Krikščionybės išskirtinumas
/ Giedrius Saulytis
Jei Dievas būtų leidęs tik vieną religiją, ji būtų buvusi per daug lengvai atpažįstama. Tačiau, žvelgiant iš arčiau, šioje maišatyje lengvai pastebima tikroji.[1] Blaise Pascal
Religija pateikia atsakymus į esminius žmogaus egzistencijos klausimus. Atsakymai patenkina ne visus.
Pirma, ne kiekvienam šie klausimai kyla. Antra, skirtingos religijos į juos atsako nevienodai. Kaip žinoti, kuri teisinga? Be to, žmogus juk turi teisę dvejoti ir gyventi netikėdamas Dievu. Ar būtina gyvenimo ir jo prasmės priežasčių ieškoti anapus? Egzistencinius bei moralės klausimus įmanoma spręsti metafiziką paliekant nuošaly. Vis dėlto verta prisiminti le pari de Pascal („Paskalio lažybas"): jei Dievo visgi nėra, o jūs, tikėdami Juo, už Jį „statote" - nieko nepralošiate; jei Dievas yra, o jūs „pastatėte" už Jo nebuvimą - pralošite nesibaigiančią laimę ir amžinybę. Verta rizikuoti vienu gyvenimu, jei įmanoma laimėti du ar tris. O šiuo atveju laimima amžinybė. „Tad nedvejodamas, kirskite lažybų, kad jis [Dievas] yra," - ragina pirmosios skaičiavimo mašinos išradėjas.[2] Nesiginčysiu su tais, kurie nemato prasmės tikėti Dievu. Bet svarstantiems, ar verta rizikuoti, statant už Dievo egzistenciją, šis straipsnis galbūt bus naudingas, nes ketinu aptarti pagrindinį krikščionybės ypatumą - tikėjimą Jėzumi iš Nazareto kaip Dievu. Tačiau pradėsiu nuo aspekto, kurio patys krikščionys neretai stengiasi išvengti - kuo krikščionybė panaši į kitas religijas?
Religijų panašumai
Visų pirma krikščionys, kaip ir kiti monoteistai, tiki, jog egzistuoja vienas Dievas, visatos Sutvėrėjas ir Išlaikytojas, savo visagalybės ir visažinystės dėka kreipiantis žmonijos istoriją link galutinio tikslo, pilnai atskleisiančio Dievo geranoriškumą ir teisingumą. Škotų filosofas Davidas Hume (1711-1776) samprotavo taip: jeigu Dievas nori panaikinti blogį, bet negali - nėra visagalis; jeigu gali, bet nenori - yra piktavalis, jei gali ir nori, tai tuomet neįmanoma paaiškinti blogio egzistencijos. Šis silogizmas nuoseklus, tačiau neteisingas, nes pamirštama eschatologinė perspektyva. Blogio egzistencija dabar neįrodo Dievo geranoriškumo stokos ir nepaneigia Dievo visagalybės. Šie dievystės atributai išlieka slėpiniu iki tam tikro laiko, sudarydami prielaidas tikėjimui. Tikėti neregimu visagaliu ir geranoriu Dievu blogio akivaizdoje yra mažų mažiausiai drąsu ir kilnu. O atėjus metui, kai visiškai bus atskleista Dievo visagalybė, nebeliks ir dvejonių dėl Jo geranoriškumo.
Moralės aspektu krikščionybė labai panaši į kitas religijas. Dorybė yra skatinama, o nuodėmė - smerkiama. „Išdidumas ir pasipūtimas netinka nei vienam. Pastovumas, žmogiškumas, malonumas, gailestingumas, tiesa, artimo meilė, ištikimybė, gerumas, bičiulystė, tyrumas - tai dorų žmonių bruožai," - skelbiama hinduistų raštuose.[3] Apaštalas Paulius labai panašiai apibūdina krikščionišką dvasingumą: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas" (Gal 5, 22-23). Doro ir išmintingo žmogaus portretas Biblijoje ir kitų religijų tekstuose iš tiesų labai panašus. Mencijus, Konfucijaus mokinys (289 pr. Kr.), rašė, jog „didis žmogus yra tas, kuris išsaugo vaiko širdį. [...] Kas stokoja meilės - stokoja išminties [...] žmogus, stokojantis meilės, išminties, pagarbos ir teisumo, yra vergas".[4] Panašiai apie Dievo karalystę mokė ir Jėzus: „[...] kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas, - niekaip neįeis į ją" (Mk 10, 15); o darančius nuodėmę, Jis vadino vergais (Jn 8, 34). Pasakojama apie Mahometą, kad sykį sugrįžęs iš karo lauko jis pasakė: „Mes grįžome iš mažesnio mūšio į didesnį - kovą su savimi pačiu". Senajame Testamente tą patį skelbė ir judėjų išminčiai: „Lėtas pykti yra geresnis už galiūną, susivaldantis - už tą, kuris užima miestą" (Pat 16, 32). Komparatyvinės religijų studijos padeda atrasti ir daugiau panašumų, ypač tarp monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų. Visgi, gilinantis į tikėjimo doktrinas, aiškėja kuo krikščionybė yra ypatinga.
Iki ir po Kristaus
Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse, tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą (Hbr 1, 1-4).
Jei laikytumėmės taisyklės, kad patikimiausia yra tai, kas seniausia, reikėtų rinktis ne krikščionišką religiją. Gimusi prieš du tūkstančius metų krikščionių bažnyčia buvo laikoma „nauju religiniu judėjimu" Romos imperijoje, o judėjų vadinama sekta. Krikščionims nereikėtų perdėm didžiuotis savo tradicijos senumu, nes esama kur kas senesnių. Sprendžiant tikėjimo Dievu klausimą, svarbesnis yra patikimumo, o ne tradiciškumo kriterijus. Tai ir teigia Laiško hebrajams autorius, sakydamas, jog „daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas" kalbėjo Izraelio tautai. Senajame Testamente aprašytos Dievo epifanijos ir pranašų žodžiai buvo patikimi iki tam tikro laiko. Tačiau, atėjus laiko pilnatvei, kaip rašo apaštalas Paulius (Gal 4, 4), Dievas prakalbo kitokiu, kur kas įtikimesniu būdu - per savo Sūnų. Būtent šį Dievo žodį Naujasis Testamentas (NT) laiko ne tik autoritetingesniu, bet ir galutiniu. Taigi chronologinis laiko žymėjimas iki Kristaus ir po Kristaus turi ir labai reikšmingą teologinę prasmę. Judėjams Jėzus iš Nazareto yra pažadėtasis Mesijas, o kitų tautų žmonėms - dvasios šviesa (Lk 2, 32). Apaštalas Paulius pamoksle, adresuotame pagonims, religijų įvairovę, rodos, priskiria Dievo apvaizdai: „[...] praėjusiais amžiais Jis [Dievas] leido eiti visoms tautoms savais keliais" (Apd 14, 16). Galima vaikščioti vienos ar kitos tradicinės religijos pramintu taku iki Jėzaus Kristaus pasirodymo, tačiau laikytis savo kelio po to, kai buvo aiškiai atvertas Dievo kelias, yra nepatikima. Eiti savo keliu nesaugu, nes galima atsidurti kitur, nei tikimasi. Nesuklysime krikščionybę pavadinę Dievo keliu pas žmogų, o kitas religijas - žmonių keliais link Dievo.
Kelias
„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane", - teigia Jėzus (Jn 14, 6). Įdomu, jog pirmosios krikščionių bendruomenės buvo vadinamos tiesiog Keliu (Apd 9, 2; 19, 23). Nėra abejonių, jog šis pavadinimas buvo pasirinktas dėl minėtų Jėzaus žodžių. Tačiau čia vėl galime įžvelgti tarpreliginę koreliaciją su Kinijos filosofinėmis ir religinėmis mokyklomis, vienaip ar kitaip kalbėjusiomis apie dao - „kelią". Pasvarstymui, kodėl krikščioniškas Kelias yra saugesnis nei, tarkim, daosizmo, galėtume pasitelkti Augustino mintis:
Idant kiekvienas patikimiau eitų į tiesą, pati Tiesa - Dievas, Dievo Sūnus, prisiėmęs žmogiškumą, bet nepraradęs dieviškumo, įkūrė ir įtvirtino šį tikėjimą, kad atvertų žmogui kelią pas žmogaus Dievą per Dievą - žmogų. Nes Jis yra mūsų Tarpininkas tarp žmonių ir Dievo - žmogus Kristus Jėzus. [...] Jei tarp norinčio kur nors nuvykti ir kelionės tikslo esama kelio, tai išlieka viltis, jog tikslas bus pasiektas. Tačiau jei kelio nėra, ar jis nežinomas, kas iš to, jei žinome, kur eiti? Jis [Jėzus Kristus] - vienintelis kelias, tikrai apsaugantis nuo bet kokio paklydimo, nes tas pats asmuo yra ir Dievas, ir žmogus. Dievas - mūsų tikslas, žmogus - mūsų kelias.[5]
Dvi Jėzaus prigimtys - dieviškoji ir žmogiškoji - užtikrina, jog tie, kurie eina šiuo Keliu, nepaklys. Mat kelionės tikslas ir kelias yra tas pats Asmuo. Kitaip tariant, jei religijos mokytojas, rodantis kelią pas Dievą, nėra Dievas, tas kelias gali nuvesti ir kitur. Tačiau Jėzus pats yra kelias ir sykiu jo pabaiga. Anot Jeano Calvino, „tikėjimas Dievu stabilus išlieka tik Jėzuje Kristuje, nes, „kaip Dievas, Jis yra mūsų tikslas, į kurį judame, kaip žmogus - kelias kuriuo einame; abi šios prigimtys atrandamos tik Kristuje".[6] Dėl Jėzaus Kristaus, kaip Dievo ir žmogaus, išskirtinumo krikščionybė pranašesnė už kitas religijas, taip pat ir už tą, iš kurios ji kyla - judaizmą. Tai ir nori pabrėžti Laiško hebrajams autorius - kad Jėzus Kristus didesnis už angelus, Mozę ir Senojo Testamento kunigus.
Neprilygstamas Kristus
Cituotoje ištraukoje iš Laiško hebrajams visų pirma teigiama, jog Jėzus Kristus yra kūrinijos priežastis ir tikslas. Per Dievo Sūnų sukurti pasauliai ir Jis yra visa ko paveldėtojas. Be abejonės, Kūrėjas didesnis už savo kūrinius, net pačius didingiausius. Bet Kristus pranašesnis ir už visus Dievo ir žmogaus tarpininkus, net labiausiai nusipelnusius. Judėjai tokiu laikė Mozę, kuris dovanojo Izraeliui ne tik Dievo žodį ir nepriklausomybę, bet ir padėjo teisinius, kultinius bei socialinius valstybės pamatus. Tačiau Laiško hebrajams autorius, Mozę palyginęs su Jėzumi Kristumi, daro išvadą, kad pastarasis „[...] yra pripažintas vertu didesnės šlovės už Mozę, kaip didesnės pagarbos vertas statytojas už namą" (Hbr 3, 3). Ir kiti NT autoriai Jėzuje regi pirminę kūrinijos priežastį ir galutinį tikslą: „Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę" (Jn 1, 3). „Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima [...] visa sutverta per Jį ir Jam" (Kol 1, 16). Jei visą kūriniją prilygintume raidynui, tai Jėzus Kristus būtų jo pirmoji ir paskutinioji raidė. Būtent taip Jis įvardinamas Apreiškimo knygoje - „Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga" (Apr 1, 8). Visatos tvarka egzistuoja ne pati savaime, o yra palaikoma Kristaus dievystės galia - „visa Juo laikosi" (Kol 1, 17). Apibendrindamas šią išskirtinę Dievo Sūnaus galią Paulius teigia: „Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa" (Rom 11, 36).
Laiške hebrajams akcentuojama ne tik Jėzaus Kristaus transcendencija kūrinijos atžvilgiu, bet ir atskleidžiamas Dievo imanentiškumus Jėzaus iš Nazareto asmenyje. Jis yra Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas (Hbr 1, 3). Pastebėtina, jog Dievo esatis Kristuje apibūdinama labai reikšminga kristologine kategorija.[7] Kristus yra ne tik Dievo apšviestas žmogus. Jis - pats Dievas žmoguje. Dievas žmogus. Jėzus iš Nazareto ne panašus į Dievą, o identiškas Jo esybės atvaizdas.[8] Neregimas Dievas Jėzuje Kristuje tampa regimas. Dievo charakteris, iki Kristaus tik iš dalies suprastas, Kristuje jau aiškiai suvokiamas. Jėzus Kristus yra dieviško būdo visuma.
Dar viena tikėjimo Jėzumi iš Nazareto kaip Dievu prielaida, užrašyta Laiško hebrajams įžangoje, yra soteriologinė Jėzaus Kristaus misija. Sužinome, jog Kristus yra nuplovęs mūsų nuodėmes. Kosminis Dievo Sūnaus, kaip visatos Kūrėjo, vaidmuo gali pasirodyti labai tolimas, lygiai kaip ir Dievo įsikūnijimas istoriniame Jėzuje. Tačiau pastaroji Dievo Sūnaus misija - mūsų nuodėmių nuplovimas - jį priartina. Tenka pritarti iškiliam evangelikų biblistui F.F. Bruce, pastebinčiam, jog „[...] išmintis, sukūrusi ir palaikanti pasaulius, gali pažadinti pagarbią baimę, bet malonė, suteikusi vaistą nuo sielą suteršiančios nuodėmės, [...] pažadina asmenišką padėkos jausmą, kurio negali paskatinti kosminės Dievo veiklos kontempliacija".[9] Visatos Kūrėjas ir Izraelio Mesijas iš tiesų yra artimas kiekvienam žmogui, nes savo kraują, kaip sielos atpirkimo garantą, praliejo už kiekvieną iš mūsų.
Toliau Laiške hebrajams daugiau kalbama apie sielą atperkantį ir pašventinantį Kristaus kraują, pajėgų apvalyti žmogaus sąžinę ir sunaikinti nuodėmę (Hbr 9, 11-28); Jėzus yra pristatomas kaip vyriausiasis krikščionių bažnyčios Kunigas, turintis neatšaukiamą ir amžiną kunigystę, kurios dėka kiekvienas gali drąsiai artintis prie Dievo (Hbr 9, 11; 10, 19-22). Nuodėmių atpirkimas kieno nors kraujo dėka nėra išskirtinai krikščioniška idėja. Tačiau jokioje kitoje religijoje nėra pasakojimo apie tai, jog dvasinis vedlys ar guru laisva valia mirtų už savo pasekėjus, kad šiems būtų atvertas tiesus kelias pas Dievą. Dvasinį krikščionio tobulėjimą laiduoja ne valios pastangos, o paties Kristaus auka. Kitose religijose nuodėmės problemą sprendžia žmogus, o krikščionybėje ją išsprendė Dievo Sūnus. Kristaus mokiniai pasitiki ne savo darbais, bet išganančia malone. Jos dėka Dievas tampa prieinamas visiems, net ir patiems silpniausiems.
Šventasis Raštas atskleidžia kur kas daugiau nepaprastų Jėzaus Kristaus bruožų. Tačiau ir tų, kuriuos aptarėme, turėtų pakakti, jog pripažintume Kristaus didybę ir sykiu krikščioniško tikėjimo išskirtinumą. Tad nenuostabu, kad dviejų įžvalgių XX a. britų rašytojų dvasinės paieškos galiausiai atveda juos pas Jėzų Kristų. Jų mintimis ir baigsiu savo straipsnį:
Iš tikrųjų, jei Jėzus Nazarietis nebuvo Kristus, jis galėjo būti tik Antikristas. [10]
Žmogus, kuris būtų tiktai žmogus ir kalbėtų tokius dalykus, kokius kalbėjo Jėzus, negalėtų būtų didis dvasios mokytojas. Jis būtų arba beprotis - tokio pat lygio kaip ir tas, kuris tvirtina esąs virtas kiaušinis, - arba velnias iš pragaro. Turi rinktis. Arba šis žmogus buvo ir yra Dievo Sūnus, arba Jis yra tiesiog išprotėjęs, jei ne dar blogiau. Gali nesiklausyti Jo, kaip neklausai kvailio, gali spjaudyti į Jį ir užmušti kaip demoną arba gali pulti Jam po kojomis ir vadinti Jį Viešpačiu ir Dievu. Tačiau nešnekėkim nesąmonių, kad Jis buvo didis mirtingas mokytojas. Jis nepaliko mums tokios galimybės. Ir nė neketino palikti.[11]
--------------------------------------------------------------------------------
[1] Blaise Pascal, Mintys, vert. Anicetas Tamošaitis, Vilnius: Aidai, 1997, p. 174.
[2] Ibid., p. 80.
[3] John T. McNeill, A History of the Cure of Souls, New York: Harper & Brothers Publishers, 1951, p. 43 (vertimas mano - G.S.).
[4] Ibid., p. 59.
[5] Aurelii Augustini, De civitate Dei, 11, 2.15, Lipsiae, B. G. Teubneri, 1877 (vertimas mano, - G. S.).
[6] Jean Calvin, Institutio Christianae Religionis 3, 2, 1 (vertimas mano - G. S.).
[7] χαρακτὴρ τῆς ὑποστάσεως (charaktēr tēs hupostaseōs)
[8] Vienintelį kartą NT pavartotas terminas χαρακτὴρ (charaktēr ), pažodžiui reiškiantis „raižinį, antspaudą, atvaizdą", kur kas stipriau nusako atvaizdo prasmę nei eivkw.n (eikōn), sutinkamas 2 Kor 4, 4. Louw-Nida leksikonas charaktēr apibūdina kaip „tam tikros formos ar struktūros reprezentaciją ir identišką reprodukciją".
[9] F.F. Bruce, The Epistle to the Hebrews, Grand Rapids: William B. Eerdmans Publishing Company, 1990, p. 49.
[10] Gilbert Keith Chesterton, Ortodoksija, vert. Rasa Drazdauskienė, Vilnius: Aidai, 1998, p. 103.
[11] C. S. Lewis, Tiesiog Krikščionybė, vert. Zigmantas Adrickas, Kęstutis Pulokas, Nova Vita, 1999, p. 56.
Iš laikraščio "Ganytojas", 2009-09-28