Bibline žmogaus samprata pagrįsti auklėjimo principai (2)
1901-12-13 / Armin Mauerhofer
Paklusnumo Dievui pradžia yra Jėzaus Kristaus kaip Išganytojo priėmimas. Taigi, tai yra paklusimo aktas. Vaikas, nuo mažų dienų nemokomas paklusti tėvams, sunkiai paklus ir Dievui.
Tad pagal biblinę žmogaus sampratą pagrindinė auklėjimo nuostata yra ši: visi vaikai turi būti mylimi ir mokomi paklusti. Mokymas paklusti buvo ir tebėra nelengvas darbas, nes kiekvienas reikalavimas susijęs su vis nauju valingu vaiko apsisprendimu. <...>
Auklėjimas, kai vaikas mokomas paklusti Dievui, kaip aukščiausiam Autoritetui, yra laisvo žmogaus auklėjimas. Nes prisirišimas prie Dievo, Jėzaus Kristaus kaip Gelbėtojo ir Išganytojo priėmimas tikrai išlaisvina. Dievo autoritetas suteikia žmogui laisvę. Tikintis žmogus Dievo vertybes bei normas atsineša į savo gyvenimą, į santuoką, šeimą, į krikščionių bendruomenę bei visuomenę. <...>
Biblinės auklėjimo priemonės
Taikant aptartus auklėjimo principus, svarbu atkreipti dėmesį į Biblijoje pateiktas auklėjimo priemones. <...> Aptariamas priemones mes laikysime kaip Dievo sukurtas ir duotas mums, kaip Dievo teikiamą pagalbą auklėjant.
Pavyzdys
Tikrasis pavyzdys yra Jėzus. 1 Pt 2, 21 sakoma, kad pats Jėzus paliko mums pavyzdį. Apaštalas Paulius ragino sekti savo pavyzdžiu, nes jis sekė Kristaus pavyzdžiu (1 Kor 11, 1). Jis skatino savo bendradarbius Timotiejų ir Titą būti pavyzdžiais savo tarnystės vietose ir net nurodė kaip: Žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu (1 Tim 4, 12), tiesiog visais atžvilgiais (Tit 2, 7). Apaštalai taip pat ragino bendruomenių vyresniuosius pavyzdingai vadovauti bendruomenei (1 Pt 5, 3). <...>
Auklėjant pavyzdys atlieka ypatingą vaidmenį, netgi sudaro auklėjamojo darbo pagrindą. Tėvai ir auklėtojai savo elgesiu, kalba nuolat rodo vaikams pavyzdį. O vaikai, tai stebėdami ir atkartodami, mokosi. Šitokiu būdu ugdomas pažinimas, lavinami tam tikri elgsenos būdai, formuojasi vertybės.
Pavyzdingas gyvenimas yra gana autentiškas gyvenimas, nes apima visas gyvenimo sferas: kalbą, elgseną, santykius su Dievu, nesvarbu kur - šeimoje, darbe, laisvalaikiu. Veidmainystė yra gana lengvai pastebima.
Tėvų ir auklėtojų pavyzdys padeda vaikui atlikti tai, ko iš jo reikalaujama. Bet vien pavyzdžio nepakanka. Ugdant paklusnumą reikia paskatinti, padrąsinti, pagirti, kartais - paraginti ir pateikti pastabų. Kadangi kiekvienas žmogus iš prigimties yra nuodėminga būtybė, tai blogi pavyzdžiai dažnai veikia stipriau negu geri. Tuos, iš kurių ima pavyzdį, vaikai gerbia ir pripažįsta kaip autoritetus. Todėl labai svarbu, kas ir kokie yra vaikų autoritetai ir pagal kokius pavyzdžius jie formuoja savo gyvenimą.
Tikintiems tėvams ir auklėtojams būti geru pavyzdžiu padeda Jėzus. Šventoji Dvasia skatina pavyzdingą, orientuotą į biblines vertybes ir normas elgesį (Gal 5, 22). Labai svarbu yra tai, kad stengiantis gyventi pavyzdingą gyvenimą, vengiama slėpti ar kaip nors užglaistyti savo klaidas. Kristų priėmęs žmogus savo klaidas pripažįsta ir atvirai jas išpažįsta, tikėdamasis atleidimo. Be to, padaręs kam nors nuoskaudą - vaikui ar suaugusiam - prašo atleidimo ir ieško susitaikymo.
Pavyzdys suartina žmones, skatina panašiai veikti. Pavyzdys yra apmąstymų ir vertinimų objektas.
Mokymas
Evangelijoje pagal Matą Jėzus savo sekėjams liepia: Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, <...> mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs (Mt 28, 19-20). Kolosų bendruomenės tikinčiuosius Paulius skatina: Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi (Kol 3, 16).
Pagrindinis sąvokos mokyti aspektas yra informacijos perteikimas. Besimokantis žmogus susipažįsta su Dievo žodžiu, sužino, kaip jis susijęs su visomis gyvenimo sferomis. Bet svarbiausia, kad mokinys sužino pagrindinį dalyką, jog išgelbėtas gali būti vien per Jėzų Kristų. Mokymosi procese taip pat gaunama praktinių patarimų, kaip toliau gyventi su Kristumi, kaip kurti krikščionišką gyvenimą.
Iš Jėzaus raginimo mokyti žmones galima padaryti išvadą, kad augančios kartos mokymas yra dar svarbesnis ir reikšmingesnis uždavinys (Ps 34, 12). Mokymas yra svarbi auklėjimo dalis siekiant biblinių tikslų. <...>
Visas mokymas turi būti grindžiamas Dievo žodžiu. Iš vaiko tikimasi nusiteikimo klausytis, suprasti ir daryti.
* Pradiniai mokymo tikslai yra paprasti, praktiški ir labai konkretūs. Tai pagalba susiorientuoti kasdieniame gyvenime: kaip tvarkytis kambarį, elgtis prie stalo, pereiti gatvę. Vaikui reikalingi praktiniai patarimai ir pavyzdžiai.
Vėliau mokymas darosi sudėtingesnis, mokoma elgesio mokykloje, visuomenėje. Vaikui nepakanka vien patarimų, jis ieško paaiškinimų bei argumentų. Todėl mokymas dažnai pereina į paprastą bendravimą.
* Vienas iš svarbiausių mokymo akcentų yra vaiko supažindinimas su Jėzumi.
* Viso mokymo esmė - padėti vaikui, gyvenančiam su Kristumi, praktiškai įgyvendinti Biblijos keliamus reikalavimus.
Iš pradedančio mokytis vaiko laukiama paklusnumo, iš pramokusio - savarankiškumo. Paklusnumas padeda perprasti išmoktus dalykus bei nuosekliai toliau lavintis. Lavinimuisi reikalingas pagalbininkas, kuris paaiškintų ir parodytų. Lavinantis išvystomi pastovūs įgūdžiai bei įpročiai: darbštumas, sąžiningumas, dėmesys, paslaugumas, jautrumas ir t. t.
Mokymosi motyvaciją ugdo mokytojų (tėvų, mokyklos darbuotojų) pavyzdys. Žodžiai ir gyvenimas turėtų neprasilenkti. Taigi mokant labai svarbu pavyzdys.
Svarbu ir būdas, stilius, kurį renkasi tėvai, mokytojai, siekdami savo tikslų. Tyrimai rodo, kad vaikai teigiamiau priima ir geriau supranta tą pamokymą, kurį šiltai, nuoširdžiai ir su meile perteikia autoritetingas bei paklusnumo vertas asmuo. Šaltas ir dalykiškas mokymas naudos duoda mažiau. Sėkmę tikrai atneša nuoširdumas, nuoseklumas, meilė, autoritetas ir reiklumas. Šie dalykai yra mokymo pamatas. Tą patį pabrėžia ir Biblija.
Paskatinimas
Greta pagalba bei pavyzdžiu grindžiamo mokymo eina paskatinimas (Rom 12, 1; 1 Tim 4, 13). Paskatinimu sukeliamas veiklumas daryti tai, ką reikia, kam žmogus yra pašauktas. Skatinant dažniausiai apeliuojama į valią.
Vaikų kasdienybėje paskatinimo reikia nemažai. Skatinami vaikai lengviau grumiasi su savo tingumu bei kitomis silpnybėmis. <...>
Vaiko gyvenime skatinimas ugdo pastangas, uolumą, kantrybę. Skatinamas vaikas jaučiasi esąs savo tėvams svarbus.
Kaip turi reikštis paskatinimas?
* Jis turi prasidėti nuo pripažinimo ir pagyrimo;
* apimti tuos dalykus, kuriuos vaikas jau geba atlikti, ir tuos, kurie jam nauji, todėl reikia padrąsinimo;
* vyresni vaikai gali būti skatinami perduodant atsakomybę.
Paskatinimas žadina norą taikyti išmoktus dalykus praktikoje, padeda įveikti nesėkmes ir nepasiduoti nusivylimui.
Drausminimas
Mokymą sudaro ne tik paskatinimas, bet ir drausminimas (Ef 6, 4; 1 Tes 5, 14 - čia vartojamas graikiškas veiksmažodis noutheteo, kuris gali būti verčiamas „paraginti", „įspėti", „drausminti", „barti"). Laiške Efeziečiams Paulius sako: Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu (Ef 6, 4).
Neretai bandymus praktiškai taikyti tai, ko vaiką išmokėme, stabdo jo užsispyrimas ar sąmoningas priešinimasis. Tokiose situacijose reikia sudrausminti, primenant vaikui nustatytas taisykles bei ribas. Jokio drausminimo, barimo negali būti pirmiau neaptarus taisyklių, kurių privalu laikytis, ir nenustačius ribų, kurių nevalia peržengti.
Drausminant turi būti aiškiai parodomas klaidingas vaiko poelgis, sunkesniais atvejais - išreiškiamas pasipiktinimas. Tačiau greta su drausminimu privalo eiti siekis padėti vaikui elgtis teisingai. Bet visa tai naudos duos tik tuomet, kai drausminantis vaiką pats nesielgs taip, už ką vaiką baudžia. Būna taip, kad tėvai bardami aprėkia savo vaiką, kad šis rėkia ant savo brolių ar seserų.
Drausminimas gali būti trumpas perspėjimas, rimtas pokalbis dviese arba pabarimas šeimos rate. Tačiau turėtume stengtis vaiką kuo dažniau paskatinti, padrąsinti, o ne pabarti. Per daug dažnas drausminimas daro vaikus piktus ir bailius. Būtent dėl to perspėja Biblija (Kol 3, 21). Baugštiems vaikams sekasi sunkiau mokytis, silpnėja motyvacija.
Bausmė
Kai žmogus nereaguoja į sudrausminimą, susilaukia bausmės. Pagal šį principą elgiasi ir pats Dievas. Žmogus, kuris tiki į Dievą ir vadina jį savo Tėvu, bet neklauso jo pamokymų, yra baudžiamas (Hbr 12, 4-7). Šeštoje eilutėje pavartotas žodis reiškia „plakti, bausti, griežtai auklėti". Dievo bausmė kyla iš meilės, siekiant atitaisymo, trokštant gero. Bausmės tikslas sužadinti atgailą, teikiančią apsivalymą ir šitaip sugrąžinti paklydusį atgal prie Dievo (Hbr 12, 10).
Vaikai, kurie sąmoningai ir niekinamai atmeta tėvų pamokymus, duodamus norint padėti ar apsaugoti, privalo būti nubausti.
Tačiau bausmė naudinga tik tuomet, kai vykdoma neatsietai nuo meilės ir geranoriškumo, o ne vien iš aklo įtūžio, pykčio, nuoskaudos ar netekus kantrybės. Pirmiausiai bausme norima padėti pripažinti klaidą, po to sužadinti atgailą ir norą pasitaisyti. Bausmė turi paskatinti vaiką paklusti ir laikytis pamokymų. Ji turi reikšti, kad tam tikras elgesys niekada nebus toleruojamas.
Vaikų paklusnumas tėvų pamokymams sąlygoja abipusį harmoningą bendravimą, net jei to paklusnumo tenka siekti ir bausmėmis. Kiekviena bausmė privalo būti paaiškinama ir pagrindžiama, kad vaikas suprastų, dėl ko jis yra baudžiamas. Bausmė be suvokiamo pagrindo duoda priešingą rezultatą. Sąžininga, teisėta bausmė palengvina vaikui susitaikymą su pačiu nubaudimo faktu, pagreitina kaltės pripažinimą, skatina norą daugiau taip nesielgti.
Versta iš: Pädagogik nach biblischen Grundsätzen (I), Holzgerlingen, 2001
Spausdinama iš http://www.lksb.lt/
Nuotr. Raimundo Daugėlos