Aura
/ Jürgen Kuberski
Aura (gr. aura – vėjelio dvelktelėjimas) ezoteriniuose [1] sluoksniuose suprantama kaip energijos apvalkalas, supantis gyvą būtybę ir pastebimas tik aiškiaregių. Remiamasi tuo, kad iš žmogaus (atitinkamai iš gyvūnų ir augalų) dvasinio (taip pat eterinio, astralinio) kūno išeina ypatinga energija, kurią gali pamatyti tik ypač tam jautrūs žmonės. Jų teigimu, aurą gali skleisti rankos ir galva, taip pat aplink visą kūną sklisti kiaušinio formos debesies (aureolės) pavidalo šviesa, beje, aplink sudvasintus ar išskirtinius žmones aura yra ryškesnė nei aplink kitus. Krikščioniškame mene aptinkama „šventųjų aureolė“ (turėjo Jėzus, šventieji, pranašai ir apaštalai) yra aiškinama ir kaip aura. Laikui bėgant, susiformavo gana platus mokymas apie aurą, atsižvelgiant į jos formą ir ypatybes. Aura neva gali keisti spalvas, kurios priklauso nuo viešpataujančių žmogaus aistrų arba nuo charakterio savybių. Pavyzdžiui, raudona reiškia pyktį, geltona – intelektą, tamsiai raudona reiškia dvasią. Kai kurie aiškiaregiai mano, kad iš auros galima spręsti apie žmogaus sveikatos būklę.
Jau daug kartų buvo bandyta moksliškai įrodyti auros egzistavimą. Žinomas medikas dr. Sauerbruchas auros pagrindu laikė žmogaus elektrinį lauką. Anglas gydytojas Walteris Kilneris bandė aurą padaryti matomą ir „nelabai jautriems“. Tačiau per jo paties išrastą filtrą aurą galėjo stebėti, deja, tik jis pats. Žinomesne tapo „Kirliano fotografija“, kuri daugelyje sluoksnių šiuo metu egzistuoja kaip auros buvimo įrodymas: tarybinis inžinierius S. D. Kirlianas 1939 metais, naudodamasis didelio dažnio spinduliavimu, galėjo nufotografuoti iš gyvų būtybių sklindančią šviesą, kurią interpretavo kaip matomą aurą. Tačiau Kirliano išvadą sunku patvirtinti, kadangi tokie eksperimentai yra sunkiai suprantami, be to, „Kirliano efektas“ pasireiškia ir tiriant negyvąją materiją. Labai galimas dalykas, kad pastebėti fenomenai yra grynai fizikinės prigimties. Apskritai entuziazmas moksliškai pagrįsti aurą ir padaryti ją matomą šiuo metu labai atslūgo.
Biblijoje nėra nė menkiausios užuominos apie kokią nors žmogaus ar kitos gyvos būtybės aurą. Niekur nekalbama, kad iš ko nors sklistų matoma energija ar kad kas nors būtų apsuptas drignės (šviesaus rato). Krikščioniškajame mene dažnai vaizduojama „šventųjų aureolė“ (glorija) bet kuriuo atveju neturi biblinio pagrindo. Be to, gana abejotina, kad krikščionys menininkai norėjo pavaizduoti aurą. Šventųjų aureolė – tai simbolinis dieviškumo arba dvasiškos pilnatvės vaizdavimas. Kadangi tik aiškiaregiai, konkrečiai mediumai [2], gali pamatyti aurą, tai čia turimas omenyje ne tiek fizikinis, bet labiau okultinis fenomenas, kurį reiktų priskirti aiškiaregystės bei dvasiaregystės sferoms. Biblija aiškiai įspėja neprasidėti su įvairiais „antgamtiniais“ reiškiniais, nes jie maitinasi iš Dievui priešiškų šaltinių ir veda nuo Dievo (Įst 18,10; 1 Kor 12,1).
Jürgen Kuberski, teologas, publicistas ir leidėjas, www.prizme.lt