Bibline žmogaus samprata pagrįsti auklėjimo principai
1901-12-13 / Armin Mauerhofer
Mes laikomės nuostatos, kad žmogų pagal savo atvaizdą sukūrė Dievas. Būdamas pats pavyzdys, Jis su savo kūriniais pavyzdingai ir elgiasi.
Iš tos elgsenos pirmiausia matosi, kad Dievas žmogų traktuoja kaip laisvą asmenybę, galinčią nevaržomai priimti sprendimus. Tai daro žmogų atsakingą už savo veiksmus ir verčia taikytis su jais (Pr 2, 15-17; 3, 1-19).
Kadangi dėl to ir mes žmogų laikome laisva asmenybe bei jį kaip asmenybę gerbiame, tai ir auklėjimo niekaip negalime priimti kaip tiesiog kondicinio proceso. Klasikiniame arba palaipsniškame kondiciniame auklėjime per mažai dėmesio tenka augančio vaiko savarankiškumui. Mūsų įsitikinimu, auklėjimo procesas reikalauja iš vaiko nuolatinių naujų apsisprendimų. Ir tame procese reikia padėti vaikui priimti tokius sprendimus, kurie atitiktų Dievo valią. Planuodami auklėjimo kryptis bei tikslus, turime atkreipti dėmesį į tai, kaip Dievas elgiasi su mumis, savo kūriniais. Iš Dievo elgesio galime pasimokyti, kaip elgtis su savo vaikais.
Mokslinės pedagogikos šalininkai prieštarauja šiai mūsų nuostatai, tvirtindami, kad moksliniu požiūriu galima kalbėti tik apie empiriškai patikrinamus duomenis, todėl nemokslinės nuostatos neturėtų užimti pagrindinės vietos. Taigi būtent tai, ko mes laikomės - Biblija, Dievo Žodis, kaip neklaidingas ir neabejotinas autoritetas, - ir vadinama nemoksliškomis nuostatomis.
Verta paklausti, iš kur gi atsiranda tie vadinamieji patikrinami duomenys? Ogi kritiškai įvertinus kokybines bei kiekybines analizes. Patikrinamų duomenų šaltinis yra kritinis protas, kuris remiasi tikrove kaip ontologiniu pagrindu. Mokslinės pedagogikos šalininkų nuomone, viską vertinantis, analizuojantis, sisteminantis pagal tikrovę kritinis protas ir yra pedagogikos pamatas. Pagal tai pats žmogus, būdamas riboto žinojimo bei pažinimo, yra pedagoginių svarstymų pradžia. Todėl moksline gali vadintis tik tokia pedagogika, kurios pagrindą sudaro ribotas kritinis protas.
Argi čia taip pat neleistinai į pagrindinę vietą nepastatomas, beje, irgi nemoksliškas pažinimo šaltinis - kritinis protas? Būtent humanistiniai mokslai šiandien atvirai pripažįsta, kad tyrimų rezultatus lemia išankstinės žinios, vyraujančios prielaidos, duomenų bei vertinimo kriterijų pasirinkimas. Kas turi būti tiriama, pastebėta, ištirta bei kokiu būdu interpretuota, kritinis protas nustato subjektyviai, nes pats yra neobjektyvus. Dėl to humanistiniuose moksluose moksliškai objektyvių duomenų tiesiog nėra.
Be to, net ir mokslinėje pedagogikoje šiandien neneigiama, kad kiekviena mokslinė teorinė nuostata paremta prielaidomis, kurios vis dėlto yra metafizinės prigimties ir iš esmės nepaneigiamos. Todėl moksliniu požiūriu nėra neteisinga, jei mes, kalbėdami apie pagrindinius auklėjimo principus, vadovaujamės autoritetingiausiu apreiškimu - Biblija.
Beje, mokslinės pedagogikos atstovai auklėjimo procese pripažįsta didelį nuostatų bei įsitikinimų vaidmenį. Tą svarbą jie vertina tiesiog pragmatiškai ir mano, kad jokia hipotezė neatmestina, jei dėl jos pasiekiamas naudingas rezultatas. Bet tokia svarba galima suabejoti, nes nuostatos ir įsitikinimai gali būti pačių žmonių susikurtos idėjos, nuomonės, mitai, fikcijos, iliuzijos. Taigi subjektyvūs dalykai. O Dievo Žodis būtent suponuoja objektyvią tiesą.
Teisingam žmogaus auklėjimui nereikalingi nuolat kintantys, pačių žmonių nulemti tyrimų rezultatai. Auklėjimui daug reikalingesni iš paties Kūrėjo kylantys, aukščiausią vertę turintys principai. Principai, kurie yra amžini ir labiausiai atitinkantys žmogų. Jie pateikti Biblijoje, Dievo Žodyje.
Meilė ir paklusnumas - tai pagrindiniai auklėjimo principai.
Meilė
Dievas iš esmės myli visus žmones (Rom 5, 8). Tą meilę jis įrodė į pasaulį atsiųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų, kad per Jį būtų atkurta nuopuolio sugriauta Dievo ir žmonių bendrystė (Jn 3, 16). Su tikėjimu priimdami Kristuje apsireiškusią Dievo meilę, žmonės iš naujo gali tapti Dievo vaikais (1 Jn 3, 1). Dievas, viso pasaulio Kūrėjas, vėl gali tapti jų Tėvu (Rom 8, 15), jau niekuomet nepaliksiančiu ir niekada neapleisiančiu (Hbr 13, 5). Tėvu, švelniai apglėbiančiu iš visų pusių (Ps 139, 5), besirūpinančiu ir nepaliekančiu net pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais (Ps 23, 4). Taip, Dievas tikrai mus myli! Šią meilę Jis parodo pažadėdamas mums duoti viską, ko reikia mūsų kasdienybėje (Rom 8, 32). O dar kiek visko mes gauname per Jėzų Kristų (Gal 5, 22)! Iš meilės Jis pasirengęs mums net nuolatos atleisti (1 Jn 1, 9).
Kaip Dievas myli žmones, taip tėvai ir auklėtojai turi mylėti vaikus. Ši meilė yra nesavanaudiška ir besąlygiška. Bet taip mylėti nei tėvai, nei auklėtojai negali, jei Dievas nepadeda. Dievo dovanojama meilė pasireiškia per palankumą, jautrumą, kantrybę, paslaugumą, tvirtumą ir t. t. O 1 laiške Korintiečiams ši meilė apibūdinama taip: Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria (1 Kor 13, 4-7).
Šitokia meilė nereikalauja atlygio, neišskaičiuoja (jei savo vaiką pakankamai mylėsiu, jam geriau seksis gyvenime). Tokia meilė remia augančio vaiko fizinį, sielos bei dvasinį vystymąsi. Ji rūpinasi vaiko gerove ir jį saugo.
Paklusnumas
Šis mylintis Dievas, būdamas aukščiausia dangaus ir žemės valdžia (Mt 28, 18), taip pat tikisi ir žmonių, Jo kūrinių, paklusnumo. Koks turi būti tas mūsų paklusnumas, Dievas aiškiai išdėsto savo Žodyje:
Jis tikisi, kad mes su tikėjimu priimsime Jėzų kaip savo Išgelbėtoją (2 Kor 5, 18-20);
tikisi, kad mes laikysimės Įsakymų, kuriuos Jis pats mums sukūrė ir kurie nustato mūsų santykius su Juo bei vieno žmogaus su kitu. Visiems, priėmusiems Dievą, Jis pats pasirengęs padėti laikytis tų Įsakymų (Rom 8, 4);
tikisi, kad mes klausysime Jo pamokymų ir priimsime Jo pagalbą, kurią mums siūlo (Ps 32, 8);
tikisi, kad mes pagal suteiktas mums dovanas, patarnausime kitiems (1 Pt 4, 10).
Kadangi Dievas yra aukščiausia dangaus ir žemės valdžia, tai savaime suprantama, kad mes turime vykdyti visa, ko Jis iš mūsų tikisi. Mūsų užduotis yra paklusti. Paklusdami mes susilaukiame Jo pagalbos, apsaugos ir palaiminimo. Bet jei pasirenkame nepaklusti, tuomet turime susitaikyti su neigiamomis to nepaklusnumo pasekmėmis. Kartais Dievas mus nubaudžia (2 Sam 7, 14; Hbr 12, 6-11), bet būtent dėl to, kad mus myli. Tačiau kai dėl savo nepaklusnumo gailimės ir tai išpažįstame, sulaukiame atleidimo (1 Jn 1, 9).
Visgi mes neturėtume, kiekvieną kartą vaikams pasielgus ne pagal mūsų norą, sakyti, kad štai Dievas visa tai matė ir dabar nubaus. Toks nuolatinis „gąsdinimas Dievu" vaikui suformuoja iškreiptą, niekaip Dievo tikrovės neatitinkantį suvokimą.
Paklusnumas nėra įgimtas dalykas, jis įgyjamas. Paklusti reikia išmokti. Net pats Jėzus, būdamas žmogumi žemėje, mokėsi paklusti (Hbr 5, 8). Pirmiausiai jis ieškojo Dievo valios (Jn 5, 30), paskui tą valią vykdė (Jn 6, 38). Laiške Filipiečiams Paulius pabrėžia: Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties (Fil 2, 8).
Išmokti paklusti nėra lengva, nes paklusnumas yra susijęs su atsisakymu, atsižadėjimu, tam tikru pasikeitimu, anot Pauliaus, net su nusižeminimu. XVII a. vokiečių pedagogas Augustas Hermanas Franckė rašė: „Paklusnumas yra pagrindinė dorybė, per Šventąjį Raštą vaikams perduota su pridėtu pažadu". Ir kiti to laikotarpio bei vėlesni pedagogai labai akcentavo paklusnumą, ragino mokytojus išmokyti paklusnumo visus savo mokinius. Tačiau tuoj pat pabrėždavo, kad visas paklusnumas turi būti pagrįstas paklusimu Dievui. Šis paklusnumas „pažadinamas, įdiegiamas ir puoselėjamas tik per Dievo Žodį ir Dvasią, tik per maldą ir lenkimą prie Viešpaties. Kelias į paklusnumą eina per meilę. Bet, kita vertus, kelias į šią meilę veda per paklusnumą..." [1]
O pagrindinis tikslas yra tas, kad meilė ir paklusnumas tėvams, vestų į meilę ir paklusnumą Dievui. „Paklusnumo mokymas turi būti vienas iš pagrindinių principų nuo pat vaiko auklėjimo pradžios. Ką reiškia paklusti, dauguma atvejų vaikas turėtų išmokti pirmiau, negu kalbėti." [2]
Taip yra todėl, kad tokia yra Dievo užduotis vaikams: Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes tai patinka Viešpačiui (Kol 3, 20; Ef 6, 1).
Kai kas šioje vietoje galėtų paprieštarauti: argi šitaip akcentuojant paklusnumą, nesuvaržomas vaiko asmenybės vystymasis? Juk vaikas tampa labai priklausomas nuo įvairių autoritetų, kurie gali juo manipuliuoti! Atsakyti į tokį paprieštaravimą būtų galima šitaip: ugdant biblinį paklusnumą pagrindinis autoritetas yra Dievas. Dievas kaip aukščiausiasis Viešpats, apsireiškęs per Jėzų Kristų bei savo Žodį, Dievas, o ne klystantis ir nepastovus žmogus. Mokydami paklusnumo, tėvai ir auklėtojai svarbiausiu tikslu turi laikyti išmokymą paklusti Dievui. Išmokęs aukščiausiu autoritetu laikyti Dievą, vaikas žinos, kaip elgtis ir su kitais autoritetais, sugebės juos kritiškai įvertinti, supras, kam paklusti, o kam ne. Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių (Apd 5, 29).
Paklusnumas Dievo autoritetui niekaip nesunaikina, nesugriauna žmogaus asmeniškumo. Atvirkščiai - žmogaus AŠ visiškai ir galutinai išsilaisvina. Išsivaduoja laisvam vystymuisi, visiškam atsiskleidimui pagal Dievo valią. Kitaip tariant, tik paklusus Dievo autoritetui, žmogaus asmeniškumas pagaliau tampa tikruoju, tokiu, kokiu ir turėjo būti.
Bus daugiau
Spausdinama iš http://www.lksb.lt/
"Ganytojas", 2009-09-14