Guru
1901-12-13 / Jürgen Kuberski
Guru (skr. guru – garbingas, ypatingas mokytojas) yra induizmo religinis mokytojas. Panditas yra tik raštų mokytojas, jogas tik pats užsiiminėja joga, o guru greta pagrindinių žinių perteikia ir nurodymus, kaip įgyti dvasinį pažinimą bei apšvietimą. Todėl guru geriau aiškinti ne kaip „mokytoją“, o kaip „sielos vadovą“ ar „dvasinį vadovą“.
Guru perteikia išeinantį tiesiog iš Dievo mokymą, kurį gavo per nenutrūkstamą ryšį iš kito guru. Būdamas tarpininku tarp Dievo ir žmogaus, jis pats dažnai yra garbinamas kaip Dievas. Žodis „guru“ yra svarbus, norint teisingai suprasti induizmo raštus. Nors guru sąvoka neatskiriamai susijusi su induistiniu religingumu, tačiau guru yra ir budizme, džainizme ir sikizme. Sikų religija, sikizmas, guru vadina kūrėjo Nanako (1469–1538) sekėjus. Jų paskutinysis ir dešimtasis guru buvo Gobindas Singas (1675–1705), nuo to laiko šventoji sikizmo knyga „Grantas“ yra laikoma guru. Vakarų pasaulyje jau nuo praėjusio šimtmečio pabaigos žinomi keli guru, tai – Ramakrišna, Vivekananda, Brahmananda ir Jogananda, tačiau šiandien jų nepalyginamai daugiau: Šri Chinmoj, Satja Saj Baba arba vadinamųjų „Jaunimo sektų“ kūrėjai, žinomi guru Bhagvanas Radžnešas, Maharadžas Dži, taip pat Maharišis Mahešas Jogas, transcendentinės meditacijos, kurioje garbinamas jo paties guru, Guru Dev, įkūrėjas. Šiandieniniuose didžiuosiuose guru judėjimuose pirminė guru kaip asmeninio mokinių vadovo ir mokytojo funkcija išplėsta iki savotiško religijos įkūrėjo funkcijos.
Biblijos mokyme tokio dalyko kaip guru nėra: dieviškosios tiesos suvokimas yra įmanomas ir be ypatingo „sielos vedlio“, tam nereikalingi ypatingi pratimai, kaip meditacija ar askezė: Dievas pats kreipiasi į žmones per savo žodį ir Dvasią, o žmonės vien savo jėgomis pas Dievą patekti negali. Jėzus smerkia, kai jo sekėjai pasivadina „mokytojais“ ar „vadovais“: „... nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai“, ir: „... nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. O jūsų didžiausiasis tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 23,8–12). Taip užkertamas kelias dieviškam mokytojo autoritetui ar žmogui kaip tarpininkui tarp Dievo ir tikinčiųjų. Ar galima tuomet patį Jėzų pavadinti „guru“? Jo sekėjai turėtų laikyti jį pavyzdžiu, būdami jo mokiniais iš jo mokytis ir priimti jo vadovavimą, jį garbinti kaip dievišką autoritetą, tačiau, nepaisant to, Jėzus nėra guru: guru priima tik kai kuriuos ir išrinktuosius, o Jėzus priima kiekvieną žmogų. Priešingai guru, kuris gręžiasi nuo pasaulio, Jėzus veikla nukreipta į pasaulį: jis miršta ant kryžiaus už kiekvieną žmogų, prisiimdamas žmonių kaltę ir atverdamas kelią pas Dievą. Taigi tik jis turi teisę būti mūsų mokytoju ir vadovu. Tai įtikino ir buvusį guru Rabindranatą R. Maharadžą, kuris savo išgyvenimus aprašo vienoje rekomenduotinoje knygoje [1].
Jürgen Kuberski, teologas, publicistas ir leidėjas, www.prizme.lt