgirstas nuoširdus pasakymas „bijau prisirišti“. Reflektuodama šią mintį, prisimenu ir save – kiek kartų atsisakydavau kitų bendrystės, saugodama save nuo pernelyg stipraus prisirišimo, kartu atsisakydama kitų dėmesio, meilės ir priėmimo. Bėgame nuo artimų santykių tarsi nujausdami netekties grėsmę ir saugodami save − tokį pažeidžiamą ir nepridengtą.
O kas, jei atsiversiu? Jei širdyje užgims šilti jausmai, jeigu pradėsiu jausti artumą, meilę, ilgesį... Ką darysiu su tais jausmais? Nežinau, kaip reikės gyventi tuomet, kai pasiilgsiu intymios bendrystės ar ilgėsiuosi meilės. Baisu jų. Tačiau saugodamiesi apvagiame patys save: vengdami pykčio, nusigręžiame nuo palaikančio žvilgsnio, bijodami kritikos, nesulaukiame pozityvaus grįžtamojo ryšio, nenorėdami likti skolingi, atstumiame kitų rūpestį. Neleidžiame savo širdžiai būti atvirai, kad vėl nenukentėtų. Saugome ją, nes daugiau nebepasitikime. Niekuo. Juk paprasčiau gyventi nieko nejaučiant, tad dėvime kaukes ir kruopščiai slepiame savo širdį nuo grėsmingų atvirumo akimirkų. Gyvenimo kelionę tęsiame apdairiai – bendraujame, juokaujame ir dalijamės labai atsargiai, atverdami ne tikrą, o tik parodomąjį savąjį „aš“, kad vėl netaptume pažeidžiami. Taip pamažu, nieko neįtardami pradedame gyventi „valdišką“ gyvenimą. Gyvenimą saugiu atstumu. Nepasitikėjimo kupiną gyvenimą. Atsisakydami savo prigimtinių laisvių: jausti tai, ką jaučiame, girdėti, ką girdime, matyti, ką matome ir patirti būties akimirką čia ir dabar. „Saugiai“ izoliuojame save ir, būdami tarp kitų, gyvename vienišiaus gyvenimą – patogų, bet netikrą, prarasdami savo gyvenimo spalvas, skonius, kvapus ir džiugesį.
Keista, tačiau šis netikrumo jausmas gali lydėti mus nuo kūdikystės – juk kūdikis saugosi prisirišdamas prie jį globojančio asmens. Motinos, kurios sudarė tinkamas sąlygas vystytis prieraišumo jausmui, padėjo pamatą ir vėlesniems gyvenimo santykiams (Lemme, 2003). Pačia prieraišumo samprata nusakoma žmogaus vidinė būsena, kuriai būdingas tapatinimasis, meilė kitam žmogui ir noras būti su juo (Cicirelli, 1993). Kitais žodžiais tariant, prieraišumas − tai dviejų žmonių emocinis ryšys. Koks visgi įdomus žmogaus savisaugos instinktas: juk gyvūnams išlikti – tai kovoti, o mums, žmonėms – prisirišti prie artimojo ir jį mylėti, kad pati meilė mums taptų apsauga. Net mūsų kūnas yra nepalyginamai trapesnis negu gyvūnų – be ragų, aštrių nagų ir ilčių. Įgimti instinktai mums liepia laikytis drauge, jungtis tam tikrais ryšiais ir gyventi dalijantis savimi, kad šis ryšys mus saugotų. Sakysite, skamba kaip pasaka... Sakysite, ar nežinai, kad žmogus žmogui – vilkas? Taip, deja, pajuntame tai labai greitai: vieni − dar būdami kūdikiai (juos taip ir vadiname − nesaugiais, arba vengiančiais), kiti – vėliau patyrę išdavysčių. Tada nusprendžiame saugoti save nuo panašaus skausmo ir niekada nebeprisirišti.
Skaitydama A.Durel surinktas rytų krikščionių mistikų mintis, knygoje „Šviesos takais“ aptikau šv. abatą Poemeną, kuris dalijasi įžvalgomis apie prieraišumą. „Kartą abato Paisijaus paklausė: „Ką daryti, mano siela nebejautri ir nebijo Dievo?“ Abatas Paisijus atsakė: „Prisirišk prie žmogaus, kuris bijo Dievo, ir gyvendamas su juo išmoksi bijoti Dievo.“ Vadinasi, ankstyvojoje krikščionybėje prieraišus tarpasmeninis ryšys buvo vertinamas. Šiuolaikiniai psichologijos tyrimai taip pat atskleidžia, kad asmenų, nepalaikančių arba turinčių silpnus ryšius su artimaisiais ir bendruomene, psichologinė gerovė yra žemesnė, o šių tarpasmeninių ryšių trūkumas trikdo arba kelia gėdą (Lemme, 2003). Taigi žmonių savijautą lemia gilūs ir artimi, o ne darbine ar tarnystės veikla paremti santykiai. Natūraliai kyla klausimas: kodėl bendruomenėse vengiame prieraišaus tarpasmeninio ryšio? Teko girdėti, kad net tarp tikinčiųjų mėgstamiausi kunigai moko neprisirišti, išmintingai įvertindami pažeidžiamumo ir netekties skausmo riziką. Tačiau ar tai yra teisinga intencija Kristaus Kūne, kur „esame sujungti įvairiais ryšiais ir raiščiais“? Prieraišaus ryšio pagalba kiekvieno individo asmeninis gyvenimas nusidažo įvairiomis spalvomis ir, nelygu kokios yra tos spalvos, taip nudažytas yra žmogaus emocinis pasaulis. Taigi spalviname savo gyvenimą tiek, kiek priklausome tam tikroms bendruomenėms ir socialinėms grupėms.
Kalbant apie bet kurią socialiai susietų asmenų grupę, derėtų prisiminti, kad kiekvienas individas jaučia tam tikrus jausmus grupės lyderiui, grupelių vadovams, bendruomenės nariams, taip pat ir pačiai organizacijai. Kiek daug emocinio gyvenimo spalvų atsiranda vien priklausant tam tikrai bendruomenei ir dalyvaujant jos veikloje! Visgi neretai tenka išgirsti skundų, kad bendruomenėse žmonės nesijaučia mylimi. Perkėlę kūdikystės prieraišumo modelį į suaugusiųjų draugijos kontekstą, nesunkiai suprantame, kodėl net būdami sveikoje grupėje galime jaustis vieniši. Juk tai, ko išmokome kūdikystėje, daro įtaką mums ir dabar, bendraujant su kolegomis, šeimoje ar kitur. Kadangi artimus santykius bendruomenėje iš dalies gali lemti asmeninė ankstyvojo prieraišumo patirtis, turėtume atidžiau vertinti savo subjektyvią patirtį. Privalu analizuoti save – ko iš tiesų trokštu bendrystėje, ko siekiu, ir atrasti būdų, kaip galėčiau tai gauti. Ne mažiau reikšmingi asmeniniai bendravimo įgūdžiai ir mokymąsis kurti santykius su kitu, vis pasitikslinant, ar teisingai suprantame vienas kitą ir pasikalbant apie bendravimo nesklandumus. Aišku, jei iškyla bendravimo keblumų, lengviausia nuspręsti, kad žinome, kaip yra iš tikrųjų, tačiau jei išdrįstame nevertinti iš anksto ir vaikiškai nežinoti, tarpasmeniniame ryšyje atsiveria nuostabus kito asmens bei savęs pažinimo pasaulis.
Atsiribojimas ir artumo vengimas nėra tinkamas krikščionių bendrystėje net ir tada, jei žinome, kad būsime drauge tik laikinai. Pagalvokime, kas nutiktų, jeigu motina neleistų vystytis kūdikio prieraišumo jausmui, bijodama, kad kada nors vėliau jai vis vien teks su juo atsisveikinti? Ar ji nebūtų egoistė? Motina pasmerktų vaiką ir vėlesniam nelaimingam emociniam gyvenimui su kitais žmonėmis. Natūraliai kyla klausimas – ar gali tarpti meilė bendruomenėje be prieraišumo? Juk gimstant Dievo karalystei, kaip ir šeimoje, kūdikiui svarbu turėti prieraišumo objektą, kad jo padedamas gebėtų užmegzti prieraišius santykius su dangaus Tėvu. Taip, kaip tėvai kūdikiui parodo teisingą Dievo ir žmogaus santykį, kuris paremtas meile, taip mes bendruomenės nariams perduodame tikėjimą, pirmiausia užmegzdami su asmeniu prieraišius emocinius ryšius, kurie ilgainiui bręsta ir virsta vertikaliais prieraišumo ryšiais. Kryžiaus sankirtoje mes atiduodame Tėvui savo globotinius ir nusiimame atsakomybę, kai tik jie yra pakankamai brandūs išgyventi tikėjime be mūsų pagalbos.
Šventųjų apaštalų gyvenime prieraišumo jausmai nesunkiai atpažįstami tiek asmenims, tiek bendruomenėms. Šv. Paulius rašė Timotiejui: „menu tavo ašaras ir trokštu tave matyti, kad būčiau kupinas džiaugsmo“; Onesimui: „priimk jį kaip mano paties širdį“. Laiške romiečiams sakoma: „be paliovos prisimenu jus savo maldose ir trokštu jus pamatyti“, o filipiečiams: „kaip aš jūsų pasiilgau Kristaus Jėzaus nuoširdumu“. Šv. apaštalas buvo kupinas prisirišimo bei meilės jausmų ir to neslėpė. Juk Bažnyčia yra gyvas organizmas, gyvas ryšys, kurio saitai ir yra meilė.
Antra vertus, diskutuojant apie tarpasmeninius santykius, iškyla labai suprantamas lytiškumo klausimas: kaip saugiai prisirišti, jei tai yra svetimas vyras ar moteris? Šventasis Raštas mus moko puoselėti šventą meilės ryšį. Artumą bendruomenėje patiriame daugelyje kontekstų, tačiau jausmų pusiausvyrą išlaikome tik tyrinėdami save ir pripažindami savo giliausius asmeninius poreikius. Pavyzdžiui, kartais prisirišimą prie dvasininko gali lemti didelis tėvo ilgesys. Ir tik tada, kai atpažįstame savo giluminius jausmus, galime teisingai suderinti įvairias meilės rūšis. Paviršinis jausmas, nesunkiai atpažįstamas kaip filia, gali šiek tiek gąsdinti tikinčiuosius, siekiančius šventėjimo, tačiau dauguma meilės rūšių yra susijusios būtent su filia(!). Svarbu maldoje atnešti šią meilę į Viešpaties akivaizdą, aukoti ją ant altoriaus ir leisti Jam perkeisti žmogiškuosius meilės jausmus į dieviškąją agape. Šiuo atveju be galo svarbu savirefleksija ir savęs pažinimas, taip pat ir asmeninis ryšys su Kristumi bei Jo Žodžio pažinimas. Net ir nebrandus krikščionis privalo nuolat tirti savo jausmus, kad suvoktų, iš kur jie kyla ir kur link veda. Tai labai pravartu ypač tuomet, kai patiriame išmėginimus ar „piktasis“ puola – juk neretai išsigąstame patys savęs. Labiausiai baugina tai, ko nepažįstame, o „kas iškeliama į šviesą, tas tampa šviesa“. Taigi ištyrus ir išgryninus savo jausmus, priėmus apvalymą Kristaus Krauju, daugiau „nebelieka nei vyro, nei moters: visi esame viena Kristuje Jėzuje“.
Bet čia nesibaigia mūsų jausmų kelionė. Labai tikėtina, kad net ir saugiai prisirišus teks patirti netekties (išsiskyrimo) jausmą. Tačiau Kristaus malonės dėka šias netektis paverčiame į brangią auką Viešpaties akyse. Kaip laisva valia pasirenkame mylėti ir tarnauti Kristui, taip, gyvendami Jame, laisva valia renkamės aukoti visa, kas nutinka gyvenime, ir neretai mirštame sau – juk aukojame giliausius ir tyriausius jausmus: „brangi Viešpaties akyse yra šventųjų mirtis“ ir „jei su Juo kenčiame, su juo ir būsime pašlovinti“. Ši auka turi tiek prasmės, kiek savęs buvome atidavę artimui. Man patinka V. E. Franklio palyginimas apie žmogaus gyvenimą tarsi radžio elementą: jo atomai skyla, materija virsta energija, o ši išspinduliuojama ir atgal nebegrįžta. Aukodami savo prisirišimą, mes, kaip tas radis, paliekame kituose savo širdies dalelę, o mumyse atsivėrusią tuštumą vėl užpildo Dievas. Šviesioji praradimų pusė yra ta, kad tik per mirtį keliamės naujam gyvenimui. Tokiu būdu ir augame meilėje. Taip plečiasi mūsų širdis ir joje atsiranda vis daugiau vietos artimui.
Ir galiausiai – stulbinantis gyvenimo paradoksas. Didžiulėmis pastangomis augame meilėje: taikomės su artimųjų keistenybėmis, mokomės juos priimti kaip asmenis, atsiveriame rizikingam tarpasmeniniam ryšiui. Tačiau ateina diena, kai būtis pareikalauja... paleisti. O juk vienas kitą prisijaukinome taip nelengvai, kaip ta lapė su Mažuoju princu, ir tik išsiskyrimo dieną paaiškėja, kad galbūt dėl to ir buvo verta gyventi. Gyventi mylint visu savimi, prisirišant, bet nesisavinant, patiriant džiaugsmą ir sielvartą, išgyvenant laimės ir praradimo akimirkas Viešpatyje. O bijoti prisirišti − vadinasi, bijoti mylėti, bijoti dovanoti save ir apskritai bijoti GYVENTI.