Septynios priežastys, kodėl aš pasitikiu Biblija
/ Holger Lahayne
Biblijos patikimumo priežasčių yra daug: geras ir patikimas teksto perdavimas; Biblijos, kaip daugiausiai kartų verstos knygos, populiarumas ir paplitimas po pasaulį; jos pagrįstumas archeologiniais ir istoriniais šaltiniais; skaičiusių žmonių patirtis ir liudijimai. Tačiau ypač norėčiau išskirti septynias priežastis.
Daug autorių, bet viena žinia
Jei pavargote nuo televizijos muilo operų ir nedžiugina net internetas – atsiverskite Bibliją. Tai puiki, labai dramatiška, pilna įdomių ir intriguojančių pasakojimų knyga. Paskaitykite, pavyzdžiui, Juozapo istoriją, užrašytą Pradžios knygoje nuo 37-o iki 50-o skyriaus. Jei nenorite prozos, šioje knygoje yra puikios poezijos, giesmių, laiškų, reportažų – stilių įvairovė kiekvienam pagal skonį ir poreikius. Biblijos tekstus tarp 1400 m. prieš Kristų ir 95 m. po Kristaus užrašė daugiau nei 40 autorių. Jie priklausė skirtingiems socialiniams sluoksniams ir kultūroms, skyrėsi gyvenimo būdu bei išsilavinimu. Vieni buvo politikai (Danielius), kariai (Jozuė), karaliai (Dovydas, Saliamonas), kiti – paprasti žvejai (Petras), muitininkai (Matas), treti – gydytojai (Lukas), žydų mokytojai (Paulius).
Biblija – tai tikrai unikali literatūros darbų rinktinė – unikali ne tik įvairove, bet ir savo vientisumu. Be jokio autorių susitarimo jų visų darbuose plėtojama viena ryški tema – Dievo sandora su žmogumi ir Jo meilė paties sukurtam pasauliui.
Dievas ir jo atsakymai
Biblija yra literatūra, žmonių kūrinys, tačiau tuo pačiu metu ji yra ir Dievo žodis bei atsakymų į visus pagrindinius žmogiškosios būties klausimus rinkinys. Tie atsakymai yra tikri ir teisingi, juo davė Dievas, šio pasaulio Kūrėjas. Biblijoje Dievas paaiškina egzistencijos klausimus (niekas neatsirado iš nieko; pasaulis turi pradžią, buvusią viename asmenyje). Dievas paaiškina žmogaus būtį (žmogus nėra nei mašina, nei evoliucionavusi beždžionė; jis sukurtas pagal paties Dievo atvaizdą); nubrėžia moralės metmenis (egzistuoja objektyvus gėris ir objektyvus blogis; žmogus yra morali būtybė); pateikia išganymo kelią (kaltės klausimas yra išsprendžiamas, išgelbėjimas iš nuodėmės įmanomas; blogis vieną dieną bus nugalėtas).
Bet tai dar ne viskas. Iš Biblijos mes sužinome ir apie patį Dievą. Tiesa, Jį galime pažinti ir iš kūrinijos, bet skaitydami Bibliją sužinome daugiau ir tikslesnių dalykų: kas ir koks Jis, koks Jo būdas.
Religijos kritika
Įvairūs atsakymai į pagrindinius klausimus nėra vienodai teisingi. Ne visi mūsų įsitikinimai ir pasaulėžiūros gali sukurti vienodai tvirtą gyvenimo pagrindą. Nepakanka bet kaip ar bet kiek tikėti, negana būti šiek tiek religingam ar kiek nors dvasingam. Biblija kalba apie daugiau. Ji kalba apie tiesą, dėl to nieko nuostabaus, kad šioje knygoje išdėstyta ankstyviausioji religijos kritika. Senajame Testamente sakoma, kad pagonių dievai yra tušti ir žmonių susikurti stabai. Žmonės mėgo kurti religijas, dėl to niekada neturėjo nei patikimo, nei stabilaus pamato. Tačiau kai kurie Izraelio kunigai bei kiti religiniai vadovai taip pat buvo apnikti ydų. Dėl to Dievas ir juos smarkiai kritikuoja, peikia, bara dėl savanaudiškumo bei Žodžio iškraipymo. Tad Biblijoje religijos kritika pirmiausia yra savikritika.
Ši mintis pratęsiama Naujajame Testamente. Jėzus negaili aštrių žodžių religiniam elitui. Bet kokį susigalvotą išganymo kelią, aplenkiantį Jį, Dievo Siųstąjį, vadina niekiniu. Jis aiškiai perspėja dėl pinigų ir turtų religijos. Daug šimtmečių teko palaukti, kol tokią pat aštrią religijos kritiką – tik jau ateistinę – išgirdome iš Voltero, Markso ir Froido!
Tikri stebuklai
Šiandien daug kalbama apie stebuklus. Vos ne kasdien kur nors vyksta „stebuklų metas“. Gaila, kad tokia visuotinė šio puikaus žodžio infliacija jį taip nuvalkiojo. Biblijoje taip pat nestokojama ‘antgamtiškumo’. Teologai joje suskaičiavo apie 260 stebuklų. Tik čia jie visai kitokie nei mūsiškiai, reklaminiai – jokio pigumo, jokių burtų, jokio masiškumo. Biblijos stebuklai dažniausiai kelia nuostabą ir baimę, nes būtent tokia pirmoji žmonių reakcija į antgamtinius dalykus. Tačiau antgamtinis, neregimasis pasaulis yra lygiai tokia pat tikrovės dalis kaip ir regimasis – abiejų valdovas yra Viešpats. Dievas mus apdovanojo ir palaimino daugybe dėsningumų, per kuriuos Jis išlaiko šį pasaulį ir kuriuos mes vadiname gamtos dėsniais. Bet tam tikrais atvejais Jis veikia savitai ir ypatingai – tai laikome stebuklais.
Kai kurios religijos, pavyzdžiui budizmas, apsieitų be stebuklų, bet ne krikščionybė. Net jos esmę sudaro „Stebuklas“ (C. S. Lewis): Dievas tapo žmogumi, gyveno tarp mūsų – Jėzaus inkarnacija (žr. Pirmas laiškas korintiečiams 15, 14). Dievo stebuklų tikslas ne mus stebinti ir žavėti. Jo stebuklai yra ypatingas kalbėjimo būdas ypatingai žiniai perduoti. Antai Jėzaus prisikėlimas: Kristus nugalėjo mirtį ir prisikėlė, kad atvertų mums kelią į amžinąjį gyvenimą.
Vadovas visam gyvenimui
Biblija nėra pasakų, legendų ar mitų rinkinys. Jos įvykiai tikri ir tikrai buvę. Jos atsakymai tikri ir teisingi, nes atitinka tikrovę. Pagrindinė Biblijos tema ne vien religija siaurąja prasme, bet visa Dievo sukurta tikrovė, todėl ji kalba apie visą gyvenimą: apie santuoką ir vaikų auklėjimą, apie valstybę ir požiūrį į ją, apie gamtą ir jos apsaugą, apie darbą, darbo santykius ir socialinę rūpybą, apie žemdirbystę, žvejybą, architektūrą, meną, muziką, seksą, erotiką, nusikaltimus, depresiją, pakylėjimą, džiaugsmą ir t. t. Patirtis rodo, kad Biblija gyvenime tikrai pasiteisina. Gyvendamas su Biblija gyveni tikrovėje!
Žmogaus portretas
Biblija piešia labai realistinį žmogaus portretą. Viena vertus, ji išskirtinai pabrėžia žmogaus didybę ir orumą. Sako, kad žmogus sukurtas panašus į Dievą, tik truputį žemesnis už jį (Psalmyno 8, 6). Kad jis apdovanotas kūrybingumu ir galybe gebėjimų atlikti įvairiausius darbus. Kad žmogus, kaip ir Dievas, yra bendraujanti būtybė, todėl gali kalbėtis ne tik tarpusavyje, bet ir su Dievu. Taip pat ir Dievas gali žmogui atsakyti suprantama kalba. Dėl minėtų ir kitų savybių, Dievas labai rimtai vertina žmogų, nemanipuliuoja juo, neverčia aklai paklusti, o leidžia ir netgi liepia viską patikrinti, išanalizuoti, išsiaiškinti.
Kita vertus, Biblija lygiai taip pat aiškiai pasako, kad žmogus yra sugedęs ir jo širdis pilna blogio. Kad kiekvienas(!) žmogus, skirtingai nuo visos kitos kūrinijos, pajėgus atlikti bet kokį įsivaizduojamą blogą darbą. Net patys kilniausi mūsų veiksmai prisisunkę egoizmo, pavydo ir pykčio. Taip yra dėl to, kad po nuopuolio suiro ir sugriuvo mūsų santykis su Dievu. Mes nenorim, arba ne visai norim, kad mūsų Viešpats būtų Dievas. Norime visiškai arba bent jau iš dalies patys tvarkytis gyvenimą.
Biblija nieko nedailina, bet viską kloja atvirai. Ji tiesiai kalba apie karalių žmogžudystes ir paleistuvavimą (Dovydas); nenutyli išdavikų vardų (Petras). Matome, kaip Biblija stebėtinai realistiškai kalba apie tikinčiųjų gyvenimą – jie nėra visada švelnūs, be paliovos besišypsantys, vien gėriu ir nuolankumu spinduliuojantys angelai. Biblijos tikintieji yra normalūs žmonės, turintys daug gerų bei blogų savybių, patiriantys ir pakilimus, ir nuosmukius. Biblija kalba ne apie tobulus šventuosius, o apie melagį Abraomą, neryžtingąjį Mozę, nusivylėlį Jobą, apgaviką Jokūbą, moterų kolekcionierių Saliamoną, depresyvųjį Jeremiją, negalintį apsispręsti Tomą, vienišių Paulių.
Žodis apie kryžių
Dievas pats ėmėsi iniciatyvos užpildyti prarają tarp savęs ir žmogaus. Dėl to Jis į žemę atsiuntė savo Sūnų ir leido numirti už mūsų nuodėmes. Žeminanti mirtis ir provokuojanti, netgi nuolankumo reikalaujanti geroji naujiena išdidžiajam žmogui: tu niekaip neišsigelbėsi pats, nes visiškai priklausai nuo Dievo malonės. Dėl to Biblija ir kalba apie panašius į mus, apie klystančiuosius, nevykėlius ir silpnuosius. Visi, net patys didžiausi tikėjimo didvyriai, priklauso nuo Dievo malonės.
Evangelija, žodis apie kryžių, „papiktinimas“ ir „kvailystė“ (Pirmas laiškas korintiečiams 1, 23) ir šiandieniniam žmogui. „Gėris glūdi jumyse“ arba „jūs visi teisingame kelyje“ – štai kaip, pasirodo, šiandien reikia kalbėti! Bet Biblija kalba kitaip, nes ji ne žmogaus išradimas, todėl ne žmogus yra jos centras. Tai Dievas kalba su mumis, tai Jis meta iššūkį ir provokuoja – visa tai vien vardan mūsų išgelbėjimo. Nes Jis nenori, kad mes liktume tokie, kokie esame. Biblijos neišeina skaityti neutraliai, dėl malonumo ar senkančio religingumo išteklių papildymo tik dėl to, kad ji kelia labai radikalų ir asmenišką klausimą: ar tu nori pasitikėti pačiu savimi, ar Tuo, kuris yra visiškai patikimas ir ištikimas – Dievu?
Iš žurnalo "Ta pati"