Kaip padėti savo paaugliui vaikui įgyvendinti tikrą nepriklausomybę

1901-12-13

Paauglių auklėjimas daugeliui tėvų sudaro sunkumų. Viena iš problemų, su kuria susiduria tėvai – tai jų vaikų nepriklausomybės siekis. Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Išmintinga meilė" mokslo daktarai Marta Heineman ir Viljamas J. Piperiai siūlo auklėjimo principus, padėsiančius tėvams lengviau susikalbėti su paaugliais.

Pa­plitęs įsi­ti­ki­ni­mas, jog pa­grin­di­nis pa­aug­lio tiks­las yra tap­ti ne­pri­klau­so­mam nuo sa­vo tė­vų ir kad kiek­vie­nas pa­aug­lys ne­iš­ven­gia­mai tu­ri per­ei­ti tė­vų at­me­ti­mo lai­ko­tar­pį, kad tap­tų lais­vas nuo jų įta­kos. Lai­kan­tis to­kio po­žiū­rio, bū­tų ga­li­ma teig­ti, jog pa­aug­liams vi­siš­kai nor­ma­lu ir net­gi po­zi­ty­vu bū­tų nie­ki­na­mai žiū­rė­ti į tė­vų po­li­ti­ką jų at­žvil­giu, jų iš­min­tį, ver­ty­bes, gė­dy­tis vie­šo­je vie­to­je ro­dy­tis su sa­vo šei­mos na­riais ir ne­kri­tiškai pri­im­ti sa­vo bendra­amžių sko­nį ir pa­žiū­ras. O mes tei­gia­me, jog pa­aug­liai, ku­rie taip el­gia­si, ken­čia nuo vi­di­nio ne­lai­min­gu­mo, ku­rio ga­li­ma išveng­ti ir ku­rį ga­li­ma iš­gy­dy­ti. To­kius vai­kus, jei­gu jie no­ri pa­si­jus­ti lais­vi nuo tė­vų, bū­ti­na ig­no­ruo­ti ir steng­tis nuo jų at­si­ri­bo­ti.

Ka­dan­gi tik­ra ne­pri­klau­so­my­bė pa­sie­kia­ma tuo­met, kai vai­ko vi­di­nė ge­ro­vė vi­sam lai­kui ati­tols­ta nuo kas­die­nio gy­ve­ni­mo sėk­mių ir ne­sėk­mių se­kos, pa­aug­liai ne­ga­li pa­siek­ti tik­ros au­to­no­mi­jos at­mes­da­mi sa­vo tė­vus. Prie­šin­gai, pa­aug­liai, ku­rie pa­sie­kia tik­rą ne­pri­klau­so­my­bę, ar­tu­mo ir mei­lės sa­vo tė­vams jaus­mus per­ke­lia į pla­tes­nę erd­vę – mo­kyk­lą, san­ty­kius su drau­gais ir lais­va­lai­kio už­si­ė­mi­mus. Pa­aug­liams ne­bū­ti­na ap­leis­ti tė­vų liz­do ir ne­rei­kia jų iš jo stum­ti. Jū­sų pa­aug­lio su­vo­ki­mas, kad tė­vai vi­suo­met yra pri­ei­na­mi ir jam at­si­da­vę, yra be­ne svar­biau­sias jo be­si­for­muo­jan­čio įsi­ti­ki­ni­mo, jog jis ga­li val­dy­ti sa­vo gy­ve­nimą taip, kad bū­tų lai­min­gas pats ir teik­tų lai­mę ki­tiems, kom­po­nen­tas.

Pa­aug­liai dar nė­ra pa­si­ren­gę bū­ti vi­siš­kai sa­va­ran­kiš­ki. Jei ne­lei­si­te sa­vo pa­aug­liui vai­kui at­si­rem­ti į jus, kai jam tai bus rei­ka­lin­ga, jūs pa­ska­tin­si­te jį kliau­tis ki­to­mis, ne to­kio­mis kon­struk­ty­vio­mis sa­vęs guo­di­mo for­mo­mis (to­kio­mis kaip mie­go­ji­mas po dvy­li­ka va­lan­dų per pa­rą, nak­ti­nė­ji­mas pas drau­gus, per­ne­lyg glau­dus su­ar­tė­ji­mas su šir­dies drau­ge ar drau­gu). Tai­gi leis­ki­te sa­vo pa­aug­liui, kai to rei­kia, at­si­rem­ti į jus, o kai jam no­ri­si, pa­mė­gin­ti pa­mankš­tin­ti spar­nus sa­va­ran­kiš­kai.

Jei­gu jū­sų pa­aug­lys no­ri sa­vo lais­va­lai­kį pra­leis­ti drau­ge su ju­mis, pa­si­sten­ki­te, kad jis jaus­tų­si jū­sų lau­kia­mas ir pa­gei­dau­ja­mas. Ne­sa­ky­ki­te ir ne­duo­ki­te jam su­pras­ti, jog jis yra jau vi­siš­kai su­au­gęs, kad jam de­rė­tų siek­ti jū­sų kom­pa­ni­jos ar­ba ver­čiau užsi­im­ti „sa­vo amžiui tin­ka­mes­ne“ veik­la, pa­vyzdžiui, nu­ei­ti pas drau­gus. Ir priešin­gai, jei­gu jū­sų pa­aug­lys vai­kas pa­ti­ria kon­struk­ty­vios so­cia­li­za­ci­jos lai­ko­tar­pį ir di­dži­ą­ją lai­ko da­lį pra­lei­džia ne na­mie, pa­si­sten­ki­te, kad jis su­pras­tų, jog tam ne­pri­eš­ta­rau­ja­te.

Pa­aug­lių, ku­rie ga­li pa­si­ti­kė­ti tė­vų no­ru pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę už jų vys­ty­mo­si po­rei­kius, ne­trau­kia sa­vi­dest­ruk­ci­niai ar an­ti­so­cia­lūs ma­lo­nu­mo šal­ti­niai. Vie­nas su mu­mis ben­drau­jan­tis ber­niu­kas, ku­rio drau­gai šeš­ta­die­nio va­ka­rus leis­da­vo links­min­da­mie­si su „pro­ble­miš­ku“ drau­gu, ne­sun­kiai at­si­spir­da­vo pa­gun­dai pri­si­jung­ti prie jų, nes tė­vai jam vi­suo­met su­tik­da­vo va­ka­rui iš­nuo­mo­ti ki­no fil­mą, ku­rį drau­ge su juo ir pa­žiū­rė­da­vo ar­ba nu­si­ves­da­vo jį pa­žais­ti gol­fą. O ka­dan­gi tė­vai vi­suo­met leis­da­vo jam at­si­ves­ti ke­le­tą drau­gų į na­mus, jam bu­vo leng­va pa­lai­ky­ti san­ty­kius su ben­d­ra­am­žiais.

Tė­vai, ku­rie tei­gia, kad jų pa­aug­lys vai­kas nie­kuo­met ne­no­ri leis­ti lai­ko su jais, da­ro štai ko­kias klai­das:

• Jie sten­gia­si pri­vers­ti sa­vo pa­aug­lius vai­kus ei­ti ten, kur ei­ti jiems vi­siškai ne­si­no­ri (dažniau­siai tai bū­na vi­zi­tai pas tė­vų drau­gus ir gi­mi­nai­čius).

• Jie pri­me­ta sa­vo pa­aug­liams vai­kams sa­vo su­pra­timą apie tai, kiek lai­ko jam de­ra pra­leis­ti su jais, ir jau­čia­si užgau­ti ar­ba tam­pa per­ne­lyg kri­tiški sa­vo vai­kų at­žvil­giu, jei­gu jų su­pra­ti­mas yra ig­no­ruo­ja­mas.

• Jie in­tui­ty­viai ku­ria ne­ga­ty­vią at­mo­sfe­rą, bū­da­mi per daug prie­ka­būs ar kri­tiš­ki sa­vo pa­aug­lių vai­kų at­žvil­giu dėl jų el­ge­sio ma­nie­rų, šu­kuo­se­nos ar dra­bu­žių, po­žiū­rio į gy­ve­ni­mą ar kal­bos sti­liaus.

Jei­gu lei­si­te sa­vo pa­aug­liui vai­kui pa­čiam nuspręsti, ka­da ir kaip jam leis­ti laiką su ju­mis, ir lai­ky­si­tės lo­ja­lu­mo jo ap­ran­gos bei kal­bos ma­nie­rų at­žvil­giu, pa­ste­bė­si­te, kad vai­kai ėmė il­giau ben­drau­ti su ju­mis, o jū­sų san­ty­kiai ta­ps tik­rai ma­lo­nūs.

Iš Martha Heineman Pieper, Ph.D., William J. Pieper, M.D. Išmintinga meilė. Katalikų pasaulio leidiniai, 2011.

Šaltinis: www.bernardinai.lt  2011-02-10

Komentarai