Silpnumas šaukiasi meilės
/ Kun. Kęstutis Brilius MIC
Didelės ir mažos kryžkelės
Silpnumas šaukiasi meilės. Silpnasis nebus vienišas, jei...
Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 1–5).
Žmogus tarsi švytuoklė nuolat svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: „aš galiu“ ir „aš nepajėgiu“. Nuo pat kūdikystės jis pirmiausia išmoksta suvokti daugybę savo nepajėgumų. Kiekvienam iš mūsų nepatinka atsimušti į savo ribotumo, nepajėgumo ribas. Su vienais nepajėgumais bandome oriai susitaikyti, dėl kitų maištaujame. Nūdien vaikai, paaugliai pilte užpilti neregėtos fantazijos sukurtais galiūnais, antžmogiais. Kita dalis šių fantazijų ir siekių atitenka ir vėl labiau vaizduotėje kuriamai technikos, technologijų galios „pasakai“. Galiūnas, proto genijus, stipruolis – jis visada vienišas savo išskirtinumu. Bet jam ir netrūksta kitų pagalbos, palaikymo. Jis – stipriausias valdžia, jėga, sugebėjimais ar galiomis, tačiau net ir pats stipriausiasis nuolat atsitrenkia į savo žmogiškosios tikrovės ribas. Kokie ilgi šių klajonių labirintai! Kiek daug žmonių jie suviliojo ir paliko bergždžiose pirmavimo, išskirtinumo kovose! Iš jų kyla daug nepasitenkinimo ir pretenzingų klausimų bei šūkavimų Dievui dėl žmogaus silpnumo, ribotumo, vienišumo.
Kodėl gi Dievas Kūrėjas ir Visagalis sukūrė žmogų silpną, ribotą? Tam, kad žmogus perprastų ir giliausią silpnumo išmintį: man reikalingas kitas, jo pagalba. Ten, kur pristigs žmogaus pagalbos, reikės visuomenės pagalbos. Tenai, kur net visa žmonija nepajėgi, reikės Dievo pagalbos. Savo kūdikišku silpnumu žmogus iš esmės atgręžiamas į kitą asmenį ir tuo labiau – į visa galintį Dievą. Tada jis gali be melo, nuolankiai ir pasitikinčiai ištarti: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13).
Pastebėkime ir dar vieną silpnumo išminties aspektą: ji provokuoja meilę. Kūdikis nieko negali priversti. Jis gali tik rodyti savo silpnumo ženklus ir laukti pagalbos, ateinančios iš meilės. Tiesa, dar reikėtų paminėti ir pareigą, tačiau pirmesnė yra meilė: pareiga kyla iš toliau, iš visuomenės.
Didžioji dabarties krizių priežastis – didžiai galingas veikimas be meilės žmogui. Daugybė prašmatnių išvedžiojimų virsta sudėtingais ir galingais politiniais bei ekonominiais mechanizmais, nukreipiamais prieš žmogų ir visuomenę. Santuoka grįstos šeimos griovimas, jau tapęs pasauliniu, toliau ardo pamatinę bendruomenę. Joje žmogus tampa stipresnis, nes dar kūdikis patiria ir augdamas įsitikina, jog yra ne vienas savo silpnume. Pasaulinėje demografijos konferencijoje arkivyskupas Silvanas Tomazis priminė, jog deklaruojama turtingųjų valstybių kova su skurdu yra ne rūpinimasis bendruoju geriu, o gimstamumo mažinimas. Jisai taip pat priminė, jog pažangai skatinti būtini ir kiti veiksniai: žmogiškųjų išteklių ugdymas, geresnis materialinės gerovės paskirstymas, neturtingųjų šalių produkcijos nekliudomas patekimas į tarptautines rinkas.
Katalikų Bažnyčia, skelbdama meilės Evangeliją ir artimo meilės moralę, liudija, jog žmogus yra ne vienas, jis gelbėjamas, stiprinamas kitų. Maža to – religinis žmonių tarpusavio bendrumas Žodyje ir malonės vienybė išganingoje Bendruomenėje ne tik ryžtingai priešinasi vienišumo perpildytai mirties kultūrai, bet ir kviečia kurti, stiprina meilės bendrystę tarp žmonių. Daugybė iš Bažnyčios besiskleidžiančių įvairių bendruomenių, būrelių, sambūrių ateina į visuomenę pirmiausia teikti savitarpio pagalbos. Kiekvienu tarpusavio solidarumu, savitarpio pagalba tampame meilės mokytojais ir liudytojais. Tarnyste artimui paliudyta meilė, jos dieviškas kilnumas vėl atkuria gyvastingąją šakelės ir kamieno vienybę iki pat Visagalio, kuris kiekvieną sustiprina maloninga ir begaline meile.
Savo blizgančio skurdo puikybėje klajojančiam žmogui atrasti menkumo išmintį nelengva, o jam padėti šiuose ieškojimuose – tikrai kilnu. Apaštalinė krikščioniškos meilės ir tarnystės dvasia žmogui bei pasauliui neša dieviškos, ištikimos iki mirties bendrystės žinią, tikėjimą, išmintį. Kiekvienas esame savaip silpnas, bet kiekvienas, paliestas tarnaujančios ir supratingos artimo meilės, stiprėjame. Taip mus stiprina maloningoji Dievo meilė.
Šaltinis: Žurnalas "Artuma", 2010, Nr. 10
